tekstai.lt

Tomas Šinkariukas. Špesarto smuklė. Kolapsas. Vienatvės žaidimai. Sportininkas. Novelės


sinkariu.jpg

       Špesarto smuklė

       Jau ilgą laiką Ernestas ėjo užšalusiu ir apsnigtu ežero paviršiumi. Jo telefonas išsikrovė. Galėjo būti apie vidurnaktį. Tvyrojo gili žiemos naktis. Ežero viduryje buvo šviesu, nes juodam danguje, be debesų, kabojo perlamutrinis mėnuo ir sniegu padengtas ežeras blausiai švytėjo. Abiejose ilgo, siauro ežero pusėse dunksojo tamsus miškas. Ernestas nejautė nuovargio, nors jau kelias valandas klaidžiojo girioje, vieną kartą klausė kelio vienkiemyje, įtarių kaimiečių, o dabar eina ežeru, kurio nežino pavadinimo. Negalėjo paskambinti kompanijai, kuri jo laukė kažin kokioje sodyboje už nežinia kiek kilometrų nuo šios bevardės ir, atrodo, negyvenamos vietovės. Išvažiavo iš Vilniaus paskutiniu autobusu, jame dar kalbėjo su jau įsilinksminusiais jaunuoliais, išlipo nurodytoje vietoje, stotelėje vidury miško, ir pasiklydo. Iki sodybos pagal draugo nurodymus turėjo eiti apie 2 km aiškiu ir, pasak jo, tiesiu miško keliuku, praeiti dvi proskynas ir atsidurti prie vilos. Jis praėjo jau dešimt proskynų, kelis kartus kažkur beprasmiškai pasuko ir dabar eina bevardžio ežero paviršiumi turbūt tolyn nuo tikslo.
       Jis sustojo ir įkvėpė gaivaus šalto oro. Miškas dunksojo sustingęs kaip ir mėnuo danguje. Bežadė pasakiška tyla. Gal ir gerai, kad klaidžioja nakties gilumoje. Viloj – triukšmas ir nesąmonės. O čia gražu ir paslaptinga. Tik šalta. Jis nusiėmė kuprinę ir atidaręs ištraukė butelį degtinės. Nugėrė tris gurkšnius, vėl įsidėjo ir girgždančiu sniegu patraukė toliau.
       Iš pradžių jam pasirodė, kad tarp medžių kamienų sušmėžavo mėnulio diskas. Bet ne. Juk baltas mėnuo kabo tiesiai prieš jį danguje. Ten, už ežero, giliai tarp medžių mirksėjo kita šviesa. Jis pasuko kranto link. Nuėjęs kokį šimtą metrų ir užlipęs stačiu šlaitu, aiškiai pamatė šviečiantį langą. Gelsva, blanki šviesa. Jis vėl išsitraukė butelį, gurkštelėjo ir atsikvėpęs pasuko link žiburio.
       Netikėtai didelis namas stovėjo laukymėje, užlietoje mėnesienos. Ant sniego gulė ištįsęs namo šešėlis su dviem neįprastai ilgais kaminais. Tai buvo lyg ir troba, tačiau dviejų aukštų ir statesniu negu kaime įprasta stogu, padengtu skiedromis ar tamsiomis čerpėmis, įžiūrėti buvo sunku. Keista, bet apie namą nebuvo jokių ūkinių pastatų, jokių tvartų ar sandėlių, nebuvo netgi jokios tvoros, nei vaismedžių ar krūmų. Dviejuose languose degė gelsva šviesa.
       Šiais košmarų laikais vienišas keleivis prie nuošalios sodybos visada pasijunta žmogžudžiu ir visada jo laukia nemalonios, įtemptos akimirkos, įrodinėjant šeimininkams tokios prielaidos nepagrįstumą.
       Durys buvo mėnesienos apšviestoje namo pusėje. Ernestas pabeldė. Tyla. Virš durų ant sienos peiliu buvo išraižytas kreivas užrašas: A m ž i n a i. Jis pabeldė garsiau. Viduje nuo artėjančių žingsnių sugirgždėjo grindys ir durys atsidarė. Prieš jį stovėjo stambus vyras visiškai nuskusta galva su blizgančiu auskaru ausyje. Jis atrodė gal keturiasdešimties, kiek didesnio negu vidutinio ūgio. Vilkėjo iš virvelių nertą bliuzoną, pro kurį kaip pro rėtį persišvietė torsas.
       SKUSTASIS. O! Naktinis... Ko tau reikia?
       ERNESTAS. A... Atsiprašau. Aš norėčiau pasikrauti telefoną... Jeigu galima.
       Tyla.
       SKUSTASIS. Užeik.
       Ernestas įeina paskui vyrą.
       SKUSTASIS. Uždaryk duris. Einam čia.
       Per aklai tamsią priemenę jie įeina į didelį kambarį aprūkusiomis sienomis. Jame stovi grubus lentų stalas ir keli suolai. Dega trys žibalinės lempos. Viena pakabinta palubėj ir dvi – ant stalo. Didžiulėje baltai pilkoje krosnyje spragsėdama dega ugnis. Šalia krosnies sukrauti kažkokie rakandai ir juodi aprūkę puodai. Prie stalo sėdi kitas neaiškus tipas. Jis smulkesnio sudėjimo, labai liesas, juodomis žiurkės akimis, nesiskutęs. Vilki nudrengtas treningines kelnes ir ties pažastim perplėštus purvinus marškinėlius, ant kurių užrašas: NBA ACTION. Jo rankos melsvos, apžėlusios juodais gyvaplaukiais. Judesiai ir žvilgsnis greiti ir neramūs. Jis – skustojo su auskaru priešingybė, skustasis, atsainus ir pasitikintis, žvelgia paniekinamai, primerktom akim. Judesiai lėti ir savotiškai grakštūs.
       Skustasis mosteli į Ernestą.
       SKUSTASIS. Janai, žiūrėk. Nori pakraut telefoną...
       JANAS (šypteli). Iš kur jis?
       SKUSTASIS. Chui jevo znaet.
       JANAS (patapšnoja suolą). Sėsk.
       ERNESTAS. Ne. Ačiū. Aš tik norėčiau...
       JANAS. Sėsk sėsk. Nusirenk ir sėsk.
       Ernestas delsia.
       SKUSTASIS. Nusirenk.
       Ernestas nusiima kuprinę. Skustasis nuvelka jam striukę ir pakabina ant vinies. Ernestas pakelia kuprinę, nueina prie stalo ir atsisėda ant suolo, kitoje pusėje.
       ERNESTAS (apsidairo). Kur čia galima pakrauti telefoną?
       JANAS. Tu čia matei elektros laidus?
       Dabar Ernestas pastebi, kad Janas žirklutėmis karpo nagus ir tie krinta ant žemės. Tarytum ore guli maža manikiūro dildė.
       ERNESTAS. Velniava...
       JANAS. Tikra.
       Ernestas atsisuka ir pažvelgia į už nugaros prie krosnies stovintį Skustąjį su auskaru ausyje.
       ERNESTAS. Gal yra arti... kokia kita sodyba?
       Skustasis gūžteli pečiais.
       JANAS. Kodėl tu čia atsiradai?
       ERNESTAS. Pasiklydau.
       Skustasis už nugaros nusijuokia. Janas irgi šypteli, papučia sau į nagus ir paima dildę.
