tekstai.lt

Stasys Stacevičius. Milda supaisys

Stasys Stacevičius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Stasys Stacevičius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Ne, nekūrenu ugnies slaptoj ir tik man egzistuojančioj Mildos šventykloj, nė aukuro joje nėra. Ši šventykla, nors ir nuošalėj, nėra tokia atoki, kad, pamatę dūmus, nesusidomėtų uogautojai ar medkirčiai. Jie, išvydę mane vieną prie ugnies vidur gojelio pamiškėj, tartų: nuprotėjo tas S. S. Jeigu prie aukuro būtume su gyvenimo ar ne gyvenimo drauge, tai pasakytų: abu nukvako...

Retai čia būnu, tik grįždamas nuo ežero ar iš didesnės kelionės, čia gera išsitiesti ant žolės prieš saulę ar lapuočių, spygliuočių pavėsyje, čia jaučiu žemės ir dangaus energijas, o jeigu dar žydėjimo irgi čiulbėjimo metas, tai galima užsimiršti ir ištirpti Dievulio kūrinijoj – kad po valandžiukės atsikeltum jei ne sukurtas iš naujo, tai atkurtas be nereikalingo balasto. Čia gera skaityti gerą knygą ar – lyg nieko neveikiant – jausti, kaip stiprėja ryšys su dvasiomis, su gyvenusiais, su gyvensiančiais, gal su Dievuliu. O kadangi Milda – visada jauna senovės lietuvių meilės ir laisvės deivė, tai ir atsiminimai tokie išplaukia.

Štai, pasiilgę namų ir moters, atbukinti, pusiau zombiai murzinom kareivių uniformom, gurgiančiais pilvais, pagal komandą „laisvai“ stovime aikštėj, mėgaujamės būsimu skubiu pigaus maisto rijimu. Visas alkanas pulkas – pusantro tūkstančio karių – saulėtą vidurdienį išrikiuotas abipus aikštės kasdieniam pamarširavimui prieš įžygiuojant į milžinišką valgyklą... 1980-ųjų vasara, buvusi Prūsija ir Mažoji Lietuva, dabar Kaliningrado sritis, miestas Gvardeiskas, vokiškai vadintas Topiau, lietuviškai – Tepliava. Man tarnauti likę mažiau negu metai, bet dar daug, daug.

Netikėtai iš pulko štabo, iš raudonplyčio mūro ne išžygiuoja, o išeina uniformuota mergina ar moteris, saikingai apkūni, vidutinio ūgio, vešliais plaukais, įspūdinga krūtine po ankšta uniformine palaidine, aiškiai trumpesniu, nei turėtų būti pagal statutą, uniforminiu sijonuku. O, kaip švysčioja ji magiškom kojom, aptakiomis blauzdomis, kaip veržiasi į priekį josios krūtinė, kaip spindi visa moteriška jos esybė!.. Seržantė, tarnaujanti štabe, nors apskritai moterys ir merginos sovietų kariuomenėj – retenybė. Rankoj nešasi dokumentų pluoštelį, lyg niekur nieko sparčiai žingsniuoja aukštai iškėlusi galvą, švysčioja blauzdomis tarsi žirklėmis – lyg į mažus gabalėlius karpytų viso internacionalinio pulko galybę. Jaučiu, kad ne vienas aš, o visas pulkas virsta aistra, seile, sperma, o jinai sau eina išilgai, pačiu viduriu aikštės, abipus kurios išrikiuoti trys motošaulių batalionai, tankistų batalionas, artileristų divizionas, žvalgų kuopa, ryšininkų, inžinierių, chemikų... Ir visi alkani alkani, stovintys pagal komandą „laisvai“, staiga nuščiūvame, persimainom, sukyla, sukietėja pusantro tūkstančio jaunų vyriškumų... Net ir komanduojantis pulkui vado pavaduotojas nuščiuvęs laukia, kol gundančioji seržantė nueis, o ji pabrėžtinai garsiai kaukši savo kaustytais bateliais, mėgaujasi tuo, ką gali viena žydinti moteris padaryti visai alkanai jaunų vyrų armijai, uzbekams ir armėnams, čečėnams ir rusams, latviams ir lietuviams. Jaučiu, kaip netelpa savo uniformoje mano tanko vadas, virpa pabūklų taikytojai, ir, jeigu pats nevirpėčiau, tai gal pajusčiau, kaip pulko auroje šėlsta azijiečių ir kaukaziečių dvasios, maišosi rusiški ir lietuviški demonai. O ji sau kaukši kaustytais bateliais, atseit nekreipia dėmesio į visą alkaną ir virpantį pulką, vykdo vadovybės įsakymą: nunešti kažkur tuos dokumentus... Blyksi magiškos kojos, ir jeigu tas ėjimas užsitęstų, tai... Gražioji seržantė, aišku, specialiai nutaikė tokį momentą pereiti per aikštę, jai tai malonu ir įdomu – kodėl nepaeksperimentuoti su visu alkanu pulku, jeigu pasitaikė galimybė. Seržantė, aišku, išdykauja, savivaliauja, bet nė velnio nesibijo, gal ji aukšto karininko dukra ar jauna žmonelė.

