Henri Michaux. Nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Henri_MichauxHenri Michaux (1899–1984) – vienas ryškiausių, mįslingiausių XX a. prancūzų poetų ir dailininkų. Šis belgų kilmės menininkas – amžinasis atsiskyrėlis, domėjęsis Vakarų misticizmu bei Rytų ezoterika, amžinasis klajoklis, 21 metų įsidarbinęs jūreiviu ir išmaišęs daugybę pasaulio kraštų, įskaitant Tolimuosius Rytus, o daugiausia laiko praleidęs Lotynų Amerikoje. Čia ir susibičiuliavo su Jorge Luisu Borgesu, kuris išvertė į ispanų kalbą ir išleido jo poetinės eseistikos knygą „Barbaras Azijoje“ („Un Babare en Asie“, 1933). Vėliau, perkopęs penkiasdešimtmetį, keliones po tolimuosius kraštus poetas pakeitė kelionėmis po savo psichikos ir fantazijų pasaulį. H. Michaux eksperimentavo su meskalinu, o savo tiesiogine patirtimi, vartojant šią haliucinogeninę medžiagą (panašiai kaip ir Ch. Bodelaire’as, rašęs apie hašišo poveikį), pasidalijo knygoje „Pažinimas per bedugnes“ („Connaissance par les gouffres“, 1967). Poetas, drąsiai nardęs po sąmonės bedugnes, sukūrė sunkiai aprėpiamą savo kūrybos bei vizijų visatą. Iš gausybės jo kūrinių, paprastai mįslingų, ezoterinių, filosofiškų, išsiskiria iš pažiūros valiūkiškas trumpučių novelių ciklas „Toksai Plunksnius“ („Un certain Plume“, 1930). Plunksnius – vienintelis taip ryškiai išplėtotas H. Michaux personažas, kai kuriems skaitytojams bei bičiuliams tapęs jo kūrybos emblema, netgi pats H. Michaux kartais būdavo vadinamas šiuo vardu. Plunksnius – komiškas, naivus, perdėm paslaugus tipelis, tikras pastumdėlis, panašėjantis į Charlie’io Chaplino kurtus personažus, besiblaškančius, kaip ir jis, po atšiaurų, netgi grobuonišką pasaulį, o pačių novelių nuotaika bei stilistika primena būties ir kasdienybės absurdą perteikiančią Daniilo Charmso prozą. Kaip pats H. Michaux sakė apie savo personažą, „jo dėka aš juokiuosi iš savo skausmo“.

                                                                                                      Vertėjas


Taikus žmogus


Plunksnius ištiesė ranką ir, už lovos neapčiuopęs sienos, labai nustebo. „Žiūrėk tu man, – pagalvojo, – skruzdėlės sugraužė.“ Ir vėl užmigo.

Po akimirkos prie jo prišoko žmona ir ėmė purtyti: „Žiūrėk, veltėdi! – šaukė ji. – Kol tu parpei, iš mūsų pavogė namą!“ Ir iš tiesų, į visas puses driekėsi vaiski dangaus žydrynė. „Na ir ką. Nieko jau čia nepadarysi“, – pagalvojo jis.

Truputį vėliau pasigirdo triukšmas. Į juos visu greičiu lėkė traukinys. „Jis aiškiai skuba, – pagalvojo, – ir atvyks pirmiau mūsų.“ Ir vėl užmigo.

Tada nubudo krečiamas šalčio. Visas įmirkęs kraujais. Šalia jo voliojosi žmonos kūno likučiai. „Kur tik kraujas, – pagalvojo, – iškart išdygsta krūva nemalonumų. Jei tas traukinys nebūtų važiavęs, dabar būčiau toks laimingas. Bet kad jau pravažiavo...“ Ir vėl užmigo.

– Taigi, – tarė teisėjas, – kaip paaiškinsite, kad jūsų žmona buvo sužalota, suplėšyta į aštuonis gabalus, o jūs, būdamas šalia, nesugebėjote tam sutrukdyti, nė piršto nepakrutinote, galop nieko net nepastebėjote. Čia kažkas ne taip. Tai ir yra visa reikalo esmė.

– Deja, niekuo nebegaliu jai padėti, – pagalvojo Plunksnius. Ir vėl užmigo.

– Egzekucija įvyks rytoj. Kaltinamasis, ar turite ką pasakyti?

– Atleiskite, – tarė jis, – aš nesekiau proceso. Ir vėl užmigo.

 

 

Plunksnius restorane


Plunksniui pietaujant restorane, prie jo prieina metrdotelis, griežtai nužvelgia ir paslaptingai sušnabžda: „Tai, kas guli jūsų lėkštėje, nėra įtraukta į mūsų meniu.“

Plunksnius tuoj puola atsiprašinėti.

– Matote, – taria, – aš skubėjau ir nė nežvilgtelėjau į meniu. Lyg tarp kitko paprašiau kotleto, tikėdamas, kad jų turite, o jei ne, tai laisvai bus galima gauti kaimynystėje, be to, buvau pasiryžęs paprašyti ko nors kitko, jei tik kotletų būtų neatsiradę. Padavėjas per daug nenustebo, nuėjo ir tuojau pat atnešė, štai...

Žinoma, sumokėsiu už jį kiek reikia. Kotletas puikus, nėra net kalbų. Sumokėsiu už jį nė nemirktelėdamas. Jei tik būčiau žinojęs, su mielu noru būčiau užsisakęs kitą mėsos patiekalą ar tiesiog kiaušinį, bet kuriuo atveju dabar aš nelabai ir alkanas. Žinote, aš tuojau pat jums sumokėsiu.

Bet metrdotelis nė nekrusteli. Plunksnius baisiai sutrinka. Po keleto akimirksnių jis pakelia akis... Oho! Priešais jį jau stovi įstaigos vadovas.

Plunksnius tuoj puola atsiprašinėti.

