tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Geometrinių dygsnių knyga

Aidas Marčėnas, „Ištrupėjusios erdvės“
Aidas Marčėnas, „Ištrupėjusios erdvės“
Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės: devynių gyvenimų eilės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 240 p.

 

Naujoji Aido Marčėno knyga „ištrupėjusios r dvės“, tikėtos (po srauto poezijos) kanoninės drausmės knyga; tankos — 5 eilučių japonų lyrikos žanras, 31 skiemens (5, 7, 5, 7, 7), būdingi panašių skiemenų deriniai, gamtos, meilės, būties temos. A. Marčėnui reikia griežtų taisyklių, kad galima būtų jų laikytis ir nesilaikant. Taip yra su jo sonetu, su haiku. Taip ir su tankomis.

 

Pirmasis – lyg paaiškinantis, įvedantis:

 

                                         kiek bepildyčiau

                                         gyvenimo turiniu

                                         proto kloaką –

 

                                         gausėja jūsų

 

                                         kasryt

 

                                         ištrupėjusios r dvės

 

                                                                   (p. 9)

 

Galima taip sužaisti – raidės, bet ne garso, ne skiemens (lietuvių kalboje nėra skiemens be balsio) sando skylę paliekant ir pavadinime. Sonantas r balsingas, balsis slypi jo kūne, išlieka; kai nutrupa, nudūžta viena vazos ąselė, dar matome ir ją buvimo vietoje. Ričardo Šileikos (vis įdomiau dirba su daiktais, ypač su nereikalingais) „geležėlės“ nuotrauka knygos viršelyje su ištrupėjusia dalimi (trūksta rato dalies tankiškajam septynetui sujungti) yra iškalbus simbolis. Į sąmonę (ir dėl septyneto) labiau skverbiasi ta dalis, kuri nutrupėjusi, nulūžinėjusi. Erdvė iš esmės visada metafora; ji ir trupa sąmonėje, vaizduotėje, vaizdiniuose. Mūsų patirtas erdves trupina užmarštis. Iš jos ištrupa žmonės – mirę, kartais ir gyvi. Medis dūla, o geležis, jei net geležėlė, – dyla, lūžinėja, kai pavargsta. Ir metalas pavargsta. Kai visai pavargsta, trupa, ištrupa, sutrupa.

Suveržtos poetinės formos (skiemenų, eilučių skaičius, kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų deriniai, rimai, rimavimai) yra ir priešinimosi užmarščiai būdai. Vis dėlto eilėraštis ne iš skiemenų, nors ir jų laikomasi, o iš frazių-eilučių, sutekančių į sakinius. Sakinys – vis dėlto sakinys, sueiliuotas sakinys, ritminis-intonacinis sakinys yra prasmės raktas. Tą buvo pajutęs ir Jonas Aistis, kai eilėraštyje „Kada nors“ (1929) ištarė: „Po to lyg lava meilė ir troškimai / Išsineria kaip saulė sueiliuotu sakiniu.“ Kad ir kokių ribojimų būtų stabdomas sakinys, jis turi išsinerti. Sakinio geometrija, kai, brėžiamas lyg linija, jis sudarinėja prasmių konfigūracijas. Puikus pasažas iš „Sakinių“ apie tavęs, mūsų, savęs, apie Leonardą Gutauską ir upėtakį. Kaip sakiniu pasirašo tai, kas ir turi pasirašyti.

Sakinio siekinių prieštara tankoje, dedikuotoje Alfonsui:

 

                                         vien tam, kad gražiau

                                         sakinį išvingiuočiau,

 

                                         paklausiu, kodėl

 

                                         šis gražus sakinys

                                         net savęs nepasako?

 

                                                                       (p. 53)

 

Reikia, kad pasakytų: ne save, bet ir save. Save ir ne tik save. Parašyti eilėraštį iš keturiolikos eilučių, bet taip, kad jis galėtų būti atpažintas kaip sonetas – Petrarcos ar Shakespeare’o tradicijos. Arba marčėniškos modifikacijos. Parašyti haiku (5, 7, 5). Aritmetinis haiku — dalykas paprastas, turime jų apsčiai. Sunkiai pasiekiama haiku geometrija, apimanti erdvines proporcijas, tūrius: gamtos ir būties. Poetinės formos, kurios vadinamos kanoninėmis, savo esme ne aritmetinės, o geometrinės, erdvinės. Ir ištrupėjusi ar aptrupėjusi erdvė lieka erdvė, sąmonė ją gali restauruoti. Taip kadaise savo sąmonėje aptrupėjusias, ištrupėjusias antikos poetės Sapfo formas yra restauravusi Nijolė Miliauskaitė („Sapfo eilėraščiai, rasti vienoje ligoninėje“), punktyru nužymėdama ištrupėjimus, jų apimtis nusako tai, kas (jei net tariamai) išlikę:

 

                                         upė..............................................

