tekstai.lt

William Shakespeare. Klaidų komedija

Williamo Shakespeare'o knygos titulinis puslapis, 1623. Iliustracija iš http://en.wikipedia.org/wiki/William_Shakespeare
Williamo Shakespeare'o knygos titulinis puslapis, 1623. Iliustracija iš http://en.wikipedia.org/wiki/William_Shakespeare
Iš anglų k. vertė Saulius Repečka

 

 

 

„Klaidų komedija“ – vienas ankstyviausių W. Shakespeare’o kūrinių – sukurta apie 1594 m., pirmą kartą pastatyta tais pačiais metais Londone, išspausdinta tik 1623-iaisiais. Pjesės pagrindas – Plauto komedija „Dvyniai“. Manoma, kad W. Shakespeare’as šios komedijos rankraštį skaitė lotyniškai, nes jos angliškas vertimas pasirodė tik 1595 m. Siužetas labai senas ir sutinkamas įvairių tautų folklore. Jis žinotas jau senovės Egipto vadinamajame „romane apie du brolius“, kurio pamatas – pasaka.

W. Shakespeare’o kūryba pradėta versti į lietuvių kalbą XIX a. pabaigoje (J. Zauerveinas, A. Samajauskas, K. Jurgelionis). Žymiausias sovietmečio vertėjas – A. Churginas, taip pat vertė K. Boruta, A. Miškinis, V. P. Bložė, išeiviai A. Tyruolis ir A. Nyka-Niliūnas. Tačiau dar yra daug neverstų W. Shakespeare’o kūrinių. Šią spragą ėmėsi lopyti puikus vertėjas A. Danielius, išvertęs tokias pjeses kaip „Du veroniečiai“, „Tuščios meilės pastangos“, „Ričardas II“, „Timonas Atėnietis“. Vis dėlto dar liko neišverstų nuostabių W. Shakespeare’o dramų. Tarp jų galima paminėti „Henriką IV“, „Klaidų komediją“, „Kaip jums patinka“, „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“. Vis dar „nežinoma žemė“ – tragikomedijos ir vėlyvosios, vadinamosios „romantiškosios“, „barokinės“ dramos („Troilas ir Kresida“, „Cimbelinas“, „Žiemos pasaka“, „Periklis“). Tiesa, kai kurios šių pjesių yra išverstos teatrų užsakymu, tačiau modifikuotos pagal jų poreikius.

Šis vertimas – bandymas tęsti šiuo metu kiek apmirusią W. Shakespeare’o kūrinių vertimo į lietuvių kalbą tradiciją.

 

                                                                                                 Vertėjas

 

 

 

 

 

V e i k ė j a i

 

SOLINAS, Efeso hercogas

EGEONAS, Sirakūzų pirklys, dvynių Antifolų tėvas

ANTIFOLAS iš Efeso

ANTIFOLAS iš Sirakūzų – Egeono sūnūs, dvyniai

DROMIJUS iš Efeso

DROMIJUS iš Sirakūzų – Antifolų tarnai, dvyniai

ADRIANA, Antifolo iš Efeso žmona

LUČIANA, jos sesuo

LIUSĖ, Adrianos virtuvės darbininkė

ANDŽELAS, auksakalys

BALTAZARAS, pirklys

KURTIZANĖ

DAKTARAS PINČAS, mokytojas, egzorcistas

PIRMAS PIRKLYS, Antifolo iš Sirakūzų draugas

ANTRAS PIRKLYS, Andželo kreditorius

EMILIJA, Efeso vienuolyno abatė

Kalėjimo prižiūrėtojas, pasiuntinys, budelis, policininkai, tarnai

 

I VEIKSMAS

 

I SCENA

 

Hercogo Solino rūmų salė.

Įeina Efeso hercogas Solinas, Sirakūzų pirklys Egeonas, kalėjimo prižiūrėtojas ir palyda

 

EGEONAS

Nedelsk, Solinai, pražudyk mane,

Pasmerk myriop – gyventi man kančia.

HERCOGAS SOLINAS

Nebemaldauk, pirkly iš Sirakūzų,

Įstatymų pažeist neketinu.

Užtemdė mūsų akyse menkiausią

Kruopelę atjautos ne taip seniai

Nepakanta, kurią sukėlė niršiai

Išliejęs tulžį jūsų kunigaikštis

Ant mūsų tėvynainių gerbiamų,

Darbščių pirklių, – krauju jiems liepė

Patvirtint savo įstatus žiaurius,

Mat jie pristigo pinigų išpirkt

Gyvybes savo. Ir nuo tol, kai kilo

Vidaus rietynės mirtinos tarp mūsų

Ir jūsų maišto apniktų piliečių,

Sušaukę sueigas tvirtai nusprendėm –

Ir mes, ir jūs taip pat, sirakūziečiai,

Nutraukt prekybinius ryšius suvis

Tarp miestų, priešiškumo pagautų.

Be to, paskelbta buvo, kad tasai,

Kas gimė Efese, bet drįso būti

Ar Sirakūzų mugėje, ar turguj,

Bus baudžiamas mirtim. Toks pat

Likimas lauks ir to, kuris gimtinę

Vadina Sirakūzais, bet atplaukti

Į uostą efesiečių nepabūgs.