– Nežinojau, – taria, – kad į savo meniu nesate įtraukę kotletų. Aš į meniu nežiūrėjau, mat labai prastai matau, neturiu savo pensnė, be to, skaitymas man – baisi kančia. Paprašiau pirmo į galvą šovusio patiekalo ir tikėjausi sulaukti kitų pasiūlymų, beveik negalvodamas apie savo asmeninę užgaidą. Be abejo, padavėjas buvo labai užsiėmęs, nesuko sau galvos ir atnešė kotletą, o aš kažkaip užsisvajojęs ėmiau jį valgyti, kol... O kad jau esate čia, aš tuojau pat jums sumokėsiu.

Bet įstaigos vadovas nė nekrusteli. Plunksnius dar labiau sutrinka. Vos ištiesia kupiūrą, pamato uniformos rankovę: priešais jį stovi policininkas.

Plunksnius tuoj puola atsiprašinėti.

Taigi, jis užėjęs truputėlį atsipūsti. Staiga jam sušukę: „O ką ponui?! Jis pageidautų...?!“ – „Na... bokalą“, – atsakęs Plunksnius. „O dar?!...“ – irzliai riktelėjęs padavėjas. Tada labiausiai už viską pasauly trokšdamas, kad jį paliktų ramybėj, nieko daugiau, jis ir sušukęs: „Na gerai, duokite man kotletą!“

Kai jį atnešė lėkštėje, mintis apie kotletą jau buvo išgaravusi iš galvos; ir dievaži, kaip visa tai atsitiko, kad...

– Paklausykite, jei pasistengtumėte visą šitą reikalą sutvarkyti, būtumėte be galo malonus. Štai jums už tai.

Ir atkiša šimto frankų kupiūrą. Išgirdęs tolstančius žingsnius, pamano, kad jau laisvas. Bet dabar priešais jį stovi policijos komisaras.

Plunksnius tuoj puola atsiprašinėti.

Jis susitaręs susitikti su draugu. Šio laukęs visą rytą, deja, veltui. Jis žinojęs, kad draugas, grįždamas iš darbo, traukia šia gatve, tad užėjęs čionai ir atsisėdęs prie staliuko šalia lango. Laukti galėję tekti ilgai, o jis nenorėjo pasirodyti kažkoks šykštuolis, tai ir užsisakęs kotletą, tiesiog tam, kad kažko būtų ant stalo. Iš pradžių jis net negalvojo jo valgyti. Bet kai pasirodė kotletas, nė nesusimąstydamas, ką daro, ėmęs jį doroti.

Tiesą sakant, jis nė už ką nebūtų ėjęs į restoraną. Jis pietauja tik namuose. Toks jo principas. Bet šįkart buvo per daug išsiblaškęs, tiesiog laikinai praradęs nuovoką, nieko daugiau; tai juk gali nutikti bet kuriam susinervinusiam žmogui.

Bet komisaras telefonu paskambina saugumo viršininkui ir ištiesęs Plunksniui ragelį taria: „Nagi, klokite tiesą galų gale. Tai jūsų vienintelis šansas.“ O policininkas jam kumšteli ir sako: „Tai ką, laukia grotuotas langelis?“ O kai restorane pasirodo dar ir gaisrininkai, įstaigos vadovas jam šaukia: „Matote, kokią žalą padarėt mano įstaigai. Tikra katastrofa!“ Ir parodo į salę, iš kurios sprunka visi lankytojai.

Slaptosios policijos atstovai jam sako: „Perspėjame, jūsų popieriai prasti, drauguži. Verčiau jau klokite visą tiesą. Patikėkite, mums tai ne pirmoji byla. Kai reikalai pasisuka tokia linkme, vadinasi, tai rimta.“

O storžievis policininkas jam jau kužda į ausį: „Gaila, bet niekuo negaliu padėti. Tokia tvarka. Jei nekalbėsite į ragelį, užtvosiu. Ar aiškiai pasakiau? Prisipažinkite! Aš jus įspėjau. Jei nekalbėsite, užtvosiu.“

 

 

Plunksnius keliauja


Plunksnius negalėtų pasakyti, kad kelionėse su juo pernelyg pagarbiai elgtųsi. Vieni nė neperspėję lipa per galvą, kiti kuo ramiausiai valosi rankas į jo švarką. Bet jis jau apsiprato. Verčiau jau keliaujant būti kukliam. Kiek tik leis jėgos, jis toks ir išliks.

Štai jo lėkštėje guli kažkokia šaknis, didelė riebi šaknis: „Nagi, valgykite. Ko laukiate?“

„O, taip, taip, tuojau pat, na štai.“ Jis nenori jokių nemalonumų.

Štai vidury nakties jam atsako lovos: „Ką! Jūs gi neatkeliavote iš taip toli, kad miegotumėte, ar ne? Nagi, čiupkite savo lagaminą ir daiktus, dabar pats puikiausias metas pasivaikščioti.“

„Taip, taip, žinoma. Aš tik šiaip... pajuokavau.“ Ir išeina į tamsią naktį.

Štai jį meta iš traukinio: „Ką! Jūs manot, tris valandas šildėm lokomotyvą ir prikabinom aštuonis vagonus vien tam, kad vežtumėm tokį jauną vyrą, sveiką kaip ridiką, kuris ir stoty gali būti naudingas ir kuriam nėra jokio reikalo iš čia judėti; manot, mes kasėm tunelius, dinamitu sprogdinom ištisas uolienų tonas ir visiems laikams ištiesėm šimtus kilometrų bėgių, kuriuos dieną naktį dar reikia ir saugoti nuo visokiausių gadintojų, kad jūs...“

„Taip, taip. Aš viską puikiai suprantu. Įlipau vien norėdamas apsidairyti. Jau išlipu. Tiesiog buvo smalsu. Labai ačiū.“ Ir su savo bagažu nužengia atgal ant perono.

O štai Romoje jis klausia, kaip nuvykti iki Koliziejaus: „Ką! Na jau ne. Jis ir taip prastos būklės. O dar, žinoma, Ponas užsigeis jį pačiupinėti, ant jo užsilipti ir atsisėsti... va taip jis ir virsta griuvėsiais. Mes jau apturėjom pamoką, skaudžią pamoką, todėl dabar jau viskas, baigta.“

„Gerai, gerai! Aš... tik norėjau jūsų paprašyti atviruko ar fotografijos... na žinote, jei kartais...“ Ir nieko nepamatęs išvyksta iš miesto.