Ne, nebuvo ji panaši į Marytės Melnikaitės skulptūrą, dabar stovinčią Grūto parke.

Šioji sukurta labai seksuali, bet su ilgom kelnėm, herojiška, išsitempusi.

Anoji, su trumpu sijonuku, buvo žaisminga.

Vis išplaukia tai iš atminties, kai pamatau moterį kariškę arba užplaukia mitologinės mintys apie graikų Afroditę, romėnų Venerą ar jau išmirusių Sibiro tautelių meilės deives. Štai poravimosi, žydėjimo, čiulbėjimo metu kalendorius priminė, kad gegužės 13-oji yra lietuvių meilės irgi laisvės deivės Mildos diena. Kodėl ne balandžio 14-oji ar ne gegužės 25-oji parinkta Mildos vardadieniui? Gal krikščionybė bus pasistengusi, kad ypatingosios pagonės vardadienis sutaptų su velnio tuzinu? Nors... Nevadino savęs mūsų protėviai pagonimis, nė gamtameldžiais ar stabmeldžiais tikriausiai nevadino. O kaip jie save – kaip religinę bendruomenę – įvardydavo? Gal niekaip. Tiesiog buvo jie lietuviai, žemaičiai, prūsai, jotvingiai, o Mildos garbintojus vadindavo mildauninkais. Gal nuo to atsirado pavardės: Mildažis, Mieldažis, Miltinis... Anot „Senovės lietuvių mitologijoj ir religijoj“ rašiusios Pranės Dundulienės, mildinis – tai ne gegužės, o balandžio mėnesio senovinis pavadinimas. Gal dar iš aštunto, dešimto amžiaus, kai Lietuvoj klimatas buvo šiltesnis. Bet „Lietuviškame mėnulio išminties kalendoriuje“ Libertas Klimka teigia, kad militis – tai gegužė. Tačiau ir slidėmis viduržiemį atlėkęs iki Mildos šventyklos galiu užsirūkyti ir pamintyti: kitame gyvenime norėčiau būti tapytoju, erdvioj drobėj tapyčiau sniegpusnes, panašias į baltas miegančios Mildos krūtis, liemenį, kojas, daug erotiškų sniegynų nutapyčiau žiemos saulėlydyje.

Milda – nuo „pamilti“, „mylėti“? Ar – nuo „malti“? Nuo – „miltų“? Juk meilė – tai gražiausias malimo ir malimosi būdas. Išrastas Dievulio, kad smagu būtų daugintis? Ar amžinai ir nesuvokiamai esantis visatoj ir kosmose kaip vienas iš dvasios ir materijos dėsnių, kuris taip retai gali išsipildyti – gal vienoj planetoj iš milijardo ar daug rečiau. Ir tik mažutėj laiko atkarpoj, kuri – taip norim visi tikėti – persiduoda lyg gyva kino juosta į nesuvokiamą amžinybę ar „anapusybę“.