       JANAS. Tu – iš kur?
       ERNESTAS. Iš Vilniaus.
       JANAS. O ką čia veiki?
       ERNESTAS. Važiavau pas draugus pabaliavot.
       JANAS Pas panas?
       ERNESTAS. Nu jo... į kompaniją.
       JANAS. Irgi iš Vilniaus?
       ERNESTAS. Jo.
       JANAS. Ir pasiklydai.
       ERNESTAS. Taip.
       JANAS. Ir panų nebėr... ir išgert nebėr... paklydom.
       Skustasis už nugaros vėl nusijuokia. Jie susižvalgo, Janas irgi nusijuokia.
       JANAS. Tai kaip tu taip?
       ERNESTAS. Ai, bliat'... ėjau ėjau...
       Už nugaros garsiai nuvirsta puodas. Ernestas staiga atsisuka, net suolas pasvyra. Janas ir Skustasis kartu juokiasi.
       JANAS. Arabe, netriukšmauk! (Ernestui) Nu... ėjai, ėjai... ir ką?
       ERNESTAS. Ir nieko. Matau, kad šakės. Nuklydau kažkur.
       JANAS. Kuo tu atvažiavai? Autobusu?
       ERNESTAS. Jo. Išlipau šitoj... Pa... Pakertėj ar Pameldėj...
       SKUSTASIS. Pabybėj.
       Ernestas prisiversdamas nusijuokia.
       JANAS (pastumia jam cigarečių pakelį). Rūkyk.
       ERNESTAS. Aš turiu. Ačiū.
       JANAS. Nori valgyt?
       ERNESTAS. Ne ne. Ačiū.
       JANAS. Arabe, iškepk kiaušinienės.
       SKUSTASIS. Pats išsikepk.
       Ateina ir atsisėda ant suolo šalia Ernesto. Šis pažvelgia į jį. Keista, kad jį vadina Arabu. Nieko arabiško jo veide nėra, nebent kiek lenkta nosis. O sėdintysis priešais jo liesasis bendras kaip tik atrodo panašus į pietietį – juodais plaukais ir juodom akim, nors rankos ir bjauriai baltos, su mėlynom tatuiruotėm.
       JANAS. Ar tu žinojai, kur eini? Į kurią pusę?
       ERNESTAS. Iš pradžių žinojau. Man paaiškino. O paskui einu, einu, žiūriu, kad nė velnio nieko nėr, miškas miškas, proskynos, vėl miškas... ir paskambint negaliu, mobiliakas nachui išsikrovė. Paskui priėjau šitą ežerą.
       Tyla.
       JANAS. Ėjai, ėjai ir priėjai.
       ERNESTAS (nesuprasdamas žiūri į Janą). Kaip jis vadinasi?
       JANAS. Kas?
       ERNESTAS. Šitas ežeras.
       JANAS. Nežinau.
       Pažvelgia į Skustąjį. Šis lėtai papurto galvą.
       JANAS. Davai, atnešk.
       Skustasis kažkur nueina ir atneša dvilitrinį stiklainį, beveik pilną skaidraus skysčio. Paskui iš sukežusios spintelės, stovinčios prie durų, išima lėkštę ir taip pat padeda ant stalo. Lėkštėje padžiūvusi duona ir lašiniai. Skustasis atsineša peilį ir papjausto duonos ir lašinių. Paskui apžiūrėjęs pastato ant stalo stiklinę ir pareguliuoja vienos lempos dagtį.
       ERNESTAS. Jūs, aišku, telefono neturit?
       JANAS. O kokio telefono tau reikia?
       ERNESTAS. Nu... mobiliojo.
       JANAS. Ne... mobiliojo neturim. Anksčiau turėjom, bet dabar neturim.
       Ernestas pažvelgia į ant vinies kabančias surūdijusias senoviškas keistos formos žirkles su spyruokle ir labai plačiais ašmenimis. Janas atsisuka ir taip pat nužvelgia žirkles.
       JANAS. Romijimo žirklės.
       SKUSTASIS (nukabina jas ir apžiūri). Ne romijimo. Čia turbūt avims kirpti.
       Paspaudo surūdijusią spyruoklę ir vėl pakabina instrumentą ant vinies. Atsisėda prie stalo.
       ERNESTAS. Man reikia eiti. Bandyt ieškot...
       Skustasis ir Janas susižvalgo.
       JANAS. Ko ieškot?
       ERNESTAS. Sodybos. Vilos. Vis tiek surasiu. Šiaip jau ačiū už...
       JANAS. Kokios sodybos?
       ERNESTAS. Na draugo.
       JANAS. Tu nežinai, kur ji yra.
       ERNESTAS. Vis tiek surasiu.
       SKUSTASIS. Ką tu surasi?
       ERNESTAS. Ji vis tiek čia kažkur.
       SKUSTASIS. Čia kažkur?
       ERNESTAS. Turi būti.
       SKUSTASIS. O tau čia blogai?
       ERNESTAS. Gerai. Bet aš žadėjau ten nuvaryti.
       JANAS. Visos panos jau išpistos miega. Tau nebėr kur skubėt.
       ERNESTAS. Beje, kelinta valanda?
       SKUSTASIS. Jau, beje, labai vėlu. Beje.
       Janas paima stiklainį ir pripila pusę stiklinės. Pastumia ją Ernestui.
       JANAS. Davai.
       ERNESTAS. Klausykit, aš gal ne. Reiks dar eiti...
       JANAS. Davai, davai.
       Ernestas išgeria.
       JANAS. Užkąsk.
       Ernestas užkanda.
       JANAS. Dabar įpilk.
       Ernestas pripila pusę stiklinės. Skustasis atsikvepia, išgeria, užkanda ir vėl pripila stiklinę.
       ERNESTAS. Neblogas.
       JANAS. Reikia gerti vyną ir šampaną...
       ERNESTAS. Kodėl?
       JANAS. Ką?
       SKUSTASIS (šypteli, Ernestui). Jis nepasakys.
       Janas išgeria, pripila stiklinę, pastumia Ernestui.
       ERNESTAS. Užkąsk.
       JANAS. Gerk, gerk.
       ERNESTAS. Ne, aš tikrai daugiau gal ne.
       Skustasis užsirūko ir pakreipęs galvą žiūri į Ernestą.
       ERNESTAS. Aš tikrai varau. Reikia varyt. Gal rytoj užeisiu, jeigu čia netoli.
       Jis keliasi nuo stalo. Skustasis uždeda ranką jam ant peties ir vėl pasodina.
       SKUSTASIS. Tik rytoj... pasakysi man sudie, tik rytoj...
       ERNESTAS (nusijuokia). Bet man tikrai reikia.
       SKUSTASIS. Išgerk, paskui kalbėsi.
       Ernestas apgailestaudamas atsidūsta, išgeria, pripila stiklinę.
       SKUSTASIS. Matai. Nesunku.
       Janas ištraukia iš kišenės nuotrauką ir paduoda per stalą Ernestui. Nuotraukoje – mergina šviesiais plaukais.
       ERNESTAS. Čia kas... Tavo draugė?
       Janas linkteli.
       ERNESTAS. Graži... kur ji?
       Janas tyli. Užsirūko.
       ERNESTAS. Kur ji dabar?
