tekstai.lt

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai


lygutait.jpg

Troleibusų stotelė

Tuščia troleibusų stotelė –
Tyli ir mįslinga.
Iš čia gera žiūrėti
Į rudenį.

Rodos, matai, kaip tolsti
Nuo savo gyvenimo
Lengva ir ramia širdimi.
Nes viskas, kas nebe tavo,
Pradingsta lapkričio ūkanoj.

Lygiai taip pat, kaip tai,
Kas tiktai tau priklauso.


***
Diena grėsminga,
Šiurkšti ir niūri.
Ji traukiasi iš pasaulio
Sukeldama vėją,
Besidraskantį taip,
Lyg norėtų išplėšti
Ir paleisti laukais
Iš baimės
Virpančią širdį.


Nublokšti į vienatvę

Nuogi
Mylinčiųjų kūnai
Jau atsiskyrę
Vienas nuo kito.

Jau vėl nublokšti
Į savo vienatvę.

Nuogi mylinčiųjų kūnai
Taip tamsoje spinduliavo,
Tartum iš jų
Žėrėdama
Veržtųsi siela.


***

Abejingai,
Šiek tiek nustebus
Mazgoju
Savo pavargusį kūną.

Turbūt, galvoju,
Šitaip prausiamas
Mirusysis.

Ant vonios sienos
Iš kažkur atsiradęs
Į mane žiūri voras.
Irgi nustebęs.


Ramybė

Gelsta ir krenta
Rudenio lapai
Ant tako,
Kuris šią naktį sustoja
Ir neveda niekur.

Vėjas nurimęs.
Girdėti,
Kaip visi –
Gyvieji ir mirę –
Tyliai pavirsta
Į nieką.


***

Birželio penkioliktą dieną
Kaip apsėstoji
Klajoju pamiškėmis,
Palaukėm,
Palei geležinkelį.

Nudunda tolyn traukinys.
Virš miško nuskrenda paukštis.

O ant pylimo pienė pražydus
Geltonuoja kaip geltonavus,
Tartum birželio diena
Būtų įstrigus
Tarp žolynų ir krūmų
Ir amžinai sustojus.


***

Meldai leidžia šaknis
Į ežero dumblą.

Rudas pakrantės vabalas,
Išsirengęs į amžiną žygį,
Tik trumpam
Žolėje sustoja.

Bitė į avilį
Parneša amžiną medų.

Pažiūrėk,
Kaip vakaro ežeras rimsta,
Kad prieš aušrą
Vėl sujudėtų.

Ir netark mirties vardo
Be reikalo.