tekstai.lt

Meilė Kudarauskaitė. Mano vaikystės Mosėdis

Meilė Kudarauskaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Meilė Kudarauskaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Taip, mes visi iš savo vaikystės, bet mano kartai teko ypatingas laikas: gimti nepriklausomoje Lietuvoje ir per penkerius metus patirti tris okupacijas, neišdildomai įrašytas į atmintį vaizdais, veidais, jausmais. Ta permainų spektaklio scena man – Mosėdis, dabar garsus savo akmenų muziejumi. Nedažnai ten grįžtu, bet sapnuose sušmėžuojąs Mosėdis vis kaltina, o buvojant atveria nuskriejusį laiką.

Mosėdyje gyvenau penkerius metus: nuo 1939 m. gruodžio iki 1944 m. liepos pabaigos. Ta laiko atkarpa buvo mano paauglystė – nuo septynerių iki dvylikos. Tačiau Lietuvai – didžių ir tragiškų išgyvenimų, permainų laikotarpis.

1939 m. rudenį Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą. Klausgalų kaime (Salantų vlsč.) gyvenusią mūsų šeimą – tėvelius mokytojus ir mudu su broliuku – šie įvykiai taip pat labai palietė. Tėvams buvo įsakyta kraustytis į Vilniaus kraštą ir ten mokytojauti. Bet ką daryti, jei dirbti tame krašte visiškai nepasiruošta? Nei tėvas, nei mama nemokėjo lenkiškai. O čia dar visas ūkis parengtas žiemojimui – prisivežta šieno, paruošta grūdų. Mes gyvenom kaip ir visi to meto pradžios mokyklų mokytojai kaime – ūkiškai. Turėjome karvę, kiaulių, žąsų, arkliuką. Šeima, gavusi tokį paliepimą, visai sutriko – ką daryti? Bet nepaklusti negalima. Į Vilnių tėvelis išvažiavo vienas, užsidėjęs šaulio kepurę, pasiėmęs portfelį, lagaminėlį. Išvažiavo mokytojauti į kaimą mums keistu pavadinimu – Tarakoniai. Iš ten ateidavo jo laiškai, rašydavo, kad visai nesusikalba su vietiniais gyventojais, kurie nenori bendrauti su lietuviais mokytojais, kad miega klasėje, ant suolo, pasidėjęs po galva portfelį ir įbrukęs į suolą pistoletą. Žinoma, gyventi su šeima būtų visai neįmanoma. Taigi tėveliai važiavo į Kauną prašyti, kad kaip nors juos išgelbėtų nuo tremties Vilniaus krašte. Ir tokia galimybė atsirado – mums leido persikelti į Mosėdį. Rogių keliu 24 šlajukėmis šliuožėm į apsnigtą Mosėdį. Butą išsinuomojome pas kunigą Juozapą Venckevičių. Tas namas ir dabar tebestovi. Tarybiniais metais ten buvo ambulatorija. Dabar, kai atvažiuoju į Mosėdį, aš jį apeinu iš visų pusių ir vėl viskas atminty atgyja: žmonės, nuotykiai, tas anuometinės mokyklos kalniuko „brukas“, tie patys akmenys. O mano vaizduotėj išlikusi ir visa centrinė Mosėdžio gatvelė – užtūptas susiglaudusiais žydų nameliais miestelis. Vienas namelis prie kito. Dauguma jų buvo skurdūs. Kai kurie didesni – tipiškas žydmiestis. Visoje gatvėje lietuvių namas tebuvo tas, kuriame gyvenome. O ir miestelyje – gal tik keli gyventojai lietuviai. Žinau, kad buvo Narkų namas, Skruibių sodyba.

1940-ųjų sutikti tėveliai ėjo į mokyklą. Pasakojo, kad buvo susirinkusi visa miestelio inteligentija, t. y. mokytojai, kooperatyvo vedėjas, pašto viršininkas, klebonas, vikaras, nuovados viršininkas.

Ryte pabudau ir išgirdau, kad mūsų salonėlyje kažkas šurmuliuoja: pasirodė mamytė ir liepė mums labai tyliai kalbėtis, nes ten miegąs Plechavičius. O jis gyveno Skuode. Mamytė tyliai išnešė ir etažerėje tarp knygų paslėpė svečio pistoletą. Sako, tas Plechavičius taip pasigėręs, kad rėkavęs, jog eis šaudyti bolševikų (turbūt tai ir buvo pirma pažintis su keistu žodžiu). Nesupratau, kodėl reikia pykti ant tų bolševikų? Dabar, sako, Plechavičius ant sofos miega, vaikai, elkitės tyliai.

Dar tebesitęsė Kalėdų atostogos ir tėveliai skubėjo oficialiai susipažinti su visais miestelio inteligentais. Mama kas pavakarę vilkdavosi vienintelę tamsiai mėlyną vilnonę suknelę. Tėvelis pasirišdavo kaklaryšį, į kišenikę įsidėdavo vizitinę kortelę, kurioje būdavo parašyta: „Mokytojai Bronė ir Juozas Kudarauskai“. Ir eidavo. Pradėjo nuo klebono Juozapo Aperavičiaus, paskui ėjo pas mokytojus Žvirblius, mokyklos vedėją Romą Jurgulį. Kiekvieną pavakarę – vis į naujus namus. Žinojau, kad vizitas tegali trukti 15 minučių, todėl tėveliai greitai grįždavo ir aptarinėdavo, kaip juos priėmė, kokia šeima, kokie vaikai. po to, kai visus apėjo ir paliko savo vizitines korteles, aplankytieji ėmė lankyti mus. Būdavome pristatomi ir mes – aš ir mano jaunesnis broliukas Sigitas. Susipažindavome. Eidavo jie į salonėlį ir žinau, kad nieko, net arbatos negerdavo. 15 minučių pasėdėję išeidavo. Tai tokio stiliaus prisistatymas tuomet gyvavo Mosėdžio miestelyje tarp pradžios mokyklos mokytojų ir aukštas pareigas užimančiųjų. Jie vadinosi inteligentais ir laikėsi tokio etiketo.

Prasidėjo mokslo metai. Labai džiaugiausi, kad į mokyklą galiu eiti per lauką, – nes kai gyvenome Klausgalvių mokyklos pastate, tai tereikėjo nusileisti laiptais iš antro aukšto. Mūsų klasė, antras skyrius, buvo pati didžiausia. Ir – šalčiausia – šiaurinėje pusėje, pirmame aukšte. Sėdėjau prie krosnies (taip mane įtaisė mama, nes ji buvo tos klasės mokytoja). Stebino, kad klasėje – net septyni žydukai. Mes visi kiekvieną rytą atėjus mokytojui stodavomės ir kalbėdavom maldą. Žydukai to nedarė, bet atsistodavo ir tylėdavo. Tai man buvo labai keista. Žydukai šeštadieniais arba neidavo į mokyklą, arba nesinešdavo knygų, arba samdydavo lietuviukus, kad šie jiems atneštų ir parneštų knygas. Be to, buvo įdomi dar tokia tradicija: pirmadieniais visa mokykla susirinkdavo į antro aukšto didįjį koridorių, kalbėdavo bendrą maldą ir giedodavo Lietuvos himną. Tas pat būdavo ir šeštadieniais ryte. Taigi savaitę ir pradėdavom, ir baigdavom susibūrę. Tik vėliau sužinojau, kad tuose pačiuose koridoriuose lakstė ir būsimasis vyskupas Antanas Vaičius. Bet jis buvo jau šešto skyriaus mokinys.

Džiaugiausi, kad per ilgąją pertrauką, kuri tęsdavosi 20–25 min., mes, vaikai, suspaudę rankoje 15–20 centų, galėdavome nubėgti į miestelį ir nusipirkti bandelę. O dar geriau – pastilių, t. y. šviesiai žalių, į avietę panašių saldainių. Jie mėtiniai, primena kramtomąją gumą. Kai kramtai, aplimpa dantys, bet burnoje taip skanu, kad net per nosį mėtų kvapas veržiasi.

Pavasarį davatkėlės mus paruošė Pirmajai komunijai. Nusifotografavome ir visus vaikus įrašė į angelaičių būrį, pažadėjo išvykas, ekskursijas, stovyklas. Linksmai nusiteikę laukėme, kaipgi čia bus. Kaip čia kilsim, skrajosim. Bet nė vieno susirinkimo taip ir nebuvo. Artėjo 1940-ųjų birželio 15-oji.

Gandas, kad žydai vagia ir žudo vaikus, buvo labai gyvas. mums, vaikams, įsakydavo, šiukštu, neužeiti į jokį žydų namą, ir kviestis vaikų nevalia. Nors žiemą nuo kalniuko, vienintelės aukštumėlės, kartu važinėdavomės rogutėmis. Ateidavo žydukai su rogutėm, slidėm – prie lentelės prikaltos odelės, į kurias įkišamos kojikės. Nuo to kalnelio švilpte švilpdavom. Koks ten tas kalnas, bet vis tiek labai smagiai visi dūkdavom.

Buvo jau pavasaris. Mama, matyt, anksčiau parėjo į namus. Juose šeimininkavo mamytės mama. Mes ją vadinom senute. Su ja būdavo namuose broliukas, kuris dar nėjo į mokyklą. Taigi mes su tėveliu grįžtam namo, o čia – ašarų pakalnė, broliuko nėra. Mama rauda. Gatvės žydai išbėgę ramina: „Neverkit, mokytoja, atsiras jūsų vaikas – nieks jo nepagrobė.“ nežinau, kiek ta tragedija tęsėsi, kol pagaliau, žiūrim, už rankytės jį parveda klebono šeimininkė. Grįžta jie iš ganyklų. Sako: „Ėjau pas karvę, pamačiau, kad vaikas žaidžia, ir nusivedžiau – niekad nemaniau, kad tas vaikas yra toks brangus.“ O kaimynai žydai su palengvėjimu tik linkčioja: „Na, matai, mokytoja, be reikalo verkei ir mus kaltinai, matai, negerai galėjo išeiti, kokį širdies skausmą pati sau uždavei.“

Senelei skalbti būdavo jau sunku, tad pas mus ateidavo padėti Aldona Šopaitė ir jos mama Šopienė. Aldona mokėsi bene ketvirtame skyriuje. Ji dažnai pasilikdavo su mumis pažaisti, mus pasivedžioti, prižiūrėti, jei tėveliai kur nors išeina. O senelei darbų netrūkdavo – karvė, kiaulės. Nueidavom ir į Šopaitės namus. Jos gyveno mažam namely prie mokyklos, pakalnėj. Niekad nemačiau, kad žmonės taip skaniai valgytų! – pagal mano vaikišką supratimą. Labai labai sūriai išvirtos bulvės buvo valgomos su raugintų kopūstų rasalu. Arba cibulynė su bulvėm. Aš vis mamai sakydavau, kodėl mes taip neskaniai valgom – visokias mėsas ir kotletus. O pas Aldoną tai skanu! Mamytė aiškindavo, kad Šopienė – našlė: ir Aliukas dar yra, ir visi jie eina padieniais dirbti. Bet vis tiek man jų maistas buvo labai skanus.