                                         teka atgal...................................

                                         .....................................................

                                         ...............neužmirštuolių krantai

 

Ketureilio kontūrai, eilėraščio apie tekėjimą, krantus, grįžimą, žydėjimą. Restauracija yra kilnus veiksmas, jam reikia geros medžiagos, medžiagų. Sakinių, kurie A. Marčėno knygoje pasirodo kaip užtekstinis tekstas, netgi kaip teorija, beje, įtikinanti. „Haiku yra aukščiausio meistriškumo vieno kirčio menas. Tanka – dviejų. Tarp dviejų kirčių atsiveria kosmosas banalybei. O ši, neslėpkim, yra mėgstamiausias virtuvės šefo ingredientas.“ Taip, didžioji žmogaus gyvenimo dalis yra banali, mes gyvename banaliai. Kadaise labai norėjau supeikti banalų eilėraštį, gal ir geras buvo tas noras, bet eilėraštį poezija padaro tai, kas staiga sublyksi banalybėje, kartais tai tėra banaliausia stiklo šukė. Bet blyksi, blyksi, lyg būtų brangakmenis. A. Marčėnas geba apžaisti banalybę, eilėraštis joje neįklimpsta. Eilėraščių knygoje daug, bet neatitinkančių bendro lygio lyg ir nėra. Jei dėkoja ir darsyk, vadinasi, yra už ką.

Įsakmus atminti (bet jau ir su laiko patina) veikia lyg koks prasmės vektorius. „Sankalba: Nijolę Miliauskaitę atminti“:

 

                                         Krišnos barbute,

                                         kiek gyvenimų kęsta,

                                         kad parašytum

                                         tokį eilėraštį,

                                         kiek

                                         siaubingų gyvenimų

 

                                                                     (p. 50)

 

Sąšauka ir su knygos paantrašte: devynių gyvenimų eilės. Kiek gyvenimų mes gyvename, kiek jų nugyvename? Kiek ir kokių (gražių? siaubingų?) jų reikia eilėraščiui? 31 skiemuo, bet šešios eilutės. Šeštosios vienskiemenės eilutės reikia eilėraščio geometrijai. A. Marčėno tankos – dar sankalbos ir sankabos. Sankalba iš bendros kalbos jutimo, iš susikalbėjimų galimybės. Sankaba iš susikabinimo. Jungtis, sujungimas, – bet ne tik vienu lygiu, o keliais, vėl geometrija (skaistus, grynas, amžinas mokslas – geometrija, – ištarta kadaise Juditos Vaičiūnaitės). Aritmetiškai atrodančią kanonų tradiciją gaivina tik geometrija. Galima pridurti – poetinė. Erdvė, trupanti, ištrupėjusi, atkuriama, atsikurianti, prasiplečianti, pagilėjanti pati iš savęs. A. Marčėno erdvės (ir ištrupėjusios). Kornelijaus Platelio ertmės iš „Karstinių reiškinių“ (2010), iš jo haiku: „Tulpių žiedai. / Angelai – tai tik tuštumos / mūsų sąmonių.“ Sąmonės tuštumos, proto kloakos. Bet ir šviesumos, aputiškos erčios. Taip, įveikti didieji trukdžiai: „Sankalba: Juozą Aputį atminti“ pasisako:

 

                                         mirę radijai

                                         klausosi mūsų žinių

                                         naktį žvaigždėtą –

 

                                         galaktikos pakrašty,

                                         Zervynose, cykumoj

 

                                                                   (p. 177)

 

Susieti mažąsias kanonines formas (trys, penkios eilutės, 17, 31 skiemuo) su erdve, tad ir su geometrija – gerai užslaptintas A. Marčėno žingsnis. Stiprūs poezijos dygsniai, rankos rašto, kaip rankų darbo. Dirbti su skiemenimis, eilutėmis, bet kartu ir su pačiais svarbiaisiais poezijos dydžiais. Aiškinanti, bet, aišku, nepaaiškinanti paralelė – aukštosios Paryžiaus mados magistras rankomis, pirštais, adatos dygsniais siuva kostiumą (koks neišnykstantis, nesutrupantis kanonas), atsisakęs kompiuterių kreida išsibraižo linijas, sukerpa. Turi kažkas išlaikyti tą pirminę tradiciją – rankų darbo siuvimo. Bet – jau pačios aukščiausios mados, jos geometrijos. Būtinumas neišnyksta tik perėjęs į aukštesnį lygį. Retais atvejais – į aukščiausią.