Turtus jo hercogo vardu atimsim,

Jei tūkstantinės markėmis jisai

Susimokėti nevalios, kad savo

Išpirktų kaltę. Na, o tavieji turtai,

Net jeigu duotume aukščiausią kainą,

Nė šimto markių neverti, todėl

Pagal įstatymą turėsi mirti.

EGEONAS

Po žodžių šių paguoda man viena –

Arti jau mano vargo pabaiga.

HERCOGAS SOLINAS

Na, tai papasakok trumpai, sirakūzieti,

Kodėl namus gimtuosius palikai?

Kas į Efesą atvedė tave?

EGEONAS

Iš užduočių nėra man sunkesnės,

Nei neapsakomas bėdas, kurias

Patyriau, apsakyti. Bet pasauliui

Paliudyt noriu, kad mane pražudė

Žmogaus širdis, o ne pikta valia.

Atskleisiu tai, ką sopulys man leis

Atskleisti. Sirakūzuose gimiau,

Ten moterį vedžiau, bet mūsų laimę

Užtemdė ne kas kitas – aš patsai.

Smagiai gyvenom, krovė mums turtus

Kelionės mano dažnos ir pelningos

Į Epidamną. Bet mirtis, deja,

Pakirto mano tarpininką. Prekėm,

Palikusiom be priežiūros, skubiai

Turėjau pasirūpint ir našta

Vargų užgriuvus išplėšė mane

Iš mielo sutuoktinės glėbio. Buvom

Jau pusę metų skyrium, kai jinai,

Alpėdama nuo tos saldžios bausmės,

Kuri duota iškęsti moteriškėm,

Į kelią leidos ir bematant saugiai

Atvyko pas mane. Ilgai netrukus,

Maniškė tapo motina džiugia

Dviejų šaunių sūnų. Ir juodu, keista,

Tokie panašūs buvo, kad atskirti

Vien pagal vardą juos galėjai.

Tą pačią valandą ir tuos pačiuos

Svečių namuos sulaukė tokio pat

Džiaugsmingo palengvėjimo kita,

Žemesnio luomo moteris, – ir jai

Dvynukai gimė, štai tau – du kaip vienas.

Tėvai jų baisūs skurdžiai buvo, taigi

Naujagimius nusipirkau, kad ateity,

Jie patarnautų mano atžaloms.

Didžiavosi žmona tokiais vaikais

Ir meldė grįžt mane namo kasdien.

Nenoriai sutikau. Ak, paskubėjau!

Įsėdome į laivą. Vos nutolę

Nuo Epidamno mylią, tarp bangų,

Per amžius vėtroms pavaldžių, išvydom

Grėslius nelaimės ženklus. Pamažu

Sutirpo mūsų viltys, per padangę

Tamsa pasklido ir į mūsų protus,

Pakrikusius iš baimės, įsibrovė –

Supratom: neišvengsime mirties.

Aš pats mielai jai pasidavęs būčiau,

Bet nepaliaujama rauda žmonos,

Apverkiančios, kaip jai atrodė, tai,

Ko negali atšaukti, ir gailus

Manų mielų vaikelių knerksimas –

Dėl skundo vien, grėsmės nėmaž nevokiant,

Mane ieškoti privertė kelių

Ir jų, ir savo žūčiai atitolint.

Nebuvo išeities kitos, tad štai

Ką sumaniau: jūreiviai mūs visi

Supuolė valtin, mums palikę laivą,

Jau grimztantį dugnan. Žmona pačiupo

Jaunesnį amžium sūnų ir podraug

Su vienu mūsų nupirktų dvynių

Pririšo prie neilgo stiebo – toks

Naudojamas kaip atsarginis, kilus audrai.

O aš taip pat kita dvynių pora

Skubėjau pasirūpinti. Tuomet,

Akis širdies paliepimu įsmeigę

Į kūdikius, pastvėrėm su žmona

Kiekvienas stiebą iš skirtingų pusių

Ir nuplaukėme pagauti bangų tolyn,

Kaip mums atrodė, link Korinto kranto.

Bet štai virš žemės saulė patekėjo,

Išsklaidė debesyną pražūties,

Ir nutvieksta ilgai lauktos šviesos

Paliovė šėlti jūra. Ir staiga

Išvydome iš tolo du laivus,

Artėjančius prie mūsų, – vienas plaukė

Iš Epidauro, kitas – iš Korinto,

Tačiau, deja... ak, žodžių jau apstu!

Kokia lemtis ištiko mus paskiau,

Nuspėsi pats iš to, ką pasakiau.

HERCOGAS SOLINAS

Ne, seni, nenutilki. Nors bausmės

Ir neišvengsi, bet tave užjaučiam.

EGEONAS

Ak, jei parodę būtų mums dievai

Tuomet nors krislą atjautos, dabar

Vadint jų kietaširdžiais aš nedrįsčiau!

Laivai prie mūsų priartėję buvo

Per trisdešimtį mylių, kai perpus

Uola tūžmingai perskėlė mūs laivą.

Bet šitaip neteisingai mus išskyręs,

Likimas mudviem po vienodai davė –

Kiek skausmo, tiek paguodos lygiai.

Pačios manos, vargšelės, laivo dalį, –

Mat šiai našta menkesnė teko, nors gėlos –

Tiek pat, – greičiau nuplukdė vėjas priekin,

Ir jų trijulę, kaip mačiau iš tolo,

Išgelbėjo Korinto, sau tariau, žvejai.