Naujokų kaime žmonės rodydavo geltoną namą. Sakydavo – ten visi komunistai. Jie sėdi kalėjime. Visai netoli Aldonos buvo Jurgaičių namas. Mosėdyje daug visokių dalykų sužinojau. Pavyzdžiui, kad Rukuose yra laisvamanių. Aldona dainuodavo:

 

                                              Rukūse yra didi naujyna –

                                              Laisvamane kapus apsėtverdėna.

                                              Brožos pramanė, Muockos tvėrtina,

                                              Nereek nė šliūba, nė šventa krikšta.

 

Kadangi gyvenom netoli bažnyčios, labai dažnai bėgdavom pažiūrėti atvažiavusios „parietkos“, t. y. vestuvininkų. Esu mačiusi net keturiais ar šešiais arkliais kinkytą vežimą jauniesiems. Čia pat buvo ir Finkelšteinaitės fotoateljė. Po vestuvių visi eidavo fotografuotis. Vaikams paberdavo saldainių, o mums to ir tereikėdavo. Be to, visi gatvės vaikai kartu su žydukais (taip pat ir aš) mokėmės važiuoti dviračiu. Pamenu, važiuoju ir aš vyrišku dviračiu. Nepasiekiu perkelt kojos per kartį, tai perkišu žemiau. Važiuoju persikreipusi. Nuo kalniuko ant kalniuko! Šaukiam „pipy-pipy“, nors toje gatvelėje jokio judėjimo ir nebuvo.

Kaimynystėje gyveno vieniša žydė Hindė. Sėdėdavo sau ant laiptelių viena. Kartais prašydavo, kad penktadieniais ar per šabą nupirktume to ar ano – jai gi negalima. Penktadienio vakarą visuose žydų languose įsižiebdavo žvakės. Žinodavom – prasideda šabas. Kartą gatvėje iš žydukų išgirdau dainuojant labai keistą dainą: „Vykadyla na bereg Katiuša“ („Išeidavo į pakrantę Katiuša“). Pareinu namo ir klausiu mamos, ką tai reiškia? Mama, žinoma, ir tėtis nežino. Paskui išgirdau žydukus dar dainuojant keistas dainas šia nesuprantama kalba. O frazė „Vilnius mūsų, o mes – rusų“ buvo kartojama jau nuo 1939-ųjų rudens. Taigi buvo aišku, kad rusai pas mus ateina.

Ir štai vieną dieną kažkas kviečia į pakalnę: „Bėkit pažiūrėt, koks ten y plakats.“ Ant didžiosios krautuvės durų nulėkę pamatėm nupieštą Antaną Smetoną. Su atraitytom kelnėm, šeriuotom blauzdom brendantį per upelį. Ir visi pradėjo kalbėti: „Smetuons pabėga, Smetuons pabėga.“ Greitai į Lietuvą įdardėjo rusų tankai. Radijas tai pranešė. O namuose, atsimenu, senelė verkia balsu. Ir mama: „Nebėr, nebėr Lietuvos.“ Senelė dejuoja: „Atims vaikus, visus išveš.“ Aš niekaip nesuprantu – kaip atims, kokius vaikus. Ar ir mus atims, išveš? Mama ir senelė į mano klausimus atsakymų neturi: „Nieko nežinom, vaikeli, gal ir mus. Ateina bolševikai – visiška nežinia.“ Senelė sako: „Bažnyčią sugriaus, uždarys, visus į kalėjimą suvarys.“ Ir prisimenu iš tų dienų kažkokį siaubą, nerimą, įsiveržusį į šeimą, kur ramiai sau laukiama pietų su šaltibarščiais. Tėvukas tada laikėsi, bet irgi nervingai vaikščiojo apie stalą. Ir niekas nieko nežinojo.

Taigi griuvo visos vertybės. Seniau prezidento Smetonos portretas kabėjo mokyklos klasėse. Buvo gerbiamas – dabar iš jo šaipomasi. Bažnyčia buvo gerbiama – dabar žada ją griauti. Mokyklos vedėjas Romas Jurgulis, atrodo, spėjo iš Mosėdžio išsikelti, tad mūsų tėvelį Juozą Kudarauską paskyrė dirbti į jo vietą.

Greitai po miestelį pasklido žinia: „Jau, jau važiuoja nauja kariuomenė.“ Brolis, mama, aš ir tėvelis nuėjom į Naujokų kaimą prie mokytojo Žvirblio namų. Atrodo, kad ir jie lūkuriavo su vaikais. Stovėjo šalikelėse daug žmonių. Ir pradėjo važiuoti viena po kitos atviros mašinos su rusų kareiviais. Dulkėjo kelias. Ir kaip dabar atsimenu nepaprastai keistą jausmą, didžiulį vyksmą – vidury vasaros, šiltą dieną atviromis mašinomis, vadinamomis „palutarkomis“ (nedideliais, labai purtančiais sunkvežimiais), – važiuoja stati kareiviai su smailom žieminėm kepurėm, o ant kaktos – didžiulė penkiakampė žvaigždė. Su milinėmis, šautuvais, ant kurių smygso durtuvai, daug azijietiško gymio tamsių veidų siauromis akimis. Ir juntu, kaip kažkokia nežinoma, svetima jėga įsiveržė ir plukdo juos per mūsų miestelį, per mūsų kaimą. Žmonės tylėjo ir žiūrėjo. Į tuos sunkvežimius, nuogus durtuvus, nepažįstamos, nematytos rasės karius, kurie kaip juoda upė teka ir teka. Tačiau... buvo ir džiūgaujančių.

Mosėdis, kaip paskui supratau, buvo labai aštrių socialinių, politinių jėgų ir ideologijų sankirta. Daug pasiturinčių ūkininkų ir vadinamųjų „bo³belių“. Bolševikų propaganda veikė ne tik per laisvamanius, MOPR’ą (tarptautinė revoliucijos kovotojų rėmimo organizacija), ne tiktai per atvirai komunistais besivadinančius žmones – tuos, kurie sėdėjo kalėjimuose, bet ir per visais kitais vardais besidangstančius veikėjus. Jie turėjo labai didelę įtaką neturtingųjų žmonių galvose ir širdyse. Mano tėveliai buvo pakviesti padėti sudaryti rinkėjų sąrašus balsavimo komisijoje. O balsavimas – dėl Lietuvos priėmimo į TSRS. Atmenu, mokyklos kiemas pilnas žmonių – ne tik išsigandusių, bet ir džiūgaujančių. Sakė, jog tie, kurie neturės pase antspaudo, kad balsavo, bus išvežti į Sibirą. Ir balsuoti ėjo visi. Ėjo net senutės davatkėlės. mama net stebėjosi: „Ir ko gi joms bijoti?“ Bet žmonės jau buvo įbauginti. Paskui buvo sudarytos kitos komisijos. Jau prie bažnyčios, „špitolėje“. Mama tenai sėdėdavo per dienas – už raudonai apdangstytų stalų. Ji su kitais mokytojais sudarinėjo sąrašus žmonių, kurie norėjo gauti žemės. Buvo paskelbta, kad iš buožių atimta žemė atiduodama bežemiams. Aš keletą kartų nubėgau paklausti, kodėl mama dirba taip ilgai, kodėl nepareina pietų? Mačiau – stalai apgulti „bobelių“, norinčių gauti žemės.

Greitai ir mūsų namuose įvyko pasikeitimas. Atėjo valsčiaus pareigūnai, gal viršaitis. Pasakė, kad į mūsų namus bus įkeltas Raudonosios armijos karininkas, o mokykla turi būti iškraustyta į kleboniją. Namiškiai nustebo. Ypač mama. Ji nesutiko: „Juk mes patys nuomininkai, nėra net vietos.“ Nieko, sakė, pasispausit ir priimsit be ginčų. Tėvelis visą vasarą buvo užsiėmęs mokyklos iškraustymu. Greitai – tą pačią ar kitą dieną – prisistatė naujasis mūsų gyventojas. Aukštas, juodbruvas, mandagus. Niekas nemokėjo nė žodžio rusiškai. Tik mama vaikystėje buvo išmokusi kelis žodžius. Norėjo paklausti, kokia jo pavardė, tai klausia: „Kak vaša praznik?“ („Kaip jūsų šventė?“). Žinoma, žmogus nieko nesuprato. Taip ir palikom skėsčiodami rankom, linguodami galvom. Nesusikalbėjom. Pasidėjo tas karininkas kampe raudoną lagaminėlį ir vėl išėjo, o pavakare grįžo. Pasiėmė tą lagaminėlį, nuėjo į mūsų salonėlį, pastatė ant stalo. O ten besąs patefonas. Uždėjo plokštelę, suskambo daina „Lygumos lygumos“ („Poliuški polia“) – su ritmingu arklių kanopų kaukšėjimu... Daina graži, ilgesinga. Ir sako mudviem su broliu: „Pojdiom šagat’“ („Einam žygiuoti“). Mes nesuprantam. Tai jis karišku žingsniu ėmė žygiuoti po kambarį, darydamas stačius kampus, ir moja mums. Ir mes einam. Taip išmokom žodį „šagat’“. Paskui rodo į save ir sako: „Diadia Vicia.“ Vėl išmokom. Paskui rodo į mus. Pasakėm savo vardus. Atsinešėm piešimo sąsiuvinį. Jis nupiešė zuikį: „zajec“. Paskui namą („dom“), eglę („jolka“), saulę („sonce“). Ir taip pamažėl įsitraukėm į žaidimą. Nežinau, kaip atsitiko, bet per porą savaičių mes, vaikai, su diadia Vicia jau susikalbėdavom. Ir tėvai keletą žodžių pramoko. Diadia Vicia buvo kviečiamas prie stalo – su mumis vakarieniaudavo. Per dieną jo nėra. O baigėsi viskas tuo, kad diadia Vicia tapo mūsų, vaikų, taip mylimas, kad vos jam įžengus puldavom ant kaklo. Jis valgydavo pasisodinęs brolį ant kelių. Na, aš didesnė, vakarieniaudavau sėdėdama šalia. Už valgymą jis rašė pažymius. Pažymių knygelėje kas vakarą pelnydavau ketvertą, o brolis – trejetą arba trejetą su pliusu. Dažnai būdavo ir dvejetas, tada jau ašaros, kodėl jis tik dvejetui valgė.

