tekstai.lt

Vydas Astas. Sesuo Elenytė

Vydas Astas. Asmeninio V. Asto albumo nuotrauka
Vydas Astas. Asmeninio V. Asto albumo nuotrauka
       Apsakymas

 

 

 

Persižegnojo, sukalbėjo „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, atsilaužė kalėdaičio, palaukė, kol šis ištirpo burnoje, tada kando savo vaišių. Dvylika patiekalų buvo gražiai padėta ant baltos staltiesės, dvylika, įskaitant trijų rūšių duoną, kūčiukus, dviejų rūšių kisielių, aguonų pieną (kiek jau? septyni?), dar silkė, dar grybai, dar salotos, dar obuolys ir rauginti kopūstai, tikrai dvylika. Ko atsikando, ko lyžtelėjo, ko sriubtelėjo. Niekas nelindo: burnoje sausa, o dantys – lyg atbuli, nesavi.

Ji susiraitė ant sofos užsiklojusi antklodėle kojas. Ilgai taip rymojo, tuščiai žvelgdama kažkur priešais save. Paskui atsistojo. Priėjo prie lango. Visur – ant žemės, medžių, stogų – baltavo sniegas, ir buvo šviesu kaip dieną nuo daugybės langų ir žibintų. Tik juodavo dangus, o termometras rodė minus dvidešimt.

Vaikai pasirodė pirmosios Kalėdų dienos vakare. Pirmasis – šešiasdešimtmetis dabita, nepriekaištingu kostiumu, baltais marškiniais, su laisvo oro direktoriaus kaklaskare, galėtum pagalvoti, kad menininkas, ir dar lydimas sėkmės, tačiau savo foto-kino-tele-auto karjeroje jam nepavyko pasiekti didesnių aukštumų, o dabar, dar nesulaukęs pensijos, jau išsviestas iš atlyginimus gaunančiųjų gretų. Bet kažkaip vertėsi. Ji spėjo, kad iš moterų: kasmet vis atsirasdavo nauja kvailelė, ir dar gana graži, ir dar, matyt, turtinga, kuri priglobdavo šitą paukštelį po savo šiltu sparnu. Kiek jis jų turėjo! Bet tik vieną santuokinę, kuriai po skyrybų liko poros metukų berniukas. Daugiau jo niekada nematė ir nepasigedo.

Sūnus šypsojosi iki ausų, glėbesčiavo ir bučiavo ją šiek tiek dvelkdamas savo mėgstamais keturiasdešimties laipsnių stiprumo „kvepalais“, traukė iš kišenės dovanėlę (na, kas gi čia? aišku, pigus niekutis, žaisliukas nesamai eglutei).

– Su Kalėdom, mamule, dar šimtą tau metų! – linksmai šūkaliojo. – Na, kaip tu? O mes vakar... Iššlavė kišenes visai. Ar neturėtum paskolinti?..

Kartą ar dukart per mėnesį jis būtinai ją aplankydavo ir švelniai, neskausmingai išviliodavo keliasdešimt litų, kartais daugiau, kartais mažiau, nes nepajėgė jam atsispirti. O jei ir būtų užsispyrusi ir nedavusi kaip tada, ar taip pat dažnai būtų ją lankęs?

Tuoj apsireiškė ir dukra – stambi moteriškė juodu šokoladu žvilgančiais, pašiauštais plaukais, pusantrų metų jaunesnė už sūnų, tik šiandien atplasnojusi iš Anglijos, kur tarnavo už auklę savo dukters atžalai. o ką darys čia be darbo likusi ir vyrą palaidojusi? „Anglė rūpintojėlė“ abiem rankom vos panešė pilnus krepšius, o juose – ir kalėdinės dovanos motinai bei broliui, ir lauktuvės, ir vaistų, ir maisto.

– Tai ko neatvažiuoji? – kibo prie brolio. – Juk rašiau, kad yra gera vieta, uždirbtum kaip žmogus.

– O ko aš ten nematęs? Gerai man ir čia, – rodė dantis šis.

– Ek, tu... – nesakė „menkysta“, tik paniekinamai mostelėjo.

