tekstai.lt

Vladas Braziūnas. Laiko pakrašty

Vladas Braziūnas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Vladas Braziūnas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

       *

 

nuo tada, kai pradėjau gyventi atgal

su jaunais vėlei jaunas, tarp senių nesavas

sulėtėję, apsunkę vos sunkėsi vandenio žvilgsniai

nutylėjimų slėniuos kuždėjos ir vangiai dvėsavo

begalinis alėjų lietus, mus atsieti nuo juoko ir geismo

veltui bandęs: nei guolis mirties nepakeis jau

išsigandusios kandys mums rengia prisiekusių teismą

mes dar žaidžiam, jauni, mes dar geidžiame žaisti

 

pinigėliais auksiniais ant stirnos virpsinčio šono

ir šilkinėm šventosios akim, po žieve

kaip įsukus ruletę, išradusi ratą rievė

žiedžiam žiedą... prieš žiemą prasprogusio seno kaštono

 

 

skersgatvyje

 

šešėliai šėlo mėlyni

ir mėnesienos ruožus

išmėtytus pasieniuose

lenkei kaip užminuotus

 

drebėjai: mėnesienoje

kažkas kiekvieną seka

tave ar tu, vis viena jau

nematomą ir aklą

 

taškelį juodą tolyje

dar be žmogaus pavidalo

išsidavėm, prapuolėme

gaidys nebepragydo

 

 

       *

 

nyra iš ryto dulksnos

skurdūs gyvenimo sodai

pro mėnesienos progumas

skalija Dievo skalikai

klystančią sielos avelę

linksta po širdžia dunksėję

žingsniai: at-stu, per ats-tu

 

lipa išklipusiais laiptais

laibaliemenė, pila

po lašą pelijančio vyno

kol nepatvino actu

 

iš akmens ir iš amžiaus

 

 

       *

 

darbų sugrįžus po žiemos apstu

išsiurbti veją, išmazgoti ežerą

sodinkelį ištrinkt ir sušukuot

 

ir ant langų užleist šilkų miražą

tada banguot kaip dangūs ir vanduo

 

sapnuot, išpilstei rytmetinio rūko vyną

dievams puotaujant, tau iš rūko nyrant

svaigai nebesumodama nuo ko

 

prieš saulę tau liepsnojo liepų lajos

ugninės šmėklos, alkanos ir rajos

artėjo, tvino, siekėsi niokot

 

kaip vėtrų vandenai nuolaidų krantą

save tenai regėjai šokant, skrendant

ir vėl iš lėto žengiant lyg stiklu

 

audros aky apie tave nutyko ūmūs

pasaulio vėjai, palikai suglumus

ant balto dūmo dūlančių kelių

 

 

       mazgas

 

aštuntoji diena, kai teis

ar kuri neateis, tik būsim

atgailavę viešai, nepakankamai

 

žalvario žiogas grakščiom

gelžkelio tilto kojelėm

juo niekad gyvi nesikarstėm

 

filosofo galva ant turėklo

sprandas raudonai įtvinkęs

 

veržiasi daugiagyslė

užuomazga be atomazgos

 

 

pasaulis, kurį gyvenu

 

kyla baisi audra

vartanti aukštus medžius

ir išsvaidanti riedulius

ritanti rūką

nuo balkšvo Alyvų kalno

žmonių merginas

užšokdinanti negyvai

pasivertus puošniais ponaičiais

 

prasidėjo ne taip, tekėjo

drėgni ir drungni vėjai

stovinėjo Judėjos danguj

auksaplaukės blausios kometos

 

mėtų krūmas rusvais

žiedeliais, aplenkiamas Palestinos

nektarinijų, – patinas kardinolas

patelė pelenė, vėjas vienakis

 

paliečia ranka – užmigdo

šešėliu – karštį įvaro

akimi – atima dvasią

 

dvasnos vienkupriai

pakeliui į Negyvąją jūrą

gaidys gaisruojančia skiautere

gaišta į kruviną gaisą

 

 

       gilyn

 

išdantyti kalnai, ir plokštikalnės plyti kaip stalas

tavo veido ovalas per atbrailą ritas, ir krinta

tavo žvilgsnis į prarają, nieko nematantis žvilgsnis

kaip nutrūkęs ryšys tarp komandos viršuj ir po žemėm

 

po kalnais, akmenais, kai neliauja atogrąžų liūtys

jokio aido iš slėnio, iš kur atkeliauta gyvybės

juodą kelią pašvietusios žiežirbos grįžta į niekur

šnypščia, gelia pirmykštė migla, rasomis į akis įsikibus

 

 

       *

 

kantrybės su beribè neberimuoji

maknojęs ratais šunkelius, bekeles

greitadarbę gruodo greitãkalbę likus keliolikai

gal sekundžių, gal metų

 

beri ir dabar, bet po mažą žiupsnytį

druska dabar ant žaizdų, o smėlis į laikrodžio taurę artipilnę

iš tikro tai niekur jau taip ir nebeskubi, skuba tie, kur apipila

tuo, ką prieš dieną iškasę, paskutinę vienatvę, nejaukią ir nykią

 

geriau, kad tai būtų vasaros

pavakary prie ugniakuro

girdėtum per lėtą lauką

kaip niekas tavęs nebešaukia

 

 

paslaptingi salynai

 

lentyna – lyg drignės šaka

pristatyta puodynių

gerai, prisiminsim, jei ką

iš ko laižyta ir lakta

 

mingančių vištų ant lãktų

kurkiamos lipnios klejonės

sunkiai sėdančios saulės

spindulys, liūdnas padienis

 

nulydimas užu miško

anapus – nematomos sãlos

lėktum per švytintį lyną

negrįžtum

 

 

       *

 

nei aš mačiau tos móteries dainuojant

nei paukščio ant jos delno

kai nusileidau į sodus

į naktį su dviem mėnuliais

 

paviršius niro į gylį

neliaudamas būti paviršium

ką tylim ir ką pamiršom

kilo, žydėjo ir plėtės

 

paletė virpėjo rankoj

virš vėjo, virš visko, kas jau nuvėjo

stovėjo ant kalno varpinė, grojo kas valandą

liekantiems, mojo išeinantiems

 

priekurčiai kaimo vargonai

rėkė garsiau nei airių

pragaro klubas, per kiaurą

naktį prakaitas žliaugė

 

vėso mėnuliai, klubai

klibinę rytą, žvaigždės

sniegą pasėjo, niekur

 

nedingsiu iš balto sodo

o ko pro miegą šypsosiuos

neprisiminsiu

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12