Leonardas Gutauskas. Regimanto Tamošaičio nuotraukaRetsykiais ji paklusdavo

 

Retsykiais ji paklusdavo prievartai, gašliam vyro išradingumui, užsilikusiam nuo siautulingų jaunystės laikų. Bet tik retsykiais, kai pilkos kasdienybės monotonija įsigrauždavo į visą jos esybę, ir tie aistringi, kone nežemiški judesiai pažadindavo joje nuo urvo laikų moters lemtį nulėmusią laukinę laisvę, taip ryškiai išreikštą uosto mergelių meilėje, be dvejonių atsiduodančioje reikliam ir grubiam jūreivių glėbiui. Tik retsykiais. Be to, tai buvo labai seniai, berods XX amžiaus vidury…

 

Iš mūsų jis buvo drąsiausias

 

Iš mūsų jis buvo drąsiausias, dvylikametis užkopdavo į pačią trianguliacijos bokšto viršūnę ir turėklais, tarsi cirko akrobatas išskėtęs rankas, apeidavo nedidelę aikštelę. Ežere jis iš valties panerdavo į giliausią uždumblėjusį duburį ir atkabindavo į vandens lelijų šaknis įsikirtusį brangų plieninį kabliuką. Vienui vienas išdrįsdavo išsukti minosvaidžio sviedinio sprogdiklį – toks savamokslis pokario laikų išminuotojas. Bet ryškiausias jo drąsą įrodantis sumanymas buvo pasiekti bažnyčios bokšto varpą ir ant jo pasisupti – iš apačios žvelgiantiems mums, miestelio berniūkščiams, atrodė, kad ten, aukštybėse, supasi angelas Mykolas ar Gabrielius. Jis visiškai nejautė aukščio ir didelių tamsių gelmių baimės. Dangus jam buvo čia pat, ranka pa-siekiamas. Mes buvome įsitikinę, kad panoręs jis lengvai užkoptų į debesį, atsisėstų ant jo krašto ir mėtytų į mus pariešės lazdynuose prisiskintus riešutus. Ir vis dėlto ateitis jį apgavo – po keleto metų pasodino prie Stalinieco vairo, prie tos geležiniais vikšrais žemę drebinančios pabaisos svirčių, tad kartą, gerai įšilęs, apvirto ir prigėrė seklioje pakelės griovio baloje. O kodėl jis pasirinko tą į tanką panašią urzgiančią naujosios epochos mašiną, ne kokį ketursparnį lėktuvėlį, – liko paslaptis…

 

 

Akimirkomis, kai man reikia

 

Akimirkomis, kai man reikia paguodos, visada mąstau ne apie mamą, juo labiau ne apie tėvą, o apie gyvenimą senelės prieglobstyje Rytų Aukštaitijos kaime, nedidelėje troboje ant upelio kranto. Regiu vaiką, nuo juodalksnio šakos, palinkusios virš vandens, stebintį mažų raibų gružlių guotą, plevenantį permatomais perliniais pelekais per sprindį virš spalvingų dugno žvirgždelių. Girdžiu už tvoros seno ąžuolo viršūnėj kalenanti gandrą, arba stebiu kitą, su angimi snape iš Pakapių pelkės grįžtantį į lizdą, – vaikas žino, kad Dievas šiam išdidžiam paukščiui įsakė naikinti šliužus. Klausausi kamaros prieblandoje senelės skaitomos maldaknygės žodžių, tokių svarbių ir gailestingų, keturmečio berniuko kojos apmuturiuotos šiltu grynos vilnos šaliku, kurį ilgais virbalais numezgė jos pirštai. Nes jau ruduo, ir naktys darosi šaltos…

 

 

Paklausk akmens

 

Paklausk akmens, kuris budi sodo pakrašty po lazdyno krūmu, – jis tikrai prisimena ir žino daugiau už tave. Net sliekas Dantės pragaro koridorių planą išmano geriau nei visos tavo knygos ir sapnai…

 

 

Juk vienatvė kaip augalas

 

Juk vienatvė kaip augalas, iš tamsos sėklos išdygęs tavyje. Kartais tai tiesiog paprastas erškėtis – jo dyglių paliekamos žaizdelės greitai užsitraukia ir surandėja. Tuomet mąstai apie erškėčių vainiką, kurį ryt poryt ant tavo galvos uždės nebūtis. Kitais sykiais jauti, kad keisto neregėto augalo kamienas – tuščiaviduris, o į molinius jo lapus įrėžtos tavo gyvenimo datos. Su šia vienatvės rūšimi sunkiau susigyventi, nes supranti, kad aštuoniasdešimties metų rėžiai vis viena susilies į vienintelį ištisą tamsos brūkšnį pajūryje, ir švyturio veidrodis negalės tavęs apsaugoti nuo povandeninių uolų…

 

 

Kur buvai?