Kai kelios visokių gardėsių pilnos lėkštės gerokai pratuštėjo (net ir jai, motinai, netikėtai atsirado apetitas matant, kaip pasismagindamas kemša „jaunimas“), kalba nukrypo ten, kur ji nenorėjo, kad nukryptų, bet tai buvo neišvengiama – dukra užsiminė apie tėvą:

– Tai kaip, ar užsakei paminklą? Kad bent pavasarį pastatytų.

– Neužsakiau.

– Nesuprantu, ko delsti. Paminklas turėjo stovėti rudenį, metinėms. Visi pastato metinėms.

– Ne visi, – įsiterpė sūnus.

Dukra žvilgtelėjo į jį lyg į ne laiku amtelėjusį šunėką ir vėl įsmeigė į motiną apvalias, kiek išsprogusias, iš tėvo paveldėtas akis.

– Na, nespėjai rudenį, tiek to. Bet ir pavasaris netruks ateiti. Kol suprojektuos, suderins, pagamins... Laikas greit bėga. Kaip sakoma, ruošk žagrę žiemą... Ką? Ko tyli?

Turėjo iškilti tas nelemtas klausimas. Ir atsakyti galų gale reikėjo tiesiai šviesiai, kiek išsisukinėsi. Ji pasiryžo:

– Nestatysiu jam paminklo. Ne...

Dukra pasipurtė lyg perlieta lediniu vandeniu iš eketės, stryktelėjo ant kojų. Rėkė gal minutę mosuodama kumščiais, lygiai kaip tėvas.

– O tu ko murksai kaip sotus katinas?! – užsipuolė ir brolį. Šis – o ką aš? Tada vėl motiną: – Tu jo nemylėjai! Nemylėjai!

Ir prapliupo ašaromis. O kai išsiverkė, puolė vilktis kailinius, drebančiom rankom vos sugraibydama sagas.

Motina liko sėdėti. Kai jų žvilgsniai susidūrė, ji tarė:

– Neskubėk. Atėjo laikas jums kai ką papasakoti.

Bet dukra tik metė:

– Nenoriu tavęs klausytis! – ir trenkė durimis.

Motina atsiduso ir virpančiom rankom pripylė taurę sūnui.

– Išgerk ir nors tu paklausyk. Turit žinoti tiesą.

 

Seniai, dar tada, kai jų, vaikų, nebuvo, dar tada, kai ji, raudoniu tvieskiančiais skruostais, plevėsuojanti persiūta motinos suknele, išgirdusi armoniką, skraidydavo į kaimo vakarones, nors ten nelabai buvo su kuo šokti, nes bernų trūkte trūko, vieni – miškuos, kiti – stribuos, treti – kalėjimuose, lageriuose, ketvirti – po velėna. vakaronių pasitaikydavo nedažnai, ir tos pačios kartais baigdavosi granatos driokstelėjimu, šūviais, klyksmu ir išsilakstymu.

Sykį atlėkė tokia žvitri senikė Blagnienė ir pašnibždom paporino: šįryt Bagotojoj buvo susišaudymas, yra žuvusiųjų iš abiejų pusių, paėmė jūsų Jonuką, dabar jis tikriausiai stribynėj... Matyt, sužeistas arba apsvaigintas, arba pats pasidavė... Kalba, kad Valeika nuvedęs stribus iki bunkerio, ir tie granatom, granatom su dujomis...

Numetę visus darbus, namiškiai susirinko pirkioj. Graudu žiūrėti į savo motiną, kai ji rauda, tokia kenčianti, nelaiminga, bejėgė. Tačiau ašaras džiovina patėvis, visas išraudęs, piktai gniaužiojantis kumščius.

– Gal nueik į ten, tėvai, – sako jam motina.

– Je, – plyksteli patėvis, – nori, kad ir mane uždarytų, atmuštų plaučius! Per tą glušą!.. Nuėjęs nebesugrįšiu. Arba paleis jau leisgyvį, kad namuos numirčiau, kaip buvo Stoniui.

Šnopuoja abu, paskui motina pasiryžta:

– Tada aš eisiu.

– Tai jau ne. Tik pakliūk jiems į nagus, jie ir tavęs nepagailės, moteris jie kankina ypatingais būdais.

– Dieve, Dieve, Dieve... – vėl aimanuoja motina. – Vis tiek reikia eiti, ko nors griebtis, ieškoti pažįstamų...

– Pats prisidirbo, pats ir atsakys, – nukerta patėvis. – Geriau pagalvok, kaip mums nuo Sibiro išsisukti. Arba jau pradėk kimšti maišus kelionei. Per jį, per tą vaikigalį!