Vėliau ir mums pagalba atskubėjo

Kitu laivu. Jūreiviai, sužinoję,

Kam dovanojo gyvastį, širdingai

Sveikino nelaimėlius svečius

Ir iš žvejų kaipmat jų grobį būtų

Išlaisvinę, tačiau, deja, per lėtas

Gerokai mūsų laivas buvo, taigi

Pasuko link gimtinės kranto. Štai,

Dabar žinai, kaip žlugo mano laimė,

Kaip negandom vien tam išgyvenau,

Kad sopulius iškloti tau galėčiau.

HERCOGAS SOLINAS

Dėl tų meldžiu tavęs, kuriuos apraudi,

Man paslaugą suteik ir iki galo

Išpasakok, kas tau ir jiems nutiko.

EGEONAS

Kai aštuoniolikos jaunėlis mano –

Ir pats seniausias rūpestis drauge, –

Sulaukė, jam parūpo, kur jo brolis.

Pradėjo jis mane įkalbinėt,

Kad jį podraug su jo tarnu, – šiam irgi

Vien vardas brolio prarasto teliko, –

Ieškoti dvynio leisčiau. Ir per tą,

Kurį iš meilės pamatyt vėl troškau,

Aš tą, kurį mylėjau, praradau.

Po atkampiausius Graikijos kraštus

Klajojau vasaras penkias, kiek driekias

Pasienis Azijos šalių, tiek kojom

Numyniau ir tada, namol pasukęs,

Dar į Efesą užsukau, tiesa,

Vilties nebeturėjau, bet palikti

Neaplankytos vietos nė vienos,

Kurioj sau prieglobstį žmogus surado,

Neketinau. Deja, čionai ir baigias

Gyvenimo istorija mana.

Ak, džiaugčiaus valandą mirties, jei visos

Klajonės šios man būtų tvirtas laidas,

Kad nepražuvo mano sūnūs du.

HERCOGAS SOLINAS

Bedali Egeonai, pasirinko

Lemtis tave nelaimių naštai nešt!

Prisiekiu, jei neprieštarautų tat

Ir mano garbei, ir valdžios vainikui,

Ir priesaikai, ir mūsų paskelbtiems

Įstatymams, kurių, kad ir norėtų,

Valdovas lai atšaukti nemėgins,

Širdis mana gynėju tavo stotų.

Tačiau, nors pasmerktas myriop esi,

Ir panaikinti nuosprendžio negalim,

Pažemindamas mūs garbingą vardą,

Aš kuo įstengdamas padėsiu tau.

Todėl, pirkly, naudokis šia diena

Ir gelbėkis ieškodamas pagalbos:

Maldauk visų draugų, kuriuos turi

Šiame mieste, kad pinigų surinktų

Kaip auką ar kaip skolą – tiek, kiek reikia,

Ir sveikas sau gyvenk, jei ne – pražūsi.

Vesk, prižiūrėtojau, kalėjiman jį.

KALĖJIMO PRIŽIŪRĖTOJAS

Klausau, valdove.

EGEONAS

Bejėgis Egeonas, metęs viltį,

Išėjo, kad uždelstų laiką mirti.

 

Išeina

 

 

II SCENA

 

Turgaus aikštė.

Įeina Antifolas iš Sirakūzų, Dromijus iš Sirakūzų ir Pirmas pirklys

 

PIRMAS PIRKLYS

Sakykitės esąs iš Epidamno,

Antraip tuoj pat be savo turto liksit.

Šiandieną Sirakūzų pirklį cypėn

Įkišo vien už tai, kad drįso čia

Įkelti koją. Jis, kad išsipirktų,

Pristigo pinigų, todėl, kaip liepia

Įstatymai šio miesto, privalės

Padėti galvą, kol nuvargus saulė

Dar neišblėso vakaruos. Laikykit,

Štai grąžinu jums pinigus visus.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Dromijui

Nunešk juos mūsų smuklėn, į „Kentaurą“,

Ir lauk manęs ten, Dromijau, pargrįžtant.

Iki pietų dar liko valanda,

Tad kolei kas pavaikščiosiu po miestą,

Jo papročius patyrinėsiu, į pirklius

Užmesiu akį, pastatus apžvelgsiu.

Tada parėjęs smuklėje numigsiu.

Mat po ilgos kelionės nuvargau.

Na, dumki.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Išties ne vienas, šiuos žodžius nustvėręs,

Mielai su tokiu laimikiu išdumtų.

 

Išeina

 

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ak, mano ištikimas šelmis, pone!

Kaskart, kai rūpesčiai ir liūdesys mane

Suriesti taikos, jis linksmom išdaigom

Kaipmat man gerą ūpą sugrąžina.

Gal pasivaikščiokim drauge po miestą?

Paskui pietų kviečiu į savo smuklę.

PIRMAS PIRKLYS

Jau užkviestas esu vienų pirklių –

Iš jų tikiuosi didelės naudos.

Atleiskit, pone. Su jumis mielai

Šioj aikštėj susitiksiu penktą

Ir ligi temstant jus visur lydėsiu.

Na, o dabar skubu su reikalais.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Tad susitiksime vėliau, o aš

Dabar einu pasižvalgyt po miestą.

