tekstai.lt

Renata Šerelytė. „Yra kažkas, ką žino šunys...“

Romualdas Granauskas, „Kai reikės nebebūti“
Romualdas Granauskas, „Kai reikės nebebūti“
Romualdas Granauskas. KAI REIKĖS NEBEBŪTI: mano draugo gyvenimas ir mirtis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 172 p.

 

 

Apgaulingai lengva ši Romualdo Granausko knyga. Perskaitoma vienu prisėdimu, siužetas ir veikėjai – kaip ant delno, laiko realijos neįkyrios ir atpažįstamos, o kūrinio pabaigoje nori nenori ir ašarą nubrauki, jei ne ištikimo šuns gailėdamas, tai atjausdamas jo šeimininką. Apgaulingas ir įspūdis, kad parašyti recenziją šiai knygai – vienas juokas. Juk galima rasti šitiek paralelių, sąsajų su kitais literatūriniais kūriniais – kad ir su paties autoriaus minima Jacko Londono „Baltąja iltimi“. Tačiau šios literatūrinės paralelės gali ir supainioti, nuvesti klaidingu keliu, nes anaiptol ne visos literatūrinės paralelės išplėtoja kūrinijos temą kaip vertą atskiro, įdėmaus požiūrio. Vieni autoriai kūriniją traktuoja kaip priklausančią kovos už būvį, stipresniojo teisės ir įtakos zonai, racionalaus ir negailestingo, daiktiško pragmatiškumo paviršiui. Kitiems kūrinija – pasidalytos ir praturtintos būties džiaugsmas, bendros, dieviškos kilmės prisiminimas (tai ypač ryškiai atskleidžiama nuostabioje Axelio Munthe’s „Knygoje apie San Mikelę“, kurioje humanizmas ir humaniškumas tiesiog neegzistuoja be darnaus bendrabūvio su visa Dievo kūrinija).

Žodžius „kaip giliai mumyse tūno ištikimybės troškimas ir kaip negiliai, vos ne po oda, slepiasi išdavystės baimė“ (p. 12) būtų galima laikyti savotišku R. Granausko apysakos leitmotyvu. Tai sąžininga knyga, paprasto pasakojimo, minimalios meninės raiškos – jos yra tiek, kiek reikia laikmečio autentikai sukurti, emocijai išryškinti. Toks rašymas liudija ne tik brandžią autoriaus kūrybinę patirtį, bet ir, sakyčiau, būtų lyg atsakas skubančios šiandienos dvasiai, kai žodžiai tampa neadekvatūs ne tik realybei, bet ir jausmams, netgi idėjoms. Kitaip tariant, autorius nepasiduoda masinei žodžio devalvacijai, kai žmogaus jausmų ir minčių pasaulį stengiamasi paveikti tuštybe, apvilkta efektingais žodžiais. Kiekvienas R. Granausko apysakos gabalėlis toks paprastas ir autentiškas, kad net kyla pagunda pakrikštyti tekstą žodžiu „pilkas“. Neretas autorius, ypač jaunas maksimalistas, laikytų tai įžeidimu. Bet ar žodžio devalvacijos amžiuje ši reikšmė neįgyja naujo atspalvio? (Nesugrįžta prie savo tikrosios prasmės?..) Ar visos šiuolaikinių tekstų spalvos dar padeda žmogui įžiūrėti pasaulį ir jo dėsnius bei paradoksus? Gal atvirkščiai – margos ir eklektiškos, jos šį pasaulį suniveliuoja? „Pilkas“ R. Granausko tekstas – tarsi pradinė spalva, gruntas, ant kurio subtiliai išsiskleidžia spalvos: ne iš paviršiaus, o iš gelmės.