– Aš eisiu, aš pažįstu vieną! – šūkteli Elenytė. Ji šoka rengtis, nepaisydama prieštaravimų. Ką gi ji, mergiotė, padarysianti?! Ir kaip nueisianti, nuklamposianti pažliugusiais keliais takeliais devynis kilometrus? Kad būtų arklys! Bet visi arkliai atimti ir suvaryti į kolchozo arklides. „Kvankė, kaip ir jos brolis“, – meta patėvis.

Diena apniukusi, apsimiglojusi nuo pat ankstaus ryto, saulė taip ir nepasirodė, tiesa, ryte rūkas buvo dar tirštesnis. Geltonos, raudonos medžių liepsnelės, taip ryškiai degusios įsaulyje kitomis dienomis, dabar lyg už peleninio šydo. ruduo. Rasa tebesilaiko ant žolės, oras drėgnu liežuviu laižo Elenytės kaktą ir skruostus. Guminiai aulinukai su kiekvienu žingsniu klimpsta į purvą lyg į tešlą ir storai tąja tešla aplimpa. Kai kurios balos tokios plačios, kad negaišta jas apeidinėdama, pūškuoja tiesiai per vandenį, rizikuodama prisemti batus ir visa apsitaškydama. Gimtoji sodyba pamažu tolsta, mažėja, pilkėja, motina seniai nebestovi kieme ją išlydėjusi, pažėrusi paskutinius patarimus ir įdavusi visus turėtus pinigus, o patėvis nė sudie nepasakė. Elenytė kartkartėm žvilgteli atgalios, tarsi atsisveikindama ilgam, tarsi norėdama įsiminti tą vaizdą, tuos pirkios, klojimo, tvarto ir klėties čerpių ir šiaudų stogus po degančiais medžiais, tą seną pajuodusį kryžių ir žalą karvę su telyčia pievoje. Sodybos klevų guotas vis labiau susilieja su kitais medžiais, o praėjus krūmyną apskritai pradingsta. Dabar ji visiškai atkirsta nuo tėviškės, visai viena murglotuose, dykuose laukuose, viena su savo beveik neįkandamu uždaviniu. Per arimą ir aplinkui sužaliavusius žiemkenčius, per kemsyną, braukiantį šlapiom viksvom, žemyn į daubą, aukštyn į šlaitą. Dar tik kilometras užpakaly, aštuoni prieky. Tekšt, tekšt, tekšt. Reikia skubėti, kol brolis dar valsčiuje, kol neišvežė į apskritį, tada jau jo nepasieksi. Turi jį išgelbėti, žūtbūt! Ir išgelbės, išplėš iš tų grobuonių nagų...

Vasaros pradžioje išvažiavo Jonukas į Vilnių, į universitetą. Stebėjosi namiškiai, kodėl tokiais prastais drabužiais rengėsi ir kam tiek daug lašinių įsidėjo. Ilgą laiką iš jo nebuvo jokios žinelės. Išvažiavo ir pradingo kaip į vandenį, kur jo ieškosi. Toli tas Vilnius ir niekas iš jų jame nebuvo lankęsis, tik Kaune, buvusioj laikinojoj sostinėj. Vilnius iki karo taigi už sienos buvęs, visai nepasiekiamas. Paskui atėjo laiškelis: nesijaudinkit, viskas gerai, studijuoju. Bet nei adreso, nei kur studijuojąs. O vieną naktį išdygo pats. Su karine uniforma, ne rusiška, o lietuviška, iš anų laikų. Ir su šautuvu. Nė Elenytė, išlydėdama savo jaunesnįjį brolelį, nė ji nežinojo, kad išvažiuoja jis visai ne į Vilnių, o į mišką, ir „studijuos“ tamsiame, šaltame, drėgname, pradvisusiame bunkeryje, nelygu kapo rūsy, vietoj pieštuko laikydamas ginklą. „Jonuk, o jei žūsi?“ – paklausė. „Net jei žūčiau. Tikiu, kad ne veltui.“ Ji apkabino ir pabučiavo jį: „Tu didvyris, Jonuk.“ O tam didvyriui tik poretė barzda pradėjusi želti, bet ją tyčia augino, kad sunkiau kas atpažintų. „Visiems ir toliau sakykit, kad aš Vilniuj, mokausi...“ – „O tu apie mus pagalvojai, kas mūsų laukia? Per mažai aš tau proto diržu įkrėčiau“, – rėžė patėvis. „Daugiau nebemuši“, – pasišiaušė Jonelis. „Kovotojai! – tyčiojosi patėvis. – Smilgos prieš dalgį. Tik išguldys jus visus, ir tiek. Ar maža jau išguldė?“