O štai garlaivy bocmanas staiga duria į jį pirštu ir taria: „Ką jis čia veikia? Kur dingo mūsų disciplina?! Tegu greitai sugrįžta į triumą. Ką tik išmušė antrosios pamainos valanda.“ Ir švilpaudamas nueina, o Plunksnius visą kelią pluša.

Bet nieko nesako, niekuo nesiskundžia. Jis tik mąsto apie nelaimėlius, kurie iš viso negali keliauti, o jis juk keliauja, dieną naktį keliauja.

 

 

Karalienės apartamentuose


Kai Plunksnius atvyko į rūmus su įgaliojamuoju raštu, Karalienė jam tarė:

– Tai štai. Karalius šiuo metu labai užimtas. Jį pamatysite vėliau. Apie penktą valandą. Jei tik panorėsite, galėsime nueiti pas jį drauge. Jo Didenybei labai patinka danai, tad Jo Didenybė jus priims su didžiausiu malonumu. O dabar galbūt malonėtumėte su manimi pasivaikščioti.

Rūmai labai dideli, mane visą laiką kamuoja baimė pasiklysti ir netikėtai atsidurti priešais virtuvę, juk suprantate, karalienei būtų taip nesmagu. Na o mes eisime čia. Aš puikiai žinau kelią. Štai ir mano miegamasis.

Ir jie įžengia į jos miegamąjį.

– Mes turime ištisas dvi valandas, tad gal malonėtumėte man truputėlį paskaityti, nors, tiesą sakant, nieko įdomaus čia neturiu. O gal jūs žaidžiate kortomis? Bet turiu prisipažinti, kad aš iš karto pralaimiu.

O jūs nestovėkite, tai vargina; sėdint labai greitai užklumpa nuobodulys, tad gal mes galėtume prigulti štai ant tos sofos.

Bet ji tuojau pat pašoka.

– Šitame kambaryje visada taip karšta. Jei padėtumėte man nusirengti, būtumėte labai malonus. Tada galėsime kaip reikiant pasikalbėti. Aš taip norėčiau ką nors sužinoti apie Daniją. Beje, šita suknia taip lengvai nusivelka, net nesuprantu, kaip aš visą dieną išbūnu apsirengusi. Tik mirkt ir ji nusivelka. Pažiūrėkite, štai pakeliu rankas, dabar net vaikas ją nutemptų. Žinoma, to neleisčiau. Aš labai myliu vaikus, bet rūmuose ir taip daug paskalų, be to, vaikai viską pagadina.

Ir Plunksnius ją nurengia.

– Na bet, klausykite, jūs irgi nusirenkite. Žmogus su drabužiais miegamajame – tai taip nenatūralu, be to, aš nenoriu jų matyti ant jūsų, nes man rodosi, kad jūs ketinate išeiti ir palikti mane vieną šituose milžiniškuose rūmuose.

Ir Plunksnius nusirengia. Vienmarškinis atsigula.

– Dar tik penkiolika minučių po trečios, – sako ji. – Jūs iš tikrųjų tiek daug žinote apie Daniją, kad galėtumėte apie ją pasakoti valandą ir keturiasdešimt penkias minutes? Bet aš nebūsiu tokia reikli. Suprantu, tai būtų labai sunku. Aš jums dar duodu šiek tiek laiko susikaupti. Na bet kol jūs mąstote ir esate šalia, tuojau pat jums parodysiu vieną labai delikatų dalykėlį. Man be galo smalsu, ką apie tai pasakys danas.

Matote, štai ant dešinės krūties trys apgamėliai. Na ne trys, du nedidukai, o trečiasis didelis. Tik pažvelkite į didįjį, jis labai panašus į... Išties keista, ar ne, o dabar pažiūrėkite į kairę krūtį, nieko panašaus! Ji visa balta!

Klausykit, pasakykite ką nors apie tai, bet iš pradžių ramiai patyrinėkite, neskubėkite...

Ir Plunksnius tyrinėja. Jis liečia, čiupinėja lyg nesavais pirštais, taip tyrinėdamas ima drebėti, o jo pirštai ir toliau slydinėja iškiliais ploteliais.

Plunksnius mąsto.

– Matau, susipažinote kaip reikiant, – tarė karalienė po kelių minučių, – ir jums iškilo klausimas. Norėtumėte sužinoti, ar daugiau tokių neturiu. Ne, – atsakė, – ir sumišusi išraudo.

O dabar papasakokite apie Daniją, bet pirmiausia stipriai prisiglauskite, kad galėčiau atidžiau jūsų klausytis.

Plunksnius prisislenka; prisiglaudžia ir supranta, kad dabar jau nieko nebenuslėps.

Ir iš tiesų:

– Paklausykite, – taria ji, – iš jūsų tikėjausi didesnės pagarbos karalienei, bet kad jau čia esate, nenorėčiau, jog visa tai mums sutrukdytų tuojau pat pasikalbėti apie Daniją.

Ir karalienė pabando jį sužadinti.

– Svarbiausia, glostykite man šlaunis, – tarė ji, – nes bijau, kad išsiblaškysiu ir nebežinosiu, dėl ko iš viso atsiguliau...

O tada įėjo Karalius!


Kad ir kokios būtų jūsų užmačios ir pirmieji žingsniai, nuotykiai tampa siaubingais, skausmingais nuotykiais, nes už jų visada slepiasi negailestingas priešas.

 

 

Naktis su bulgarais


– Žodžiu, pataikėm ne į tą traukinį ir judėjom atgal namo. O traukiny visas tuntas bulgarų – balbatuoja kažką nesuprantamo tarpusavy, bruzda be perstojo – tai mes ir nusprendėm nieko nelaukti ir su jais susitvarkyti. Išsitraukėm revolverius ir pradėjom pyškinti. Išsitraukėm labai staigiai, nes velniai žino, ko iš jų laukti. Paguldei juos dar prieš kovą, ir ramu. Jie visi labai nustebo, bet ką gali žinoti, ko iš tų bulgarų laukti.