       Janas perbraukia sau per kaklą ir parodo į dangų. Ernestas vėl nuleidžia akis į nuotrauką. Janas ištiesia ranką, paima nuotrauką ir įsikiša atgal į kišenę. Skustasis išgeria, pripila stiklinę.
       ERNESTAS (atsistoja, Skustasis žiūri į jį). Einu, nusimyšiu.
       Per tamsią priemenę jis nusigauna iki durų. Lauke tvyro sustingusi žiemos naktis. Kaip ir anksčiau, virš miško šviečia mėnuo. Ernestas žengia kelis žingsnius palei sieną į priešingą pusę nuo langų ir žiūrėdamas į blyškų savo šešėlį šlapinasi ant sniego.
       Staiga lyg gavęs elektros smūgį pasuka galvą, apsitaško kelnes. Prie durų stovi moteris. Galvą ji apsimuturiavusi lyg kaklajuoste, lyg skara, o vilki kažką panašaus į vatinuką. Ji pasisukusi žiūri į jį, tačiau Ernestas negali įžiūrėti šešėlyje skendinčio jos veido. Moteris atidaro duris ir dingsta už jų.
       Kai Ernestas grįžta į kambarį, ant stalo jo jau laukia stiklinė. Jis atsisėda. Moteris sėdi ant suolo prie sienos kambario kampe ir, pasidėjusi ant kelių krepšį, jame rausiasi. Ernestas atsisuka ir pažvelgia į ją. Moteris pakelia galvą ir nusišypso. Šypsena nemaloni. Jos veidas strazdanotas, akys šviesios kaip ir antakiai, o plaukai juodi. Tas nenatūralus spalvų derinys ir šypsena, atidengianti kreivus smulkius dantis, daro nemalonų įspūdį. Amžius irgi neaiškus. Tarp 25 ir 45. Sėdintieji prie stalo nekreipia į ją dėmesio. Visi ilgai sėdi tylėdami. Tik moteris prie sienos šiurena tebesirausdama krepšy.
       ERNESTAS. Gal ji žino ežero pavadinimą?
       Skustasis papurto galvą.
       ERNESTAS. Bet kaip galima nežinoti? Jūs čia pirmą kartą?
       SKUSTASIS. Mes čia ne šeimininkai.
       ERNESTAS. O šeimininkai – kur?
       SKUSTASIS. Jie...
       Janas pažvelgia į jį, ir Skustasis nutyla, truputį pasislenka į šalį ir staiga smogia alkūne Ernestui į veidą. Akyse sužaibuoja, jis aukštielninkas nuvirsta nuo suolo. Pajunta burnoje sūrų skonį. Moteris žiūri į jį iš viršaus. Jis išgirsta švepluojantį ar veikiau keistai švilpčiojantį balsą.
       MOTERIS. Nebijok, neužmuš. (Kažkam, sėdinčiam prie stalo) Nemušk.
       Ernestas perbraukia ranka kraujuotą nosį ir lėtai atsikelia. Skustasis apkabina jo petį ir priverčia atsisėsti prie stalo. Moteris paduoda drėgną skudurą. Jos rankos irgi strazdanotos. Jis kurį laiką žiūri į skudurą, paskui nusišluosto nosį ir ranką. Skustasis pastato prieš jį stiklinę.
       ERNESTAS. Negersiu.
       SKUSTASIS. Gersi.
       Moteris žiūri į jį ir šypsosi. Papurto galvą.
       MOTERIS. Neužmuš.
       Staiga ji atsisagsto languotus, turbūt vyriškus marškinius ir parodo jam labai baltas krūtis su tamsiai rudais speneliais. Ernestas nusisuka. Skustasis patapšnoja jam per petį.

       Jis, atrodo, guli ant suolo. Kažkas lyg uždeda šaltą ranką jam ant kaktos. Jis pramerkia vieną akį, kitą. Dabar ranka uždėta jam ant akių ir jis žiūri pro kažkieno pirštus. Paskui ranka dingsta. Šviesa blausi, bet ji sustiprėja. Kažkas pastato lempą šalia jo ant stalo. Jis mato judančius siluetus ir kažkieno veidą. Sugirgžda durys. Kažkokie balsai pasako: Nieko neužkasė, tik galvą... Ir: ...nedėjo ten kepenų.
       Bet galbūt balsai skamba tik jo galvoje.

       Ernestas pabunda tamsoje ir greitai atsisėda. Kūnas sustingęs nuo šalčio. Ant jo buvo užmesti keli drobiniai maišai. Jis sėdi tamsoje ant medinių grindų. Galva skausmingai tvinkčioja. Kai akys pripranta prie tamsos, jis apsidairo ir pamato, kad sėdi palėpėje. Vienas jos galas visiškai tamsus. Kitame šviesa skverbiasi pro nedidelį langelį. Jis tyliai atsistoja, įsiklauso. Paskui atsargiai perlipdamas senus rakandus nueina prie lango. Šis – be stiklo, užkaltas polietilenine plėvele, pusė jos atplyšusi ir nulinkusi žemyn. Ernestas iškiša galvą pro langelį. Priešais jį – kita laukymės pusė, užlieta mėnulio šviesos. Mėnulio nesimato. Ernestas tebėra su batais ir apsirengęs taip, kaip sėdėjo prie stalo apačioje. Jis nuplėšia polietileninę plėvelę ir įsispokso į sieną. Ji sukalta iš vieno sluoksnio sutręšusių senų lentų. Jis pabando atplėšti lentą. Lenta lūžta per pusę. Jis iškiša kojas pro langelį ir kulnais atsiremia į siaurą atbrailą apačioje. Megztinis susismaukia iki pažastų. Jis apsisuka pilvu į sieną, aštrios rakštys susminga į juosmenį. Pagaliau batų galais remdamasis į atbrailą išlenda į lauką ir susverdėjęs nušoka žemyn į pusnį. Įsiklauso. Šalia sienos iš pusnies kyšo medinė rankena. Jis paima už rankenos ir ištraukia seną surūdijusį pjautuvą. Apsidairo, pradeda slinkti palei sieną belange namo puse. Prieina namo kampą. Už jo pro langus krenta blausus šviesos ruožas. Ernestas prislenka prie lango.
       Nuogas kūnas guli ant žalios polietileninės paklotės netoli krosnies. Jis – begalvis. Kairės rankos nuo alkūnės irgi nėra. Aplink jį telkšo kraujo klanas, į kurį numesta keletas skudurų. Moteris sėdi prie stalo. Kažkodėl jis aiškiai pamato degtinės butelį, buvusį jo kuprinėje, o dabar stovintį ant lentynos, virš jos ant sienos – anksčiau nepastebėtą turbūt religinio turinio paveikslą. Trys primityvūs angelai, sukišę nosis, žiūri vienas į kitą arba į kažką neįžiūrimą iš didesnio atstumo. Ernestas vėl pažvelgia į moterį, sėdinčią prie stalo, ir pajunta, kaip šaltį ir vakuumą pilve pakeičia stiprus geismas. Kojos dar sunkios, o akyse tvinkčioja pulsas. Rankos juokingai virpa. Jis sugniaužia pjautuvo rankeną. Kai įeina į kambarį, moteris iš pradžių net nepasuka į jį galvos. Ji gerokai girta. Jis stovi su pjautuvu rankoje ir žvalgosi. Beveik trečdalį grindų apsėmęs kraujas.
       ERNESTAS. Tas (parodo sau į ausį taip, neva joje būtų auskaras) ...užmušė tą?