Aleksandravičiaus kieme, kurį Elenytė turi norom nenorom pereiti, kažkoks sujudimas. Matyti sunkvežimis, vyrai išneša iš namų spintą ir kelia į kėbulą. Aleksandravičius išsikrausto? Tai naujiena! Kur būtų gavęs sunkvežimį?

Bet nieko iš Aleksandravičių nematyti, o vyrai vėl išsiverčia iš pirkios tempdami lovą. Kas čia vyksta? Elenytė kaip voverė užsiglaudžia už medžio, o širdis taip muša, taip muša...

Vyrai neša ir neša, krauna ir krauna: stalus, suolus, kėdes, spintutes, kraitinę skrynią, sieninį laikrodį, kažkokius ryšulius. Iš tų vyrų tik vienas ar du matyti, o kiti visai nepažįstami. Ir su šautuvais bent du. Kurgi Aleksandravičiai? Nejaugi?.. Praėjusią naktį? Tai nelaimė! Dieve!.. Elenytę nupurto šiurpas, net kresteli visa. Ir apie save pagalvoja: o jeigu ją pastebės? Reikia kuo greičiau iš čia nešti muilą!

Atbulom, atbulom, pasilenkusi...

Dideliu lankstu aprietusi Aleksandravičių sodybą, pagaliau išsimuša į vieškelį. Bet čia dar prasčiau eiti: kelias – vienos išmalos, paliktos siauresnių ir platesnių ratų; kur duobė, ten bala, kur dauba – nors plauk, o jau dumblo – kiaulėms iki pilvų. Akiraty nieko, kas eitų ar važiuotų. Ji taiko žengti pačiu vieškelio krašteliu, kur kiečiau, bet kartais ir to kraštelio visai nelikę, taip išmaurota. Slysčioja batai, šliurpsi pliurė, tyška balos, šaltas baugulys raitosi už apykaklės... Dar šeši kilometrai... Lėtai pro šalį slenka gailiai pasvirę, nugenėti pakelės gluosniai, dar lėčiau – vienas kitas vienkiemis, o horizonte stūksantis miškas stovi vietoje. Ten, tame migloje skendinčiame miške ir glaudėsi brolis...

Kai į ištremtųjų namus Maleišiuose atkėlė nežinia iš kur atvežtus rusus su šeimomis, partizanai išklijavo įspėjamuosius lapelius: keliaukit, iš kur atvykę. Anie, užuot paklausę, apsiginklavo. Tada partizanai puolė Maleišius. Po tokios pirties atėjūnai iškūrė, visi iki vieno.

Dar keturi kilometrai. Miestelio kol kas nematyti. Būtų gerai prisėsti, pailsinti kojas, bet kur tu rasi sausą vietą. Iš užpakalio atbaubia vaitodamas per duobes sunkvežimis. Elenytė šasteli nuo kelio į lauką, dėl visa ko. Sunkvežimis pilnas kareivių.

– Ei, devuška! Sadis’!

Aha, ačiū, Elenytė sukteli nuo jų kuo toliau.

Paskui vėl tenka sugrįžti į kelią. Dar trys kilometrai per purvo košę. Kad ir kaip bus, ji nueis, nubris, numaknos... Privalo. žūtbūt išgelbės brolį.

Jau kyšteli raudoni bažnyčios bokštai, bet nusileidus į upės slėnį vėl prapuola.

Prieky lyg žnyplėmis suspaudęs kelią alksnynas – puiki vieta pasalai. Jeigu kas tyko, neprasmuksi. Čia neretai tai šis, tai tas atsitinka. Andai iš jos draugės atėmė laikrodėlį. Pasisekė, kad tik laikrodėlį, kad daugiau ko nepadarė. Draugė pati jį nusisegė ir sviedė šalin; užpuolikas – ieškot, o ji – bėgt; šitaip ir pasprukusi.