– Kitoje stotelėje įlips daug keleivių, – pranešė traukinio viršininkas, – prašome įsikurti šalia jų (rodydamas į numirėlius), kad užimtumėte vieną kupė. Dabar jau nematau jokių priežasčių jums ir jiems keliauti atskirai.

Ir griežtai visus nužvelgia.

– Taip, taip, mes susitvarkysime. Kaipgi kitaip! Žinoma! Tuojau pat!

Staigiai atsisėda šalia lavonų ir imasi juos prilaikyti.

Bet ne taip viskas paprasta. Septyni numirėliai ir trys gyvieji. Vyručiai įsispraudžia tarp atšalusių kūnų, o šių „miegalių“ galvos linksta ir remiasi į trijų jaunuolių kaklus. Tos galvos šaltos, lyg ant pečių nešamos urnos. Jų barzdos ima pašėlusiai augti ir jų šiurkštūs šeriai trinasi į skruostus lyg urnos granuliuotais paviršiais.

O prieš akis visa naktis. Auštant bandysim išsinešdinti. Gal traukinio viršininkas bus viską užmiršęs. Dabar tereikia sėdėti ir nekrutėti. Stengtis neatkreipti jo dėmesio. Sėdėti susispaudus, kaip sakė. Atrodyti geranoriškiems. O ryte tykiai pasiplauti. Prieš pasienį traukinys kaip įprasta sulėtina eigą. Pabėgti bus lengviau, sieną pereisim truputėlį toliau, per mišką, lydimi gido.

Taip jie kantriai save įkalbinėjo.

Traukiny numirėliai kratosi kur kas smarkiau nei gyvieji. Didelis greitis juos trikdo. Jie nenurimsta nė sekundei, vis labiau ir labiau lenkiasi žemyn, ima baksnoti į jūsų pilvą, kitaip negali.

Su jais reikia elgtis griežtai ir nė sekundei nepalikti ramybėj. Mat prispaudi juos prie atlošo, vienas iš kairės, kitas iš dešinės, užguli visu kūnu, o jų galvos vis viena kinkuoja.

Svarbiausia – juos tvirtai prilaikyti.

– Ar negalėtų kuris nors Ponaitis užleisti vietos šiai senyvai damai?

Negi atsakysi. Plunksnius ant kelių pasisodina numirėlį (jam iš dešinės kiurkso dar vienas), ir senoji dama sėdasi jam iš kairės. Ji tuojau pat užmiega, nusvarina galvą, o šioji susiglaudžia su numirėlio galva. Bet prabunda tik viena damos galva ir taria, kad kaimyno galva labai šalta ir jai baugu.

Tačiau visi vienbalsiai sušunka, kad čionai apskritai labai šalta.

Jai tereikia pajusti. Ir visų rankos, šaltos rankos tiesiasi jos link. Gal senutei vertėtų persikelti į šiltesnę kupė? Ji atsistoja. Tuojau pat sugrįžta su kontrolierium. Šisai nori patikrinti, ar gerai veikia šildymo sistema. Dama jam sako: „Nagi, palieskite jų rankas.“ Tačiau visi šaukia: „Ne, ne, mes tik per mažai judam, beveik visai nejudam, dėl to mūsų pirštai ir sustirę, nieko čia tokio. Mums patiems gana šilta. Mes net prakaituojam, palieskit va kaktą. Vienos kūno dalys prakaituoja, kitos šąla, viskas vien dėl to, kad nejudam, nieko čia tokio, nejudam, ir tiek.“

– Tie, kuriems šalta, – taria Plunksnius, – tegu apsigaubia galvas laikraščiais. Bus šilčiau.

Kiti viską suprato. Akimirksnis, ir visi numirėliai jau apgobti baltais čežančiais laikraščiais. Dabar žymiai geriau – nors tamsu, lavonus iškart atpažinsi. Ir dama nebeprisilies prie šaltos galvos.

Bet va įžengia mergina. Jos bagažas liko koridoriuje. Mergina labai santūri, sėstis nesiveržia. Jos akių vokai liudija kuklumą ir nuovargį. Mergina nieko neprašo, bet teks jai atlaisvinti vietą. Vaikinai mielai tai padarys, tik dabar mąsto, kaip čia po truputėlį atsikračius lavonų. Žinoma, geriausia būtų juos išmesti iškart vieną po kito: nuo senosios damos tai nuslėpti sunku nebus, bet jei rastųsi du ar trys pašaliniai asmenys, būtų kur kas sunkiau.

Jie atsargiai nuleidžia didžiojo lango stiklą, ir operacija prasideda. Kiekvieną lavoną iškiša iki juosmens, o paskui meta lauk. Užtai reikia labai gerai sulenkti kelius, kitaip užsikabina, tada galva ima belsti į vagono langą, tarsi jis norėtų užeiti.

Nagi! Pirmyn! Tuojau bus galima deramai atsipūsti. Na, dar vienas lavonas, ir bus baigta. Bet pro langą įsiveržęs šaltis pažadina senąją damą. Negana to, išgirdęs bruzdesį, įeina kontrolierius. Noras visiškai nuraminti sąžinę ir perdėtas mandagumas jį stumia dar kartelį pasižiūrėti, ar kupė nėra vietos koridoriuje tūnančiai merginai, nors puikiausiai žino, kad vietos nėra.

– Žinoma, yra! Žinoma, yra! – sušunka visi.

– Neįtikėtina, – taria kontrolierius, – o aš buvau įsitikinęs...

– Neįtikėtina, – patvirtina ir pagyvenusios damos žvilgsnis, bet snaudulys verčia atidėti visus klausimus vėlesniam laikui.