Ir jeigu jau kalbėtume apie R. Granausko apysaką kaip apie drobę, be abejonės, ant pilko grunto, nušvintančio įvairiausiais pilkumos atspalviais (nuo pelenų iki sidabro, nuo skaidrios, gilios veidrodžio regimybės iki tiršto rūko neperregimumo), kaip dominuojanti spalva skleistųsi ir į pumpurą trauktųsi veikiausiai raudona: ištikimybės, meilės, laisvės spalva. Visos šios sąvokos apysakoje susijusios gelmės, ne paviršiaus saitais (autoriaus žodžiai: „kaip giliai mumyse tūno ištikimybės troškimas ir kaip negiliai <...> išdavystės baimė“). Susijusios ne tik su skausmu ir praradimu, bet ir su orumu, kilnumu, garbe – sąvokomis, ateinančiomis iš gelmės, chtoniškomis, archajiškomis, artimomis karžygiškai senovės kario dvasiai, rūsčiam vyriškumui (atidžiam skaitytojui nemažai reikš ir „Jaučio aukojimo“, ir „Gyvenimo po klevu“ paminėjimai šiame kūrinyje). Apysakoje minima Bulio kilmė, šumerai, molinės jų lentelės, jaučių medžioklės nendrynuose – visa tai savaip, iš gelmės, mitiškai susieta ir su autoriaus gyvenimu, ir su jo kūriniais, su išdidžiu, aukščiausiais kūrybinės garbės kriterijais paremtu rašytojo credo. Rūsti, „karžygiška“ autoriaus etika ir estetika neįsileidžia nei modernių literatūrinės mados vingrybių, nei sentimentalios literatūrinės stilizacijos. Kaip negali būti kompromiso tarp garbės ir niekšiškumo, taip jo nėra tarp draugystės ir išdavystės (norinčiam pirkti Bulį verslininkui: „O už kiek jūs parduotumėt savo geriausią draugą?“, p. 122).

Tai savotiškas ir paties pasakotojo gynimasis – išsaugoti žmogiškąjį orumą, jautrumą, padorumą kaip neįkainojamą dalyką sunku visados, ir uždaroje, skurdžioje sovietmečio buityje, ir besiskleidžiančios laisvės, ir besiformuojančio demokratinio kapitalizmo sąlygomis. O kai neišsaugomos pagrindinės žmogiškos vertybės, kai imama pasirinkti moralę („pasirinkta moralė“ – frazė iš debiutuojančios rinkimuose vienos partijos kandidatės lūpų), kenčia ne tik pats Žemės valdytojas žmogus, bet ir Viešpaties jam valdyti paskirta kūrinija. Atidesnis skaitytojas tikrai įsidėmės apysakos puslapius apie pasakotojo vaikystę išvežtųjų namuose ir kalytę Smuiką, saugančią namus, kurie jau nebe jos, apie tarnybą pasienio zonoje, kur pasakotojas buvo masalu piktiems tarnybiniams vilkšuniams, mokomiems gaudyti ir draskyti žmones, nepamirš moters su „lopuota kale“, kurią lengva ranka atiduos bet kam, o gal išmes, nes jos vaikui reikia naujo žaislo – „mažo dryžuoto šuniuko“ (p. 149), vyrų kalbų apie šungaudžius ir kankinamus šunis. Šios detalės atskleidžia ne tik tam tikrus mūsų laiko faktus, tačiau ir dalelę žmogaus sielos žemėlapio, kuriame, nykstant atjautai ir meilei, vis daugiau tyrų, dykumų. „Kas myli vien tiktai pats save, iš kur jis paims tos meilės kitam Dievo sukurtam mažam padarėliui?“ (p. 37). Keistai netinka čia žodis „imti“ – kai meilė yra „tiesiog sukrėtimas“, šalia kurios čia pat – „laisvės ašaros“ (p. 144) ir tas jausmas, kurį pasakotojas apibūdina kaip maudulį, skausmą, kylantį iš „labai giliai maudžiančio ilgesio“ (p. 147). Galbūt šį maudulį galima suvokti kaip giliausio kuriančios meilės šaltinio, kaip prarasto ryšio su Viešpaties kūrinija ilgesį. Senajame Testamente Viešpats pasakė žmogui – tau sukurta ši kūrinija, eik ir valdyk ją, viešpatauk jai. Žmogus, pasirinkdamas moralę, šį valdymą (viešpatavimą) gali suprasti ne kaip išmintį ir gailestingumą, o kaip totalitarinį režimą, bausmių sistemą. (Apysakoje yra iškalbingas epizodas apie Stalinui neįtikusių tigrinių bokserių – „buržuazinės“ šunų veislės – išnaikinimą TSRS ir naujų, „tarybinių“ bokserių išvedimą. O kaip sukrečia R. Granausko apsakyme „Gyvulėlių dainavimas“ bendra tapusi ir žmogaus, ir gyvulio kančia.) Visos Dievo kūrinijos kančia yra bendra, bendras skausmas, bendras ir džiaugsmo šaltinis, o bandymas atidalyti, nubrėžti ribą, atskirti žmogų nuo kūrinijos, imti mylėti „tik patį save“ atima iš mūsų ir tą menką meilės dalelę, kurią lyg daiktą pasiliekame sau.