PIRMAS PIRKLYS

Jums, pone, nuoširdžiai linkiu sėkmės.

 

Išeina

 

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Sėkmės man palinkėti – ne kas kita,

Kaip palinkėt tuščiai: manęs ji lenkias.

Esu pasauly lyg vandens lašelis,

Kuris plačiajam vandenyne trokšta

Atrasti kitą lašą, smalsiai dairos,

Bet pats, deja, nepastebėtas tirpsta.

Ieškoti leidaus motinos ir brolio,

Ir štai liūdnai tariu sau: pasiklydau.

 

Įeina Dromijus iš Efeso

 

Antai, žiū, mano patikimas kalendorius!

Na, kas? Kodėl taip greitai sugrįžai?

DROMIJUS IŠ EFESO

Taip greit? Veikiau, kodėl tiek užtrukau?

Gaidys susvilo, perkepęs paršelis

Nuo iešmo nušlumštė, kai varpas dūžiais

Paskelbė dvyliktą, paskui mana

Ponia paskelbė pirmą man per skruostą:

Įkaito baisiai, mat mėsa atvėso.

O ši atvėso, mat namo negrįžot.

Namo negrįžot, mat nejutot alkio.

Nejutot alkio, mat atsigavėjot.

O mes ir pasninką, ir maldą žinom,

Ir jūsų nuodėmę apraudam gailiai.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Nemalk niekų, mielasis, ir išklok,

Kur pinigus, kuriuos daviau tau, dėjai?

DROMIJUS IŠ EFESO

Ar šešiapensį tą, kurį man davėt

Praėjusį trečiadienį, kad balniui

Už pabruką atlyginčiau? Tad juo

Ir sumokėjau, aš jo neturiu.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Dabar juokauti ūpo man nėra.

Negaišęs klok, kur mano pinigai.

Mes svetimi čia. Kaipgi tu drįsai

Paleisti tokią sumą iš akių?

DROMIJUS IŠ EFESO

Meldžiu, kai sėsite pietaut prie stalo,

Tada ir pokštaukit smagiai. Pas jus

Paragintas ponios žaibu lėkiau,

Bet grįžęs vienas, pats žaibuos pražūsiu,

Jinai man ant makaulės jūsų ožį

Tuoj pat išpieš. Manau, kad skilvis jums

Tarnaut kaip laikrodis turėtų stropiai

Ir šaukti jus namol pietų be šauklio.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Na, liaukis, Dromijau, juokams ne metas,

Džiugesnei valandai paliki juos.

Kur pinigai, kuriuos tau patikėjau?

DROMIJUS IŠ EFESO

Man, pone? Nieko negavau iš jūsų.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ar negana kvailioti, niekdary?

Sakyki, kaip įvykdei paliepimą.

 

DROMIJUS IŠ EFESO

Tebuvo liepta man parvesti jus

Pietaut namo, į „Feniksą“, iš turgaus.

Tenai su savo seseria ponia

Seniai jau laukia nesulaukia jūsų.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ar saugią vietą pinigams radai?

Na, pasakok, antraip iš tavo guogės,

Linksmybės pagautos, kai man nelinksma,

Iškulsiu paslaptis visas! Tuoj rodyk,

Kur atskaičiuota mano tūkstantinė?

DROMIJUS IŠ EFESO

Neneigsiu, atskaičiavot man į guogę

Kelis gumbus, taip pat ponia nagais

Kelis brėžius į petį atskaičiavo,

Bet tūkstančio per jus abu nebus.

Jei jums už juos atlygint ryžčiaus,

Šviesybei, kaip manau, kantrybė trūktų.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ponia? Kokia, nenaudėli, ponia

Galėjo susidėti su tavim?

DROMIJUS IŠ EFESO

Žmonelė jūsų ir ponia mana,

Kur pasninkauja „Fenikse“ ir meldžia,

Kad jūs suskubtumėt pietų pareit.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Kaip, niekše, plėšyt man akis drįsti?!

Juk perspėjau tave, bjaurybe, še tau!

 

Muša jį

 

DROMIJUS IŠ EFESO

Ak, pone, kas jums? Oi, rankas valdykit,

Dėl Dievo, gelbėkit, antraip dingstu!

 

Pabėga

 

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Kažkas iš mulkio šio, prisiekiu galva,

Klasta bus mano pinigus išgavęs.

Šis miestas, sako, pilnas sukčių,

Mitrių akių dūmikų ir raganių,

Kuriems sujaukti protą – vienas juokas,

Kerėtojų, kurios suėda sielą

Ir kūną subjauroja, čia gausybė,

Ir persirengėlių melagių, šarlatanų,

Kur pasisuk – vien nuodėmė visur.

Jei žmonės tiesą šneka, išvykstu,

Nedelsiu, į „Kentaurą“ savo tarno

Skubu ieškot pirmiausia. Neramu,

Oi, baisiai neramu dėl pinigų!

 

 

II VEIKSMAS

 

I SCENA

 

Antifolo iš Efeso namai. Įeina Adriana ir Lučiana

 

ADRIANA

Negrįžta mano vyras, nėr ir tarno,

Kuriam liepiau jį rasti kuo skubiau.

Jau antrą išmušė, Lučiana.

