tekstai.lt

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

Dovilė Kuzminskaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Dovilė Kuzminskaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       T. V.

 

Ir tavo, mokytojau, rimai, regis, blėsta,

Kaip silpsta ankančio pilkšva akis,

Kurią aptraukia miglos ir išplėštas

Tamsoj palieka vaizdinys.

 

Taip ir poezija, sakytum,

Neteko amžinos regos.

Ir žodis užkirstas. Tad tyko

Eilutėj nuojauta tamsos,

 

Kuri užguls juk vieną sykį

Tave ir kiek vėliau – mane,

O ten, kur mudu susitikom,

Paliks tik atversta knyga.

 

 

       Namas su paukščio ženklu

 

Per stepę ateinantis Kristus

Ir visa gaubiąs tvankumas.

Mintis, pamiršta pagrįsti,

Ir žodis, netapęs kūnu.

 

Dar namas su paukščio ženklu,

Kur moterys mezga tinklą.

Ir žuvys lėtai apanka,

Ir knygos, kur užrakintos.

 

Tu įžiebei liepų tamsą,

Išmokei audras sukilti,

Paženklink mane paukščio ženklu,

Išmokyk išsaugoti viltį.

 

 

 

     Pakitus

 

Naktimis visa tai atsigauna.

Užsiveria mirusi žemė, randai užsitraukia,

Atrodo, lyg viskas mainytųsi, rastųs iš naujo

Ir smiltys išbirę sugrįžta į saują.

 

Pasaulis priplūsta prasmės ir prisikelia natos,

Pavargus akis atsimerkia ir vaiką pamato,

Kuris čia sugrįžo po daugelio metų,

Kad rastųsi tai, ką vaikystėje buvo pametęs.

 

Taip pildos paveikslas ir viskas sulimpa į vienį,

Junti, lyg prabiltų ir vertųsi sienos.

Ir tampa ramu. Ir žinai, kad praslinkus šiai dienai

Akimirksnis stoja. Ir jau nebebūsi toks vienas.

 

 

 

       Neproporcingas

 

Ir jei būtų daugiau, pasakyčiau, kad nieko nėra,

Kad pražuvo laikai ar veikiausiai visai jų nebuvo,

Kad dažniausiai mačiau, ką vadindavom ryto žara,

O jaučiau, tarsi kiltų sniegai – begaliniai ir purūs.

 

Regis, miršta kalba ir užminga kažkas viduje

Su žodžiu, kurį žodis pakeičia, ir mainosi prasmės,

Jeigu būtų mažiau, pasakyčiau, kad visko gana,

Jei nebūtų visai, gal pavyktų lengviau atsirasti.

 

Ir tik krinta šviesa link tamsos ir jau nieko nebus,

Nes suskilo dangus ir atėjo pasaulinis galas,

Bet jei žvilgsnį keliu, akyse atsišviečia skaistus

Atspindys, lyg tavęs ar manęs, arba to, ko dar nesam ištarę.

 

 

 

       Vėlyvas

 

Ir tylu, taip tylu, jog atrodo, kad nieko nėra,

Miestas jungia šviesas ir tarp gatvių nelieka nė tarpo,

Tik kažkur tamsoje sušmėžuoja blanki figūra,

Gal tai tu, arba tas, kas turėtų tave čia užtarti.

 

Ir tamsu, taip tamsu, jog atrodo, kad nieko nebus,

Kad nustos rudenėti ir baigsis virtimas į žiemą,

Kad užstojus tamsa liks vienintelis tavo dangus,

Ir girdėti, kaip paukščio giedojimas skyla į sieną,

 

Ir, atrodo, nuaidi jau taip, kad žinai, jog nebuvo ir vėl

Nei tavęs, nei manęs, nei jutimo, kurį pažadėjom,

Ir tas žodis vėl lieka pačiom paprasčiausiom raidėm

Be reikšmės ir be to, ką numatėm... ar bent jau norėjom.

 

 

 

       A la Piazzolla

 

Buvo naktys iš tango ir vyno,

O paskui prablaivėdavo protas.

Išsitęsdavo tamsios dykynės

Ir mėnulis dantim iškapotais

 

Nusišiepdavo rūsčiai ir nykiai,

Ir nustodavo debesys plaukę.

Įsitempdavo virpančios stygos,

Ir matydavai jį, tamsiaplaukį,

 

Tik iš nugaros. Uždaras baras.

Lūpų dažo žymė ant stikliuko.

Ir nutrintas parketas išbąla,

Sužinojęs, kad šiąnakt nutrūko.

 

 

 

       Vienu atsikvėpimu

 

Už vyrus ir moteris, už tuos, kuriuos rašėme,

Už Viešpaties Dievo auksinę kišenę,

Už auštant išplyštančius saulėtus kraterius,

Už vandeniu virstantį vyną. Už žemę.

 

Už šito naivumą ir josios stiprybę,

Už tai, kad nebuvo nė kam pasiguosti,

Už tai, kad neliko nė lašo gyvybės,

Ir tai, kad nenoriu sugrįžti į uostą.

 

Už tai, kad dar smaugia, nors pavadį šitą,

Atrodo, nutraukė pavasarių šimtas.

Už tai, kad jei būtų – tai taip parašyta,

Kad perskaičius kartą norėtųs numirti.

 

 

 

       Siesta

 

Ir jei kas nutiko, tai buvo veikiausiai prieš tris –

Tai metas artėjant momentui, kai norisi ploti,

Nes saulė suskils į mažų mažėliausias dalis,

O tu taip ir liksi – visai nesupratęs – spoksoti.

 

Tai laikas, kai nieko nevyksta, kažkur po pietų

Isteriškai barkšteli plaunamas puodas,

Vėliau – pianino garsai, televizija, radijas, tu,

Palinkęs prie knygos. Prie lango prilinkusios guobos.

 

Atrodo, lyg reiktų, bet tuo pat metu negali –

Įsibeda žvilgsnis į stiklą, nuo iškvėpto garo rievėtą,

Ir jei kas nutiktų, greičiausiai tai būtų prieš tris,

Laiku, tinkamiausiu, kad būtų kažin kas pradėta.

 

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)