Elenytė, kaip baikšti stirna visa įsitempusi, šliopsi pro tą alksnyną kiek įkabindama, bet pliurzė tarsi pančiais pančioja. Viskas Aukščiausiojo valioje, pagalvoja. Ir staiga:

– Stok! Stok, nes šausiu!

Iš tankmės išbraška partizanas lietuviška uniforma, ginkluotas. Savas, galgi nenuskriaus, Elenytė lengviau atsikvepia, mėgina šyptelėti jam, o šis griežtai: kas tokia, iš kur, ką nešies, į kur, kokiu tikslu. Net apieško, apčiupinėja ją.

– Einu brolio aplankyti, paėmė bunkeryje šįryt, jis iš jūsiškių, – atvirai beria Elenytė.

– Gal iš mūsiškių, o gal ir ne, – kiek mįslingai atsako vyras. Turėtų leisti jai eiti, bet kažkodėl smygso į ją, ir jo akys pilnėja... – Einam su manimi, – įsako.

Elenytė užuodžia pavojų – pažįsta šitokius vyrų žvilgsnius.

– Niekur aš su tavimi neisiu, man reikia į valsčių, – atrėžia ir, šastelėjusi į šoną, pasileidžia pirmyn.

Bet vyras prisiveja ir nutveria už rankos.

– Aš sakiau, su manimi. Gal nereiks laužti rankos. Tokios šiltos, gražios.

Elenytė mėgina ranką ištraukti, spygčioja, ir juodu valandėlę tamposi. Matydama, kad pralaimės, ji staiga spiria jam į tarpkojį. Kaipmat ją paleidęs, vyras susiriečia dvilinkas.

– Na, tu banditka... – inkščia, aimanuoja, o Elenytė skuta – tik balos tyška. – Padla... Stok, šausiu!

Bet iš tankmės šūkteli kitas balsas:

– Palik tu ją, kažkas atvažiuoja!

– Na palauk, banditka, aš tave dar pasigausiu! – pasiekia grasinimai.

Būdama jau toli, jau įsėdusi į prisivijusį vežimą, Elenytė vis prisimena tą sviestą jai, partizano seseriai, „banditka“. Banditais miško brolius vadina tik anieji: rusai, komunistai, stribai. Tai kas gi buvo ją sustabdęs?

O įsėdo ji į vežimą todėl, kad už to alksnyno pakirto kojas – jos pradėjo drebėti ir visiškai nebeklausė. Be to, seniokas važnyčiotojas atrodė nepavojingas.

– Ačiū, išgelbėjot mane, – padėkojo jam Elenytė.

– Kitąkart nebūk tokia drąsi, nevaikščiok viena. O jei eini, tai išsitepk veidą suodžiais ar žemėm, – pamokė skrandoje pūpsantis senelis, liūdnai dėbsodamas į kelią. Arklį leido eiti tiesiai – duobė ne duobė, bala ne bala. Kartais šiam net įsiręžus tekdavo plėšti vežimą iš klampynės. Ratai klypavo, rodės, tuoj nusmuks, o jų besisukantys stipinai lyg mentėmis kabino, kėlė su savimi ir drabstė purvą. – Mane irgi apieškojo, kumpį atėmė, nors sakiau, kad vežu badaujančiai seseriai. Plėšia kaimo žmogų visi, kas netingi. Stribams duok, miškiniams duok, valdžiai duok. Pyliavas tokias uždėjo, kad nors plyšk – negali išpildyti. Sako, stok į kolūkį, nereikės tau pyliavų mokėti, kolūkis valstybei mokės... Kvailina senį: o iš ko kolūkis paims, jei ne iš mūsų, ką?.. Antai mūsų kolūkiečiai visą vasarą dirbo, prakaitavo, o ką jiems atpylė: dirses ir kūkalius... Važiuoju į valsčių, maniau, duosiu kumpį kam reikia, kad pamažintų tas pyliavas, o likau tuščiomis rankomis. Kas su manimi dabar šnekėsis? Nors pasikark...