LUČIANA

Galbūt jį užkvietė koks nors pirklys

Ir jis iš turgaus papietaut nuėjo.

Pietaukime ir mes, sesut, ramiai –

Juk vyras savo laisvės šeimininkas,

O jam valdovas – laikas, tad išeina

Ir grįžta vyras, kai supranta: „metas.“

Todėl, sesute, būk kantri ir lauk.

ADRIANA

Kodėl didesnė laisvė jų nei mūsų?

LUČIANA

Mat visad ne namuos jie pluša triūsia.

ADRIANA

Bet pyksta jis, jei šitaip aš elgiuos.

LUČIANA

Užmovė tau apynasrį – ir vadelios.

ADRIANA

Apynasriai tik asilams valdyt skirti.

LUČIANA

Dykiems nenuolaidoms – lemtis karti.

Kiekvienas, kas po saule gyvas, – jūroj,

Danguj ar žemėj, – savo pančius turi.

Klausyti patino patelei privalu

Ir paukščiams, ir žvėrims, ir tarp žuvų.

O gyvių šių visų valdovai – vyrai,

Jiems lenkias niršios marios ir kalnynai.

Tvirta dvasia, protu apdovanoti,

Jie viršesni nei žuvys bei sparnuočiai,

Taip pat ir žmonos savo vyrų valiai

Tarnaitėm gimė – toks ir tavo kelias.

ADRIANA

Bijai tarnauti – ir tekėt delsi.

 

LUČIANA

Man lovos rūpesčiai gerokai baisesni.

ADRIANA

Bet ištekėti – tai valdžios įgyti.

LUČIANA

Už meilę pirm išmoksiu aš klausyti.

ADRIANA

O jei taviškis kitą susiras?

LUČIANA

Kur buvęs, vėl namolei parsiras.

ADRIANA

Kantrumas mat, kai niekas iš kantrybės

Nemano vesti! Anokia gudrybė

Romuole dėtis, kai nėra ko pykti.

Mums kito raudos kokčios paklausyti,

Bet vos vargai užgriūva mus pačius,

Kaipmat gailiau užraudam už visus.

Taip pat ir tu – nepatiri skriaudos

Iš blogo sutuoktinio, bet naudos

Mane kantrybėje ieškoti mokai.

Jei pačiai tau kas begėdystę tokią

Pakištų, tuoj iš giriamo kvailai

Kantrumo tavo liktų vien skutai.

LUČIANA

Na, vieną dieną tyčia susituoksiu.

O, tarnas štai! Ir pats, matyt, atliuoksi.

 

Įeina Dromijus iš Efeso

 

ADRIANA

Ar atskuba jau tavo šeimininkas?

DROMIJUS IŠ EFESO

Ne, tai aš nuo jo strimgalviais nuskubėjau, vos sveiką kailį išnešiau – mano ausys jums paliudys.

ADRIANA

Ar sakė tau, ką jis daryt ketina?

DROMIJUS IŠ EFESO

O taip, pasakė man į ausį skambiai,

Nenaudėlė ranka, – menkai jį supratau.

LUČIANA

Ar jo žodžiai buvo tokie migloti, kad nesupratai, kas tau sakoma?

DROMIJUS IŠ EFESO

Ne, žodžius jis man išrėžė į ausis taip aiškiai, kad labai aiškiai pajutau jų kirčius, bet vis viena menkai tesupratau, kas norėta jais pasakyti.

ADRIANA

Bet pasakyk, ar skuba jis namo?

Juk stengias, rodos, įtaikauti žmonai...

DROMIJUS IŠ EFESO

Oi, ponia, rodos, jam ragai išdygo.

ADRIANA

Nedrįsk apie ragus kalbėt man, mulki.

DROMIJUS IŠ EFESO

Ak, ne, ragai iš įsiūčio jam išsikėlė!

Vos pakviečiau pietauti jį namo,

Tuoj tūkstantinės markių užsiprašė:

„Pietauti metas“, – jam sakau, o jis:

„Kur mano tūkstantinė auksu?“ – klausia.

„Susvils mėsytė jūsų“, – atsakau.

„Kur mano tūkstantinė auksu?“ – šaukia.

„Na, paskubėkite namo“, – meldžiu.

„Kur mano tūkstantinė auksu? – klausia. –

Kur mano pinigus padėjai, mulki?“

„Paršelis perkepė, eime“, – kviečiu.

„Kur mano tūkstantinė auksu?“ – šaukia.

„Ponia...“ – sakau. „Kokia ponia? Velniop!

Tegu pasikaria, girdėt nenoriu.“

LUČIANA

Palauk gi, kas taip sako?

DROMIJUS IŠ EFESO

Jis, mano šeimininkas, sako,

Neva namai ir ponios, ir meilužės

Tėra vien mano pramanai tušti.

Todėl nešu liežuviui skirtą žinią,

Dėkokit jam, išbelstą ant pečių.

Jisai mat savo kalbą baigė smūgiais.

ADRIANA

Tuoj grįžk pas jį ir vesk namo, kvaily.

DROMIJUS IŠ EFESO

Ar grįžt ir vėlei sumuštam parlėkt?

Dėl Dievo, kitą pasiuntinį siųskit.

ADRIANA

Kurnėk, nes perskelsiu kryžmai makaulę!

DROMIJUS IŠ EFESO

O tas šį kryžių dar palaimins niuksais!