O kad dabar užmigtų ir mergina! Tiesa, dar liko vienas numirėlis, bet pasiaiškinti dėl jo bus kur kas paprasčiau nei dėl penkių. Aišku, geriausiai išsisukti nuo bet kokių klausimų. Nes jei atsakinėji į klausimą, labai lengva susimauti. Iš visų pusių ima lįsti prieštaravimai ir negeri poelgiai. Iš viso geriausia keliauti be numirėlio. Ypač jei šis nušautas iš revolverio, mat tekant kraujui jis išrodo labai nesimpatiškai.

Tačiau mergina baisiai atsargi, ji nė neketina užmigti pirma jų. Priešaky ilga naktis, be to, iki pusės penkių nebus jokio sustojimo, tad jie per daug nesinervina ir pasidavę nuovargiui užmiega.

Staiga Plunksnius pastebi, kad jau penkiolika minučių po ketvirtos, pažadina Poną... ir abu nutaria iš čia dingti. Galvose viena mintis: traukinys greit sustos ir negailestingai artėjanti diena visus išbudins. Tada greitai išmeta numirėlį pro langą. Bet vos nusivalo prakaitą nuo kaktos, lavoną pajunta po kojom. Vadinasi, išmetė ne tą. Kaipgi čia taip? Juk jo galva buvo apvyniota laikraščiu. Tiek to, išsiaiškinsim vėliau! Pagriebia lavoną ir išmeta į tamsą. Chu!

Koks nuostabus gyvenimas, kaip gera būti gyvam! Kokia jauki kupė! Jie žadina savo bendrakeleivį. Žiūrėk, tai... Pažadina abi moteris.

– Kelkitės, atvažiuojam. Jau greit būsim vietoj. Viskas gerai? Traukinys nuostabus, ar ne? Gerai išsimiegojot?

Senyvai damai ir merginai padeda išlipti. Mergina žiūri į juos ir tyli. Jie pasilieka. Nežino, ką daryti toliau. Lyg viskas būtų pasibaigę.

Pasirodo traukinio viršininkas ir sako:

– Nagi, greitai. Lipkite su savo liudytojais.

– Bet mes neturim liudytojų, – atsako jie.

– Na gerai, – taria traukinio viršininkas, – kadangi jums reikia liudytojo, pasikliaukite manimi. Minutėlę luktelkit kitapus stoties prie kasų. Aš tuojau pat ateisiu. Štai jums leidimas. Aš tuojau pat ateinu. Palaukit.

Jie nueina ir deda į kojas.

Ak! O dabar gyventi! Pagaliau – gyventi!  

 

 

Plunksniaus regėjimas


Geltono sūrio luitas lėtai tarsi katafalką traukiantys arkliai, geltono sūrio luitas lėtai tarsi katafalką traukiantys arkliai sukosi aplink savo ašį nelygu didžiulis vilkutis. Greičiau tai buvo milžiniška krūtis, girnapusė iš susenusios mėsos, kiurksojusi virš siaubingai pridrėkusios plynės.

Iš kairės žemyn leidosi kavalerija. Reikėjo matyti, kaip arkliai stabdė užpakalinėmis kanopomis. Ar didūs raiteliai taip ir nebeatsisės ant balno? Ne, niekada.

O vadas protestavo, ryžtingai mosikavo rankom, bet jo balsas tapo toks tykus, kad net pagalvoti negalėjai, kas jam būtų paklusęs, – rodės, ryžio grūdas prakalbo.

Galop raiteliai smigo žemyn ir dingo iš akių. Tik staiga kažkas toje milžiniškoje klampioje masėje spragtelėjo, išsijungė ir į visas puses spjaudomi kūnų likučiai ėmė jungtis į tokią ilgą bei tvirtą juostą, kad ja kuo greičiausiai būtų galėjusi prašuoliuoti visa kavalerija. Deja, šiosios nebebuvo. Matėsi vien vado siluetas. Dar galėjai pamanyti, kad jis protestuoja, bet jo didinga galva nusviro žemyn. O tada, tarsi nuo šios priklausė visa jo vertikali laikysena, jis griuvo ir išsitiesė visu ūgiu. Vadas virto lengvučiu garsiai dardančiu cilindru, tobulu tuščiaviduriu ir linksmu cilindru.

Na o Plunksnius sėdėjo ant lovos nuleidęs kojas, stebėjo šį reginį ir tykiai mąstė...

 

 

Kai Plunksniui skaudėjo pirštą


Plunksniui suskaudo pirštą.

– Gal tu nueik pas daktarą, – sako jam žmona. – Dažniausiai pakanka pasitepti, ir viskas...

Plunksnius nuėjo.

– Pirštą nupjausim, – tarė chirurgas, – ir bus puiku. nuskausminant tai truks daugiausia šešias minutes. Kam jums tiek pirštų, juk Jūs turtingas. Su didžiausiu malonumu atliksiu šią nedidelę operaciją. Tuoj jums parodysiu keletą dirbtinio piršto modelių. Turim labai grakščių. Šiek tiek brangoki, žinoma. Bet apie taupymą galvoti tikrai nevertėtų. Mes viską atliksim pačiu geriausiu būdu, koks tik gali būti.

Plunksnius nužvelgė liūdnai savo pirštą ir ėmė atsiprašinėti:

– Daktare, tai smilius, juk žinote, koks jis svarbus. Be to, kaip tik turiu parašyti savo motinai. Kai rašau, visada naudojuosi smiliumi. Mano motina labai nerimaus, jei vėlinsiuos parašyti. Grįšiu pas jus po kelių dienų. Ji labai jautri, taip greitai susijaudina.

– Na tai jokia kliūtis, – taria chirurgas, – štai popierius, baltas popieriaus lapas, be abejo, be firminio blanko antraštės. Keletas šiltų jūsų žodžių jai suteiks džiaugsmo.

O aš tuo tarpu skambtelėsiu į kliniką, kad viską paruoštų ir mums teliktų išsitraukti sterilizuotus instrumentus. Po minutėlės grįžtu...

Ir štai jis jau sugrįžo.

– Viskas kuo puikiausiai, mūsų jau laukia.

– Atsiprašau, gydytojau, – lemena Plunksnius, – tik pažiūrėkite, mano ranka visa dreba, aš nieko negaliu padaryti... taigi...

