tekstai.lt

Vainius Bakas. Eilėraščiai

 

Vainius Bakas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Vainius Bakas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       Prognozė

 

Diena bus šilta, debesuota, o protarpiais lis –

tikriausiai prapliups vėl visai ne laiku ir tik vietom.

Diena bus rami, per kurią tu labiausiai norėtum

stebėti, kaip Kafka pakrantėje stato pilis

 

iš laikrodžių smėlio, o jas vėl nuplauna banga

pakrantėje Nidos, atūžus iš sąmonės srauto.

Banga tam ir rieda, kad statomą pilį nuplautų,

kad tikštų purslai ir neliktų daugiau, apie ką

 

rašyt ir kalbėt, nes pasaulis čia pat akyse

sudūžta ir vėl ima kurtis iš dulkės, iš naujo

kvėpavimo Dievo, iš saulės nuliejamo kraujo,

iš kojos pirštu parašytos ant smėlio esė

 

apie „nebuvimą pasaulio“, įkaltą kaip vinį

į delną dangaus, iš kurio krenta jūron lašai,

ir tu jų kritimą ant smėlio laike užrašai...

Diena bus graži, bet tikriausiai pati paskutinė.

 

 

 

       Gimimo naktis

 

Koks vaiduokliškai baltas žydėjimas medžių, atrodo,

kad čia dvasios sparnuotos į mėlyną erdvę virš sodo

pakyla bekūnės ir lengvos sau vėjyje supas

ir tyliai niūniuoja kažką jų nematomos lūpos.

 

Laimingas beprotis – vienintelis gali matyti

šį kerintį vaizdą – pasaulis mažesnis už bitę.

Jis dūzgia lėtai ir vos telpa į virpančią saują,

laimingas beprotis ir vaikas, kuriam viskas nauja.

 

Palyja popiet ir nelieka nei karo, nei smurto,

varnėnai jauni šitą žiedlapių sniegą nupurto

nuo dvasių pečių – atsimerki, o žemėje – balta,

rasa ant akmens, visa tai, kas jau buvę, iškalta.

 

Beraštis esu, nes nemoku skaityti tų žodžių,

tik anapus tvoros kvapą prarasto rojaus užuodžiu,

ir laimingi, kuriems baltasparnės šią naktį vaidenas,

tik ramybė, tyla, ir iš vėjo prasideda menas...

 

 

 

       Miestas. Iš turisto užrašų

 

Iš to sapno nedaug ką prisimenu, rodosi, vilko

inkštimą... Lyg leistųs nuo kalno paspirtas šunytis

ar ristųs akmuo. Bet dabar ši mintis taip nutvilko –

čia keičias vardai, na, o miestas visai nepakitęs.

 

Pilka akmeninė tvora, ant jos sėdintis sargas,

į atvirą duobę pavargusias kojas nuleidęs,

atrodo, lyg lapas nugels ir nukris pats pavargęs –

prisimenu balsą, tačiau neprisimenu veido...

 

Atrodo, kad buvo duobėtas lyg užmiesčio kelias,

toks pilkas, dulkėtas – ranka nei lietus nenušluosto,

šypsojos retai, sakė, vos pamėgina ir gelia

išdžiūvusias lūpas – tą rėžį nuo skruosto lig skruosto.

 

Kartojo ateinantiems – jie su savim atsinešti

čia gali tik lietų. Vijoklis, vartus apsivijęs,

jam pritarė šnypšdamas, kirto jį laiko geležtė,

palikusi randus delnuos – nemačiau kalavijų,

 

tik dulkes pakylančias temstant, sparnais tarsi kuosos

vis plakančias taip, tarsi alkanos širdys į šonus

tarp šonkaulių grotų, ir šitaip išnyksta patosas –

tu vienas lauke ne karys, tu esi legionas,

 

savęs nugalėti negalintis, laužantis ietį

į miesto tarpuvartę, įsčias, kurios išalsavo

rasotu krauju, bet vis tiek neišmokė mylėti

labiau nei nekęst savo artimo, tolimo savo...

 

Prisimenu sapną: tik žemė po kojomis verias

ir nuospaudos trūksta su tuo palengvėjimo sopuliu,

prie vartų tik vietiniai šnibždasi, žaidžia kauleliais...

Prisimenu miestą – svečiai jį vadino Nekropoliu.

 

 

 

       Pagrindinė tema

 

Kas gi yra ta pati pagrindinė tema,

užrašyta eilėraščio genuose baltu ant juodo –

begalinė naktis, pilnatis, sniegas, varnos, žiema

ir kad šiąnakt ji man atsiduoda

 

neplikyta kava, lietumi ar mėlynių vynu,

kurio amžiną kvapą iš mūzos blakstienų geri,

o galbūt kad čia laikas sustingęs, o aš tik einu

ir rašau, ir braukau, ir vėl stoja tyla kambary...

 

 

 

       An Dante

 

Dar nenuėjęs anei pusės kelio,

sustoji vienas miško vidury,

iš užmirštojo pėdsako geri,

ir tas vandens gėlumas lūpas gelia.

 

Na, o toliau – nė tako įžiūrėt,

ir tu lyg taurę apverti tą pėdą,

ir tik šermukšniais, raustančiais iš gėdos,

tarsi ugnis nubėga voverė.

 

Viršūnėm vėjai šnaras kažin ką,

girdėt, kaip sugirgžda lyg durys medis.

Atsimeni, čia dar vaikystėj vedės

tave rami ir sauganti ranka.

Dabar atrodo – nepažįsti vietos

ir atspindžio dugne regi tik tai,

į ką tu, gerdamas iš pėdos, pavirtai:

pusiau žmogus, pusiau, beveik poetas...

 

 

 

       Amžinoji žiemos šviesa

 

                                   Gretai

 

Teatrų salėse seniai užgeso šviesos,

operacinėse nustojo lempos degti,

ir toj tamsoj aš taip Tavęs ilgėsiuos

už šimtmečius ilgesnę šitą naktį,

 

kurios tyloj žvaigždynas Šaulio šaudo

į nugarą, bet man jau neberūpi –

aš kaip skenduolis, išsitraukęs savo šiaudą,

einu matuot, kieno ilgesnė upė.

 

Kai prie nakties pripranta akys mano,

į jas lašėti ima žvaigždės ryškios,

ir tu klausais dainuojančio fontano,

kuris iš mano sielvarto ištryškęs.

 

Tau nuo jo putų darosi šviesu,

nuo krūmų tarsi ugnys byra sniegenos.

Ir ši žiema norėtų būt visų...

Norėtų būt visų... O tampa niekieno.

 

 

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr.10 (spalis)