Susibičiuliavo su mumis naujasis gyventojas. Pasirodo, kaip ir tėvelis, jis buvo medžiotojas. Be to, atsivedė gražią skalikę Tosią. Net nepamatėm, kaip visa mūsų šeima prakalbo rusiškai!

Dėdė Viktoras gyveno mažajame kambarėlyje, kur tebuvo lova, staliukas ir kėdė. Bet rudeniop iš Leningrado atvažiavo jo žmona Ieva Galimovna, jau besilaukianti. Mums buvo neįprasta – tiesiog stebėtina, kaip karininko žmona vėlyvą rudenį atvažiavo vilkėdama balta kartūnine suknele? Net ne kartūnine, o beveik kaip iš marlės pasiūta. Viena vienintele suknele, kažkokiu varganu megztuku ir paltu. Tokiu, kokiais vilkėjo visos į Mosėdį atvažiavusios rusų žmonos (matyt, visoms pasiūdino vienodus). Geri paltai: tamsiai mėlynos vilnos, su karakulinėm apykaklėm. Bet pasiūti kaip kareiviškos milinės, tai vargšė negalėjo jo nė susisegti.

Kadangi rublis buvo labai brangus, o mūsų litas nukainotas, Ieva Galimovna pradėjo vaikščioti po Mosėdžio parduotuves ir pirkti pirkti pirkti... Viską. niekaip negalėjo atsistebėti, kad yra ir miltų, ir kruopų, ir cukraus! Ir galima jų pirkti kiek tik nori! Pamenu, atsinešė iš Narkaus parduotuvės šveistukų puodams šveisti. Metalinių – tokių ir dabar yra. Varto, nesupranta – kas tai per daiktas?! O mama nemoka pasakyti, tai nusivedė į virtuvę, rodo, kaip šveičiama. Taigi Ieva Galimovna kartu su produktais, kuriuos siųsdavo savo mamai ir vyresnei dukrai Liusei į Leningradą, išsiuntė ir puodų šveistukų galybę. O pati kaip pasipuošė! Pasisiūdino vilnonę suknelę. Nusipirko „kotikinį“ paltą, kepurę, muftą, arba movą, – madingą tais laikais. Priderino ją prie apykaklės, prisisegė kažkokius dirbtinius vaisius. Ir staiga tapo tokia prakilni dama, kad net gražu pažiūrėti. Tačiau Viktoro pas mus jau nebeleisdavo. Matyt, pavydėjo, kam jis taip širdingai su mumis draugauja.

Atvažiavus karininko žmonai, mūsų šeima užleido dar vieną kambarį. susispaudėm į du, vienas jų buvo pereinamas. Namai tapo tikru baldų sandėliu, bet šiaip taip gyvenom su naujais kaimynais, mūsų santykiai buvo labai neblogi. Šeimininkės gamino vienoj virtuvėj ir nesipyko, net kažkaip susikalbėjo. Dar buvo ir mūsų močiutė. Taigi kartu tą žiemą visai gražiai pragyvenom. Tik Viktoras pas mus jau labai retai besirodė.

kol dar nebuvo atvažiavusi jo žmona, pas Viktorą kartkartėmis užeidavo kitoje gatvės pusėje gyvenantis politrukas su žmona. Gyveno jisai pas žydus Jonkelius. tas politrukas buvo svarbus – aš nesupratau, kad tai pareigos, jos buvo tariamos kažkaip pašnabždom, su baime, tarsi ir su pagarba, bet labai atsargiai! nedidukas žmogus, labai pūstom galifė kelnėm, auliniais batais, su vadinamąja „gimnastiorka“, suveržta diržu. Juodbruvas, žvitrių akių. kartą netyčia pravėriau duris į salonėlį ir pamačiau, kaip dėdė Viktoras priiminėja svečius. Ten buvo ir politruko žmona. Sėdėjo ji su skaisčiai raudonu atlasiniu chalatu. Ant mūsų stalo, apdengto nerta staltiese, buvo patiestas laikraštis. Ant jo padėta dešros, batono, pastatytos trys stiklinės ir butelis degtinės. Mama, tai išvydusi, niekaip negalėjo atsitokėti, kaip taip galima aukštus svečius priiminėti! O man šita pora akyse tebestovi. Kai jie įžengdavo, nebuvo galima jokiais ženklais išsiduoti, kad dėdė Viktoras su mumis bendrauja.

mūsų name, antrame aukšte, vadinamoje „salkoje“, gyveno dar viena rusų šeima. Tai buvo inžinierius Patapovas su žmona ir mažiuku sūneliu Igoriu. Jis dėvėjo ilgą žieminį paltuką ir ausinę kepurę. Kai išeidavo į kiemą, mes važinėdavomės nuo kalniuko. Kartkartėmis Viktoras Sergejevas pasikviesdavo ir tą Patapovą. „On inžinier“ („Jis inžinierius“), sakydavo – matyt, tai buvo reikšminga. Bet šis žmogus buvo tarsi nustumtas į pašalį, atrodė atsargus ir liūdnas. vieną vakarą sėdėjo jie visi prie stalo. Jo žmona irgi buvo liūdnoka, papilkėjusiu veidu. Ievos Galimovnos dar nebuvo. Vakarieniavo ilgai. Ir iki šiol atsimenu inžinieriaus Patapovo dainą:

 

                                              Ja ni kral i ni varaval,

                                              A tipier’ v katorgu papal

                                              (Neėmiau ir nevogiau,

                                              bet dabar į katorgą patekau).

 

O mokykloje žiemą buvo labai liūdna. Mokėmės klebonijoje, žemoj tamsioj klasėj. Langiukai maži. Viena siena – išardyta. Mūsų trečias skyrius užėmė tą didžiausią klasę. Krosnis stovėjo išsikišusi klasės vidury, mat buvo pastatyta dviem kambariams apšildyti. Ilgai ilgai nesimatydavo rašyti, tad pirmosios pamokos buvo skaitymo, kad mokinys galėtų skaityti priėjęs arčiau lango. Elektros nebuvo. Pamokos prasidėdavo vėlai, o tęsdavosi labai ilgai. Į kiemą išbėgti ne visada buvo galima. Žiema pasitaikė labai šalta, o klasėje – tvanku.

Iš to laiko įsidėmėjau vieną viešnią. Matyt, į mūsų klasę buvo sukviesti ir kiti skyriai. Mes sėdėjom suoluose susigrūdę. Tėvelis ją atvedė, pristatė mums kaip Mosėdžio revoliucionierę Vaclavą Jurgaitienę. Man išliko atminty labai seno žmogaus veidas. Gal tada ir nebuvo ji tokia sena, bet atrodė gerokai raukšlėta. Atsimenu jos šilkinę suknelę – melsvą su gėlytėm. Klasėje buvo ir mama, kaip klasės mokytoja, ir tėvelis, kaip mokyklos vedėjas. Vietoj to, kad stotų už stalo, ji atsisėdo ant pirmojo vidurinės eilės suolo. Tai buvo neįprasta. Niekas neleisdavo mokytojų akivaizdoje nė mokiniams taip sėdėti, o čia – viešnia atsisėdo. Maža to – susikėlė kojas ant suolo, ant kurio sėdima, ir taip gerokai išsisklasčiusi sėdėjo. aš mačiau po suknele jos mėlynas kelnes, taip ir liko įspūdis – viešnia, o tokia nemandagi. Kalbėjo apie MOPR’ą, apie kažkokį būrelį – neatsimenu, nes nieko nesupratau. Namie tėvelis niršo, tiesiog tūžo: „Aš vos nepaėmiau ir neišsviedžiau tos Jurgaitienės iš klasės.“ Bet mama jį visaip ramino: „Ką padarysi, ką padarysi, Juozai.“

Klasėje, mokytojui atėjus, malda nebebuvo kalbama. Tai atlikdavom prieš mokytojui įžengiant. Tikybos niekas nebedėstė. Tik žydukai šeštadieniais knygų vis tiek nesinešė. Krautuvininkas Leizeris mamai dovanojo vyno butelį, šokolado ir šilko („bliuzelei“), kad tik neverstų jų dukters rašyti per šabą.

Per Naujuosius metus dėdė Viktoras vedėsi mus į senąją mokyklą. O ta mokykla ir viskas aplink ją, t. y. Andriekaus sodyba, valsčius – nuo kūdros, gatvės, Naujokų ir nuo padaubių – aptverta aukšta spygliuotos vielos tvora, prie vartų stovi sargybinis su šautuvu ir jokiu būdu ten nepateksi. Taigi mums buvo padaryta išimtis. Dėdė Viktoras nusivedė mamą ir tėvelį, brolį ir mane į Naujųjų metų eglutę karininkų vaikams. Eglutė stovėjo buvusioj mūsų klasėj – didelė, graži, apkabinėta žaisliukais. Tuos žaisliukus, žinoma, pirko Lietuvoj. Ten buvo ir angeliukų, visko, kaip ir seniau. Ant eglutės – daug saldainių. vaikai dainavo, šoko. Ir aš deklamavau eilėraštį lietuviškai – nors niekas nesuprato, bet plojo. Paskui dainavo toks geltono veido, siaurom akim kareivis, pritardamas dvistyge balalaika. Netgi ne dainavo, o kažkaip mykė. Jo muzika buvo graudi, labai vienoda. Įdomu. Pasibaigus programai, matyt, pagal jų tradiciją, reikėjo visiems vaikams kuo greičiau eglutę nupuošti. Todėl puolėm, traukėm – kas ką sugriebėm. Žinoma, pirmiausia saldainius, o paskui ir žaisliukus. Man teko dvi musmirės ir angeliukas šilkine aureole.