 

Kur buvai? Pas Eloną, gėrėm kavą ir apie šį bei tą kalbėjomės. Po kelių dienų išaiškėja, kad sėdėjo pas Aušrą ir ragavo kalvadosą. Kitą kartą jis klausia: kada baigei darbą? Ji atsako: pusę šešių. Tai kodėl grįžti tik septintą? Iš mokyklos nutariau pareiti pėsčia ir užsukti į skuduryną. Ir vėl paaiškėja, kad, baigusi pamokas, ji sėdo į troleibusą, nuvažiavo į Žvėryną ir valandą vaikščiojo po tą siaurą gatvelę, mėgindama prisiminti vienaaukštį namą, kuriame dar nesusituokę juodu nuomojo kambarėlį. Bet ar galima panašius nutylėjimus vadinti melu? Nebūk kiaulė – palik jai bent tas kelias laisvės valandėles, o jei negali savęs perlaužt, tai kodėl tau jos neprirakinus prie būdos ir nepastačius dubens su vištos kauliukais?

 

 

Dabar tas aikštės grindinys

 

Dabar tas aikštės grindinys priešais šventoriaus vartus, andai skambėdavęs vežimų ratų geležimi ir pasagomis, užlietas ir palaidotas po karštymetyje besilydančios dvokios dervos danga. Čia jau seniai nebevyksta trečiadienio turgūs, tad neužuosi to gaižaus, savaip malonaus arklių šlapimo ir garuojančių žalsvų obuolių – visame miestelyje vos vienas arklys, kurį laiko zakristijonas, kad, įsodinęs į roges kalėdojantį kleboną, apsnigtais keliukais aplankytų atkampiausias apylinkės sodybas – mašinėle ne visur pravažiuosi. Raudonplytės senovinės Kryžiaus kelio koplyčios, prieš dvidešimt metų išgriautos, atstatytos iš silikatinių plytų, riogso panašios į savamokslio meistrelio suręstas būdas. Ir tik viena liko nepasikeitę: tos minios žmonių, pulkais plūstančios iš šventoriaus ir išeinančios į liepos karštymečio kelionę, kad pakartotų evangelijose aprašytąją. Ir vaško žvakės – tos pačios, ir maldos, ir giesmės, ir žydintys alyvų kerai, ir besvorės belaikės dulkės…

 

 

Tobulos architektūros provaizdis

 

Tobulos architektūros provaizdis – tie bičių nulipdyti koriai, tikslumu ir prasme toli lenkiantys XX amžiuje šalia Luvro pastatytą stiklinę piramidę, kurios naudingas plotas tėra grindys – likusi erdvė beprasmė. O visos korių akys iki kraštų užpildytos prabangių gėlynų medumi ir bičių pieneliu, tuo dievų maistu. Žinojo senieji keltai, kad tikroji poezija – tai žmogaus kraujas, sumaišytas su pienu ir medumi…

 

 

Buvo metas

 

Buvo metas, kai dažnos studentės bendrabučio kambarėlyje ant sienos kabojo Ernesto Hemingvėjaus nuotrauka, tas plačiai išgarsėjęs atvaizdas: žilabarzdis apyjaunis vyras su aukštakakliu megztiniu, tiesus, liūtiškai drąsus žvilgsnis, slepiantis tiesą – šis vyras apie meilę žino viską. Tuo tarpu kasdienybėj aplink jas trainiodavosi kaimo berneliai ar proletarų sūnūs, negrabūs puskvailiai naujokėliai, nežinantys, nuo kurio galo pradėti. Bet E. H. nusišovė, abiem šautuvo vamzdžiais išsitaškė sau smegenis, ir taip staiga išnyko niekada nepažintas, išsvajotas, išsapnuotas meilės objektas. Po kelerių metų baigiančias studijas merginas į vizijų verpetą įsuko tie septyni smagūs vyrukai odinėmis kelnėmis, visada dulkėti, raiti ir įstabiai taikliai šaudantys į bet kokį taikinį – į „Šauniosios septyniukės“ seansus visi bilietai būdavo tiesiog išgraibstomi. Bet ir šie stabukai pamaži seno, nupliko, niekada jau nesėsdavo ant laukinių žirgų, o užsidarę vienatvėje skaičiuodavo ir perskaičiuodavo šlovės laikais užsidirbtus milijonus. Tad kas liko jaunoms muzikantėms, mokytojoms, daktarėms, teisininkėms, taipgi pamažu senstančioms? Koks nors apdairesnis buhalteris, inžinierius, partijos bosas ar jo pavaduotojas, kolchozo pirmininkas, ligoninės vyr. gydytojas, tarybinio ūkio agronomas, plikę peruku slepiantis docentas ir kiti vidutiniokai. Pagaliau, kaip sakoma, iš bėdos – ir koks ne galutinai prasigėręs poetas ar menininkas. Na, o jaunystės svajones apie romantišką nežemišką aistringą meilę išnešiojo suodinų kaminų kuosos, žvirbliai ir į Pietus išskrendančios kregždės. Žodžiu, visa baigėsi taip, kaip ir turėjo pasibaigti…