       Pasižiūri į begalvį kūną.
       Moteris, tik antrą kartą paklausta, linkteli galvą.
       ERNESTAS. Kas nupjovė galvą? Jis?
       Moteris papurto galvą. Po to linkteli.
       ERNESTAS. Jis grįš?
       Ji neatsako. Papurto galvą.
       ERNESTAS. Užkasė?
       Ji papurto galvą.
       ERNESTAS. Mėgsti kepenis?
       Moteris pradeda juoktis keistu juoku, rodydama smulkius dantis. Ir vėl papurto galvą.
       ERNESTAS. Kodėl užmušė?! Dėl tavęs?! Kodėl užmušė? Kur jis?
       Ji neatsako.
       ERNESTAS. Kodėl? Dėl tavęs?!
       Ji pažvelgia į jį, bet neatsako.
       ERNESTAS. Ar tau patiktų valgyti mano kepenis?
       Ji vėl išsišiepia parodydama dantis ir nusišluosto ranka nosį. Ernestas pažvelgia į paveikslą virš lentynos, paskui vėl į ją. Geismas nepaprastai sustiprėja. Jis žengia prie jos ir, laikydamas vienoj rankoj pjautuvą, antrąja griebia už marškinių ir ištempia iš už stalo.
       ERNESTAS. Apsisuk. Maukis kelnes.
       Ji nusimauna dvigubas kelnes ir nusisukusi atsiremia alkūnėmis į stalą. Jis greitai atsisega diržą ir džinsus. Pamatęs baltą kūną, vos spėja prieiti. Stalas subraška nuo svorio, stumdomas girgžda. Pakreipęs galvą, jis žvelgia į paveikslą. Paskui – į baltą moters nugarą ir savo rankas ant jos. Stalas subilda nuo paskutinio krestelėjimo ir vėl stoja tyla. Jam pasitraukus, moteris nusijuokia.
       Vilkdamasis striukę, tvarkingai kabėjusią ant vinies prie durų, atsega kuprinę. Ten guli visi daiktai, nėra tik degtinės butelio, jis tuščias stovi ant lentynos. Ernestas dar kartą nužvelgia kambarį ir išeina į naktį.
       Iš pradžių brenda per mišką, panirusį į priešaušrio tamsą. Mėnulis pasitraukęs į dangaus pakraštį ir jo nebematyti. Pagaliau prieina kažkokį kelią.
       Eidamas juo aplenkia kelias sodybas ir, lydimas vienišo šuns lojimo, greitai žingsniuoja tolyn.
       Kai po kelių valandų išeina į tuščią plentą, jau visiškai šviesu. Jis atsisveikina su pjautuvu, šis – ne bumerangas, nusviestas negrįžta.
       Perėjęs į kitą plento pusę, jis prisidega cigaretę ir pažvelgia į tolį. Dangus skaidrus, šviesiai mėlynas.
       Už laukų, virš juodo miško, teka skaisti saulė, užliedama baltą lygumą rausva šviesa.
       ERNESTAS (traukdamas cigaretę). Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, atsidūriau tamsiame miške.


       Kolapsas

       Beprotybės prigimtis paslaptinga. Kartais ji prasideda kaip tylus preliudas, o baigiasi kaip aistringas koncertas. Benui, trisdešimt aštuonerių metų tarnautojui, taip pat prasidėjo švelniai, bet vėliau jį užgriuvo visa demoniška jo kuklios psyches deviacijų ir variacijų banga.
       Vieną gegužės popietę eidamas gatve jis panoro paklausti praeivio, kuri dabar valanda. Ir paklausė. Nors laikrodį turėjo. Netgi du. Vieną mobiliajame telefone, kitą – ant rankos. Po kelių minučių jis panoro paklausti dar kartą. „Jeigu nepaklausiu, bus blogai, nors tai tik žaidimas.“ Per pusvalandį apklausė penkiolika praeivių ir visi sąžiningai jam pasakė, kad nežino. Žaidimas jam greitai nusibodo. Visi sakydavo tą patį. Moterys sustodavo, rausdavosi rankinėse, prilaikydamos jas sulenkta pakelta koja traukdavo lauk telefonus, asmeniniai daiktai krisdavo iš rankinių ant šaligatvio. Jis pasilenkdavo ir mandagiai juos pakeldavo. Nosinaitę ar lūpdažį. Sakydavo joms: „Nesivarginkit.“ Bet jos stengdavosi. Teisindavosi: „Nieko, nieko, tuoj“ ir vėl rausdavosi rankinėse ieškodamos giliai įkišto telefono, žinoma, jei neturėdavo laikrodžio ant rankos. Kartais jos sustodavo kaip įbestos, tarsi būtų jo užhipnotizuotos. Kai kurios netgi pažvelgdavo į jį ir nusišypsodavo. O jis žiūrėdavo į jas ir taip pat šypsodavosi. Štai kokią galią jis turėjo. Su vyrais sekėsi blogiau. Kai kurie, sumurmėję kažką po nosim, tiesiog praeidavo pro šalį. Tai buvo atgrasūs padarai. Nevykėliai ir bukagalviai. Todėl, pamatęs dar vieną vyriškos lyties praeivį, Benas priėjo ir paklausė:
       – Atleiskit... kiek čia ir vėl... sudeginti dantų baltų ar valandų?
       Reakcija jį visiškai nuvylė. Žmogus greitai nuėjo į šalį. Benas patraukė toliau ir sutikęs kitą praeivį paklausė:
       – Kiek valandų... kiek šiknoj granatų?
       Praeivis jį smarkiai pastūmė ir pasakė:
       – Kurva, bliat', tuoj išjungsiu... – pažvelgė į Beną, lyg užsimojo, neva pagąsdino, nusijuokė ir nuėjo.
       Tai buvo nyku, neperspektyvu ir apgailėtina. Tą dieną jis paliko praeivius ramybėj. Tiesa, jau netoli namų pamatė priešais ateinančią porą. Jauną vyrą su mergina. Mergina ėjo atsisagsčiusi džinsinį švarkelį ir per marškinėlius matėsi dailios krūtų formos. Benui kilo vos sutramdomas noras griebti jai už krūties. Tačiau neišvengiama fizinė grėsmė, susidorojimo baimė ir tiesiog padorumas sulaikė jį.
       Namuose jis graužėsi dėl savo neryžtingumo. „Neįmanoma peržengti ribų neperžengiant ribų“, – kartojo sau.
       Vėliau viską pamiršo. Tik kartais skaičiuodavo šaligatvio plyteles. Stengdavosi neužlipti ant sudūrimo linijų, kai kurias plyteles peršokdavo.
       Paūmėjimas prasidėjo, kai kolegė darbe pasiūlė jam nueiti su ja į teatrą. Ji turėjo du bilietus. Niekas iš darbuotojų į teatrą eiti nenorėjo. Neturėjo laiko. Ji pasiūlė jam. Ir jis sutiko. Laiko turėjo.