Pavasarį karininko žmona Ieva su dukra Tania staiga išvažiavo į Leningradą, o dėdė Viktoras, kuris tuo metu jau buvo pakeltas į kapitonus ir tą laipsnio paaukštinimą mes visi labai smagiai atšventėm, staiga pasakė, kad išsikrausto nežinia kur. Bet tėvams šnabžtelėjo, kad į Vokietijos pasienį kasti apkasų. Buvo turbūt balandžio mėnuo. Mūsų namai ištuštėjo. Bet mes taip ir nebeįsikraustėm atgal į Viktoro kambarius. Atrodė, viskas tarsi laikina. Taip ir liko jo kareiviška dėžė, spinta, taburetės, stalas. Jie iki šiol tebestovi mano tėviškėj.

Baigiantis mokslo metams, imta kalbėti, kad mokytojai turės važiuoti į Vilnių pasitobulinti. Na, žinoma, turės vykti ir mama su tėveliu. Visai šnabždom kalbėta (bet argi vaiko ausys to nenugirs?) – tuos sukviestuosius mokytojus ne tobulins, bet visus susems ir išveš į Sibirą. Mat 1940-ųjų rudenį, prieš prasidedant mokslo metams, jie, visi Lietuvos mokytojai, buvo sukviesti į Kauną, į sporto halę. Važiavo ir mano tėvai. Jau buvo paskelbta tarybų valdžia. Į tą didžiulį renginį suėjo visa naujoji valdžia, ministrai, bet mokytojai staiga atsistojo ir sugiedojo uždraustąjį Lietuvos himną, taip pradėdami suvažiavimą. Grįžę tėvai džiaugėsi Lietuvos mokytojų vienybe, kad parodė savo nusistatymą, išsakė protestą, jog Lietuva jiems brangi, o naujoji santvarka – nepriimtina. Tad dabar jautė, kad gali laukti žiaurus atpildas.

Namuose nutarė, kad mama mus, vaikus, nuveš į aukštaitiją, pas savo seserį, kur jau buvo ir mūsų močiutė. Reikėjo keliauti į Zarasų apskritį, Dusetų valsčių, Berniūnų kaimą. Prasidėjo namuose skalbimai, džiovinimai. Ištraukė du lagaminus. Į mažąjį mama dėjosi daiktus sau, o į didįjį – mūsų drabužėlius. Kai paklausiau: „Mamyte, kodėl tu dedi ir žieminius drabužėlius?“, ji atsakė: „Ką žinosi, gal vasara bus šalta.“ Tas suaugusiųjų apsimetinėjimas vaikų matomas kiaurai. su dideliu širdies skausmu stebėjau tą veidmainiavimą, nenorą išsiduoti – tarsi džiaugsmingai ruošiamės išvažiuoti atostogų į Berniūnus.

Bet reikėtų dar pridurti, kad 1940-aisiais, prieš mokslo metus, mokytojams įsakė jokiu būdu nevartoti žodžių „ponas“, „ponia“ ir nesakyti „sudie“. pamenu tėvų nervinimąsi: „Na, kaip dabar reikės kreiptis į žmogų ir sakyti „draugas“?“ Buvo taip neįprasta. „Draugas“ juk turėjo kitą prasmę. O pasibaigus pamokoms reikėjo sakyti „viso gero“. Ir tai buvo tikra trauma – nusistovėjusios tvarkos pažeidimas. Kaip galima iš kalbos išmesti tokius paprastus, suprantamus, kasdienius žodžius?

Besipakuojant daiktus, rytą tėvelis, grįžęs iš miestelio, ištarė negirdėtą žodį: „vežimai“. Išvežė, išvežė. Mes nieko negalim suprasti. Tiesa, jau buvo dingęs anksčiau suimtas mokytojas Žvirblis. Ir dingo jis kaip į vandenį. Bet dabar tėvelis sako: „Ir Jurgulius išvežė, ir tą, ir kitą.“ Vardija, vardija. Kaip? Kodėl? Kada? „Šiąnakt, paryčiui, atėjo, įsiveržė į namus ir išvežė.“

Atmenu, lynojo ir pusę dienos su broliu pratūnojom ant skrynios prie lango, žiūrėdami į gatvę, gal ir mūsų atvažiuoja išvežti. Tokie padėrę nugyvenom tą dieną. Bet gyvenimas ėjo ir vėl pradėjom ruoštis kelionei. Tėvelis kažkur išvažiuodavo, iš kažkur grįždavo, su mama vis kažką kalbėdavo. „Žvalgyba atėjo, jau greit.“ Ir aš jaučiau, kad tėvelis kažką konkretaus žino apie ruošiamą ir sparčiai artėjantį karą. birželio 21-ąją, šeštadienį, prie mūsų namų atidardėjo samdytas vežimaitis. Į jį sudėjo lagaminus, mama įsėdo su mumis, dviem vaikais. Išdardėjom į Skuodą, į stotį. Tėvelis mus lydėjo dviračiu. Įlipom į traukinį pavakariukais, atsisveikinę su nurimusia Mosėdžio gatvele, nes visa ji šventė šabą. Niekas mūsų, išvažiuojančių, daugiau nepalydėjo. Traukinį tuoj pat užrakino, nes už Skuodo važiavom per Latviją. O tai jau kita šalis. Tik naktį prieš Radviliškį traukinį atrakino. Turėjom iš to traukinio išlipti ir persėsti į kitą, kuris ėjo Rokiškio kryptimi. Mama su dviem lagaminais, su dviem mieguistais vaikais išsiropštė iš traukinio, nuėjom į stotį. Atsisėdom ant kieto suolo. Brolis įsitaisė mamai ant kelių toliau miegoti iš vieno šono, o aš – prigludau prie kito.

Mama ir sako: „Kad tokią giedrą naktį būtų tokia perkūnija.“ O dunksėjo kaip reikiant. pasirodo, jau buvo prasidėjęs karas. dundėjo ne perkūnija, o bombarduojamas geležinkelis. Bet mes nieko nežinojom.

Atpuškavo mūsų traukinys, įsėdom ir apie 10 val. (saulelė jau gerai kepino) atsidūrėm Rokiškio stoty, kur mūsų laukė dėdė Leopoldas su arkliuku ir vežimaičiu. Sukėlė mūsų mantą, ir patraukėm per Aukštaitijos kalnus ir pakalnytes. 35 km kelionės namo būta ilgos, diena – karšta. Norėjosi gerti. Temstant, bevažiuojant per Kalbutiškių kaimą (o iki Berniūnų visai nebetoli) staiga kažkas mus sustabdo ir sako: „Leopoldai, karas prasidėjo!“ – „Kaip? Kur?“ – „Taigi vokiečiai jau Žemaitiją užėmė.“ Čia mes – į raudas: „Mama, kas tas karas, kodėl Žemaitiją, kaip?..“ Mama: „Karas – kai šaudo.“ – „Į ką šaudo? Ar į tėtį?“ mama nieko nemokėjo paaiškinti. Parsiradom į tetos namus, mūsų laukė vakarienė, bet visi skėsčiojo rankom, nes niekas nieko nežinojo.

Ramus, tylus, saulėtas pirmadienio rytas. Šienas nupjautas. Kažkur vyksta karas, o čia visi, pasiėmę grėblius, išeina vartyti šieno. Likom namuose keturi pusbroliai: du tetos vaikai ir mudu su broliu. Ir nežinau kuriam užėjo noras užsikarti ant komodos – pasukinėti dėdės sukonstruotą radijo aparatą be dėžės. Gryni viduriai. staiga girdim – Lietuvos himną groja. „Kalba Kaunas. Lietuva laisva ir nepriklausoma.“ Tris kartus išklausėm himną ir šitą žinią. Neuždarę durų, pasileidom kiek įkerta mūsų mažos kojos pas suaugusiuosius. Pakely prisiskynėm lauko gėlių ir visi, mojuodami puokštelėmis, nulėkėm gal pusantro kilometro į kito kaimo pievas, kur suaugusieji grėbė šieną – pranešti nepaprastos žinios. Namiškiai įbedė grėblius ir su mumis tekinom puolė namo. Na, ir klausėm, ir kalbėjom, komentavom. Ir, žinoma, garbinom išlaisvintojus vokiečius.

Kažkur vyko karas, o mūsų sodyboje gyvenimas ėjo sava vaga. Vakarais kaimo vyrai klausydavo radijo – užimtas tas, anas miestas, sužinojom, kad dega besitraukiančių bolševikų padegti Zarasai. Kažkur toli, vieškeliais, lyg darda, lyg dunda. Paskui sakė, kad Dusetose žmonės matė porą ar tris vokiečių kareivius, bet daugiau taip mes nieko ir nesužinojom. Vis laukėm, kas čia bus.

Praėjo kelios savaitės. Pasklido gandai, kad visus Dusetų žydus išvarė iš namų ir sukėlė į Užtiltę. Ten buvo keletas namelių, keletas sodybų. Nesuprantu, kaip galėjo tilpti visi miestelio žydai į tuos kelis namelius. Vieną sekmadienį, gal praėjus 3–4 savaitėms nuo karo pradžios, mes visi važiavom į bažnyčią pro Užtiltę. Už langų matėsi prilipę, į kelią žiūrintys žydų veidai. Įvažiavom į Dusetas, kurios, kaip ir Mosėdis, buvo tikras žydmiestis, o dabar – tuščios tuščios. Žmonės visaip kalbėjo – palaikys, gal darbams išveš. Bet, tiesą sakant, rimtos, širdingos užuojautos tarsi ir nebuvo. Žydų nekentė vokiečiai, bet mūsų, Lietuvos žmonių, tas lyg ir nelietė. Tik paskui pasklido gandai, kad visus žydus sunkvežimiais kažkur išvežė ir sušaudė.