Per jus abu šventuolio galvą gausiu.

ADRIANA

Pas šeimininką bėk, stuobry, nepliurpęs!

DROMIJUS IŠ EFESO

Regiu, aš jums lyg kamuolys esu,

Kurį smagu paspirt tai šen, tai ten.

Jei šitaip jums tarnaut ilgai turėsiu,

Apsiūkit mane oda, pagailėkit.

 

Išeina

 

LUČIANA

Kaip tavo veidą iškreipė nepakanta!

ADRIANA

Jisai su meiluže, esu tikra.

O aš namuos džiūstu be meilės žodžio.

Jei kasdienybės metai mano grožį

Išblukino – dėl to jis vienas kaltas.

Atšipo mano protas, bodžios kalbos?

Nelakios mintys, iškalba blanki?

Smarkiau sugniuždo nei uola sunki

Beširdis elgesys lakiausią mintį.

Puošnybėm jį pavyko apsvaiginti?

Kalta ne aš – jis mano turtui ponas.

Kad sudaužytos liko mano godos, –

Kaltė vien jo, tiktai per jį be laiko

Nuvyto mano skruostai, betgi laido

Pražysti vėl jiems tereikėtų vieno –

Saulėto meilės žvilgsnio, šilto, mielo.

Deja, ramybės lyg padūkęs elnias

Jisai nežino ir per žiogrį veržias

Pasiganyti ne namie, o aš –

Vargšelė, ak, naivuolę tokią rask!

LUČIANA

Pavydo graužatį šalin varyk!

ADRIANA

Vien mulkis tokią nuoskaudą nuryt

Tegali be jausmų. Žinau, dabar

Žvilgsniu kitas jis tirpdo, kas gi dar

Jį sulaikytų nuo namų atstu?

Nereikia man, sesut, jo dovanų –

Žadėtos grandinėlės – lai tik vykdo

Jis pareigą man ištikimo vyro!

Dailiausiai papuoštas brangus akmuo,

Regiu, praranda spindesį galop.

Ir auksas, jeigu jį brangina, žvilga,

Bet čiupinėtojai dažni nudildo

Taurumą jo išsyk. Taip pat ir žmogų

Prapuldo gėda elgesio nedoro.

Jei mano grožis neberūpi jam,

Lai ašarom likučiai jo nusrūs kapan.

LUČIANA

Kiek daug paikų tarnų pavydas turi!

 

Išeina

 

II SCENA

 

Aikštė. Įeina Antifolas iš Sirakūzų

 

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Saugus „Kentaure“ mano auksas guli,

O Dromijus, stropulis, jį nunešęs

Manęs ieškoti rūpestingai leidos.

Kaip pats apskaičiavau ir kaip pasakė

„Kentauro“ šeimininkas, negalėjau

Aš, rodos, Dromijaus sutikt nuo tol,

Kai pirmąkart jį pasiunčiau namo.

O štai ir jis.

 

Įeina Dromijus iš Sirakūzų

 

Na, ką, garbusis? Dingo linksmas ūpas?

Bet pasijuoki dar, jei niuksų trokšti.

Apie „Kentaurą“ negirdėjai, aukso

Kaip gyvas nematei? Ponia tave

Pietų mane pakviesti siuntė?

Sakai, esą aš „Fenikse“ apsigyvenęs?

Ar galvą nutrūkai, kad su manim

Tarytum koks apkvaišėlis kalbėjai?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Kada gi, pone, būsiu taip šnekėjęs?

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Prieš pusvalandį, ne daugiau, štai čia.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Nuo tol, kai pasiuntėt mane „Kentauran“

Su auksu, jūsų nebuvau sutikęs.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Nenaudėli, tu gyneis gavęs auksą

Ir apie ponią bei pietus pliurpei

Ir, kaip patyrei, man tai nepatiko.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Džiugu, kad esat puikiai nusiteikęs.

Ką reiškia pokštai šie, meldžiu, sakykit?

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ak šitaip? Vėl mane per dantį trauki?

Manai, kad pokštauju? Tai še tau! Še tau!

 

Muša jį

 

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Dėl Dievo, liaukitės! Tie jūsų pokštai

Per daug rimti. Už ką pylos gavau?

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Už tai, kad sykiais su tavim kaip draugas

Plepu ir lyg iš juokdario prunkščiu,

O tu šaipais iš mano prielankumo

Ir dykas mano rimtį vėjais leidi.

Kai saulė šviečia – tešėlioja kuisiai,

Bet jai užtemus – slepias lai plyšiuos.

Jei knieti pokštaut, pirma man į veidą

Pažvelk ir pagal jį, kaip elgtis, spręsk.

Antraip tau kaušėn mokslą šį įmušiu.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Sakot, kaušėn? Iš tikrųjų geriau muškite kaušan, kad tik mano galvelė liktų sveika. O jei nesiliausite, man neliks nieko kito, kaip tik ją pridengti mediniu kaušu, mat bijau, galite iškaušti mano protelį. Bet meldžiu, pasakykit, už ką esu kuliamas?