       Vos užgesus šviesoms ir įsivyravus tylai, jis pajuto, kad kažkas ne taip. Jam kažkas darėsi. Nušvitusioje scenoje jau kurį laiką stovėjo personažas ir mįslingai žvelgė į salę. Benas panoro atsistoti ir jam ką nors garsiai pasakyti. Pavyzdžiui: „Ateik čia!“ arba: „Mesjė, jūsų vidinis pasaulis!..“ Jie sėdėjo aštuntoje eilėje iš krašto. Jo bendradarbės akys buvo nukreiptos į sceną. Ką ji ten mato? Kodėl ten? Jis, praradęs laiko nuovoką, panarino galvą ir ilgai žvelgė sau po kojomis į tamsą tarp kėdžių.
       Scenoje kažkas suinkštė, žagtelėjo ir pasigirdo pliaukštelėjimas. Benas pakėlė galvą. Iš aktorių pozų ir įtampos galėjai spręsti, kad veikėjas ką tik skėlė antausį veikėjai.
       Jis pradėjo sekti įvykius scenoje, nors ir ne viską suprato, nes vaidinimas jau seniai buvo įsibėgėjęs. Dialogai ir monologai jį ramino, tačiau vos tik įsivyraudavo reikšminga tyla, jis vėl pajusdavo nenumaldomą norą ką nors sušukti ar bent jau garsiai pakomentuoti, trumpai tariant, užmegzti kontaktą su aktoriais, o per juos ir su publika.
       Vienoje scenoje herojus ir jo sužadėtinė svečiavosi pas kažkokią ponią. Jie gėrė arbatą. Sužadėtinė pasakė: „Nuostabus pyragas, mamyte.“
       Benas ryžosi eksperimentui. Atsargiu, bet gerai girdimu balsu pasakė: „Pyragas.“ Žmonės, sėdėję aplinkui, atsisuko ir pažvelgė į jį. Bendradarbė kostelėjo ir vėl nukreipė akis į sceną. Tačiau Benas pastebėjo, kaip ji nežymiai pasislinko į kitą kėdės pusę ir patraukė ranką, gulėjusią ant ranktūrio jo pusėje. Scenoje jaunoji herojė pasakė: „Tikrai, mamyte, mums jau metas.“ Herojus atsistojo ir tarė: „Jūsų pyragas fantastiškas, ponia.“
       Benas nustėro. Gal jis pateko į kažkokį silpnapročių šou, kur beprasmiškai kartojamos tos pačios frazės, kad sukeltų kolektyvinę beprotybę?
       Sužadėtinė pasakė: „Užrašykit man pyrago receptą, mamyte.“
       Tai buvo paskutinis lašas. Benas pašoko ir suriko:
       – Išpisk mamytę! Išpisk mamyytęęę! Pisau pyragą!
       Herojaus veide atsirado apsišikėlio šypsenėlė, jis greit peržvelgė akimis salę. Neaišku, ar taip reikėjo vaidinti, ar aktorius sutriko. Tačiau spektaklis tarsi vyko toliau. Salėje stiprėjo šurmulys. Jis viską girdėjo labai aštriai ir aiškiai, o vaizdas scenoje pasidarė nepaprastai, net skausmingai ryškus. Jaunoji herojė pasakė: „Šį vakarą taip tvanku.“ Ji nusižiovavo, ir tas žiovulys buvo siaubingas. Jam pasirodė, jog herojus valgo savo sužadėtinės ranką, nors greičiausiai tai tebuvo galantiškas bučinys.
       Jis nusikvatojo ir spjovė į orą. „Nykštukas didelis, nes toli nuspjovė!“ – sušuko į salę, netiksliai cituodamas čigonų patarlę iš Merimė apsakymo „Karmen“.
       Piktos, kietos rankos tempė jį iš salės. Jis dairėsi ieškodamas akimis bendradarbės, bet ji pradingo, turbūt liko sėdėti savo vietoje. Kažkas kažkam dalykiškai pasakė: „Prisivaręs narkotikų, pažiūrėk, kokios jo akys...“
       Primityvūs žmonės, galvojo jis, teatro lankytojai...
       Salės durys užsivėrė už nugaros. Trys jį išvedę žiūrovai (vyrai) pasirodė esą uolūs ir buki (jis nekentė vyrų). Jie norėjo kviesti policiją arba greitąją. Pasitelkus visus diplomatinius sugebėjimus ir tokius argumentus, kaip antai: pervargimas, pakrikę nervai, nemiga etc., jam pavyko juos atkalbėti. Jo gynybinė kalba buvo rišli, išraiškinga ir gracinga, daug aiškesnė ir subtilesnė negu scenoje girdėti monologai. Trys juodašvarkiai oligofrenai paleido jį, matyt, tingėdami veltis į liudytojų procedūras atvykus pareigūnams. Jie išvedė jį į gatvę ir paliko. Grįžo žiūrėti spektaklio.
       Jis pasivaikščiojo vakarėjančio miesto gatvėmis, užsuko į barą, išgėrė brendžio, namo grįžo jau sutemus. Laiptinėje stovėjo kaimynų mergaitė ir rankose laikė šokyklę. Benas stabtelėjo.
       BENAS. Kodėl tu tokia didelė?
       MERGAITĖ. Aš nedidelė. Aš maža.
       BENAS. Didelė, didelė. Aš mažas, o tu didelė.
       Jis nutaiso juokingą veido išraišką, mergaitė nusijuokia.
       BENAS. Kodėl tu čia stovi? Ką?
       MERGAITĖ (po pauzės). Šiaip sau...
       BENAS. Aš irgi mėgstu stovėti.
       Jis parodo, kaip mėgsta stovėti. Mergaitė šypteli.
       BENAS. Ar tu paskolinsi man savo šokyklę?
       Mergaitė papurto galvą.
       BENAS. Bet man labai reikia.
       MERGAITĖ. O kam tau reikia?
       BENAS. Aš noriu pasikarti.
       Mergaitė žiūri į jį. Paskui pažvelgia į sieną ir pakrapšto ją pirštu.
       MERGAITĖ. O kodėl?
       BENAS. Man liepė mano viršininkas.
       MERGAITĖ (sukiojasi ant vienos kojos). O kur jis gyvena?
       BENAS. Šito aš tau nepasakysiu.
       MERGAITĖ. Kodėl?
       Benas nusisuka ir lipa laiptais į viršų.
       MERGAITĖ (jam pavymui, triumfuodama). Jis gyvena rūsyje!
       Benas sėdėjo tamsioje virtuvėje ir stebėjo, kaip duona vaikšto ant stalo. Iš čiaupo tyliai kapsėjo vanduo.
       „Tylėk, šlapia barzda“, – garsiai pasakė jis.
       Atsistojo ir tamsiu koridoriumi nuėjo į kambarį. Nedegdamas šviesos paspaudė TV valdymo pultą. Nušvito ekranas. Pranešėja kelis kartus sužiopčiojo, jos veidas pagelto, akys pasidarė visiškai juodos ir įgijo nedviprasmišką išraišką. Jis greit perjungė kanalą. Ten vyras didele Sirano de Beržerako (arba kankinio Chujanosovo, akimirksniu pagalvojo Benas) nosimi ir išpuvusiais dantim dūrė yla kažkam į viršugalvį.
       Bet ne, yla buvo jau iš kito kanalo. Ten rodė batsiuvį amatininką ir yla jis dūrė ne į galvą, o į batą.
       BENAS (perjunginėdamas kanalus). Tu, Depardjė, negudrauk! Visur tu, bliat', lendi... Tau beliko suvaidinti tik Santa Klausą Išpistbarzdį ir mūsų Viešpatį Dievą – Eurokonstitucinį Taraną!