Mes nieko nežinojom apie Mosėdį. Kas atsitiko mūsų tėveliui, ar jis gyvas ir sveikas? Ir tiktai apie rugpjūčio vidurį, mums bežaidžiant slėpynių, į kiemą įsuko dviratis, o ant jo – tėtis. Atvažiavo per visą Lietuvą. Vis klausinėdamas, ar nematė, ar nežino mūsų, išvažiavusių pirmą karo naktį. O mes laimingai leidom vasarą – net maudytis ir uogauti ėjom. Labai džiaugėmės, kad vėl visi susirinkom.

Greitai iškeliavom atgal į Mosėdį. Kelionė buvo tokia įdomi, kad apie ją reikėtų labai ilgo atskiro pasakojimo. Keliavom traukiniais, arkliais, po keletą dienų nakvodavom geležinkelio stotyse, kol pagaliau iš Mažeikių sunkvežimio kėbule pardardėjom. Kokia laimė buvo surasti savo namelius tokius pat, kokius ir palikom. Ir, žinoma, pamatyti Mosėdį. O jis buvo visiškai tuščias. Langai išdaužyti, durys atlapos – miestelis tylus, aplink – nė gyvos dvasios. Vaikščiojom kaip per kokias budynes.

Greitai sutikau klasės mergaites. Jos pasakojo, kad iš žydų namų prisinešusios daug skiaučių lėlių suknelėms siūti. O man pavydu: kokia ir aš būčiau tapus turtinga, jei nebūtume išvažiavę iš Mosėdžio! Tiktai mama gailėjosi kaimynės Hindės, kad jau niekas taip skaniai nebeištroškins, nebeparuoš lydekos. Gailėjosi savo mokinių. Ypač mergaičių, kurios buvo tokios doros, tokios tylios ir malonios. Bet, turiu pasakyti, didelės užuojautos, tragedijos supratimo mano, devynerių metų vaiko, širdyje nebuvo.

Prasidėjo kiti įvykiai. Visa mokyklos teritorija, kurioje anksčiau gyveno rusų kareiviai, dabar buvo užimta vokiečių kariuomenės. Išliko spygliuotų vielų aptvaras. Bet frontas traukėsi į Rytus ir pasklido kalbos, kad jau greitai vokiečiai iš čia išsikraustys. Šias naujienas paprastai pirmieji sužino vaikai. „Jau, jau išsikraustė!“ Dūmėm į savo buvusią mokyklą, kad net kulnai raitėsi! O čia jau pilna šmirinėjančių suaugusiųjų. Andriekaus daržinė prikrauta rusiškų slidžių, lazdų, visokio inventoriaus. aš susiradau mažesnes slides, pasidėjau į kampą ir nubėgau pasirinkti lazdų. Atsisuku – jau mano slides kažkas nešasi. Supykau! Taip slidžių man ir nebeteko. Bėgom naršyti po valsčiaus pastatą, po mokyklą. Jau viskas iššluota, bet radau didžiausią lobį – kariškos spalvos dėžutę su kabliuku – bus lėlių suknelių skrynia! Šis lobis ir dabar tebėra mano spintelėje. Atradau kažkokį emaliuotą dubenį, emaliuotą ąsotį ir aštrų peilį geltonom kriaunom. Kai viską parboginau namo, mama labai džiaugėsi. Sako, va, jau seniai neturėjom tokio gero, aštraus peilio. Tokie buvo mano karo trofėjai.

Tėvelis liko mokyklos vedėjas. Mes persikraustėm gyventi į mokyklą. Sugabeno iš klebonijos mokyklos suolus, ruošėmės artėjantiems mokslo metams. Mūsų butas – trys gana maži kambarėliai (virtuvėlė, mažiausias – man su broliu, vidurinis buvo valgomasis, o galiniam – tėvelių miegamasis). Apačioj, vieno kambario butelyje, gyveno mokyklos sargas – aukštas, stambus, storas vyras, vardu Aleksandras. Jo žmona – plonutė plonutė, aukšta, išstypusi, tarsi jai valgyt niekas neduotų. Jie valydavo klases, žiemą prinešdavo malkų, iškūrendavo krosnis.

Į gretimą namą susikraustė valsčius ir policija. Gana greitai viskas stojosi į savo vietas. Į pirmo aukšto butą su įstiklinta veranda atsikraustė gyventi nuovados viršininkas Baltuonis su žmona ir dviem vaikais – Vidute ir Edmundu. Greta – du policijos nuovados kambarėliai. Už koridoriaus – valsčius, raštinė, toliau – seniūno priimamasis. O antrąjį aukštą užėmė įvairūs gyventojai. Ten įsikūrė ir mūsų mokytojos: jau metus mokytojavusi Stasė Kručkauskaitė ir Ada Mitrikaitė. O kada mokykloje pradėjo dirbti mokytojas Stasys Majoras, neatmenu.

Mokykloje buvo penkios klasės: II, III, IV, V, VI skyriai. Į pirmą skyrių vaikai ateidavo pasimokyti tik pavasarį, paskui – dar rudenį. Ir juos, pažinusius raides, jau keldavo į antrą skyrių.

Grįžo senoji tvarka. Pirmadienio rytais visa mokykla susirinkdavo į antro aukšto koridorių. Iš mokytojų kambario išeidavo visi mokytojai. Buvo kalbama malda ir giedamas Lietuvos himnas. Taip pat darydavom ir šeštadienį. Nuskambėjus skambučiui, vaikai sueidavo į klasę, bet vienas turėjo pasilikti už durų ir laukti ateinančio mokytojo. Mokinys, sulaukęs mokytojo, atidarydavo duris, paskui pats sėsdavosi į savo vietą. Toks buvo tos savaitės budinčiojo darbas, kuris visus masino. Visi kažkodėl norėjo juo būti. Atrodė garbinga pareiga ir, jei tik budinčiojo nebūdavo klasėje, visąlaik atsirasdavo norintis jį pavaduoti.

Dėl mokymo programų niekas nesuko galvos. Visi mokytojai dirbo kaip ir iki 1940-ųjų. Na, žinoma, trūko vadovėlių, nebuvo sąsiuvinių, pieštukų, plunksnakočių, plunksnų, rašalo, trintukų. Mano tėvelis trūkstamų dalykų įsigudrindavo iš kažkur gauti, atsivežti. Koridoriuj stovėjo kariška spinta, ir jisai prikraudavo ją visokio lobio – per pertraukas vaikams pardavinėdavo. O kokie buvo karo metų sąsiuviniai! Tokio storo, šiurkštaus vyniojamo popieriaus viršelis, o viduj – rudas, daugiausia liniuotas popierius. Languotų sąsiuvinių buvo labai labai mažai. Mes iš kelių praeitų mokslo metų sąsiuvinių darydavom vieną – išėmę sąvaržėles, švarius lapus susegdavom. nuspręsta, kad nereikia sąsiuviniuose palikti paraščių – galima rašyti nuo eilutės pradžios iki galo. Žodžiu, visokiais būdais taupėm. Knygų taip pat nebuvo. Skolindavomės senuosius vadovėlius vienas iš kito. Bet tai buvo visai įdomu. Reikia kokio – bėgi skolintis. Kadangi visus turėjau, pas mane atbėgdavo klasės draugės.

Labai greitai apsipratom su tuo, kad nieko negali nusipirkti, nes nėra ir jokių parduotuvių. Pinigų – reichsmarkių – pamažėl šiek tiek atsirado. Bet už jas vis tiek nieko nenupirksi.

Artėjo rudens vakarai. Jei dar kokią lempą ir turėjom, ir žibalo kažkiek, tai vis tiek šviesos vakare degti negalima – karas. Įsakyta užtamsinti langus. O kuo tuos langus, tokius didžiulius, užtamsinti? Lovos užtiesalas ant tokių atrodė kaip nosinaitė. Todėl sėdėdavom prieblandoj susigūžę. Pagaliau tėvelis gavo popierines sutraukiamas užuolaidas, džiaugsmas – visi langai tapo tamsūs. Ir virtuvėje buvo galima degti lempą! Ją pasistatydavom valgomajam vidury stalo ant kokio paaukštinimo. Kartais lempa būdavo su gaubtu, kartais be jo, o mes susėsdavom aplink stalą vakaroti. Tėveliai taisydavo sąsiuvinius. Tarnaitė Nastelė, kuri mums gamindavo pietus, megzdavo arba adydavo. Mudu su broliu ruošdavom pamokas. O paskui visi žaisdavom kortomis arba šaškėmis. Radijas kalbėdavo apie kažkur toli vykstantį karą – prie Velikije Luki, Maskvos. Bet mums tai buvo nė motais.

Eidavome čiuožti ant užšalusio tvenkinio. Kai kas turėjo net „ledžingas“ (pačiūžas). Turėjo jas ir mūsų valsčiaus sekretorius Antanas Ragauskas. Jis buvo atvažiavęs iš Palangos. Kaip jis čiuoždavo! Ir pirmyn, ir atgal, ir sukinius išdarinėdavo. Skraidyte skraidė virš tvenkinio, o mes tiesiog seilę varvinom. Kas su viena „ledžinga“ pasispirdamas, kas su rogutėm – visi vaikai iki vėlumos klegėjom. O kai patekėdavo mėnulis, vyresnieji berniukai dar turėdavo džiaugsmo: „Einam Styrės namo ardyti!“ O tas Styrės namelis prie pat prūdo – pats varganiausias iš visų žydų namelių. Nežinau, kodėl jiems būdavo taip smagu kokį lentgalį nuplėšti? Ir atnešus būtinai rodyti: „Va, ardėm Styrės namą!“ Kai užsnigdavo, geriausia pramoga – leistis nuo bažnyčios kalno su rogutėmis! Viso miestelio vaikai subėgdavo su rogutėm ir susirišę traukiniu važiuodavo. Greitai leidžiasi traukinys… Kas išvirsta, kas nuvažiuoja laimingai. vėl kopiam, ropščiamės ir vėl važiuojam žemyn. O pirmasis vairuotojas – pats narsiausias. Jis turi važiuoti įsispyręs, gerai nuvairuoti. Siautulingos mūsų vaikiškos naktys Mosėdyje – nepamirštamos...

