tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Struktūros žmogus

Vytautas Martinkus. DVYLIKA LIEPTŲ: KALENDORINĖS NOVELĖS
Vytautas Martinkus. DVYLIKA LIEPTŲ: KALENDORINĖS NOVELĖS
Vytautas Martinkus. DVYLIKA LIEPTŲ: KALENDORINĖS NOVELĖS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

 

 

Rašytojai dvejopi: vieni spontaniški Dievo paukščiai, poetai ir bohemiečiai, antri – epikai, sistemingi darbštuoliai ir net profesoriai. Tad nenuostabu, kad antrojo tipo atstovas Vytautas Martinkus iškart išleido dvi visai skirtingas knygas – grožinę ir mokslinę. Iš šių abiejų knygų matome kūrėjo valią struktūruoti pasaulį (ne imituoti). „Dvylikos lieptų“ struktūra tikslinga, pasirinkta truputį gudragalviaujant – seniai ir naujai parašytos (1968–2010) novelės sujungtos gamtinėmis atsklandėlėmis – „gamtoraščiais“, atliepiančiais metų kalendorinį ciklą, kuris nuo 7-ojo dešimtmečio vis dar stabilus, pumpurai sprogsta ir lapai krinta daugmaž laiku (skaičiuoti V. Martinkus pradeda pagal romėnus – nuo kovo, fiksuoja konkretaus mėnesio būdingus gamtos reiškinius, valstybines ir religines šventes, datas sieja su kūrinių parašymo aplinkybėmis). Ypač gražūs senieji mėnesių pavadinimai: Sultekis, Šilinis, Paukštlėkis, Rudugys, Grybaulia, Bobvarnis, Linabrukis, Pelenius, Žiemavertis, Zuikiakojis – juos norisi kartoti, įsiminti. Monografijos „Estetinė literatūros gyvybė. Aksiologinis šiuolaikinės lietuvių prozos spektras“ (2010) struktūra irgi tvirta, keliami literatūros prigimties, esaties ir vertybių klausimai sudėliojami sistemiškai, apmąstomi visi iš eilės ir nuodugniai, be to, jie sušildyti asmeninės skaitymo ir interpretavimo patirties; į estetinį išgyvenimą einama personaliai, todėl tai nėra sausa literatūrologinė knyga. Kitaip tariant, čia susijungia teoretikas ir praktikas. Geras rašytojas ir kompetentingas literatūrologas – vienintelis toks derinys dabar Lietuvoje (nebent į seses taikytų Viktorija Daujotytė).

Rašytojas V. Martinkus neleidžia literatūrologui būti sausu scholastiku, rašytojas Martinkus žino, kaip pristabdyti įsismarkuojančias abstrakcijas – teorijos „ir padeda, ir trukdo. Jų reikia, bet suradus (įgijus) jų, būtina atsikratyti jomis. Jų galia yra ribota“ („Estetinė literatūros gyvybė“, p. 45; beje, ši mintis paraidžiui kartojama ir p. 80 – neapsižiūrėjus ar pabrėžiant jos svarbą?). Monografija galėtų tapti mūsų, vargšų, „biblija“ – novelė tokiu pavadinimu užsklendžia „Dvylikos lieptų“ rinkinį, t. y. tapti vargšų humanitarų, vargšų kritikų, dėstytojų, studentų parankine knyga, nes tai amžinai aktualūs svarstymai apie literatūros paskirtį, prigimtį, galimybes, idėjų ir formų dislokacijas, literatūrinės tradicijos terapiją ir rašytinio žodžio ateitį, kuria autorius vis dar tiki. Abi knygos atlieka pasiuntinystės misiją. „Bet kuri gyva idėja yra pasiuntinė“ (p. 135), teigia V. Martinkus. Abiejose matau daug gyvybės – man tai pirmiausia suinteresuotumas tuo, ką darai, sakai; net jei veikalas yra rašomas kaip projektas, už kurį valdininkams reikia atsiskaityti, jame ima viršų kelis dešimtmečius pačiam sau žūtbūtini atsakyti klausimai, todėl vienas poskyris gražiai pavadintas – ne direktyvinis „Mokymas“, bet lankstus „Mokymas(is)“. V. Martinkus pabrėžia – jam vertybinis aspektas fundamentalus, tad įrašytas į monografijos paantraštę. Nors, anot autoriaus, jo „svarstyklės savadarbės“, bet, regis, sveria tiksliai.