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ar nežinai?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Nė nenutuokiu, pone, žinau tik tiek, kad mane mušat.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ar nori, kad pasakyčiau?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Taip, pone, už ką ir kodėl? Juk sakoma, kad kiekvienas „kodėl“ turi savo „todėl, kad“.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

„Už tai“, kad, pirma, pašiepei mane,

Ir dar – „todėl“, kad šiepti nenustoji.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Na, argi buvo talžomas kas nors štai taip – tuščiai,

„Už ką“, „kodėl“ mėgindamas suprast bergždžiai?

Dėkoju, pone, ką gi.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Dėkoji, pone, man? Už ką?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Nagi dėkoju, pone, kad už nieką man šį bei tą davėte.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Kitą sykį tave apdovanosiu – už šį bei tą neduosiu nieko. Bet, sakyk, ar ne metas pietauti?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Ne, pone, manau, kad mėsai dar trūksta to, ko buvo duota man.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ko gi, paaiškink, pone.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Ją reikia mušti.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Kaip suprantu, pone, mėsa bus kieta ir sausa.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Jei šitaip, pone, prašau, nė neragaukit jos.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Kodėl gi?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Nes supyksit, kad ji nemušta, ir primušit mane.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Užtat mokykis juokauti tada, kai dera. Viskam – savo laikas.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Prieš jums įširstant, šiuos žodžius būčiau paneigęs.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Kokiu pagrindu?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Šis pagrindas, pone, tiek pat aiškus, kiek glotni paties tėtušio Laiko plikė.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Nagi, paklausykim.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Nesulauks atžėlusių plaukų tasai, kuris nupliko gamtos valia.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ar nėra būdo jam plaukus atgauti?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Ar pikto būdo jis, ar gero – nuo plikės nepadės, bet yra vienas būdas – nusipirkti peruką, tai yra atgauti plaukus to, kuris juos prarado.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Kodėl gi Laikas toks šykštus plaukų, nors šių išaugų uždera taip gausiai?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Todėl, kad tai malonė, kuria jis apdovanojo gyvulius ir žvėris, o žmonėms už atimtus plaukus atlygina išmintimi.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Betgi yra gausybė žmonių, kurie plaukų turi daugiau nei proto.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Tarp jų nėra nė vieno, kuris su savo plaukais atsisveikintų dėl to, kad jam nepakanka nuovokumo.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Betgi pats sakei, kad plaukuoti žmonės – patys nenuovokiausi.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Kaip tik nuvokiantieji, kaip ką greičiau padaryti, greičiau ir nuplinka, be to, gauna naudos sau.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Kodėl gi?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Priežastys dvi – ir, be to, solidžios.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Nekalbėk man čia apie solidumą, meldžiamasis.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Na, tada patikimos.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ne, nėra ko kalbėti ir apie patikimumą, jei reikalas toks nepatikimas.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Ką gi, tada neabejotinos.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Išvardyk jas.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Pirma – sutaupai pinigų, kuriuos išleistum plaukų kirpimui, antra – per pietus plaukai nekrenta sriubon.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Tai tu visą šį laiką mėginai įrodyti, kad ne viskam yra laiko?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Kaip Dievą myliu, ir įrodžiau, pone. Būtent – nėra laiko atželti gamtos valia prarastiems plaukams.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ne, taip iš esmės ir nepaaiškinai, kodėl jiems atželti nėra laiko.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Nagi, taisau padėtį: pats Laikas – plikas, todėl iki pasaulio pabaigos ir jo sekėjai bus nuplikę.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Taip ir maniau, kad iš tavo išvados – vien plikuma bus. Bet pažvelk, kas ten mums moja?

 

Įeina Adriana ir Lučiana

 

ADRIANA

Taip, taip, Antifolai, šnairom dėbsok,

Lyg svetima tau būčiau, juk kitas

Meiliu žvilgsniu prisotinai, o aš –

Ne sutuoktinė tavo, ne Adriana.

Ak, buvo metas, neprašytas klioveis,

Kad niekada joks žodis tau ausies

Neglostys ir akies joks daiktas niekad

Nedžiugins, tavo rankos nepažins

Švelnumo mielo, o liežuvis skonio

Nejus, jei su tavim kalbu ne aš,

Ne aš žvelgiu tau į akis, rankas

Ne aš liečiu, ne aš draugiją

Per vaišes sudarau. Kodėl tad, vyre,

Sau svetimas staiga tapai? Kodėl?

Taip, „sau“ sakau, nes svetimas tu man,

Juk aš, tvirtai suaugus su tavim,

Esu iš to, ką gero pats turi,

Dalis pati geriausia. Ak, meldžiu,

Savęs neplėšk, netolink nuo manęs!

Žinoki, mylimasis, kad veikiau

Vandens lašelį į putotą jūrą

Įmesi ir ištrauksi tokį patį, –

Be priemaišų ir nepakitusį dydžiu, –

Negu save atimsi iš manęs

Ir be manęs paliksi toks, koks buvęs.

Ar nenuvertų lig širdies gelmių

Tavęs žinia, kad pasileidus puoliau

Ir suteršiau gašlybėm savo kūną,

Kuris vien tau, mielasis, skirtas?

Turbūt tulžim į mano pusę spjautum,

Į veidą blokštum sutuoktinio vardą,

Suveltus kekšės plaukus nupešiotum,

Nuo rankos suteptos tuoktuvių žiedą

Nutraukęs sukapotum ir paskelbtum

Grūmodamas skyrybas. Argi ne?