       Komentaras pralinksmino, jis nusijuokė ir perjungė kanalą. Ten žalioj pievelėj kergėsi triušiai. Vaizdas jį nuramino.
       BENAS. Varykit, mažyliai...
       Jis atsisėdo į fotelį ir užsimerkė. Koridoriuje suskambo telefonas. Jis atsiliepė.
       BENDRADARBĖ. Kaip tu… Benai?
       BENAS. Kur tu dingai? Aš tavęs ieškojau. Ir neradau.
       BENDRADARBĖ. Aš tik po to… kai…
       BENAS. Ar spektaklis patiko?
       BENDRADARBĖ. Klausyk, Benai… ar tu gerai jauties?
       BENAS. Puikiai.
       BENDRADARBĖ. Tikrai?
       BENAS. Nesirūpink. Viskas okei.
       BENDRADARBĖ. Bet ar... tikrai?..
       BENAS. Tikrai tikrai, viskas puiku.
       BENDRADARBĖ. Bet kas tau pasidarė?
       BENAS. Mane suerzino vaidinimas. Aš alergiškas teatrui. Iki rytojaus. Labanakt. Beje...
       BENDRADARBĖ. Taip?
       BENAS. Tu laikeis didvyriškai.
       BENDRADARBĖ. Kaip turėčiau suprasti, Benai?
       BENAS. Taip ir suprask.
       Jis padėjo ragelį.
       BENAS. Sena supista kalė.
       Miegojo blogai. Rytą antklodė buvo drėgna nuo prakaito. Jis palindo po dušu ir sunkia galva išvažiavo į darbą. Vairuodamas pagalvojo, kad neblogai būtų ką nors „nuskinti“.
       Bendradarbiai į jį keistai žiūrėjo, nors ir „stengėsi nieko neparodyti“. Jis iš karto suprato, kad šlykšti boba visiems papasakojo apie vakarykštį ekscesą. Praeidamas pro ją pasakė: „Ačiū.“ Ji nusisuko.
       Direktorius išsikvietė jį ir ilgai kalbėjo apie įtampą, nervingumą, pareigų atsakomybę ir labai nekorektiškai – apie „uždarą jo gyvenimo būdą“, tarsi viską apie jį žinotų ir turėtų teisę apie tai kalbėti. Tačiau tuo viskas ir baigėsi. Tiesa, dar kelias savaites jis vis pajusdavo esąs stebimas absurdiškos, ciklopiškos direktoriaus akies, tarsi šiknos skylė paslapčia į tave žvelgtų.
       Su kolegomis jis ir anksčiau beveik nebendraudavo (kalbėdavosi tik darbo reikalais). Todėl jokių pokyčių neįvyko. Tik senai kalei, teatro mėgėjai, kartais mirkteldavo, reikšmingai pakilnodavo antakius ir konfidencialiai sušnabždėdavo: „Kada eisim į teatrą?.. Kada eisim į teatrą?..“
       Taip praslinko pusė metų ir atėjo lemtinga diena.
       Benas stovėjo perone ir laukė traukinio. Jo traukinys atvyksta į antrąjį kelią, tačiau prieš tai juo turėjo pravažiuoti kažkoks nesustojantis ekspresas. Netrukus jis ir pasirodė tolumoje, artėjo nemažindamas greičio. Šlykšti tamsiai raudona bjaurastis.
       Mėsos ekspresas lėkė kaukdamas, pradėjo kristi juodas sniegas, o dangus pasidarė baltas baltas kaip mirtis. Aplinkui šmirinėjo katės ir žiūrėdamos į Beną juokėsi. Tas žmogus, paprastas žmogus ilgu apsiaustu, stovėjo tiesiai prieš jį ir skaitė laikraštį, o juodas sniegas krito ant popieriaus ir nyko. Benas dar norėjo paliesti jo petį ir paprašyti, kad pasitrauktų, bet tuoj pagalvojo, kad toks prisilietimas būtų jam, Benui, lemtingas. Kauksmas stiprėjo, ir Beną apėmė siaubas, jį ėmė krėsti drebulys. Viskas aplinkui buvo taip ryšku, taip skausmingai ryšku, kad jis tenorėjo užsimerkti. Bet neturėjo teisės. Laikraštis buvo finalinis. Jo kampą draskė stoties vėjas, o prakeiktas nusisukęs kvailys, atsistojęs priekyje šalia bėgių, rodė jam savo pakaušį, pečius, siluetą, makabriškai mesdamas iššūkį nejudria, apsnigta apsiausto nugara: „Tu privalai, tu privalai, kitaip aš tapsiu nepajudinamas. Bandyk arba prasmek.“ Tą akimirką, kai lekiančio lokomotyvo nasrai atsidūrė šalia, Benas užsimerkė, griuvo į priekį ir iš visų jėgų abiem rankom pastūmė apsnigtą apsiausto nugarą. Kurtinantis dundesys, švilpianti oro banga ir siaubingas riksmas susiliejo į vieną neapibūdinamą garsą. Jis nematė, nenorėjo matyti, kas aplinkui vyksta. Klūpojo ant perono grindinio, susirietęs embriono poza, iš visų jėgų užmerkęs akis. Jis taip stipriai užsimerkė, taip sukoncentravo visą likusią jėgą į akių vokų raumenis, kad atrodė, jokia galybė nebeįstengs ištraukti jo iš tamsos, kurioje amžiams norėjo pasilikti. Daug šlykščiai rėkiančių balsų. Savo keliais jis jautė bėgančių žmonių kojų sukeliamą vibraciją. Bet dar ankstėliau pasigirdo neapsakomas, pragariškas ratų žviegimas. Traukinį stabdė. Kažkas spyrė jam į galvą, paskui parvertė ant šono ir smogė kumščiu į veidą. Jis neatsimerkė. Visa baisi pasaulio galia buvo bejėgė ištraukti jį iš tamsos. Jį apsupo šurmulys, šūksniai ir balsai. Daugiau jo nebemušė. Tik kelios rankos laikė jį prispaudusios prie žemės. Niekas nebandė jo atmerkti.


       Vienatvės žaidimai

       Pensininkas D. buvo „demaskuotas“ po to, kai pas jį užsuko kaimynas pasiskolinti grąžto. Pensininkas D., praeityje aukštų vyriausybės asmenų vairuotojas, gyvenantis vienas vieno kambario bute, pasiūlė kaimynui (buvusiam vienintelės dukters ne vieninteliam meilužiui) išgerti degtinės. Sėdėdamas prie stalo, kaimynas praskleidė užuolaidas, pažvelgė pro langą į įstiklintą balkoną ir ten pamatė ilgą medinį, apsilupinėjusį lovį gėlėms, užsilikusį dar nuo tarybinių laikų. Lovys buvo pripiltas juodžemio, iš jo kyšojo baltos tarsi grybų išrikiuotos galvutės. Balkone ant taburečių ir ant žemės stovėjo neskaidraus skysčio pilni stiklainiai. Kai kuriuose panardinti plaukiojo kažin kokie juodylai. Kaimynas palaikė juos konservuotomis daržovėmis ar vaisiais. „Ką ten tokius baltus augini?“ – paklausė jis ir ištuštino taurelę. „Čia mano pizdukai – anūkai“, – atsakė pensininkas D. Kaimynas pagalvojo, kad pensininkas juokauja, tik nesuprato juoko prasmės. Tada pensininkas paaiškino, kad juodžemyje auga kiauri prezervatyvai, pripildyti įvarių medžiagų. Ir jis pradėjo jas vardyti:
       jo, pensininko, senatvinė sperma,
       mielės,
       krakmolas,
       šūdas (nepaaiškino, kieno šūdas),
       samanos,
       šaknys (pasakė kelių šaknų ir žolių pavadinimus, kurių kaimynas nebuvo girdėjęs),
       jaunos moters seilės,
       fosforas,
       vaiko kraujas,
       pakaruoklio smegenų denatūratas (???),
       sieros deziksopizdatas (???),
       alpių vynas
       (šis paskutinis, tarsi abstrakčiai apibūdintas ingredientas, kaimynui nuskambėjo keisčiausiai).