Su visais Mildos ir kitų miltais, kurie nebūtinai balti... Esame subtilios girnapusės ir tuo pačiu – mūsų tėvų miltai, kaip jie buvo savo tėvų miltai, kaip proseneliai buvo tolimų proprotėvių miltai ir kaip mūsų provaikaičiai gal bus... Rupūs ar aukščiausios rūšies miltai? Kieno duonai? Paslaptis. Be paslapties gyvenimas taptų neįdomus. Ir jeigu staiga šimtaprocentiniu tikslumu sužinotume, iš kur atėjom, kur einam, kodėl, kas esam, kaip būsim, nebūsim, tai... Gal jau nieks nerašytų muzikos ir poezijos, nestatytų teleskopų ir nekurtų supergalingų mikroskopų, bažnyčios gal nesutalpintų atgailautojų ar, atvirkščiai, ištuštėtų, bankininkai griebtųsi už galvų, iš meilės beliktų seilė. Aišku, bet kuri religija ar tikėjimas tarsi paaiškina, kad esame miltai Dievulio ar dievų duonai arba savo pačių pomirtinei duonai, ar savo persikūnijimų duonai. Bet nuojauta kužda, kad tai labai supaprastinti paaiškinimai nepaaiškinamo – lyg rupūs miltai ar nesumalti grūdai. Ir todėl, dauginantis žinioms ir hipotezėms, nepasitvirtinant ankstesnėms teorijoms, nežinomybė tik plečiasi, nepaaiškinamybė tik gražėja, ir lyg didėja prasmė aiškintis nepaaiškinamą. Tarsi vyktų nesuvokiamos jėgos žaidimas, dvasios ar proto žaidimas su mumis. Ir „žaisdami“, t. y. neatmesdami, bent kartais būnam laimingi. O kas negali būti suvokta, taip ir lieka, todėl vietoj suvokimo, kad neliktų tuštumos, ateina nuojautos, regėjimai, nušvitimai, haliucinacijos, sapnai, priešmirtiniai potyriai.

Viskas gal yra „taip“, kaip sako visos, net ir skirtingiausios religijos, tik tas „taip“ yra ne visas „taip“, ir tas „taip“ nebūna taip, kad jį suvoktum staiga ar per daug metų. Nepamenu, kas pirmas išmintijo: žuvys, paukščiai ir žvėrys nežino, kad mirs, todėl jų meilė ribota, o žmogus žino, kad mirs, todėl – kaip kompensacija už tą baugų žinojimą – jam duota meilė, kartais labai didelė, nuostabi arba žiauri ir tragikomiška. Ji skleidžiasi nežinomybėj ir nesuvokiamybėj, nes žinodamas, kad gimei ir kad mirsi, vis tiek negali to suvokti. Lygiai kaip neįmanoma smegenimis aprėpti tūkstančio metų, begalinės erdvės, elementariųjų dalelių, sąmonės, pasąmonės, hologramų, genų, dinozaurų ar „Šiaurės Atėnuose“ paskelbto budizmo esmės paaiškinimo trimis žodžiais: „Jūs realiai neegzistuojate.“ Ar reali meilė ir jos kūnai bei vardai?