Vežimas įlingavo į miestelį. Suklypusios mažutės sienojų pirkelės, pavirtę tvoros, daržai, vištos, šunų skalijimas, kiaulių žviegimas, kirvių poškėjimas, pjūklų dainos, kaminų dūmai ir beveik toks pat purvynas. Artėjant prie centro, trobesiai gerėjo, pasitaikydavo ir mūrinių, atsirado šaligatvis, iš pradžių lentinis, paskui akmeninis, tada ir gatvės purvynę pakeitė akmenų grindinys. Štai ir raudonų plytų buvęs gydytojo namas, skleidęs patarimus, sveikatą ir viltį, o dabar – kelianti šiurpą stribų būstinė. Jos pasienyje jie išvydo tai, ką Elenytė ir baiminosi pamatyti, – nukautų partizanų kūnus.

Pajutęs, kaip ji įsitempė ir sulaikė kvėpavimą, senelis mokė:

– Mus stebės. Tik nežiūrėk per ilgai, tik neišsiduok, kad kurį nors pažinai, net jei tai būtų tavo brolis. Jokių aimanų, jokių ašarų. Nusisuk lyg niekur nieko. Kitaip čiups ir tave.

Lengva pasakyti. Pasienyje pusiau sėdom tįsojo du. Vienas su skyle vietoj akies, krauju sulipusiais plaukais, kitas apnuoginta balta krūtine, kurioje žiojėjo dvi juodos žaizdos. Abiem begėdiškai prasegtos kelnės, nuauti batai, nuvilkti švarkai. Jauni, pačiame puikume. Brolio nebuvo. Ir vis tiek Elenytei teko susikišti skarelės kampus į burną, kad nepratrūktų.

– Jokių raudų, mergyte! – draudė senelis. – Prašau tave, tvardykis kaip gali!

Pasiekę aikštę, juodu atsisveikino, – senelis pastatė vežimą ir liūdnai nupėdino į valsčių, o Elenytė – į valgyklą, kurioje dirbo padavėja jos draugė iš mokyklos laikų ir kur suplaukdavo visos naujienos.

Ona, toks buvo draugės vardas, su balta prijuoste, išryškinančia iškilią krūtinę, ir alaus bokalų ar sriubos lėkščių pilnu padėklu kaip gulbė nardė tabako dūmų rūke. Bendroje erzelynėje ji kažkokiu būdu pagaudavo tik jai skirtą šūktelėjimą. Jei koks kauštelėjęs lankytojas mėgindavo ją nustverti, pakibinti ar plekštelėti per kumpius, ji mokėdavo taip šiam tėkšti, kad aplinkiniai plyšdavo iš juoko, o drąsuolis ilgam nurimdavo.

– Girdėjau, girdėjau... Jonukas stribynėj, – šnypštelėjo Ona Elenytei, užsivedusi ją į koridorėlį prie virtuvės.

– Ką gi man daryti, kaip manai?

– Į stribynę nekišk nosies, prižnybs. Reikėtų tau pakalbėti su Bladu, juk varvina į tave seilę. Palauk čia, vakare keletas jų paprastai ateina alaus gerti.

Bladas... Kai Elenytė klampodama suko galvą, kokiu būdu išgelbėti Jonuką, mintimis vis užkibdavo už Blado, stribo, įkyriai gaudančio jos ranką, siekiančio sugriebti ir prispausti patamsy, vograujančio niekus, tačiau, ko gero, vienintelio, kuris gal padėtų, jei panorėtų ir galėtų. Susitepęs saviškių krauju šlykštynė...

Elenytė įsispraudė į virtuvės kamputį. Virėja kilnojo, tarškino puodus ir keptuves, nuo kurių kilo visokie gardūs kvapai, retkarčiais užeidavo Ona ir draugės persimesdavo žodžiu kitu. Apniukusią dieną netrukus pakeitė vakaras, pajuodo langai, virėja išplovė rykus ir išėjo namo.

– Atsigrūdo, – pagaliau pranešė Ona, kai iš pratuštėjusios salės pasigirdo nauji skardūs balsai. – Ir Bladas su jais. Pasišukuok, pasigražink, nebūk kaip šlapia višta. Imk mano šalikėlį.

– Na, tai kaip tarėmės: išeinu iš čia į lauką ir įeinu pro pagrindines duris. Atsisėdu už stalo ir užsisakau arbatos. Bladas, tikiuosi, prieis.

– Vis dėlto taip nelabai gerai. Niekas neturėtų matyti jūsų kalbantis.

– Tai kaip man jį nutverti?!

– Būk čia, dabar tu čia viena, o aš mėginsiu atvilioti Bladą.