A. Marčėno „ištrupėjusios erdvės“ – dygsnių knyga, sudygsniuota. Linijomis ir jų konfigūracijomis. Devynių gyvenimų – vis nutrupanti: devyni, aštuoni, septyni, šeši, penki, keturi, trys, du, vienas, nulis. Ar nulis skaičius, ar ne skaičius? Galbūt ta pati proto kloaka, kuri ir pildoma trupa, bet nepildoma būti negali. Gyvenimas tai, ką matai; tą pasakytų ne tik Arvydas Šliogeris.

Savitas A. Marčėno takas, prasimintas dar „Gyvenimo srauto poezijoje“, – su pasiaiškinimais:

 

                                         stebiu

                                         Jono Strielkūno laidotuvėse

                                         ant gretimo kapo prisėdusį

                                         Algimantą Baltakį:

 

                                         poezija! kai

                                         mirtinai pagalvoji,

                                         kad tai dar rūpės,

 

                                         gyvenimą užverčiąs

                                         liūdnas rūpintojėli

 

                                                                          (p. 23)

 

Rūpės, mirtinai rūpės; kuo labiau jausim nerimą dėl savęs ir pasaulio, juo labiau rūpės poezijai. Gal ir ji pati labiau rūpės. Kas yra tikrai, paliudijamai, yra ir netikrai, metaforiškai, jei tik sąmonė tą tarpą, tą ribą pajunta, gali ką nors iš jos išgauti. A. Marčėno tankos su imperatyviuoju atminti. Daug kultūros, kūrybos, tradicijos artimųjų. Iki Valdo Kukulo – dar tik jo mirties metinės. Savų artimųjų skaudumas, savosios patirties trupėjimas. Bet kur savumo ribos kūryboje?

Kūrybos instinktas – atsiminti. Išlaikyti atmintyje. Sustabdyti trupėjimą, trupumą. J. Vaičiūnaitė yra sakiusi, kad knygą „Neužmirštuolių mėnesį“ (1977) norėjusi „griežtai sukomponuoti – sudėstyti jį lyg iš senų fotografijų – vienaip ar kitaip mano sąmonę palietusių autentiškų asmenybių atvaizdavimo. Tai žmonės, priklausantys mūsų kultūrai – M. K. Čiurlionis, Žemaitė, G. Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, liaudies dailininkė E. Daugvilienė ar tiesiog Julių Janonį mylėjusi Justė“ („Kaip žalias medžio lapas“). Bet ta siekta griežta kompozicija nebuvusi išlaikyta, atsiradę kitų motyvų. A. Baltakio „Dedikacijos“ (1975), net „Vienuolynas“ (1998) irgi turi bendrinantį ryšių su kitais podirvį. Įsipareigojimą, atsiminimą, prisiminimą ir priminimą. Liūdnai ar su šypsena.

A. Marčėnas savo atminti įrašo sudėtingoje, komplikuotoje kūrybos erdvėje. Tankos stogas, moraliniai įsipareigojimai, asmeninė patirtis, net jutimas, kad galiausiai imame gyventi vis labiau trupančiose, ištrupėjusiose erdvėse. Stiprus egzistencinis nervas, neleidžiantis užsižaisti skiemenų skaičiavimu. Tokio rango poeto aritmetiniai veiksmai jau negali patenkinti. Epitafijos, bet ir epigramos – su sąmojo, kažko netikėto, žaismingo žyme, neužgaulia, bet esminga. Bernardui Brazdžioniui:

 

                                         kai jus sutikau,

                                         priminėt kalakutą

                                         dienoj padėkos –

 

                                         todėl

                                         Rojaus soduose

                                         vaikštinėjat, povete

 

                                                                 (p. 148)

 

Ir paaiškinimas: „Žodį „povetas“ andai „išvedė“ Sigitas Geda.“

Kad nėra ribų tarp epitafijų liūdnumo ir epigramų sąmojingumo, žino ir pats poetas. Kad ant ribos jos susitinka ir ant ribos gali apsikeisti vietomis. O žmonės, žmonės gal irgi. Jei eilėraštyje nėra nė vieno, yra visi, ir tie, kurių nėra, ir tie, kur tebėra. Ir dar byrantis jazminas, vėjuje krintantys jo žiedlapiai. Tuo ne apie tą. Apie tą ne tuo. Ne tik tuo. Ne tik apie tą.

 

                                         ai, nubyrėjo

                                         jazminas – tiek to,

                                         širdį

                                         veriantys vėjai –

 

                                         brutalieji bičiuliai,

                                         kritusių išnešėjai

 

                                                               (p. 221)

 

Poezija, kuri nežino (to gali nežinoti ir nerūpimas, bet ypač gerbiamas skaitytojas), kad ji tanka; ji turi jazminą, širdį, vėją, sąskambingumą (nubyrėjo – brutalieji), ritmą, ji gali būti sakinys, aistiškai išsineriantis pro visas kliūtis.

Poezijos aplinkkelis, kuris yra pats tiesiausias.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)