Benedikto Januševičiaus nuotraukaArtėjančios lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-osios gimimo metinės (2014) tampa svarbia tema ir Vokietijos baltistų mokslinio susivienijimo „Baltistenkreis zu Berlin“ darbe. Gegužės 5 d. Berlyno Humboldtų universitete vykusios konferencijos (nuo 1964 metų jau net 111-os) džiugiausia žinia – kad XXI amžiuje poetą baltistikos mokslo gimtinėje Vokietijoje mėginama dar labiau priartinti prie skaitytojo – į vokiečių kalbą naujai verčiama poema „Metai“.

Po Liudviko Rėzos, Liudviko Pasargės devynioliktajame, po Hermanno Buddensiego dvidešimtajame šimtmečiuose šio darbo ėmėsi Gotfrydas Schneideris, kurio itin stipri legitimacija donelaitikai yra turbūt neatsitiktinė. Poeto ir vertėjo asmenybė artima pačiam K. Donelaičiui. G. Schneideris ilgus metus dirbo sielovadininko, evangelikų bažnyčios pastoriaus darbą. Jis teologas-istorikas, kaip ir K. Donelaitis rūpinęsis rašyto ir ištarto žodžio talka dvasininko profesijai, gerai pažįstantis savo pirmtakų per šimtmečius nueitą kelią. Išgarsėjęs dar ir meile giesmei... Beje, naujasis poemos „Metai“ vertėjas pažįstamas ir lietuviams. profesorius keletą metų dėstė teologiją ir hebrajų bei graikų kalbas Klaipėdos universitete. Čia G. Schneideris greitai išmoko ir lietuvių kalbą.

Į minėtą konferenciją Berlyno Humboldtų universitete jis atsinešė jau įpusėtą K. Donelaičio kūrinio vertimą. Dar ir žinią, kad jį į leidybinį planą žada įtraukti viena šalies leidyklų. kodėl gi naujas „Metų“ vertimas vėl aktualus? Juk prieš pusamžį tai atliko   H. Buddensiegas, talentingas žodžio meistras. G. Schneiderio argumentai: dinamiška vokiečių kalbos raida reikalauja vertimų atnaujinimo, jų perteikimo šiuolaikine kalba. Dar vienas svarbus dalykas, – K. Donelaičio kūrybos vertėjas privalo mokėti ne dvi, o... tris „kalbas“. Pirmiausia tą kalbą, į kurią verčiama; taip pat tą, iš kurios verčiama (lietuvių). Galiausiai reikia išmanyti ir specifinę paties „Metų“ autoriaus kalbą. Tai savita kalba. Ji glaudžiai susieta su gyvenamu laikotarpiu, Tolminkiemio parapijos klebono K. Donelaičio apylinkių kalba, tuo žemės lopeliu, net kaimu, kurio (tokio, koks tuomet egzistavo) jau nė žymės neliko... Ir dar su dideliu paties poeto lingvistiniu novatoriškumu. Įdomios ir kitos vertėjo mintys. Pasak jo, K. Donelaitis neturėjo nė mažiausių ambicijų išgarsėti kaip poetas, kūrinį publikuoti; jam pakako savo parapijos kaimų, tų žmonių, kurių sielovadininku teko būti. Na, gal pasidalijo sumanymu su gretimos parapijos kolega. G. Schneiderio reziumė: visus atsakymus į klausimus apie Donelaitį mes galime rasti pačiuose „Metuose“. Konferencijoje vertėjas susilaukė padrąsinimo. Tarp vokiečių baltistų jis savas žmogus, nes jau seniai dalyvauja mokslinio susivienijimo „Baltistenkreis zu Berlin“ veikloje. Yra išrinktas į komisiją K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti.

Mokslinio susivienijimo pirmininkas profesorius Raineris Eckertas priminė, kad pagerbdami K. Donelaičio gimtadienį vokiečių baltistai prisimins ir savo pačių veiklos Vokietijoje atnaujinimo penkiasdešimtmetį. Ankstesnė data sutapo su būrų poeto gimimo 250-osiomis metinėmis, kurios paminėtos po tuo pačiu Humboldtų universiteto stogu. Iniciatorius – šviesios atminties kalbininkas Viktoras Falkenhahnas (1903–1987), paskutinis lietuvių kalbos mokytojas prieškariniame Karaliaučiaus universitete. Tiesa, naujas laikas atnešė ir naujų sunkumų. Fundamentalias studijas stelbia pragmatizmas. Jau žinoma, kad Vokietijoje sumažėjo baltistikos mokslo židinių skaičius. Visur taupoma... Padėtį gelbsti tik pavienių mokslininkų ir retesnių mokslo šakų atstovų entuziazmas. Optimizmo šaltinis: baltistikos baruose vokiečių mokslininkai aktyviai ir vaisingai bendradarbiauja su kolegomis iš laisvę atgavusių Baltijos valstybių.

 

Leonas Stepanauskas

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)