 

 

Vis ruošiasi, bet

 

Vis ruošiasi, bet taip ir neišdrįsta vėl perskaityti jos penkiasdešimties metų senumo laiškų, slypinčių giliausiame rašomojo stalo stalčiaus kampe. Jai užmigus, išsiimsiu ir perskaitysiu, drąsina save senas pirdžius, tačiau vis kažko bijo – kaži ko? Gal tuose laiškuose slypinčios sąžinės ir teisybės, niekais paversdavusios sentimentalius, romantiškus jo išvedžiojimus? Bijo teisybės, kurią ir šiandien labai sunku pripažinti. Tad vis ruošiasi perskaityti bijodamas ir jos, ir savęs, bet ir į ugnį neįmeta to virvele perrišto trisdešimties laiškų paketėlio. Juokauja: pasiimsiu su savimi išeidamas ir kokį vakarą perskaitysiu sėdėdamas ant dangaus dulkėmis nuklotų Kokyto krantų…

 

 

Dar ir šiandien

 

Dar ir šiandien, žvelgdamas į jos akis, atpažįsta tą Šventosios slėnio kraštovaizdį, smėlėtus kyšulius, mato save ir ją nuogus skaidriam, lėtai srūvančiame vandenyje; tas aukštas senas pušis siauro upeliuko skardyje, ant šių medžių nakvojančius didžiuosius sidabraplunksnius rožinėmis krūtinėmis karvelius keršulius; vakaro sutemose žėrintį laužą, virš jo pakabintą suodiną arbatinuką, dvi sudedamąsias loveles ant žvirgždo šalia palapinės; knygą jos rankose, save, darinėjantį sugautas žuvis. Prisimena, kaip išlipę iš dulkėto seno autobusėlio, užsimetę kuprines patraukė į Šventosios slėnį – mieste užaugusiai, jai visa čia buvo nauja, kone šventa, o jis sugrįžo į savo vaikystės dienas. Visa regi ir prisimena, žvelgdamas į žalsvai pilkas jos akis, jausdamas, kaip nesulaikomai didėja atstumas tarp anų vakarų ir dabarties…

 

 

O dabar, poetėli

 

„O dabar, poetėli, gamtos mylėtojau, nuplikęs bezdaliau, lįsk į narvą, pajusk, ką reiškia dienų dienas lindėti tarp grotų ir laukti malonės – kokio riešuto ir vandens gurkšnio. Na, nedelsk, o tai įkąsiu į tavo violetinę nukarusią nosį, mano kaltai aštresni už skutimosi peiliukus, na, rėpliok, apsmuktakelni, tik susiriesk, kad tilptum.“ Sakykit, ar po tokių ryžtingų voverės žodžių galėjau nepaklusti, argi turėjau pasirinkimą? Jokio! Juk praradęs nosį nebeužuosčiau Kastilijos rožės kvapo, o be jo – kokia gi poezija? Prisipažinsiu, po savaitės apsipratau su nauja gyvenamąja vieta, kišenėj turėjau kelis popieriaus lapelius ir pieštuką, tad ėmiausi seno įprasto darbelio – žvelgiau į lubas ir laukiau rimo skambučio, kad užrašyčiau bent dvieilį. Buvo čia ir šiokia tokia pramoga, toks Ratas, į kurį įlindęs galėjau skuosti ratu aplink visą pasaulį. Žodžiu, nebuvo jau taip prastai. Tiesa, voverė mane maitino tik riešutais ir vandeniu, kartais pamėtėdama rūgščių ir karčių pušies spyglių. Matyt, nuo šio maisto, tikriau, pašaro, ir pradėjo želti tie oranžiniai plaukai, pradžioj ant rankų ir kojų, vėliau ant viso kūno. Pamaži iškrito dantys, išdygo keturi kapliai, du apačioje, du viršuje. Ne kartą įsikandau liežuvį – jis ištino ir kraujavo. Tuomet ir ėmiau voverės maldauti: išleisk į mišką, kad iki žiemos suspėčiau susirasti gilų uoksą ir prisinešti riešutų. Auksaplaukė šiepė dantis: „Gal kada ir išleisiu, bet pirma pajusk, ką aš jutau narve tuos visus nelaisvės metus. Tuomet ir pažiūrėsim, ar jau esi pasirengęs gyventi savarankiškai.“ Tokia tad keista voveriška istorija, ponai ir ponios, kartais trokšdavau, kad visa tai būtų tik sapnas, tačiau krimsdamas kietą riešuto kevalą suprasdavau, jog tai – nepermaldaujama tikrovė…

