tekstai.lt

Julius Keleras. Balandis, šventės ir pošventės


       „Balandis – žiauriausias mėnuo, skleidžiąs alyvas virš dykynės“, – smilkteli T. S. Elioto citata, vos pagalvojus apie šį mėnesį, kuriame, jeigu atidžiau žvilgteliu į kalendorių, susikryžiuoja daug skirtingiausių švenčių – iškilnusis Verbų (Palmių) sekmadienis, Pasaulinė paukščių diena (įdomu, ar paukščiai bent nujaučia dienos ypatingumą?), irgi turbūt pasaulinė melagių diena (balandžio 1) – politikams, polittechnologams, biurokratams bei neįmanomai gausiai jų aplinkai, ko gero, užsitęsianti 364 dienom ilgiau nei, tarkim, sodiečiams, mokinukams, darbininkams beigi kitiems doriems triūsliams, Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena (balandžio 11). Švenčių sąraše visų laukiamos Velykos (balandžio 8) – su margučiais, jų ridinėjimu, daužymu, jau primirštais mūsų agrarinio ciklo (kaip mėgdavo sakyti andainykštis VVU literatų būrelio (1985–1986) Dievas Tėvas, beje, tai reta, niekad neįmerkęs rankų į politinės tėkmės purvą – Marcelijus Martinaitis) personažais ir atributais: Velyke, Velykų eglute, velykavimu. Šventinių dienų paradą galima būtų tęsti, tačiau kas iš to? Mūsų sąmonė rimčiau tėra įsikibusi į religines tautines šventes, išsiliejančias Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kitų mes beveik nei žinom, nei žinoti nenorim. Nors, tiesą sakant, vargu ar svetur yra kaip nors kitaip.
       Oficialios kalendoriuose surašytos šventės, žinoma, yra tik viena regima švenčių rūšis. Žmogus yra būtybė labiau nei dirbti mėgstanti susigalvoti tų nuolat trūkstamų švenčių ir pramogų. Dainų, sporto, muzikos šventės. Asmeninės, bendrosios, šeimos, valstybinės, skirtingos ir kalendoriškai besikartojančios metų karuselėje. Viskas gali tapti švente, priklausomai nuo įtikėjimo. Tarkim, man Lietuvos Nepriklausomybė savaime ir pati sau yra šventė, minėtina ne vien dviem gerai žinomom datom. Ir todėl, kai ją reikia švęsti privaloma, nurodyta tvarka (nors tai atrodytų lyg ir savaime suprantama), kažkas manyje šiaušias ir liepia švęsti kitaip. Šiuo atveju tas kitoks šventimas nėra susijęs su kokiu nors palaimingu vartojimu (laisvalaikio, maisto, gėrimų, paradų, iškilmių retorikos ar pan.). Tai šventė, kuri visada su tavimi nuo gimimo ir kuriai reikia palikti vietos – kasdien, be patetikos. Čia nederėtų vulgarizuoti: tai tylos ir intymumo šventė, nereikalaujanti jokios gerai artikuliuotos pakilios retorikos, jokių tai progai gerai išmoktų, nugludintų žodžių ar sakinių. Kasdieniškumas šiuo atveju ne tik nesudarko šventės, bet suteikia jai egzistencinį pagrindą, pabrėždamas ne tą vienadienį paradinio išgyvenimo mirksnį, bet susitapatinimo ir vienovės su tėvyne, t. y. vieta, kuriai lemtingai priklausai ir kuri tau lygiai tiek pat lemtingai priklauso, pojūtį. Pamenu, kokiais 1985-aisiais mudu su kurso draugu nusprendėm atšvęsti Vasario 16-ąją Vilniaus geležinkelio stoties restorane. Atšvęsti – gal skamba per didingai. Neprisimenu, ar daug ir ką kalbėjome. Tiesiog ta proga studentiškai išgėrėme po stiklą ar du šampano, o jau gerokai vėliau, besirengiant išeiti ir užbėgus į WC, nepažįstamas vyriškis maloniai paklausė: „Tai ką švenčiat, vyrai?“ – „Gimimo dieną“, – atsakiau turėdamas omenyje Lietuvos gimtadienį. Ačiū Dievui, daugiau detalių jis nepageidavo, nes, be abejonės, būčiau tikrai patenkinęs jo smalsumą – buvom ir naivūs, ir gerai nusiteikę. Laimingai praslinkusią grėsmę suvokiau ne iš karto, toli gražu ne iš karto.