– Na, žinoma, – taria chirurgas, – jūs teisus, verčiau jau nerašykite jai. Moterys labai jautrios, ypač motinos. Kai kalba eina apie jų sūnus, joms visą laiką vaidenasi nebūti dalykai ir taip iš musės išpučia dramblį. Joms mes tesam maži vaikai. Štai jūsų lazda ir skrybėlė. Eime, mūsų laukia automobilis.

Ir štai jie jau operacinėje.

– Gydytojau, paklausykite. Aš iš tiesų...

– Nagi, – atsako chirurgas, – nesirūpinkite, jūs pernelyg jaudinatės. Parašysime tą laišką drauge. Per operaciją aš jį apgalvosiu.

Ir pridėjęs kaukę užmigdo Plunksnių.

– Kad ir kaip ten būtų, galėjai gi pasiklausti ir mano nuomonės, – savo vyrui taria Plunksniaus žmona. – Galvoji, nusipjovei pirštą ir kaip niekur nieko ataugo naujas?

Žinai, man nepatinka vyrai suluošintom rankom. Jei neteksi dar vieno piršto, iš manęs nieko gero nesitikėk.

– Paklausyk, – taria Plunksnius, – dėl ateities nesijaudink. Aš gi dar turiu devynis pirštus, be to, tavo charakteris gali pasikeisti.

 

 

Galvų rovimas


Jie tenorėjo patempti jam už plaukų. Nenorėjo nieko bloga. Bet vos timptelėjo... ir nutraukė galvą. Be abejo, ji silpnai laikėsi. Kitaip nepaaiškinsi. Žinoma, kažkas jai buvo negerai.

Kai galva ne ant pečių, ji kelia nepatogumų. Tad geriausiai ją kažkam atiduoti. Bet pirmiausia ją reikia nuplauti, antraip tasai, kuris ją paims, susiteps rankas. Derėjo nuplauti. Mat ją paėmęs asmuo jau spėjo susitepti krauju ir ėmė kažką įtarinėti bei žiūrėti taip, tarsi lauktų paaiškinimų.

– Na, supranti, radom ją darže... Jų ten buvo ir daugiau... pasiėmėm šitą, nes atrodė šviežiausia. Jei norėtum dar vienos... galėtumėm nueiti. Na o šita tegu pasilieka kol kas čia...

Ir jie nešdinasi, o juos seka žvilgsnis, nesakantis nei taip, nei ne, nustėręs žvilgsnis.

O jei nueitumėm prie kūdros? Čia tiek visko galima rasti. Gal koks skenduolis pasitaikytų. Oi, būtų gerai!

Jie tikėjosi, kad kūdroj ras, ko tik širdis geidžia. Deja, greitai apsisuka ir patraukia atgal nieko nepešę.

Kurgi rasti nereikalingų galvų? Kurgi jų rasti be jokio triukšmo?

– Aš turiu pusbrolį. Mes tokie panašūs, kad, galima sakyti, turim vienodas galvas. Užtai niekas nepatikės, kad ją netyčia radau.

– O aš... turiu draugą Pjerą. Bet jis stiprus ir neleis jos taip paprastai pasiimti.

– Nieko, bus matyt. Su ana galva taip lengvai išėjo.

Taigi, apsėsti šios minties, jie atkiūtina pas Pjerą. Ant žemės numeta nosinę. Pjeras pasilenkia. Tarsi norėdami jį juokais pakelti, trukteli už plaukų ir galva atsiskiria. Išsirauna.

Ateina įpykusi Pjero žmona... „Niekšas, jis vėl vyną išpylė! Jau net gerti nebemoka. Jam būtinai gi reikia išpilti ant žemės. Ir dar atsikelti nesugeba...“

Ir eina atsinešti kuo išvalyti. Tada jie prilaiko ją už plaukų. Kūnas žnekteli į priekį, o galva pasilieka rankose. Pikta galva kabo ant ilgų plaukų ir sūpuojasi.

Staiga išdygsta garsiai lojantis didelis šuo. Jie spiria, ir galva nusirita.

Dabar jie turi tris. Trys – geras skaičius. Be to, yra iš ko rinktis. Visos galvos skirtingos: vyro, moters ir šuns.

Ir jie sugrįžta pas tą, kuris jau turi vieną galvą. Jis laukia.

Jie padeda jam ant kelių visą galvų puokštę. O tasai sau iš kairės, prie pirmosios galvos, padeda vyro galvą, iš dešinės – šuns ir ilgaplaukę moters galvą. Ir laukia.

Tada įbeda į juos nustėrusį, nei taip, nei ne nesakantį žvilgsnį.

– O taip! Šitas radom pas vieną draugą. Gulėjo jo namuose… Bet kas galėjo paimti ir išsinešti. Kitų nebuvo. Radom ir prigriebėm. Kitą kartą gal labiau pasiseks. Bet ir taip visai gerai. Visa laimė, tų galvų kažkiek jau yra. O dabar jau vėlu. Tamsoj nesurasi. Be to, užtrunka, kol jas nuplauni, ypač jei randi purve. Galų gale galima pabandyti... Bet dviese viso vežimo neatvešim. Suprantama, ar ne? Na, tai mes einam... Galbūt per šį laiką dar keletas nusirito. Pažiūrėsim...

Jie nešdinasi, o juos seka nei taip, nei ne nesakantis nustėręs žvilgsnis.

– O tu žinai? Ne?! Nagi! Imk mano galvą. Grįžk su ja, o tasai nė neatpažins. Jis net į jas nepasižiūri. Grįžęs pasakysi: „Va, tik išėjau ir užkliuvau už šitos. Rodos, tai galva. Ir ją atnešiau. Šiandienai pakaks, ar ne?“

– Bet, seni, tu man vienintelis.

– Gerai, gerai, apseisim be sentimentų. Griebk ją. Nagi, trauk, trauk stipriau, dar stipriau, na!

– Ne. Kaip matai, nieko nebus. Tai mums bausmė. Na, dabar pabandyk mano, nagi, trauk, trauk.

Bet galvos neatitrūksta. Šauniosios žudikų galvos.