Milda – vienas gražiausių lietuviškų vardų, gal vienas senoviškiausių indoeuropiečių prokalbėj, bet reiškiantis jaunystę ir atsinaujinimą. Virš Mildos – dangus, su kuriuo siejasi Danguolė, Giedrė, Skaistė, Saulė, Aušrinė ir jų vyrai. Po Milda – žemė ir vandenys, su kuriais siejasi Žemyna, Akmėja, Jūratė, Gintarė ir jų vyrai. O per vidurį – Milda. Ir jos miltai. Bet?.. Astrofizikų požiūriu, visatoje niekas nėra aukščiau ir niekas nėra žemiau, nes kosmosas ir visata neturi viršaus ar apačios, visur yra jų vidurys, ko irgi beveik neįmanoma suvokti. Tai, ką vadiname dangumi, dausomis, rojumi, skaistykla, pragaru ar paskandais, gal yra čia pat, gal telpa miežio grūde ar miltų dulkelėje, tavo ar vilko seilėje – kaip beribė erdvė su daugiau negu trimis išmatavimais.

Jeigu jau elementarios dalelės elgiasi taip, lyg būtų ne atskiri vienetai, o vienis, ir vieno elektrono judesys akimirksniu persiduoda kitam – begalybėn – didesniu negu šviesos greičiu, vadinasi... Kiekvienas elektronas, būdamas mikroskopinis, turi begalinę „uodegą“ ar „galvą“, elektronas yra „didesnis“ už žmogų ir galaktiką... Galbūt elektronas yra gyvas ir protingas, ir... Taip mūsų aistros ir mintys, neapykantos proveržiai ar meilės suspindėjimai – lyg virpesiai, lyg bangos skrieja šita ir paraleline erdve. Visa, ką patiriame, ko bijome ar ko trokštame, lyg ir atsispindi ne šitoj realybėj, lyg ir sugrįžta, ir taip dar gyvi gaunam malonę ar bausmę, arba kita karta kenčia, visa giminė išmiršta... Esame gyvi imtuvai ir siųstuvai? O kur „antenos“, priimančios mūsų bangas ir atsakančios mums? Kur retransliatoriai? Kur?.. Kur dabar karalius Mindaugas ir jo Morta, kur jotvingiai ir kryžiuočiai, kur religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius? Jeigu tarsim, kad visata yra gyva, tai Žemė juos žino, Saulė žino, Milda žino.

Pirmą savo gyvenime Mildą pamačiau, kai man buvo šešeri metukai. Su dviem vyresnėmis savo sesėmis – nepamenu dėl ko – vaikščiojau kalniokais ir pamiškėm, pleveno vėsokas rudens vakaras, atrodė, kad ne tik spalvas, bet ir savo formas keičia gojeliai, akmenų krūsnys ir kadugynai. Jie vis labiau panašėjo į žvėrių ar mįslingų būtybių sambūrius, kurie tik ir laukia savo valandos pajudėti ir padaryti tai, dėl ko čia atsiradę.

– Einam pas Mildą, – pasakė jaunesnioji sesuo.

Vieniša pilka medinė trobelė stovėjo prie pat miško, ant nedidelės plokštikalnės, siaudė vėjas, o į mūsų „labą vakarą“ atsakė tos trobelės vidaus prieblanda – tyliu ir gražiu balsu. Milda sėdėjo prie atviros didelės krosnies ir žiūrėjo į ugnį, jai buvo keliolika metų, mirguliavo nuo liepsnų veidas ir moteriškėjanti krūtinė, ilgi palaidi plaukai, atrodė liekna ir mįslinga, nedaug kalbėjo, saikingai šypsojosi, bet lyg ne mums, o ugnelei senovinėj didelėje krosnyje. Aš tylėjau, žiūrėjau, žiūrėjau ir įsimylėjau. Vėliau, gal po metų, net nepastebėjau, kaip tos palaikės trobelės kitoj miško pusėj neliko, šeima išsikėlė į tolimą miestą, ir tos Mildos daugiau nepamačiau. Po daugelio metų per žingsnį prasilenkėm miesto gatvėj, bet – lyg absoliučiai nepažįstami. Todėl ji taip man ir lieka – paauglė prie ugnies rudens vakarą, mirguliuojanti nuo liepsnų.