       Švenčių spektras išties begalinis ir, ko gero, nesusijęs su jokiais Grigaliaus, actekų ar dar kokiais kitais kalendoriais. Šventė – pamatyti kelis dešimtmečius niekur nesutiktą bičiulį, šventė – rasti seniai dingusią brangią knygą, šventė – atsiminti netikėtą, irgi senokai kažkur tarp kitų atminčių pamestą vaikystės detalę. O jeigu dar per radiją visus tuo atradimus lydi kernagiškas entuziazmas: „mūsų dienos kaip šventė“, tuomet supranti, kad šventė pakankamai reliatyvi ir ganėtinai klaidinanti sąvoka. Štai, tarkim, ką knygoje „Įvadas į antrąjį tūkstantmetį“ ( J. G. Ballard. „A User's Guide to the Milennium“, 1997), apibūdindamas perskaitytus dailininko, kino režisieriaus Andy Warholo (1931–1987) viso gyvenimo dienoraščius, rašo J. G. Ballard'as: „Kai jis [A. Warholas – J. K.] slinkdavo per Niujorko sutemas kaip šventinė peleno blyškumo šmėkla su baltu peruku, atrodydavo, kad jis vaidina save.“ Tačiau, jei ankstyvuoju savo kinematografiniu laikotarpiu jis galėjo būti laikomas „amfetamino amžiaus Waltu Disney'umi“, tai vėliau, gerokai klaidžiodamas po begalinius vakarėlius Manhetene, jis atrodo gana apgailėtinai, sakytum, valiumo (mūsiškio relaniumo) apsvaigintas Mikimauzas. J. G. Ballard'as komentuoja viename dienoraščio epizode aprašytus devynis tąvakar įvykusius vakarėlius, kuriuose dalyvavo A. Warholas – tiek veiksmo ir „nė vieno įdomaus pokalbio“! Mes nežinome, ar A. Warholui, netikėtai mirusiam 1987-aisiais po tulžies pūslės operacijos, tie vakarėliai turėjo ką bendra su švente, šventiškumu, ar tai buvo tiesiog įprastos rutinos dalis, tačiau J. G. Ballard'o komentarai vienprasmiški: jokios šventės vėlyvajame A. Warholo gyvenimo tarpsnyje nebuvo. Regėtųsi, gyventa vien vakarėliais, populiarumu, milžiniškais honorarais, tačiau jo bičiuliai vienas po kito susirgo ir mirė nuo AIDS, pats tapo priklausomas nuo valiumo ir to neslėpė, žmonės ėmė jo vengti, net per vakarėlius sėstis toliau nuo jo, o galų gale ir kvietimai į vakarėlius pasibaigė, nors jis tebeliko megažvaigžde.
       Ernestui Hemingway'ui, kaip spėju ir Valdui Papieviui, šventė, kuri visada su tavimi, buvo Paryžius, kitiems, gerokai menkiau išgarsėjusiems ar net visiškai to nesiekusiems lietuviams ir nelietuviams – Niujorkas, Berlynas, Londonas. Paulina Pukytė savo knygą „Jų papročiai“ (2005) skiria „tiems, kurie išdrįso išvažiuoti, ir tiems, kurie išdrįso pasilikti“. Jos autorė pati, kiek žinau, gyvena tarp Vilniaus ir Londono, pastarajame, regis, užtrunka ilgiau. O pasiliekančiųjų pasaulis gana pastebimai ir sparčiai tuštėja. Juokinga valstybiškai stabdyti šį procesą, galvojant tik apie pasekmes ir neigiant ar bent apeinant šio reiškinio priežastis, natūraliai nuo darželio ar mokyklos dienų neskiepijant patriotizmo, kaip tai daroma Lenkijoje, kur vaikai mokomi savo gatvės, rajono, miestelio, vaivadijos, šalies istorijos ir nuo mažumės jau būna su ja suaugę. Toks motyvuotas požiūris pastaruoju metu stabdo lenkų emigraciją, nes suvokiama, kad gyventi savo šalyje yra šventė. Mano šventė – Vilnius. Septynerius metus jame buvojęs tik fragmentiškai kaip koks piligrimas, galop stabtelėjau ir tuomet supratau, kad čia, tik čia yra mano šventė. Ir nebūtinai balandis – žiauriausias mėnuo, nes ir Vilnius, ačiū Viešpačiui, anaiptol ne dykynė.