Jie nežino, ką daryti. Sugrįžta, išeina, sugrįžta, išeina, o juos seka nustėręs žvilgsnis.

Galop jie pasiklysta tamsoje ir jiems palengvėja, jiems ir jų sąžinei. Rytoj jie eis kur akys veda ir eis tol, kol pavilks kojas. Jie pamėgins susitvarkyti gyvenimą. Užduotis nelengva, bet jie pabandys. Pamėgins apie visa tai daugiau negalvoti, gyventi kaip anksčiau, kaip visi...

 

 

Devynių vaikų motina!


Vos Plunksnius atvyko į Berlyną ir įžengė į stotį, prie jo pristojo moteris ir pasisiūlė drauge praleisti naktį.

– Maldauju, nepalikite manęs. Aš – devynių vaikų motina.

Kai į pagalbą pasišaukė savo draugužes, kilo sumaištis, aplink susibūrė visa minia ir tuojau pat prisistatė policininkas. Išklausęs, apie ką čia eina kalba, jis tarė Plunksniui: „Na nebūkite kietaširdis, neatsakykite, juk ji – devynių vaikų motina.“ Tada moterys paskubomis nusitempė jį į nušiurusį, daugybę metų blakių dorojamą viešbutį. Kas duodama vienai, galima duoti ir dviem. Jų buvo penkios. Jos tuojau pat apšvarino jo kišenes ir pasidalijo grobį.

– Pala, – pagalvojo Plunksnius, – juk tai vagystė, ir tai man nutinka pirmą kartą. Štai ką reiškia paklausyti policininko.

Atgavęs švarką jis ketino išeiti. Bet jos baisiai pasipiktino: „Kaip! Mes ne kokios vagilės! Taip, dėl visa ko paėmėm pinigus avansu, bet dabar už savuosius gausi visko, ko tik panorėsi, mažyli.“ Ir moterys nusirengė. Devynių vaikų motina buvo visa spuoguota, dar dvi – taip pat.

Plunksnius pamanė: „Na šitos moteriškės ne visai mano skonio, bet kaip joms tai pasakyti, įsižeis dar.“ Ir susimąstė.

Tada devynių vaikų motina tarė: „Ei, draugužės, galiu drąsiai lažintis, šitas mažylis vienas iš tų kvailelių, kurie bijo sifilio. Pamanyk tik, sifilis. Būta čia ko bijot!“

Ir paėmė jį jėga, viena paskui kitą.

Plunksnius bandė keltis, bet devynių vaikų motina jam sako: „Ne, mažyli, tu neskubėk. Kol nėra kraujo – nėra ir tikro malonumo.“

Ir vėl ėmėsi jį tvarkyti.

Galop Plunksnius ėmė rengtis, buvo leisgyvis.

– Nagi, – tarė jos, – paskubėk, jau penkiolika minučių po vidurnakčio, o už kambarį sumokėta tik iki vidurnakčio.

– Na bet, – galvodamas apie 300 iš jo atimtų markių tarė Plunksnius, – turbūt galėtumėte už pinigus, gautus iš manęs, sumokėti už kambarį iki pat ryto.

– Na nieko sau mažylis! Ką, mūsų sąskaita pagyventi susiruošei?! Ak tu!

Ir, ištempusios iš lovos, nuleido jį laiptais žemyn.

Na va, pamanė Plunksnius, tai bent nuotykis, bus ką vėliau prisiminti!

 

 

Plunksnius Kasablankoje


Viešėdamas Kasablankoje Plunksnius atsitokėjo, kad jam reikia gerokai apsipirkti. Paliko savo lagaminą autobuse – pasiims jį atlikęs pačius skubiausius reikalus – ir nuvyko į viešbutį „Atlantic“.

Bet nepamiršdamas, kad turi gerokai apsipirkti, nusprendė paprašyti ne kambario, o banko „Société Général“ adreso.

Tada patraukė į banką, padavė savo kortelę direktoriaus pavaduotojui, šis ją priėmė, bet Plunksnius, užuot parodęs savo akredityvą, nusprendė paklausinėti apie arabų miesto įžymybes, apie Busbirą, maurų kavines – juk negali išvykti iš Kasablankos nepamatęs pilvo šokio, na ir kas, kad jį atlieka ne musulmonės, o žydės. Taigi, viską išsiaiškinęs, jis patraukė į maurų kavinę, o kai prie jo staliuko jau sėdėjo šokėja ir buvo užsakytas portveino butelis, jis susivokė, jog visa tai kvaila – juk neįprastai daug jėgų atimančioje kelionėje pirmiausia reikia pasistiprinti. Tad išsinešdino ir patraukė į naujamiestį, į restoraną „Alaus karalius“, bet vos sėdosi užu stalo, ėmė mąstyti, kad kelionėje valgyti ir gerti – toli gražu ne svarbiausia, kad reikia skrupulingai išsiaiškinti, ar viskas paruošta rytojaus išvykai. Taigi, verčiau jau ne mėgautis maistu ant stalo, o kuo greičiau išsiaiškinti laivo, kuriuo rytoj išvyks, prišvartavimo vietą.

Taip laikas tikrai nebus iššvaistytas. Vos to ėmėsi, į galvą šovė mintis apsilankyti muitinėje. Juk būna dienų, kai muitininkai neleidžia prasinešti nė dėžutės degtukų, vadinasi, tas, pas kurį ras tokią dėžutę kišenėje ar lagamine, turės didelių nemalonumų. Bet pakeliui į muitinę ėmė galvoti, jog Sveikatingumo tarnyboje dirbantys nemokšos gydytojai dažnai neleidžia leistis į jūrą puikiausios sveikatos žmogui, tad nusprendė pademonstruoti, kaip jis vienmarškinis, nepaisydamas nakties vėsos, pilnas jėgų gali mosuoti irklais. Tai jam darant tuojau pat prisistatė įtarioji policija, paklausė, ką čia veikiąs, išgirdo atsakymą ir Plunksniaus nebepaleido.