Milda mūsų mitologijoje kažkodėl priskiriama prie žemesniųjų dievų, lyg paliekama Laimos, Žemynos ir kt. šešėlyje. Gal matriarchate Milda buvo daug reikšmingesnė. Bet dar XX a. pradžioj kaimo paaugliai ir jaunimas švęsdavo Mildos, ar gegutės, šventę, su būrimais, su žaidimais, kai mergaitė užrištomis akimis bandydavo atspėti iš balso, kuris vaikinas kukavo... Mildos šventyklos, spėjama, būta Vilniuj ant dabartinio Trijų kryžių kalno, Kaune Milda garbinta Nemuno ir Neries santakoj. Dar vienos jos šventyklos, irgi spėjama, būta ant dabartinio Aleksoto kalno, kuris vadinosi Svirbigalos kalnu, o nuo jo tekėjo upeliukė tokiu pat vardu. Pasak Pranės Dundulienės: „Manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula, apie 0,5 uolekties aukščio – moters su puokšte gėlių rankoje buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. <...> Pranckevičiaus padėjėjas kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus. D. Poška rašo, kad Mingaila statulos šviną išlydęs ir panaudojęs jį virtuvės puodams“ („Senovės lietuvių mitologija ir religija“).

viena deivės Mildos šventyklų, pasak padavimų, buvusi netoli Perlojos, prie Ašarinio ežero, kur išteka Mildupio upeliukas, vadintas ir Mildučiu. Gal tai ta pati Mildos upė, kuri minima 1315 m. Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente. Tais amžiais, kai kryžiuočiai pasiekdavo Perloją, pelkių ir ežerų Lietuvoj buvo daug daugiau, tai ir Mildupis tekėjo kitoks, ir Ašarinis tyvuliavo nepalyginti plačiau. Anot padavimų, tame ežero dugne mieganti karalaitė su daugybe aukso skrynių, kartą žvejai jas buvo užkabinę tinklais, bet neištraukė. Naktigoniai esą matę iš ežero iššliaužusį milžiniška žaltį su nutrauktais auksiniais retežiais. Kitas naktigonis regėjo iš ežero iškilusią lobių skrynią, bet pinigai ištirpo rankose – užkeikti... Dar kitas padavimas sako, kad Ašarinyje tyli nuskandintos patrankos. žmonės netoli tos vietos rasdavo XI–XIII amžiaus puodų šukių, nematytų monetų, žmonių kaulų.

Kas priverkė Ašarinį? Dėl Mildos? Ar Milda dėl žuvusio mylimo? Dėl visos pražuvusios genties? Gal prieš tūkstantį ar prieš tris tūkstančius metų ten gyveno genties vado dukra Milda? Ar – dar matriarchate – buvo pramotė Milda? Maras XVIII a. pradžioje, per karą su švedais, išguldė visus perlojiškius, o ir anksčiau būta siaubingų marų, bet atminties aidai, bent aidų aidesėlių atoaidžiai – padavimų pavidalu – išliko, nes išlikdavo šiek tiek Mildos provaikaičių, nuėjusių žentuosna ar nutekėjusių ten, kur nesiekė maras, badas, kalavijas, gaisrai. Ir kartais atrodo, kad pagonybės amžiais, nors žmonių buvo daug mažiau, meilės būta daugiau negu šiandien. Žmonių – mažiau, bet giminės, paties giminiškumo, bendruomeniškumo – daugiau, nes ir vargo, ir pavojų, ir mirčių buvo daugiau, o galimybių – vos vos. Bet kitokia tai meilė – negailestinga, žiauroka, be pasirinkimo. Moterys gimdė ir gimdė, o dauguma vaikų mirdavo nė neužaugę, bendruomenės privalėjo gyventi paprotinėj drausmėj, ir gal tik dainoj išsiskleisdavo ta grynoji meilė, dar lopšinėj, dar raudoj. Ir neaišku, ar neturėjo kažkada kito vardo Kartuvių kalnelis prie tos pačios Perlojos... Minint Perlojos respublikos 90-metį, vienas Lietuvos kariuomenės vadų pasakė: Tėvynės gynimas – tai meilės artimam forma.

