tekstai.lt

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

Ernestas Noreika. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Ernestas Noreika. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

       1. papartynas

 

tik vėjas įpučia žariją boružės

       narve ugnies, kurį apgraužė lietūs,

tavam sode tik papartynai

       jame augina mirusiems sparnus

lakštingalos, veidai fazanų

       ir visos paukščių karuselės, jetus...

staiga šis sodas oro valtim

       nuplaukia pasidaręs per brangus,

 

nelieka nieko, net seną laikrodį

       nuryja baltos lapių pūgos,

girdžiu, kaip užremia erdvės duris

       vežimėliu to dievo invalido,

ir šitaip tuščia. tik snaigių veidrodžiai

       planetų liūdesio pabūgę

ant veido upės tūpdami

       į melsvą gulbių lietų išsilydo,

 

o kas po to, kiek pamenu,

       savęs kutenimas su plunksna spirito,

mėnulio kojų lūžiai ir paukščių kraujas,

       tavęs šiek tiek ramios,

dar prasiskėlęs kaktą tas,

       kuris nuo kryžiaus, ai, ten kristus krito,

todėl dabar jo kambariu

       svyruojančias erdves naktim remiuos,

 

bet kas iš to, kažkas aplink

       anglim nubraižo degančias žvaigždes,

jos tarsi mirus upė, kurioje

       kaip dievo žiurkei ant mėnulio kilpos kartis,

jaučiu, rankutės mažos uždengia akis

       ir klausia tyliai, spėki kas?

nespėjus tarti sodas nutupia.

       ir nugaroj prasikala papartis

 

 

 

       2. dilgėlynas

 

ji jaučia, kaip mėnulio dilgėlės jai veidą nupliko,

kaip sugirgžda vartai, tepti tiktai ašarom mirusių,

ir degantys paukščiai sudūžta iš plunksninio stiklo,

netgi dūsta ir žvėrys dangaus, teks gyventi be jų,

 

be tavęs, upių dantys įkanda mėnuliui į koją

ir matau, kaip šlubuodamas bando, bet nesiekia dugno,

o kai prišliaužia krantą, irklu jam per snukį užtvoja,

ir skamba, it kristus su kryžiumi muštų per būgną,

 

nebelieka drugių, tiktai patalo įspaudai, bintas,

paralyžiaus užpultos marmurinės lakštingalų lūpos,

kalendorius pageltęs. išplėšytas. sniegas kelintas?

neskaičiuoju net liūdesio, blakstienų lovelėje supas,

 

tiktai dūmai kaulėti savo stuburu paremia dangų,

o dangus mano baltas, išdažytas kreida nuo mėnulio,

ir nutūpęs karvelis tau į nugarą įaugęs apanka,

nes manojoj papartis. čia tokie dilgėlyne prigulę

 

 

 

       cirkas

 

šitas cirkas netikras,

       popieriniai drambliai ir mamutai,

ir ta moteris sniego barzda,

       išberta tavo mirusiom sniegenom,

sraigių mantros tarp žydinčių kmynų

       vėjo odai apsiūtai,

tik sparneliais melsvųjų drugių

       ir planetom akim nepasiekiamom,

 

net ir lynas iš angelo venų,

       juo vaikščioja girtos beždžionės,

ten prie cirko vežimo neūžauga gimdo

       pro burną mėnulį,

būta gaisro ir tvarsčių lietaus,

       tiek ieškota rasotos pašonės,

bet išbūta tuščiam kambary,

       kurį aklos papūgos pasiūlė

 

žėk, ant mirusio žirgo

       žongliruoja žvaigždėm mažas vaikas,

jis vienos nepagauna,

       ji nukrinta ant žemės į dulkes,

nors ir laikina tai, tarsi dievas,

       girdi, kaip jis keikias,

ir priėjęs žmogus su vinim

       sako, burną užkalsime, gulkis

 

šalimais, kiek dešiniau,

       mano degantis liūdesio lankas,

medituojantys tigrai jau ruošiasi šokti

       pro adatos skylę,

tik išgąsdina juos ta pabaisa,

       narvely kur trankosi,

žmonės kalba, nuo veido aštrumo

       net veidrodžiai skyla,

 

o ramiausias išlieka dresuotojas

       senis japonas,

jo drugeliai nutūpę lesioja žvaigždes,

       lieka tuščia ir juoda

ir žinai, kad tavam kambary

       tiktai mėlyno liūdesio vonios

ir aliuminis mėnulio paukštelis,

       išauginęs tau liūdesio sodą

 

 

 

       indėnas su mėnulio ragais

 

tavo rausvas indėnas su mėnulio ragais

       minko veidrodžių molį

pasikloja naktim smėlio pūgą

       ir nulipdo žvaigždžių užpūtėją

žvakės stuburas degantis gęsta

       rojaus liūtą su adata puoli

ir sulaužai žandikaulį angelui

       išlaupai jo dantis priartėjęs

 

ir sode juos taip tyliai užsikasi

       tegul auga kaulinis drambliukas

su karūna lietaus ir su oda

       iš netyčia taip nudirto dievo

nes beliko iš jo tiktai tiek

       kiek jo matos nes kaulai išbluko

su laiku net ir akys lietaus

       sausros veidrody taip nusidėvi

 

kad nužydi mažyčiai kaimeliai

       nulipdyti iš seilių ir smėlio

ir naminės papūgos narvuos

       ir liežuviai lakštingalos fleitų

mažas kūdikis rožės ir tas

       princo planetoje gimt susivėlino

raišas vėjas su smėlio barzda ir lazda

       nors ir jaunas toli nenueitų

 

tavo rausvas indėnas su mėnulio ragais

       uždūsta per lietų

jį nusineši tyliai į sodą

       apkamšai audromis chrizantemų

ir mėnulio ragai dingsta sapnui išdegus

       ir žmogui netyčia palietus

nesakau, būna lyja mėnuliais

                                            bet lietus

                                                           tiktai

                                                                   versija

                                                                             demo

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 10 (spalis)