Ona užgesino virtuvėje šviesą, paskui, pasilipusi ant taburetės, atsuko lempelę ir paliko Elenytę tamsoje. Salėje Ona prisigretino prie pliaupiančių alų stribų, timptelėjo Bladą už rankovės.

– Bladeli, ar negalėtum pažiūrėti, kodėl virtuvėje nedega šviesa?

– Na, jei kartu žiūrėsim... – suburbėjo šis keldamasis.

– Kartu būna tik per vestuves, – atšovė Ona.

Bladas įlapnojo į virtuvę. Iš koridoriaus krintanti menka šviesa nepaslėpė – veidas beveik visas apžėlęs juodais gyvaplaukiais, nosis ir smakras atsikišę kaip kurmio, delnai (Elenytė prisimena iš šokių) mėsingi ir šiurkštūs, pats nedidukas, bet jėgos – už du. Gyvulys.

– Elenytė? Ar iš dangaus? Kaip... tą sakant, angelas, tą sakant, – tokia graži. Nebuvai nė bažnyčioj du sekmadienius. O aš tavęs dairiausi po mišių... A, žinau, žinau, kas atvijo... – nusišiepė. – Gyvas jis, paėmėm be sąmonės, dujų prisikvėpavusį, šiek tiek gavo į kaulus, bet nedaug. Ryt perduosim į apskritį, ten tai papurtys... Aha, dabar tai prašai, o kai aš tavęs prašiau, ką? Man špygą! Bučinuko gailėjai. Prisiliesti nedavei. Aš nepykstu, ne, ko čia pyksi, tik primenu... Gal aš jam ir padėčiau, bet trumpos rankos! Negaliu, jei ir norėčiau... Neverk... Tavo krūtys tokios didelės, stangrios, gyva pagunda, tą sakant, aš jas sapnuoju kai kada... Leisti jam pabėgti, ar iš proto išėjai? Tada man lageris! Man amen!.. Tai ragana tu, kai bučiuoji, aš negaliu priešintis, sakyti ne, o, Elenyte!.. Šįvakar aš stosiu sargybon nuo aštuonių iki dvyliktos, bet tu suprask, po galais, tai neįmanoma, aš negaliu jį štai taip imti ir paleisti! Neįmanoma!.. O, tu ir planą turi! Gudru! Nors ne... Gerai, gerai, aš padarysiu, kaip sakai, nors man po to... Tik su viena sąlyga – tu būsi mano! Mano visą gyvenimą, mano... Ką? Tu sutinki? Tikrai? Čia tai bent! Nesitikėjau... Ėėė, o jei apgausi? Kokios garantijos, tą sakant?.. Priesaika – dar ne viskas... Turi būti mano jau dabar, čia, čia, dabar... U-u-u-u... U-u-u...

Ištuštėjo jau kelinta sūnaus taurė, ir vėl raudonas vynas kliuksi iš butelio, aptaškydamas baltą kalėdinę staltiesę, – sūnaus rankos šiek tiek dreba. Užuot atsiprašęs, jis kvailai sukikeno.

– Ir mano tėvas tikrai paleido tavo brolį, mano dėdę Joną? – su šypsenėle paklausė.

– Pa. Išvedė jį prieš miegą į būdelę kieme, paprašė trenkti į nosį, kad kraujo būtų, ir... bėk, o aš šaudysiu į orą...

Sūnus vėl sukikeno, bet tuoj surimtėjo.

– Nežinojau, kad mano tėvas buvo stribas... niekad nepasakojot... Stribas! istrebitelis!.. Ir po to tu už jo ištekėjai? Už priešo, už tėvynės išdaviko! Nesuprantu tavęs, mamule. Galėjai juk pasiųsti jį po velnių.

– Jonas irgi taip sakė. Bet aš buvau davusi žodį, prisiekusi... Negalėjau nesilaikyti...

– Ir visą gyvenimą, visą savo gyvenimą pragyvenai su?.. Ir mane pagimdei?.. – staiga jo balsas visiškai pasikeitė, tapo kaip nuskriausto vaiko, ir jis pats akimirksniu išsiblaivė.

Juodu žvelgė vienas kitam į akis, į pačią gelmę: sūnus į motiną, motina į sūnų.

Išeidamas jis vis dėlto apkabino ją. Kaip visada, o gal kiek stipriau.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)