Ankstyvoj jaunystėj, gegužės mėnesį vežė ir mane atseit Tėvynės ginti, tačiau tai buvo Sovietų Sąjunga. Po nemigos ir košmariškų sapnų surinkimo punkte Vilniuje mūsų margą šauktinių koloną, gal tūkstantį berniokų, dar nuvarė į tuometinius Profsąjungų rūmus ant Tauro kalno, ir ten mums šoko ne nuogos, bet pakankamai erotiškos šokėjėlės, švysčiojo nuogomis kojomis, ir mums skleidėsi rojus su pragaru... Gal devintą mėnesį tarnaudamas, gilios žiemos naktį užmiegu dviaukštės lovos viršuje, tolokai nuo durų, grimztu kiton realybėn. Pamatau, kaip atsidaro kareivinių durys ir įeina ta, kurios labiausiai laukiu, viena iš mano nebaigto universiteto kurso... Eina koridoriumi tarp dviaukščių lovų, šimtas kareivių miega, o jinai dairosi, aš atsisėdu lovoj ir ji, gražiai apkūni, su prigesinta šypsena, vešliais plaukais ir spindulinga krūtine, artėja, lipa pas mane į antrą lovos aukštą, man jau darosi šilta ir neapsakomai gera, ir... Aišku, tą akimirką atsibundu. Kai kurie sapnai turi dėsnį ar taisyklę – nutrūkti tą akimirką, kai turi įvykti pats gražiausias ar pats baisiausias dalykas. Antraip? Meilė sapne būtų svarbesnė negu tikrovėj. Arba – mirtum sapne krisdamas iš devinto aukšto, jei neatsibustum per metrą nuo žemės.

Grįžęs iš kariuomenės sužinojau, kad ta, kuri sapne atėjo į kareivines ir lipo pas mane į lovą, daugmaž tuo metu ištekėjo. Vėliau... Įsimylėjau mergužėlę iš netolimo kaimo, dar nebaigusią technikumo zootechnikę, ir ji berods įsimylėjo mane, ir kitokios tapo viduržiemio pūgos, vasaros naktys. Bet ji, nors ir jauna, buvo žemiška, iš anksto norėjo žinoti, kiek vaikų turėsim ir kiek reikės šerti kiaulių, kad išgyventume, nes juk negyvensim iš tų mano eilėraščių. O man tos kiaulės, karvės, vištos, daržai, bulvės ir kolorado vabalai, ir panašūs dalykai jau buvo atsibodę tėvų vienkiemyje. Likus mėnesiui iki jau numatytos ir užregistruotos vestuvių dienos, buvom pakviesti į jos draugės vestuves, ten dalyvavo jauni ir nejauni kiaulių augintojai, mūrininkai, su viskuo susitaikę romūs žmogeliai, ir man labai nuobodu patapo, ir taurelė po taurelės, ir... Susipykom, išsiskyrėm.