Tėvai kalba, kad už mokytojo algą turguje galima nusipirkti 1 kg sviesto arba 2 kg lašinių. Mes turėjom arklį, vištų, kiaulių auginom – nebadaudavom. Ir pieno, ir varškės, ir sūrio, ir sviesto užteko, sava duonelė irgi buvo kepama pas kaimynus. Šventėms ir pyrago kepdavo. Tačiau kiti mokytojai, ypač jaunosios mokytojos, tiesiog skurdo. Buvo sušauktas tėvų susirinkimas, kuris nusprendė, kad reikia mokytojus šelpti. Ir pasiskirstė, kas, kada, koks kaimas kiek ko surinks, kokie žmonės bus atsakingi už produktų surinkimą. Atsimenu didelius krepšius, prikrautus kiaušinių. Arba lašinių. O tėvelis gražiai visiems paskirstydavo. Mokytojas Majoras, regis, neimdavo nieko, nes jis pats buvo ūkininkas ir visko turėjo. Taigi panelės mokytojos jau gyveno sočiau, na, ir mums dar šis tas likdavo.

Nebuvo cukraus. Apsirūpint padėjo kortelių sistema. Gaudavome iš valsčiaus tokius lapus. Ten parašyta: 100 g sviesto, 200 g druskos, 1 l žibalo. Ant kiekvieno kuponiuko. Tačiau kas iš jų, jei produktų nėra. Tiesa, kartais į Narkaus parduotuvę ko nors atveždavo. Mes turėjom telefoną, tai paskambindavo tėveliui. Sužinojęs jis greitai nubėgdavo ir šio to nupirkdavo. Bet kuo toliau, tuo mažiau tų prekių atveždavo. Galų gale vietoj cukraus gaudavom tik marmelado. Nežinau, iš ko jį virdavo – gal iš raudonųjų burokėlių – toks karstelėjęs, saldus, aitrus. Kažkodėl tėvelis jį vadindavo batų tepalu. Tačiau mes, vaikai, valgydavom. Nieko – saldu, skanu. O apie saldainius buvom ir užmiršę.

Mūsų klasėje mokėsi Gražina Kazragytė, o vyresnėje klasėje – jos brolis Alis. Mums buvo labai keista, kad jie tokie dideli, o iki šiol nekrikštyti. Bet Mosėdžio moterėlės susiorganizavo: nupirko baltos medžiagos, pasiūdino drabužėlius ir pakrikštijo. Ir Alį, ir Gražiną. Ir pirmosios komunijos nuvedė – jų tėvai buvo komunistai, sėdėjo kalėjimuose ir savo vaikų krikštais nesirūpino.

Mosėdyje netrūko visokių įdomių nuostatų. Pavyzdžiui, netinka sekmadienį į bažnyčią eiti nemuštais kailiniais. O man tokius kailinaičius kaip tik pasiūdino. Tokie dailūs, šilti. Tik, va, medpadžių niekaip neįtaiso. Vaikštau su paprastais bateliais, nors jie ir gražūs, bet visiškai neslysta. O su medpadžiais nuo Andriekaus kalno kai pasileidi – iki pat pakalnės nučiuoži. Aš taip noriu tų medpadžių, o man sako: „Puonu vakau negal medpadees vakščiuotė. Puonu vakau ė nepaduoro su nemuštaas kailėnees.“ ne tik ponų vaikui, bet ir piemeniui, jei jis nepasisiūdino apmuštų kailinių, į bažnyčią sekmadienį eiti nedera.

Mama ištraukė iš skrynios išsaugotą pilką pliušą ir pasiūdino man iš jo paltuką. Ir aš tapau tikras „puonu vaaks“. pliušinius paltus teturėjo vaistininkų Jablonskių Irutė ir policininko bei fotografės dukra Aldutė Vasiliauskaitė. Taip ir aš įsirašiau į Mosėdžio ponų vaikų bendriją.

Artėjant pavasariui, prasidėjus gavėniai, reikėdavo išsisprogdinti rykštes. Prisilaužom beržų, ievų, vyšnių šakelių, sumerkiam ir laikom ant krosnies, kad spėtų išsprogti iki Velykų. Mano laimei, iki Velykų lapeliai prasiskleidė.

Mosėdy Velykos – ypatingos. Kai užgavėdavo, t. y. nutildavo iki Velykų ryto varpai, didįjį ketvirtadienį Mosėdžio vaikai, ne visi, žinoma, bet tie, kurie patarnaudavo mišioms, gaudavo tarškynes. Viena tarškynė buvo ant ratukų, o kitos – nešiojamos rankoje. Tris kartus per dieną vaikai su tarškynėmis apibėgdavo visus kiemus, nes varpai užgavėjo. Ir tarškina jie „Viešpaties angelą“ ryte, per pietus, pavakary – įbėga į kiekvieną kiemą su tarškynėmis, taip pavaduodami užgavėtus varpus.

Didžiosios savaitės pamaldos – ilgos ilgos. Velyknaktį susirinkdavo budėti pilna bažnyčia. Vaikų, žinoma, budėti neleisdavo, bet anksti ryte pažadindavo ir vesdavosi į Prisikėlimą. Pirmą kartą Prisikėlimas buvo toks įspūdingas! Monstrancija iš aukštai šoniniam altoriuj įtaisyto Kristaus kapo pati (ten atkabindavo kažkokį kabliuką) atvažiavo žemyn, į kunigo rankas. Judėjo kaip gyva.

Pamiršau paminėti didįjį šeštadienį – dar ir dabar matau, kaip iš kaimų sulėkdavo piemenys, pasikabinę ant vielos beržo pintis, specialiai tam išdžiovintas. Sudėdavo jas šventoriuje į pašventintos ugnies žarijas. Ilgai laikydavo, kol įsidegdavo. Pintys nedegdavo, tiktai rūkdavo, smilkdavo. Ir mosuodami, sukdami apie galvas, pasileisdavo tekini piemenys per lauką, kiekvienas nešdamas į savo namus naujai įkurtą ugnį. Paskui kiekvieną bėgantįjį driekėsi ilgas pilkas dūmas kaip kaspinas. Tebejuntu aitrų degančios pinties kvapą.

Visas pasiruošimas Velykoms trukdavo savaitę. Prasidėdavo jis nuo žlugto skalbimo. Buvo skalbiama dvi tris dienas. Pirmą dieną viskas nuvalkstoma, sumerkiama į šarmus, kuriuos darydavo iš pelenų. Muilą virdavo. Kai pjaudavo kokį gyvulį, tai visas atliekas sudėdavo į katilą, o didžiausias rūpestis – kur gauti muilo akmens? Baisiai dvokiantis skystis, bjaurūs drebučiai – muilo akmuo – būdavo mainomas į lašinius. Reikėdavo žinoti, kas jo turi, važiuoti, iškeisti į kažką. Tuos prekiautojus vadindavo „šmugelninkais“. Žinoma, „šmugel“, arba spekuliacija (žodis vokiškas), būdavo draudžiama, bet „šmugelis“ klestėjo, nes be jo absoliučiai nieko negalėjai gauti. Taigi muilas jau išvirtas, pelenų šarmas nukoštas ir supiltas į indus, į juos merkiami drabužiai. Jie nuo muilo šarmo papilkėdavo, bet ką darysi – kitokio nebuvo. Po to skalbiniai trinami rankomis. Putojo. Vėliau būdavo virinami, dar kartą trinami, o tada jau skalaujami, krakmolinami. Jei kas dar turėdavo vadinamosios „lazurkos“, arba mėlio, tai skalbiniai dar buvo ir mėlynami ir tik tada džiovinami ir lyginami.

Skalbimas – trijų dienų dviejų moterų darbas. Po to būdavo valomi langai, iškrečiamos visos palėpės, plaunamos grindys, nuvalomos durys, dulkės nuo spintų, krosnių. Kvepiančia, išlyginta patalyne Didįjį šeštadienį perklojamos lovos. Žinoma, kai visi jau būdavo išsimaudę. Na, o likęs laikas – kepimai, virimai. Pirmiausia – pyragai, paskui – mėsa, šaltiena. Jokių šaldytuvų nebuvo – maistas laikytas rūsiuose. Ir šeštadienį vakare padengiamas stalas, kad sekmadienį, viską sudėjus, būtų galima iš karto susėsti.

Tiesa, dar dažydavom kiaušinius. Dažų nebuvo, tad marginom medžių žievėmis, svogūnų lukštais.

Pirmosios Velykų dienos vakarą į namus rinkdavosi svečiai. Vieni pas kitus vaikšto, kai kur – susiburia, užsisėdi. Vaikams pirmoji Velykų diena ne taip ir įdomi, bet užtat antros dienos rytas – visų svarbiausias. Visi dar miega, o tai pats tinkamiausias laikas eiti plakti. Štai kam reikalingos išsprogusios rykštės! Žinoma, susitardavom iš anksto, kas su kuo eis. Plakėjai eidavo po keturis, penkis, šešis vaikus.

Miestely – gyventojų nedaug. Ir plakėjai be jokių ceremonijų įsiveržia į miegamuosius. O ten ponas su ponia knarkia. Greit atklojamos kojos ir plakamos: „Velykos! Velykos!“ Prabunda vargšai. Lipa iš lovos, eina į kambarį, duoda kiaušinių, sausainių, visokių skanėstų. Prisikrovę skanumynų į krepšelius, maišelius, plakėjai lekia į kitus namus. Kokia laimė – paskui visi dalijasi ir parsineša į namus kiekvienas savo uždirbtą dalį.