„Yra kažkas, ką žino šunys, o mes, žmonės, esam jau seniai užmiršę ir jau niekada, civilizuodamiesi ir globalizuodamiesi, nebegalėsime šito prisiminti. Mes vis tolstam nuo kažko, labai esminio, tūkstantmečius mumyse buvusio ir jau daugiau nebesugrąžinamo“ (p. 77–78). Ilgesys, o dar maudžiantis, iš gelmės, neretai būna susijęs su prarastu, paliktu objektu – su tuo pirmavaizdžiu, su ta pirmaprade būsena (ar vieta), kurioje jis skleidėsi nedalijamos į dalis meilės pavidalu. Ilgesys, netgi skausmingas, mums reikalingas, kad to nepamirštume, kad priartėtume, kad sugrįžtume.

Pabaigai – dvi pabaigos, dvi literatūrinės paralelės, sueinančios į vieną tašką.

A. Munthe’s „Knygoje apie San Mikelę“ pabaigoje pasakotojas sapnuoja, kad yra miręs ir eina prie rojaus vartų. Rūstūs ir didingi Senojo Testamento pranašai, Mozė ir Habakukas, griaudi perkūnais ir bara pasakotoją, nes tas su savimi į dangų atsivedė šunį – „purviną gyvulį“. Pasirodo šv. Pranciškus Asyžietis ir vienu žvilgsniu priverčia rūsčiuosius pranašus nutilti.

R. Granausko apysakos pasakotojas rašo laišką savo mylimam šuniui – tomis švento ilgesio raidėmis, kurios pulsuoja kaip gijos „tarp pačių giliausių mūsų esybių“ (p. 74), ir kaip atsako sulaukia švelnaus snukio prisilietimo. Tai lyg ir sapnas, toks pat, kaip A. Munthe’s knygoje.

Bet neretai būtent sapnas įsivaizduojamas kaip prabudimas, kaip reikšmingas tikrovės paliudijimas, kaip pranašingas ženklas (Bulis ir pats tarsi gimė pasakotojo sapne (ilgesio šaltinyje), sapne pasakytas jo vardas).

Gyvenimo nuovargis, rutina, išgyventos patirtys gali priversti žmogų ištarti: „Tegul manęs niekur nebebūna“ (p. 171). Tačiau – „<...> ar turiu teisę taip pasielgti? Kur klajos tavoji dvasia, ieškodama manosios?“

Užtat ir apysakos pavadinimo „Kai reikės nebebūti“ šaltą ir nepermaldaujamą „reikės“nusveria trapi viltis. „<...> kažkaip vis tiek susitiks mūsų dvasios. Dvasia negali išnykti be pėdsakų. Kaip gali išnykti tavo meilė, ištikimybė, drąsa, tavo pasiryžimas atiduoti gyvybę už mus?“

Taigi, kai reikės nebebūti čia, skaudžiai žeidžiančioje, neteisingai valdomoje realybėje, liks teisė būti ten, kur dvasios susitiks. Sapne, kuris pasirodys besąs bendra, neatidalyta tikrovė.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)