Artėjant dienai, kai turėjo įvykti mūsų vestuvės, grybavau ir uogavau, paskui priguliau žemuogių pievelėj ir baugi giedruma užspaudė akis, ir atsidūriau kitoj realybėj... Štai guliu toj pačioj žemuogių pievelėj, matau, kaip ateina gal trys dešimtys baltai pasipuošusių merginų, spindinti eisena, kolona, kurioje jos išsirikiavusios po dvi, o pirma jų eina mano buvusioji nebūsimoji nuotaka švytinčiu veidu, vešliais banguotais plaukais, balta ir fantastiškai graži. Ji iškėlusi neša baltą kryžių, be nukryžiuotojo, kryžius neką mažesnis už ją, ir visos kitos merginos neša po baltą kryžių, be nukryžiuotojo, dar be – vėliau pagalvosiu. Visos lyg ir pažįstamos, švytinčios baltai, ir spindinti nuotakų eisena slenka pro mane, jos tyli, lyg nemato manęs, gulinčio žemuogyne, o aš bandau joms kažką pasakyti, bet balsas atimtas, burna lyg užrakinta. Noriu šūktelt, bandau keltis, bet nė sujudėt negaliu, žemė sukaustė ir užrakino mano balsą, o jos be garso traukia į vakaro pusę, tolsta miško proskynoje, išnyksta... Aš dar guliu, guliu iki rudens, iki žiemos, iki kitos vasaros, iki... Pagaliau grįžta balsas ir jėgos, ir aš skubu ieškoti tų merginų, ieškau savo nuotakos, kuri ėjo pirma, klaidžioju lyg ir pažįstamom, bet persimainiusiom vietom, vaikštau lyg ir regėtuose, bet jau kitokiuose kaimuose bei miesteliuose, kur visus kraštovaizdžius gaubia rami šviesa ir mįslinga ramybė. Kažkur netoli žydinčių kapinių susitinku senolį, lyg ir nepažįstamą iš veido, bet dvasiškai tarsi ir pažįstamą, ir jo klausiu, ar nežinąs, kur man rasti tokią ir tokią. Senolis pasako esąs jos proproanūkis, o proprosenelės kapas anava ten, už koplytėlės, kur iš akmens iškaltas baltas kryžius ir auga alyvų krūmas. Ten daug, daug jų giminės sulaidota, daug vaikų turėjusi proprosenelė, ji sunkų kryžių nešusi, bet kantriai ir gražiai...

Suskamba mano telefonas ir moters balsas pasakoja: ji savo sodybėlėj dabar dažo didelį kryžių, talentingai iškaltą skulptoriaus S. I., skirtą jos tėvo ir mamos atminimui. Ji apsvaigusi nuo dažų ir nuo saulės, bet gal dar nenukris nuo pačios kryžiaus viršūnės, gal taip nenutiks, kaip jau buvo nutikę jos ankstokai išretėjusiems kaulams. Ji dabar teplioja tuos du didelius angelus abipus kryžiaus, ir vienas jų yra jos mama, o kitas – tėvas... Ir dažant mamos angelą jai suskambėjo balsas: nebūk kvaila, nebūk kvaila, nebūk kvaila... Ką tai reiškia? Aš prašau, kad ji šiandien daugiau nedažytų, nuliptų nuo kryžiaus, pailsėtų... Bet ji užsispyrusi, ji – pagal mamos liniją – žemaitė ir bajoraitė, dirba juodai, o gyvena baltai... Po pusvalandžio vėl skambina: teptuku triskart davusi per snapą tėveliui, t. y. – tam angelui, per nosį. Pirmą kartą už tai, kad neleido mokytis dailės mokykloj, antrąsyk – kad draudė draugauti su pirmu mylimuoju, trečiąsyk – už tai, kad visai neleido su juo susitikti... Pagalvoju – būtų leidęs, tai nebūtume mes su ja susitikę, ir aš po pusvalandžio vėl neišgirsčiau gražaus jos balso: sako nežinanti, kas darosi... Ji nulipo nuo to kryžiaus, nuėjo klėtelėn, ir kažkas – lyg ne iš šio pasaulio – judėjo kertėj, tarsi ir gera kažkas vyko, lyg ir negera, ir tai ji bandžiusi pačiupinėti rankomis, bet – nieko... Paskui, krentant saulės spinduliams ant šuns dubenėlio, sušvito vaivorykštė, ryški ir keista.

Gal taip veikia „antenos“ čia ir ne čia, „antenos“, gaudančios mūsų virpesius, retransliuojančios, atsakančios – vos juntamai arba stipriai, skaudžiai arba šiltai, švelniai arba...

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 10 (spalis)