tekstai.lt

Devintoji Antano Vaičiulaičio premija

Laura Sintija Černiauskaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Laura Sintija Černiauskaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
2012 m. birželio 21 d. Lietuvos rašytojų sąjungos Baltojoje salėje, dūzgiant televizijos kameroms, buvo iškilmingai pagerbta prozininkė Laura Sintija Černiauskaitė. Jai įteikta Antano Vaičiulaičio premija už geriausią novelę, 2010–2012 metais paskelbtą Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“. Apdovanojimą pelnė novelė „Nekaltutis“ (2011 m., Nr. 12).

Be L. S. Černiauskaitės, literatūrinėje popietėje dalyvavo premijos mecenatės, rašytojo A. Vaičiulaičio dukterys Aldona ir Danutė, premijos vertinimo komiteto nariai: Danutė Kalinauskaitė, Vytautas Martinkus, Danielius Mušinskas, Jūratė Sprindytė, Dainius Vaitiekūnas, Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto dėstytojai ir studentai, gausus būrys rašytojų. Renginį vedė V. Martinkus. Jis trumpai priminė premijos atsiradimo priešistorę. Pirmoji premija įteikta Romualdui Granauskui 1995 m. už novelę „Su peteliške ant lūpų“. Pagrindinis premijos tikslas: skatinti novelistikos plėtrą, aktualizuoti klasikinę šio žanro tradiciją mūsų šalyje.

D. Kalinauskaitė (vertinimo komiteto pirmininkė) pasidžiaugė, kad premija išgyveno. Ji svarbi, nes iškelia novelę kaip žanrą, o A. Vaičiulaičio pavardė simbolizuoja aukštą kokybę, kurią atspindi tokios kritikų pamėgtos formuluotės kaip „žodžių orkestruotė“, „sakinių muzika“ ir t. t. Rašytojos nuomone, parašyti gerą novelę yra sunkiau nei romaną. Teksto koncentracija reikalauja didesnės precizikos. Gera novelė – tai puikus pirmasis sakinys, kompozicijos uždarumas, o vidinis užtaisas turi šauti kaip šūvis. Kaip tik tokią ir parašė L. S. Černiauskaitė. Jos novelėje išmoningai auginama grėsmės (įtampos) nuotaika – iki atomazgos. Pagrindiniai rašytojos konkurentai buvo Herkus Kunčius, Ramūnas Kasparavičius, Genovaitė Bončkutė, Karolis Klimas, atrinkti iš 28 autorių (daugiau nei 60 novelių). D. Kalinauskaitė pažymėjo, kad vertinimo komiteto darbe už Atlanto dalyvavo ir trys A. Vaičiulaičio dukterys: Danutė, Aldona, Joana.

Danutė Vaičiulaitytė padėkojo visiems susirinkusiems ir priminė mamos žodžius: ši premija – tai siekis išlaikyti nenutrūkstamą ryšį su Lietuva. Jos nuomone, L. S. Černiauskaitės novelė išsiskyrė meistriškumu, gražia lietuvių kalba ir yra artima geriausiems A. Vaičiulaičio kūrybos bruožams. Sesuo Aldona pritarė, kad novelėje jaučiama tėvelio dvasia.

L. S. Černiauskaitė prisiminė, kad šioje salėje ji 1994 m. pristatinėjo savo pirmąją knygą. Su A. Vaičiulaičiu rašytoją labiausiai sieja savo namų suvokimas ir išaukštinimas. Vėliau laureatė perskaitė kalbą, kuri išspausdinta „Metų“ žurnalo 7-ame numeryje.

J. Sprindytė nuogąstavo, kad kalbėdama gali sudraskyti spindinčias gijas, kurias išpynė Laura Sintija. Kritikų žodžiai, jų abstrakčios formuluotės ardo trapų teksto audinį.     J. Sprindytės nuomone, rašytojos novelėje skamba grožio ir skausmo motyvas. Kritikė pacitavo Albertą Zalatorių, teigusį, kad novelė – literatūros podukra, periodikos kūdikis. Šiame kontekste panašios premijos – labai svarbios. Jos reabilituoja žanrą.

D. Mušinskas teigė, kad A. Vaičiulaičio premija natūrali kaip gamtos dėsnis – išnyra žemei dukart apsisukus aplink saulę. „Metų“ žurnalo vyriausiasis redaktorius aptarė vertintų autorių amplitudę – amžiaus ir kūrybos stiliaus požiūriu. Sukėlė pagyvėjimą tarp klausytojų, pacituodamas R. Granausko prieš septyniolika metų premijos laureato kalboje „Rakto ieškojimas“ pasakytus žodžius: „Literatūrą daug kas norėtų įsiversti į lovą: politikai, ideologai, partijos veikėjai. Arba bent jau pakišti ranką po jos sijonu, kitoje rodydami storą piniginę.“ Anot D. Mušinsko, visa tai jau seniai nugrimzdo į užmarštį, dabar svarbiausia parašyti gerą kūrinį, stiprią, įtaigią novelę, kuri galėtų laimėti tokią garbingą premiją.

D. Vaitiekūno nuomone, L. S. Černiauskaitės novelės skaitytojai turėtų patirti daug emocinių atradimų. Tai – gražus pasakojimo nuotykis.

V. Martinkaus reziumė: novelė gali dovanoti daugiau būties šviesos.

Literatūrinę popietę pagyvino muzikiniai intarpai – Juliaus Stankevičiaus atliekamos lyriškos dainos (pritariant sau gitara). Prasmingas buvo ir Edukologijos universiteto studentės Gabrielės Rubežiūtės perskaitytas premijuotos novelės fragmentas.

 

Romas Daugirdas

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)