       Kaimynas paklausė, iš kur jis gavo vaiko kraujo. Pensininkas D. paaiškino, kad gretimame kieme jis sutiko berniuką, kuris žaisdamas susitrenkė nosį. „Taip ir apsirūpinau“, – pasakė pensininkas.
       Šis epizodas kaimynui pasirodė ypač įtartinas. Jis atsiprašė ir pasiskubino išeiti, nors degtinės butelyje dar buvo likę. „Ei!“ – pašaukė jį pensininkas tamsiame koridoriuje ir kaimynas lėtai atsisuko. „Grąžtas...“ – pensininkas nuleistoje rankoje laikė elektrinį grąžtą, o jo kreivas žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai į kaimyno tarpuakį. „Atėjai, o ko atėjai – pamiršai“, – tarė pensininkas ir padavė jam grąžtą.
       Apie savo vizitą kaimynas informavo pensininko dukterį (savo buvusią meilužę), gyvenančią kitame mieste. Ji atvyko ir netrukus buvo suorganizuotas vizitas pas psichiatrą. Pensininkas neprieštaravo. Vizitas baigėsi ne hospitalizacija, bet tik vaistų receptų išrašymu. Psichiatras nusivylusiai dukteriai pasakė, kad neaptiko D. mąstyme jokių labai pavojingų patologinių nukrypimų nuo normos. Apie savo veiklą balkone pensininkas pasakė, kad „tai šūtka“. Paklaustas, ar turi namuose kokių nors magijos, demonologijos ar alchemijos knygų, atsakė: „Statistika man nereikalinga.“ Arba pensininkas kabino makaronus, arba buvo visiškas tamsuolis. Greičiausiai pastarasis, nes į psichiatro klausimą „Ką jūs manot apie homunkulus?“, pensininkas atsakė: „Tokio termino mano žodyne nėra.“
       Paklaustas, kokie yra jo mėgstamiausi užsiėmimai, pradėjo kalbėti apie futbolą ir futbolo klubus. Futbolą mėgo nuo senų laikų. Dar mėgo meistrauti. Sakė gerai nusimanąs apie automobilius.
       Duktė norėjo išgirsti aiškesnę psichiatro nuomonę, bet jis kalbėjo mįslingiau ir už patį pensininką: „Tai vienatvės žaidimai. Jie nebūtinai pavojingi.“
       Paslaptingų incidentų pensininko gyvenamojoje teritorijoje nebuvo užfiksuota. Su vaikais – visiškai jokių. Vaikų jis apskritai nemėgo ir vengė. Kalbos plačiai pasklido, tačiau kas iš tiesų buvo ta tikra ar kaimyno ir D. dukters sufantazuota (sufalsifikuota?) laboratorija balkone, niekas, be jos (ar judviejų?) ir paties pensininko, nesužinojo.
       Tik vieną kartą, vėlai naktį, kitas kaimynas grįžo namo išgėręs ir staiga jam pasivaideno, kad pro siaurą, ilgą rūsio langą, iš už aprūkusio stiklo į jį žiūri mažas, blyškus, susiraukšlėjęs veidelis. Kaimynas sustojo, užsimerkė, vėl atsimerkė, giliai įkvėpė nakties oro.
       „Katė...“ – sumurmėjo ir pasuko į laiptinę.


       Sportininkas

  Treniruotė – tai naikinantis vėjas.
  Nežinomas posakis

      
       Kai prieš mėnesį Frenkas nusprendė atsisakyti trenerio, man pasirodė įtartina.
       – Jis trukdo. Sportininkas turi būti vienas, – man paaiškino Frenkas.
       Nuo to laiko Frenkas pradėjo treniruotis nepaprastai intensyviai. Sportuodavo ir naktimis, ko anksčiau niekada nedarydavo.
       Jis atsisakė ir savo draugės.
       – Artimi santykiai trukdo. Ji paliko mane, aš palikau ją. Sportininkui svarbiausia – vienatvė. Poilsis nereikalingas.
       – Tai kaip atgauti jėgas? – paklausiau aš.
       – Nežinau, – atsakė Frenkas. – Dabar man liko tik sportas. Aš nesigailiu. Sportas nuo šiol užpildys visą mano laiką. Pašaliniais dalykais nebesidomėsiu.
       Man susidarė įspūdis, kad esu vienintelis žmogus, su kuriuo Frenkas dar beveik atvirai pasikalba. Iš anksto neįspėjęs, aplankydavau jį per treniruotes, bet jis nepykdavo.
       – Tu supranti, – kalbėjo man Frenkas, – sportas yra procesas. Nereikia pervertinti rezultatų.
       – Bet rezultatas irgi svarbus, – nesutikau aš.
       – Rezultatas svarbus tol, kol jį galima pavadinti rezultatu ir niekuo daugiau, – pasakė Frenkas.
       Vidutinės reikšmės varžybose, įvykusiose miške netoli miesto, Frenkas nepasiekė gerų rezultatų. Aš ten nebuvau, bet nugirdau kalbas, kad kiti sportininkai jam trukdę. Paklausiau Frenko, ar tai – tiesa.
       – Taip, – patvirtino jis. – Nenoriu tau meluoti. Jie man visada trukdo. Varžybose privalai likti vienas. Tikrose, o ne parodomosiose varžybose. Pastarosios manęs nedomina. Tu ne sportininkas, bet vis tiek supranti. Tai jau neblogai.
       Neseniai sutikau buvusį Frenko trenerį, kurį šiek tiek pažinojau. Treneris neslėpė pasibjaurėjimo:
       – Dabar jis ritasi tik žemyn. Sūnelis Frenkas smarkiai suklydo. Be manęs jis – niekas. Jis, kvailys, iškeikė mane. Aš jį, pederastą, nachui, prakeikiau. Ir jo nebėra. Perduok linkėjimus.
       – Frenkas sakė, kad jam nebetiko jūsų metodas.
       Treneris šyptelėjo:
       – Jo nebėra. Aš nesidžiaugiu, bet jo nebėra.