Žinau, kad taip, todėl nelauk, nedelsk:

Aš svetimavimo dėme nujuodus,

Atskiestas mano kraujas gašlumu,

Nes jeigu tu ir aš kaip vienas esam,

Mane palaido tavo kūno nuodas

Taip pat apnuodijo lyg gatvės mergšę.

Todėl neterški santuokinio guolio,

Ir būsiu aš švari, – o tu nepuolęs.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ar sakote tai man, garbioji ponia?

Aš jūsų nepažįstu, į Efesą

Prieš porą valandų teatvykau.

Šio miesto gatvės klaidžios man tiek pat,

Kiek jūsų išrėžta kalba mįslinga.

Įtempęs visą protą mėginu

Sučiuopti bent žodelį – neįkabinu.

LUČIANA

Fui, broli! Kas gi permainė jus šitaip?

Lig šiolei elgėtės visai kitaip

Su mano seserim – jinai namo

Pietų jus Dromijų pakviesti siuntė.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Ką? Dromijų?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Mane?

ADRIANA

Tave. Nepameni? Pargrįžęs skundeis,

Neva jis kumščiais tau įkalti bandė,

Kad aš – ne jo žmona, o mūs namuos

Bendruos jam niekada netekę būt.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Dromijui

Ar tu su šia ponia esi kalbėjęs?

Ką reiškia šitoks jūsų sutarimas?

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Kalbėjaus? Aš? Matau ją pirmąsyk.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Meluoji, nevidone, šiandien aikštėj

Iš tavo lūpų jos žodžius girdėjau.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Kaip gyvas nesu su ja šnekėjęs.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Tada iš kur ji žino mūs vardus?

Gal įkvėpimo pagauta nuspėjo?

ADRIANA

Kaip žema, – ak, savigarbą pamynęs,

Šį bjaurų farsą su vergu rezgi

Ir mano širdgėlą pašiept jį kurstai!

Skriaudos man, atstumtai, ir taip apstu,

Pridėk patyčių – antra tiek skaudu.

Priglusiu tau prie rankos ir eime,

Tu tvirtas medis, aš liauna virkščia,

Stiprybę tavo silpnumu savuoju

Apvijus ir pati galia alsuoju.

O jei kas mudu skiria – tik šapai,

Gebenės kibios, samanų kemsai.

Nerauni jų ir tavo syvais plinta

Jų užkratas – pagedimu jie minta.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Na taip, išties ji kreipias į mane!

Ar tik nebūsiu vedęs jos sapne?

O gal dabar šį pokalbį sapnuoju?

Nejau man akys ir klausa meluoja?

Kol išaiškės šio rikto priežastis,

Nuduosiu josios paistalais tikįs.

LUČIANA

Bėk, Dromijau, namo, prašyk tarnų,

Kad pasirūpintų pietų stalu.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Pasigailėk, o Viešpatie, meldžiu!

Kur mano rožinis? Ak, varge, mudu

Papuolėme į raganystės kraštą gūdų

Ir kalbam su apuokais, elfais, fėjom.

Jei jiems išdrįsim priešgyniauti, spėju,

Jie kvapą iš krūtinių mums išspaus,

Sužnaibys, užkutens, slopa apgaubs.

LUČIANA

Ar apkurtai? Ką murmleni po nosim?

Tuoj pat man, šliuže, sraige, trane, skuosi!

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Ar, pone, aš ne aš jau? Ar keičiuosi?

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Protu, bijau, ne tu jau, – kaip ir aš.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Ne tik protu – taip pat ir kūnu, pone.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Iš išvaizdos koks buvęs, toks likai.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Ne, pone, būsiu virtęs į beždžionę.

LUČIANA

Jei pavirtai į ką – tai tik į asilą, deja.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Gryna teisybė – jodo ji mane,

Žiūrėk, tikrai – žolės užsimaniau.

Aš asilas. Antraip ne ką prasčiau

Nei ji mane, išsyk pažinęs būčiau ją.

ADRIANA

Gana, užteks, daugiau nebūsiu kvėša,

Ranka akis pridengus neraudosiu,

Jei sutuoktiniui su tarnu vien juokas

Iš mano širdgėlos. Eime, mielasis,

Pietauti. Dromijau, už mūsų, prašom,

Užverk duris. Šiandieną, mano vyre,

Pietausim vienu du viršuj – galėsi

Man išpažint, ko dykas pridarei.

 

Dromijui

 

O tu, ponuli, jeigu šeimininko

Teirausis kas, sakyk, jisai pietauja,

Ir nieko neįleisk vidun. Eime,

Sesute. Dromijau, sargauki uoliai.

ANTIFOLAS IŠ SIRAKŪZŲ

Aš – žemėj? Rojuj? Pragaran nupuoliau?

Sapnuoju? Ne? Pamišęs? Sveiko proto?

Joms – giminė, o sau – mįslė aš rodaus.

Kas bus, tebūna, jų šnekoms pritarsiu

Ir į miglas šias paslaptingas nersiu.

DROMIJUS IŠ SIRAKŪZŲ

Antifolui

Ar stoti man budėt prie durų, pone?

ADRIANA

Ar brangini makaulę, nevidone?!

LUČIANA

Na, eikim, svaini, aušta pietūs puode.

 

Išeina

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr.10 (spalis)