V. Martinkus galėjo tapti inžinieriumi, nes domino sąsajos tarp fizikinių ir mentalinių reiškinių, galėjo būti grynuoju filosofu, bet jį traukė ne filosofinės sistemos, o tik žvalgymaisi „prefilosofijos soduose“. Lietuvių epikai visada stigo intelektualinės dimensijos. Ir kai XX a. 8-ajame dešimtmetyje ėmė rodytis Vytauto Martinkaus, Ramūno Klimo, Leonido Jacinevičiaus, Ričardo Gavelio proza (beje, daugiausia nefilologų), jie tęsė Juozo Grušo ir Jurgio Savickio tradiciją, ypač pastarasis akcentuotinas kaip pasakojimo intelektualumo pirmeivis. „Žaidžiančio proto proza“ – taip pavadinau recenziją, vertindama vieną iš ankstyvųjų V. Martinkaus apsakymų rinkinių. Antraštėje šalia krislo kritikos slypėjo ir prabangos suvokimas – proto žaidimai anuomet nebuvo toleruojami. Man patinka Martinkaus vartojama metafora: „lūžtantis idėjos lieptas“, čia semantinis, loginis akcentas yra „lūžtantis“. Žaidimo dėmuo dabar yra transformavęsis į abejonės, klausimo, dialogo tūrį. Proto konstruktyvumas pasipildė išmintimi, pats autorius paaiškina: jis laikėsi senoviško principo ir siekė filosofinio žiūrėjimo: „Žiūrėjimo kaip matymo. Mąstymo kaip matymo“ (p. 139) – tai tiesiogiai siejasi su Arvydo Šliogerio idėja apie lietuviško galvojimo specifiką – lietuviui mąstyti – tai matyti; mūsų mąstymas esąs daiktiškas, substancinis, juslinis.

Detaliau įsižiūrint į „Dvylikos lieptų“ noveles, iš karto galima pasakyti, kad parašytosios 2004–2010 metais gerokai pranoksta ankstyvąsias (išskyrus alegorinę daugiaprasmę „Vargšų bibliją“ apie XVII a. spaustuvininką ir užsakovų fariziejiškumą). Savo užmoju išskirtinė ir man simpatiškiausia rinkinyje – novelė-esė „Karvelių lesintojas“, godžiai įsidėmėjau kiekvieną jos detalę, mat tą aprašytą Sirvydo aikštę senamiestyje, kurią studentai dabar vadina „prancūzparkiu“ (nes netoli yra Prancūzų institutas), du dešimtmečius mačiau pro savo namų langą. Ši esė apipinta visokeriopomis kultūrinėmis aliuzijomis ir intertekstais ir suponuoja dabarties literatūrinio pasakojimo etaloną, supintą iš daugybės gijų: senamiestyje vedžiojant šunį galima reflektuoti ir istoriją, ir dabartį, ir asmeninės biografijos momentus, ir Vilniaus daugiakultūriškumą, Dievo ir velnio konfrontaciją, jų ginčą per Sirvydą etc. – vienu ypu apimti istorinę retrospektyvą, aktualizuoti ryšį su paveldu ir įsisąmoninti dabarties situaciją. Reikėtų cituoti didelius teksto gabalus, norint parodyti, kaip V. Martinkaus tekste viskas tanku ir rišlu, įvairiausi segmentai sukimba ir persidengia, vienas kitam atitaria ir tampa vienas kito papildiniais – balandžių–karvelių leitmotyvas, Sirvydo pamokslai, Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“, gimtasis Eržvilkas, gaisras, du parkai ar sodeliai – Kaune ir Vilniuje, sudegęs ir susideginęs žmogus, jo sielos skrydis į dangų nelyg karvelio, tualeto ir mėšlo motyvas, sapnai ir faktografija – galiausiai visa tai apibendrinama iki Agoros, svarbiausios miesto aikštės, simbolio.