Dar viena šventė – mokytojų varduvės. O kadangi tėvelis – mokyklos vedėjas – Juozas, tai ypatingai švenčiamos Juozapinės. Anksti rytą už durų jau girdisi „tuk-tuk-tuk“. Vadinasi, mūsų buto durys jau apvainikuotos eglišakių vainiku su dirbtinėm rožėm. O prieš pamokas koridoriuj susirinkę mokiniai taip pat sveikina. Įteikia bendrai nupirktą dovaną – kokį paveiksliuką ir pirmąsias iš po sniego prasikalusias sniegenėles. Tai Juozapinių puokštė. O namuose šiai šventei ruošiamasi ne mažiau negu Velykoms.

Nastelė su sargiene pindavo dvi ilgas eglišakių pynes ir apvainikuodavo kambarį: kryžmai iš vieno lubų kampo į kitą. Prisegdavo ir skiedrines rožes. Kambarys ilgai kvepėdavo eglėm, ir tas gėlių puokštės žiūrėjimas į stalą iš viršaus – ypatingai šventiškas. Žinoma, vėl netrūkdavo kepinių. Ateidavo svečių. Vienas varduvių vakaras skiriamas mokyklos vedėjui, o kitas – kanauninkui Juozapui Aperavičiui. Šventėje dalyvaudavo visi svarbūs miestelio žmonės: mokytojai, nuovados viršininkas, vikaras. Gražią tradiciją nutraukė konfliktas. O jis buvo visiškai nelauktas ir labai piktas.

Alis Kazragis, baigęs pradinę mokyklą, toliau negalėjo mokytis. Neturėjo iš ko. Juodu su seserimi Gražina gyveno pas senelę, ir nežinau, iš ko jie manėsi. Senelė jau, matyt, buvo gražių metų sulaukusi. Taigi žmonės šelpė tuos vaikus, bet į mokslą išleisti niekas nesiryžo. Aliukas mokslo labai ilgėjosi ir pasiprašė, kad jam būtų leista ateiti į mokyklą po pamokų – taip jis ketino ruoštis stoti į gimnaziją. Kad laikas neitų veltui. Po pamokų jis pasiimdavo knygas, nueidavo į šiltą klasę, pasitiesdavo žemėlapius ir mokydavosi iki vėlaus vakaro. mama pastebėjo, kad vaikinas ateina alkanas, todėl vis kvietė, kad jis ateitų anksčiau ir papietautų su mumis visais kartu. Jis varžėsi, bet mama prikalbėjo, ir jis sutiko. Papietavęs mokydavosi.

Tai truko gana ilgai, kol kažkas pastebėjo šitą jo lankymąsi ir paskundė policijai, kad Kudarauskas globoja bolševikus. Tėvukas parašė pasiaiškinimą, kad globoja ne bolševikus, o gabų savo buvusį mokinį, kuris rengiasi stoti į gimnaziją. Suskilo ir mokytojų kolektyvas. Gal ir buvo koks priešiškumas komunistų sūnui. Žinau, kad mokytoja Ada Mitrikaitė pasisakė „prieš“. Žinau, kad „prieš“ buvo ir mokytojas Stasys Majoras. Ir nuovados viršininkas. Įsiplieskė šaltasis karas, ir po kurio laiko tėvelį iš mokyklos vedėjo pareigų vis dėlto atleido. Mokyklos vedėju paskyrė Stasį Majorą. Mokiniai jo visiškai neklausė, o šis šaukdavo ant jų visu balsu. Mokykloje prasidėjo kažkokia suirutė. Dėl pasikeitimų ypatingai protestavo vyresnieji mokiniai, kurie iš visko šaipėsi. Tėvai jautėsi labai nepatogiai. Ėjo 1943-ieji, artėjo mokslo metų pabaiga.

Kol tėvelis buvo valsčiaus mokyklos vedėjas, jis visiems valsčiaus mokytojams atveždavo algas iš Kretingos. Žiemą šiaip ne taip nusigaudavo iki Priekulės geležinkelio stoties ir nuvažiuodavo į Kretingą. Iš ten su kuprine pinigų grįždavo į Priekulę ir, matyt, samdydavo vežiką, kad parvežtų į Mosėdį. O kai tik galėdavo važiuoti dviračiu, jis pasikabindavo savo odinį portfelį, į jį įsimesdavo kuprinę ir mindavo į Kretingą apie 50 kilometrų. Su kuprine, prikimšta reichsmarkių, ir išsipūtusiu portfeliu grįždavo namo. Buhalterio nebuvo. Pinigus laikydavo valgomajame. Paprastai: ant stalo – algalapiai, o pinigai – bufete. Ateina mokytojas ar mokytoja (aš juos visus pažinojau), pirmiausia pasirašo algalapyje, atsidaro dureles, atsiskaičiuoja kiek reikia pinigų, ir viskas. Tėvelis visiškai pasitikėjo bendradarbiais. Tie pinigai buvo nevertingi, bet reikalingi. Visi žinojo, kad mokytojas – tas žmogus, kuris negali apgaudinėti.

Įsiminė idiliški žiemos vakarai. Jau minėjau užtamsintus langus ir lempą. Tėvelis vis kažkaip „apsisukdavo“, kad ta lempa turėtų žibalo. Valgomojo stalas didelis, platus, tad prie jo tilpdavau ir aš su broliu mokytis, ir Nastelė su savo rankdarbiais. Išsitekdavo dar koks trejetas mokytojų. Lošdavo „bėdą“. Bet prieš „bėdą“ – vakarienė su „caparu“. Nastelė priskusdavo bulvių, rūsyje iš didelės statinės pasemdavo raugintų kopūstų rasalo, jį atskiesdavo vandeniu, tada pripjaustydavo svogūnų, įdėdavo grietinės. Ant bulvyčių užpildavo spirgučių – ir štai kokia karališka būdavo ta vakarienė. Bulvytės užgeriamos „caparu“. Jo receptą į Mosėdį atvežė iš miestų, nes ten gyvenantys gerokai badavo. Bet ir mums tas patiekalas buvo skanus.

Tėvai bičiuliavosi su vaistininkais Jablonskiais – Malvina ir Broniumi. Dažnai vieni pas kitus svečiuodavosi. Pas Jablonskius netrūko skanėstų. Dažnai valgydavom sausainius, spurgas. O į klasę tikrų saldainių atsinešdavo malūnininko sūnus Aleksas Gembutas. Ak, kaip tai atrodydavo prašmatnu! Ir aš gaudavau saldainį. Tai turbūt ir buvo pirmoji slapta simpatija, nes kam kliūdavo, kam – ne, bet man saldainis visada tekdavo!

Pirmųjų karo dienų Lietuvos nepriklausomybės viltys greitai sutirpo kaip pernykštis sniegas ir įsivyravo nerašyta nuostata tarp šviesesnių žmonių: turim išlikti lietuviai. Ir ūkininkai, ir kunigai suprato, kad mums nėra draugai „nei rusai, nei prūsai“. ši patriotizmo nuostata tvyrojo visur. Mūsų mokykloj – taip pat. su džiaugsmu giedodavom Lietuvos himną. Ir malda, ir himnas nebuvo už-drausti. Dėl visa ko, kaip tėvelis sakė, antro aukšto koridoriuj, kur rinkdavosi visi mokiniai maldai ir himnui, kabojo paveikslas, pavadintas „Adolfas Hitleris ir vaikai“. Nežinau, kiek ten tų vaikų buvo, bet pirmam plane – A. Hitleris, ant rankų laikantis mergaitę su gėlių puokšte. Tėvelis sakydavo: „Taip reikia, taip reikia“, bet klasėse kabojo kaip kaboję Vytis, kryžius, Maironis, Žemaitė. Klasėse niekas nesikeitė.

Neatmenu, kad mūsų mokykloje vokietmečiu būtų vykę kokie nors spektakliai, vakarai su šokiais. Gal ir buvo, bet labai retai. vieną sykį lankėsi kažkoks choras, ir aš pirmą kartą išgirdau dainuojant daugiabalses chorines dainas. įspūdį padarė viena tokia daina:

 

                                              Visi geri žmonės

                                              Seniai man kalbėjo,

                                              Kad aš pagimdyta

                                              Iš meilės ir vėjo.

                                              Iš meilės ir vėjo,

                                              Ir nieko daugiau...

                                              Kaip keista, kaip nepaprasta.

 

Jei ir buvo kokie suėjimai, tai tik vardinės, Velykos, Kūčios, Kalėdos. Ir dar vieną kartą mūsų mokyklos sargai, nežinia kokia proga, sugalvojo kelti „balių“. O, koks buvo „balius“! Užėmė dvi klases (didžiąsias). Ruošėsi kelios „gaspadinės“. Sukvietė galybę žmonių. Dvi paras puotavom, o, svarbiausia, antrą šventės dieną davė tikrų ledų! Tai prilygo stebuklui. Aš žinojau, kas tie ledai, bet jau buvau pamiršusi. Mama sakė, kad tie šventės rengėjai spekuliuoja samagonu, ir tikrai sargai buvo labai turtingi. Taip ir atrodė. Nežinau, iš kur jie prisikvietė tiek svečių, kad prisireikė net dviejų mokyklos klasių stalams ištiesti.

Sykį žiemą mažame sargo kambarėlyje trys vaikai – su jų augintine Janyte – žaidėm slėpynių. Landžiojom po palovius, glaustėmės kampuose. Aplink stalą vidury kambarėlio sėdėjo trise, gėrė samagoną, užkandžiavo. Aš, tūnodama palovyje ir matydama tik kojas, išgirdau pasakojimą, įstrigusį visam gyvenimui, – kalbėjo žydšaudys apie mano pirmąją dantistę, Salantų gydytoją Rebeką:

 

                                              Vo kon darysi, kad vuokiete

                                              Leipė patruonus taupyti –

                                              Kolkelė – tik žmuogou,

                                              O vakus mes kaip varlytius –

                                              Už kuojų, į medį

                                              Ir metam į doubę.

                                              Veizu, atein plika Rebeka, rupūžė,

                                              Dokterį gliebie laika.

                                              Aš nuoriu anon atimti,

                                              Vo ta pati parkonda vakou gerklę

                                              Ir krita į doubę.

                                              Stuov ir stuov ana mon priš akis,

                                              Žabalty vens!