       Kitos – pasaulinio lygio – varžybos vyko smėlio karjere. Aš, laisvas žurnalistas ir Frenko draugas, gavau kvietimą ateiti. Žiūrovų nebuvo, tačiau, kaip man paaiškino vienas treneris, „nedaugelis jų, jeigu būtų atėję, būtų buvę įleisti“. Treneriai nervinosi. Sportininkai žvalgėsi į dangų. Pūtė erzinantis gūsingas vėjas. Jis šiaušė vandenį mažame žalsvame ežerėlyje, telkšančiame karjero centre. Tada pamačiau, koks Frenkas nervingas. Vėjo gūsis, žėręs į akis smėlio, jį baisiai suerzino. Atrodė, galėtų – susprogdintų karjerą. Iš visų jėgų spyrė į seną padangą, gulėjusią prie kojų. Man nepatiko jo elgesys. Nesportiškas. Mano galva, jis, vienišius, orus ir privilegijuotas, neturintis trenerio, visų kitų sportinių plebėjų akivaizdoje turėjo elgtis kitaip. Varžybos nepavyko. Tada karjere pirmą kartą savo akimis pamačiau, kaip sportininkai trukdo vieni kitiems. Galbūt Frenkas neklydo. Tikras sportas įmanomas tik vienatvėje.
       Jis pradėjo nekęsti žmonių, nes jie reikalavo rezultatų. Esu įsitikinęs, Frenko rezultatai buvo įspūdingi, ypač pastaruoju metu. Bet jis nustojo juos demonstravęs. Niekam jų nerodė, juos nuslėpdavo. Išmesdavo į šiukšlyną. Apmyždavo ir padegdavo.
       – Aš neslepiu rezultatų, – sakė man Frenkas, – bet jie erzina mane, nes domina kitus. Nenoriu siekti rezultatų. Aš – sportininkas, o ne juokdarys.
       Jeigu galima taip pasakyti, Frenkas per daug surimtėjo. Iš tikrųjų jo požiūris į sportą pasidarė nebenormalus. Tačiau Frenkas fragmentiškos draugystės su manim nenutraukė, aš ja džiaugiausi, nors ir negalėjau draugui padėti (siekti aukštesnių rezultatų). Jis pradėjo sportuoti miegodamas, tai gali kelti pagarbą arba pasišlykštėjimą – nelygu, koks požiūris. Man, atvirai sakau, tai kėlė dvejopus jausmus.
       Į kelerias varžybas miške ir raguvose jis atsisakė atvykti, įtikinėjo esąs pervargęs (tai buvo netiesa), tačiau vėl sutiko dalyvauti turnyre smėlynuose. Turnyras karjere buvo daug menkesnis už varžybas raguvose ir išvartose. Spėju, kad Frenkas vis labiau linko prie karjerų ir tolo nuo raguvų ir miškų. Jis leido sau rinktis.
       Varžybose karjere aš vėl dalyvavau kaip laisvas žurnalistas (ir Frenko draugas). Žiūrovų nebuvo. Temo.
       – Labai gerai, – pasakė man mažo ūgio, senas, nušiuręs treneris, nužvelgdamas varžybų teritoriją. – Čia milijoną kartų geriau nei stadione. Žiūrovai... – jis paniekinamai dirstelėjo į mane. – Žiūrovai nereikalingi.
       Aš neprieštaravau.
       – Stadionus išrado išsigimusi antika, – pridūrė treneris.
       Paskutiniame pasaulinio lygio turnyre Frenką diskvalifikavo. Ne dėl dopingo vartojimo. Dėl „elgesio, nesuderinamo su sportu“, kaip oficiali vadovybės paaiškino spaudai. Iš tikrųjų viskas vyko daug paprasčiau. Frenkas atsisakė pradėti varžybas, kol visi kiti sportininkai ir jų treneriai nepasišalins iš varžybų vietos. „Turiu likti tik aš ir teisėjas“, – tokias sąlygas iškėlė naivusis Frenkas. Žinoma, jį patį pašalino, o varžybos prasidėjo dešimčia minučių vėliau.
       Paskui savaitę Frenko nemačiau. Bet žinojau, kad jis treniruojasi. Dieną ir naktį, per audrą ir per štilį, plieskiant saulei ir žliaugiant lietui.
       Nežinau, ar jį dar domino kokios nors varžybos. Prisipažinsiu, aš niekingai jo vengiau. Vengiau jo sporto ir jo begalinio rimtumo (Frenko vienintelio trūkumo).
       Paskutinė Frenko idėja nustebino visus pažįstamus. Ji iš tiesų buvo keista. Supraskite, visus turnyrus jungė vienas bendras ir svarbus bruožas, svarbesnis už dalyvaujančių sportininkų pasirengimą, būtent – visi turnyrai buvo rengiami vėjuotuose karjeruose, dykvietėse, gūdžiuose miškuose ir rėvose, galų gale apleistose statybvietėse ir net požeminiuose garažuose. Visas šias vietas gaubė gaivi erdvė (požeminiai garažai – išimtis), samanos, smėlis, lietus ir debesys, greitai plaukiantys dangumi, ūkanoti laukai, laukinių paukščių klyksmas vakaro horizonte. Turnyras ir erdvė buvo esmingi ir neatsiejami dalykai. Turnyras kaip kontrastas tvankiam treniruočių kambariui. Ir staiga Frenkas pasiūlė surengti pasaulinio lygio varžybas jo buto virtuvėje. Tai nuskambėjo keistai, bet žmonės susirinko. Visi žinojo, kad Frenkas treniruojasi daugiau už kitus. Ir kad jis – sporto aristokratas. Bet jie susirinko ne iš pagarbos Frenkui, o iš smalsumo. Treneriai, sportininkai, žiūrovai: visi – iš smalsumo.
       Mes, bukagalviai sporto entuziastai, stovėjome virtuvėje, koridoriuje ir kambaryje, laukėme varžybų pradžios. Ir tada atsitiko neįtikėtinas dalykas (aš tuo metu stovėjau ant slenksčio tarp virtuvės ir koridoriaus) – staiga supratau, kad Frenkas pradeda varžybas be apšilimo, neįspėjęs nei sportininkų, nei jų trenerių, nei teisėjų. Pamačiau Frenką vienu metu keliose vietose: jis tarsi stovėjo ir virtuvės kampe prie stalo, ir šalia šaldytuvo, ir balkone, ir (nenorit – netikėkit) visu savo masyviu, raumeningu kūnu horizontaliai kybojo virš viryklės. Tai truko, kaip sakoma, tik akimirką, bet iš totalinio siaubo (ar susižavėjimo, o gal tik susidomėjimo), kurį pamačiau žiūrovų ir nespėjusių varžybas pradėti sportininkų akyse, supratau, kad man nepasivaideno. Tai iš tiesų vyko. Niekas nebežinojo, ką galvoti. Už lango kranktelėjo varna. Išgirdome, kaip vonioje bėga vanduo. Turbūt Frenkas, norėdamas po varžybų išsimaudyti, leido vandenį į vonią, nes niekur jo nebematėme. Bet jo nebuvo ir vonioje. Mes išvydome Frenką, stovintį prieš didelį veidrodį koridoriaus prietemoj. Jo veidas ir žvilgsnis atrodė tokie, lyg jis ruoštųsi suryti savo įspūdingą atvaizdą, iš burnos pro sukąstus lygius ir baltus dantis tekėjo geltonas tulžies ar perkąsto danties pūlinio skystis.

       Po penkių dienų sužinojau, kad Frenkas mirė. Trumpas reportažas juoduosiuose geltonųjų laikraščių puslapiuose kaip visada nykiai pavaizdavo mirties detales. Mane ypač žeidė idiotiška antraštė: Nuo degradacijos tramplino į mirties glėbį. Bet aš žinojau, kad ji nepaprastai rimtam mano draugui sportininkui sukeltų tik lengvą šypseną.