V. Drėmos „Dingusio Vilniaus“, tos, anot V. Martinkaus, „netekčių enciklopedijos“, antraštė taip pat puikiai susieja Česlovo Milošo jaunystės Vilniaus paieškas, kai poetas Nepriklausomybės pradžioje 1992 m. buvo pirmąsyk po karo atvykęs į Lietuvą ir bandė rasti savo, prieškario Vilniaus, namus, sodus, gatves, cukraines. Iš dalies ir aš V. Martinkaus tekstuose ieškau savo Vilniaus, nes abu, tik skirtingu metu, gyvenome beveik ten pat ir pro savo langus matėme tą pačią Šv. Jonų bažnyčios varpinę. Č. Milošui skirtoje esė, beje, pateikta daug įdomybių apie rašytojų sąjungos rūmų, kuriuose ir mėnraščio „Metai“ buveinė, istoriją – ją puikiai išmano rašytojų vadu netrumpai buvęs V. Martinkus.

Peikčiau intenciją į naują rinkinį dėti senas noveles (turbūt pritrūko naujų padengti visiems dvylikai mėnesių?), jei ne vienas netikėtai atsiskleidęs dalykas. Skirtingais metais rašyti kūriniai (prieš keturiasdešimt, prieš dvidešimt metų ir šiandien) ima liudyti prozos kismo tendencijas. Kažkada „Metų“ redakcija rengė diskusiją: ar laiko dvasia atsispindi literatūroje? Kalendorinės novelės rodo – tikrai taip. V. Martinkaus jaunystės apsakymai – ramus psichologinis realizmas, Nepriklausomybės metais įgaunantis istorišką matmenį ir patetišką skambesį, o paskutiniuose kūriniuose – mąslus, santūrus arba net pranašiškas kalbėjimas. Antai novelės „Rizikos meistras“ apie mįslingas banko machinacijas publikavimas sutapo su realiu banko „Snoras“ skandalu ir griūtimi Lietuvoje. Esė „Su šuneliu ir radijėle kišenėje“ apie Nepriklausomybės at-gavimo dienas – su to laiko ženklais, emocinga, intonaciškai pakili, kupina retorikos priemonių. Tą retoriką nupučia ir įprasmina vienintelis faktas, kad po 1991 m. sausio 13 d., kai į žmones atsisuko sovietiniai tankai, reikėjo slėpti Lietuvos rašytojų sąjungos dokumentus (o tuomet V. Martinkus buvo sąjungos pirmininkas) – tai vairuotojo sodyboje, tai dar kaž-kokioje slaptavietėje. „Paredagavau tą esė, širsdamas ant savęs, kad nemoku rašyti ir mąstyti paprastai: be metaforų ir užuominų į kitas realybes nei kasdienė“ (p. 199). Bet kad tos užuominos į kitas realybes ir yra šio autoriaus išskirtinis šansas! Beje, pastaraisiais metais visų vyresniųjų rašytojų kūryboje daugėja memuarinės ir dokumentinės medžiagos (Romualdo Granausko, Leonardo Gutausko, Henriko Algio Čigriejaus, Raimondo Kašausko, Jono Mikelinsko ir kt.), tad ir V. Martinkaus eseistika čia ne išimtis. Savo kartos rašytojų žygius į literatūrą ir „Nemuno“ žurnalo, tapusio Kauno sinonimu, suklestėjimą interpretuojantis šmaikštus rašinys „Kaip bjaurieji Kauno ančiukai nemunų ieškojo“ tas memuarines tendencijas dar ir kaip patvirtina.

Polistilistiškoje Vytauto Martinkaus prozoje koreliuoja skirtingi kodai: realistinis, simbolinis, psichologinis, biblinis, publicistinis. Jai galima sėkmingai taikyti šiuolaikinės hermeneutikos metodologinę nuostatą, kad tekstas yra aktyvus darinys, skirtas dialoginiam kalbinimui.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 10 (spalis)