 

Atmintis išsaugojo nė kiek nesubyrėjusią to niekšo išpažintį. Išplaukė sykį – užrašiau.

Vokietmečiu Mosėdyje buvo net kelios primicijos. Tai irgi didžiuliai įvykiai. Bažnyčia – pilnut pilnutėlė. Poroje primicijų ir man teko dalyvauti. Buvau apvilkta tautiniu kostiumėliu ir per pobūvį reikėjo sakyti sveikinimus. Tuos sveikinimus aš išdeklamuodavau. Viena primicija buvo kunigo Vaserio, o kito kunigo nebeatmenu. Įspūdį darė didžiuliai žmonių suvažiavimai. Vasara. Stalai arba klojimuose, arba kieme. Ir minių minios žmonių. O bažnyčioj visi stovintys netilpo. Net alpdavo.

Pas mus į namus užsukdavo daug įvairių žmonių. Manau, nesuklysiu, kad lankėsi ir dailininkas Adomas Galdikas, ir buvęs žemės ūkio ministras Krikščiūnas su žmona. Visi kalbėdavo apie politiką, apie karą, kas ir kaip čia klosis, o mano ausys visada viską girdėdavo.

Turbūt 1943 metais, tiksliai nepasakysiu, iškėlė iš mokyklos sargus, jie išsikraustė į valsčiaus namą. Sargų bute (pirmame aukšte, po mūsų kambarėliu) įsikūrė vokiečiai. Mokyklos beliko keturios klasės. Vokiečiai susistatė dviaukštes lovas, tokias aš pirmą kartą pamačiau. Sargo virtuvėje virdavo maistą, o tiesiai po mūsų grindimis, tame mažame sargo kambarėlyje, įsitaisė radijo siųstuvą ir prie jo budėdavo dieną naktį. Be to, mokyklos ir valsčiaus kieme pastatė tokį bokštą, mes vadinome jį „majaku“. Ir ten dieną naktį tupėdavo sargybinis, tokioje būdelėje po stogu. Nežinau, kaip žiemą ar naktį, bet šiaip visą laiką stebėjo dangų. Vadinasi, joks lėktuvas nelikdavo nepastebėtas, tučtuojau per radiją pranešdavo. Aš net atsimenu jų šaukinius: „Cysa tora fonantung bruinung acht.“ Nežinau, ką tai reiškia, bet visą laiką kartojo ir kartojo.

O tie vokiečiai – visai nevokiški. Pradžioje gal net dešimt jų buvo. Viršininkas visada vokietis, o visi kiti – Prūsijos lietuviai. pavyzdžiui, iš Kalotės. Adams Skystims, storas ūkininkas. Jis keistai kalbėdavo: „Aš esu ne vokietis, aš – šišioniškis.“ Virėjas – Martyns Vilks. Dauguma – penkiasdešimties šešiasdešimties metų vyrai, paimti į vokiečių kariuomenę. Labai džiaugėsi, kad jų nevaro į frontą, kad tarnyba lengva, čia pat namai. Taigi mes su jais susipažinome ir tuoj pat galėjome susikalbėt.

Gyvenom bičiuliškai. Mama pasakojo, kad šišioniškiai nusileisdavo į rūsį, ten laikėm savo bidonėlį su pienu, įstatytą į vandens kibirą, kad atšaltų. Buvo sutarta, kad jie pasiims kasdien po litrą nugriebto pieno. Martynas išsikelia bidonėlį ir įsipila pieno. Na, o mūsų kiaulytės ir karvytė gaudavo už tai kareiviško maisto atliekų.

Mes turėjom radiją, bet jo siųstuvas buvo ne toks galingas ir geras kaip vokiečių. vos tik išvažiuoja viršininkas, ateina koks prūsas ir kviečia tėvelį, kad paklausytų Maskvos, išverstų jiems, ką Maskva sako apie frontą. O frontui artėjant mūsų vokiečių vis mažėjo ir mažėjo. Vėliau liko gal tik penki, budėdavo pasikeisdami. Vienas – bokštely, kitas – prie siųstuvo, vienas verda valgyt, dar pora miegodavo. Darėsi jiems vis liūdniau ir liūdniau.

Kol frontas griaudėjo nuo Lietuvos dar toli, buvo visai smagu. Maisto produktų vokiečiams pristatydavo dengta mašina, kuri atvažiuodavo reguliariai – du kartus per mėnesį. Atveždavo kareiviškos duonos – tokios sūrokos – keturkampius kepaliukus, aplipintus ne miltais, o labai labai susmulkintom pjuvenom – kad ilgiau laikytųsi. Turėdavo ir marmelado, kurį kareiviai mielai iškeisdavo į mūsų sviestą.

Iš Kalotės Adomas sulaukdavo netgi keptų plekšnių, kurių jam įdėdavo žmona. O svarbiausia – kai tik atveždavo maisto, tuoj prasidėdavo „handel“, t. y. prekyba. Ko gi ten galėjai gauti? Na, kaip pasitaikydavo. Net šilkinių kojinių, kartais skarelę, žinoma, viską išmainydavom į lašinius. Tiktai į lašinius. Sviestas – nelabai. Lašiniai buvo universalus ekvivalentas. Ir mama, žiūrėk, jau lipa nuo aukšto su lašinių bryzu ir parsineša kokią nors išmainytą į juos brangenybę. Kartais man tekdavo net karoliai ar apyrankė.

Kaip tuo laiku rengėmės ir kuo avėjom? Kažkaip žmonės vertėsi. Mainydavo, taisė, lopė, adė. Tai, kad galima turėti neadytas kojines, buvo sunku net įsivaizduoti. Tiesiog kas vakarą patikrini kojines, ir kol nedidelė skylutė – ją užadai.

Tos karo meto realijos gal dabar ir atrodo kaip kokios mažos juokingos idilės, tačiau toli gražu ne vien idiles teko matyti. bendras valsčiaus ir mokyklos kiemas buvo kaip didžiulė scena, kurioje matei labai daug dalykų. Mačiau ir atvežtų suimtų žmonių, kuriuos sugrūsdavo į daboklę rūsyje.

karui įsismarkavus, Hitlerio armijos pralaimėjimui artėjant, vis nuožmesnės darėsi rekvizicijos. Ką tai reiškia? Atvažiuodavo juodmarškiniai arba rudmarškiniai (tie dar ne tokie baisūs, sakė). Kai prie policijos su keliom mašinom sustodavo juodmarškiniai, žinok, kad bus kas nors negera. Išvažiuodavo policininkus pasisodinę ir kaimus krėsdavo. Prisimenu, suvarė į kiemą net nežinau kiek dešimčių ar net šimtų arklių. Juos visus nuo Andriekaus kalno varė ratu po vieną: priveda prie staliuko ir ten arkliui įdegina žymę „H“ čirškiančia įkaitinta geležim. Arklys žvengia, spardosi. Ir jį nuveda – gyvulį gabens kariuomenei. Ir taip visą dieną. Vedė ir vedė arklius, paimtus iš žmonių. Tokį vaizdą teko matyti ne kartą ir ne du. Tačiau gaudydavo juk ir žmones.

Sykį tuos sugautuosius suvarė į mokyklos klases pirmame aukšte. Užrakino duris. Bet langai – didžiuliai. Jokios sargybos nebuvo. Du ar trys vokiečių karininkai atėjo pas mus į butą – mamai buvo liepta paruošti pietus. Jiems pietaujant tėvelis padavė man klasių raktus ir liepė nueiti atrakinti. Tą ir padariau. Kas norėjo – išėjo. Bet keisčiausia, kad kai kurie pasiliko. Mokykloje gyvenančių kareivių mažėjo, bet jie kalbėdavo apie greit greit būsiantį slaptąjį ginklą, kuris užtikrins vokiečių pergalę. O frontas vis artėjo.

Baigiau šeštą skyrių. Aštuoniese nuvažiavom į Salantus (arkliukais, žinoma) ir per dvi dienas išlaikėme stojamuosius egzaminus į Salantų gimnaziją. Mano bendraklasis Aleksas (kuris turėdavo saldainių) man dovanojo storą vyniojamojo popieriaus sąsiuvinį, kuris vėliau tapo dienoraščiu.

Tai buvo nebylus mūsų pirmųjų jausmų išpažinimas, kad vėliau, jame rašydama, dar labiau ilgėčiausi ne vien Mosėdžio. Bet su Aleksu daugiau susitikti nebeteko.

Liepai baigiantis staiga per 48 val. liepta mums išsikraustyti – mokykla paverčiama karo ligonine. Kur, pas ką tėveliai išnešiojo mantą – patys vos atsiminė. Išėjom iš tuščių namų su dviem lagaminais, pagalvėm, apklotais. Aš nešiausi savo mažąjį lagaminėlį dienoraščiui. Susėdome į vienkinkį vežimaitį visi keturi ir išvažiavom. Kur? Tėvai nežinojo. Salantų link. Kol nudardėjom tuos 13 km, saulelė jau į vakarus sviro. Iš Salantų – vėl pažįstamu keliu – link Kalnalio, mano gimtinės – Klausgalvų. Taigi – į vakarus. Ar liksim Lietuvoj, ar toliau keliausim, tą saulėlydį tikrai nežinojo net mūsų tėvai. (Sklido gandai, kad bolševikai jau pasikeitė susidėję su amerikonais, kad net Dievą leidžiama garbinti ir t. t.)

Bet lemties posūkiai neįtikėtinai paprasti: prieš pat saulei nusileidžiant sutinkame iš pasalančių grįžtančią kaimynę Venskienę Bronę su tarnaite, skalavusias žlugtą. „Kur jūs?“ – „Nežinom.“ – „Prieš naktį su vaikais – važiuojam pas mus!“

Ir pasilikom. Tėvai ištarė šventus žodžius: SAVAME KRAŠTE!

Po daugelio metų Jeruzalėje į Raudų sienos plyšelį įdėjau atsiprašymo maldą už savo ir tėvynainių širdžių kietumą tą sumaiščių ir žudynių metą.

Dabar vietoj anų sudegusių namelių ir išžudytų žmonelių veši alyvos ir stūkso didingi akmenys. Manau, jie mena ir tai, ką mes norėtume pamiršti.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)