 

 

Pašlemėkų klubo garbės svečias


Garbės svečias valgė tvarkingai, neskubėdamas, netardamas nė žodžio. Kalakutienoje knibždėjo mėsinių musių lervos, salotos buvo nuplautos pajuodusioje mašininėje alyvoje, o bulvės – pakramtytos ir prispjaudytos. Medis, nuo kurio buvo nuskintas greipfrutas, rodės, augo naftalinu persisunkusioje dirvoje, grybai trenkė geležimi, paštetas – pažastimis. Vynas buvo ne vynas, greičiau – permanganatas.

Plunksnius valgė kantriai, nė nepakeldamas galvos. Iš bananų kekės išlindo gyvačiukė ir nušliaužė jo link. Jis iš mandagumo ją prarijo ir vėl palinko prie savo lėkštės.

Norėdama atkreipti dėmesį, savo krūtį apnuogino namo šeimininkė ir, nusukusi į šalį akis, kvailai nusijuokė.

Plunksnius nepakeldamas akių valgė toliau.

„Ar žinote, kaip reikia maitinti kūdikį?“ – netikėtai paklausė susijaudinusi šeimininkė ir jį apuostė. Iš pagarbos jis taip pat atsargiai ją apuostė. Čia pat pasigirdo krenkštimas: jam iš dešinės sėdinti kaimynė paspringo avino liežuviu, kurį per savo kvailumą pabandė praryti nekramčiusi. Visi susirūpino ir puolė padėti. Vienas nekaltai jai užspaudė nosį, kiti, suskubę į pagalbą, gniaužė gerklę. Kad ir kaip moteris stengėsi išspjauti liežuvį, jai nepasisekė.

Taigi, gyvenimas, bet kurią keblesnę akimirką pasiruošęs pasprukti, ją tykiai apleido.

– Nesijaudinkite, – tarė Plunksniui namo šeimininkė, išpūtusi žibančias akis. – Ne visiems pasiseka praryti liežuvį. Taip galėjo atsitikti jums. Galėjo atsitikti man. Pasveikinkime vienas kitą. Atšvęskime. Būtų šaunu, jei mus dabar matytų vaikai. Jiems taip gera būti šalia laimingų žmonių.

Ir puolė jį bučiuoti ir mušti.

 

 

Plunksnius paluby


Vienu akimirksniu, užuot žengęs tvirta žeme, kvailai užsisvajojęs Plunksnius ėmė ir nužengė ant lubų.

Deja, kai tą pastebėjo, buvo per vėlu!

Jį jau spėjo suparalyžiuoti į galvą plūstelėjęs kraujas, pavertęs ją geležine plaktuko galva ir dar nežinia kuo. Jis sutriko ir su didžiausiu siaubu stebeilijo į nutolusias grindis, į tokį jaukų buvusį fotelį, visą kambarį, netikėtai atsivėrusią prarają.

O kaip jis troško atsidurti vandens pripildytame kubile, vilkduobėje, skrynioje, varinėje vonios kolonėlėje, tik ne ant šitų apgailėtinai plikų lubų, nuo kurių nusileisti, galima sakyti, būtų tolygu savižudybei.

Ak, bėda! Amžinai visos bėdos užklumpa jį... tuo tarpu kiti, nors neką geresni, ramiai sau vaikštinėja žeme.

O jeigu jam pavyktų sulįsti į lubas ir tenai ramiai, nors ir greitomis, užbaigti savo liūdną gyvenimą... Bet lubos kietos, nuo jų atšoksi kaip kamuolys, kitaip nepasakysi.

Nelaimė neduoda pasirinkti – imk, kas liko. O kol Plunksnius kaip koks palubių kurmis beviltiškai spyrėsi pasislėpti, jo puolė ieškoti Klubo delegacija. Atbėgo, pakėlė akis ir surado.

Netarę nė žodžio ištiesė kopėčias ir padėjo nusileisti žemyn.

Visi buvo sutrikę. Jo atsiprašinėjo. Dėl visa pikta apkaltino nesantį organizatorių. Didžiavosi Plunksnium ir gyrė už drąsą: kiti gi, praradę savitvardą, būtų puolę į neviltį, susilaužę rankas ir kojas bei visa kita – lubos šioje šalyje juk aukštos, beveik visos pasilikusios dar nuo ispanų užkariavimo laikų.

O tuo tarpu sutrikęs Plunksnius tylomis valėsi rankoves.

 

 

Plunksnius ir bekojai


...Priešais Plunksnių sėdėjo žmogus; vos Plunksnius nuo jo nusigręžė, to žmogėno veidas persikreipė, išsiviepė, supleišėjo ir jo žandikaulis pumptelėjo ant žemės.

Ojojoj! – pagalvojo Plunksnius. – Ojojoj! Kokia čia trapi kūrinija! Ir kiek daug atsakomybės už kiekvieną! Reikia išvykti į šalį, kur veidai tvirti, kur galėtum laisvai į juos žiūrėti ir nusigręžti, nesukeldamas jokios tragedijos. Niekaip negaliu suprasti, kaip tie žmonės apskritai čia gali gyventi. Aš tai tuojau pasigaučiau kokią širdies ligą.

Ir griuvo į neštuvus. Tada atkako į bekojų susirinkimą, kuris vyko medyje. Jam teko padėti vis atplūstantiems bekojams kabarotis į medį, jau ir taip jais aplipusį. O bekojams toks malonumas! Pro medžių šakas jie sau kontempliuoja dangų ir nejaučia jokios žemės traukos. Kokia palaima!

O Plunksnius, kilnodamas bekojus, sau tyliai dejavo. Ne, jis nesąs joks darbo veršis. Jis nejaučiąs jokio užsidegimo darbui.

„Nupirkite šuniuką dėl jūsų tėvo švento atminimo.“ Jie priskrenta, reikalauja, bumba – tikri luošiai!

Pavargau! Pavargau! Kada gi pagaliau mane visi paliks ramybėj?!

 

 

Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas



Versta iš:

Henri Michaux. Plume précédé de Lointain intérieur.

Gallimard, 2000


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 1 (sausis)