 

 

Saulei leidžiantis

 

Saulei leidžiantis ir į sodą slenkant vakaro vėsai, atbunda karštymečio valandomis, kai ryški šviesa būdavo spigi it druska, snaudusi laukinės gamtos gyvybė. Štai pirmas, dar nedrąsus, tarsi mėgėjiškas, žiogo strykelio pabraukimas, po jo kiek tolėliau – antras, trečias, ir po valandėlės jau skamba visas styginių orkestras. Pragysta liepsnelė ir strazdai, po namo pamatais sukurkia rupūžė, sienojuje užgriežia kinivarpos, aplink lempą kasvakarinį ratelį pradeda sukti musė, atrodo, ta pati, kaip ir praeitą vasarą – sunku atskirti, juk jos visos tokios panašios. Belieka įvertinti vakaro pranašumus: vidudienį aptingę jutimai atsigauna, vaiski vėsa pravalo klausą, nurimsta karščio sukeltas mirgesys akyse, ir imi viską matyti taip, kaip yra iš tikrųjų – brangi kasdienė tikrovė, kurios atšvaitų gali aptikti R. M. R. ar A. A. J. poezijoje…

 

 

Būna naktų

 

Būna naktų (ypač po kelių parų gėrimo), kai per miegus jis išgirsta savo vardą – kažkas nematomas, bet nuožmus kriokia jį paraidžiui, tarytum mesdamas miegančiajam į gerklę karštas anglies žarijas. Tarpais aukšta debesų sankasa, žėruodamas nuodingais žibintais, nudunda žaliažvynis traukinys į Pariečę, vėliau pasigirsta kurtinantis mugės ir turgaviečių triukšmas, pirkėjai grumdosi ir stengiasi nustverti kuo sultingesnį avienos gabalą. Tuomet jis išvysta save, stovintį už marmurinio kruvino prekystalio ir dešine iškėlusį peilį, kaire – apsvilusią aviniuko galvą. Sapnas, kuris pasikartoja su nežymiais pasikeitimais: avinėlio galva dešinėje letenoje, peilis kairėje. Pašokęs iš miego surinka: gana! Surinka, vis dėlto žinodamas, kad vakarėjant vis viena išslinks iš namų, kad vėl sugėrovų gaujoje pasigertų iki šventos žemelės graibymo…

 

 

Ji neskubėjo

 

Ji neskubėjo, juodų akių žvilgsniu ilgai apžiūrinėjo delno raukšles, liesdama jas raudonai lakuotu smiliaus nagu. Pagaliau prabilo (nustebau, kad gana švaria lietuvių kalba – gal atvykusi iš Varėnos? – tikėjausi lenkiškai rusiškai gudiškai lietuviško žargono): „Nieko neslėpsiu, ponaiti, sakysiu tik teisybę, tau teks ilgai klajoti, kad susirastum nuolatinį būstą, teks patirti daug nuoskaudų ir pažeminimo, bet sutiksi tau skirtą moterį, su kuria būsi laimingas, išvengsi ligų ir sulauksi gilios senatvės, nes tavo likimo linija tęsiasi iki riešo brūkšnio.“ Kažkodėl neabejojau nė vienu jos žodžiu. Prisimenu, padaviau tris trirublines, bet ji paėmė tik vieną. Dar jauna, gana graži, juodus plaukus perrišusi raudona skepeta, rudaodė, prisiminiau Indiją ir man pasirodė, kad regiu tą juodą tašką tarp įkypų jos akių. Klajūnė, pagalvojau, bet tikrai ne iš Vilniaus taboro, greičiausiai traukiniu atvažiavo iš Varėnos, matyt, vyras, jos valdovas, pasiuntė uždarbiauti. Gaila, kad šiandien Dzūkijos čigonių nebeatskirsi nuo dzūkių, stumia vežimėlį su juodaakiu vaiku, džinsai, marškinėliai, jokių ilgų sijonų, jokių skarų. Gal tik alyvuogių atspalvio oda išduoda čigonišką prigimtį…

 

 

Kad ir kas nutiktų

 

Kad ir kas nutiktų – ar būtum išjuoktas pažemintas apspjaudytas išduotas, ar, priešingai, – pagerbtas išaukštintas apdovanotas įtrauktas į enciklopedijas, ar pagaliau galutinai užmirštas – vis viena neišsižadėk savo knygų. Prisimink tas naktis praleistas prie popierių tuos rašaluotus pirštus rašalo dėmes paraštėse subraukytus sakinius ir ištisas pastraipas naktų tylą stalinės lempos guodžiantį jaukumą ir tuos susikaupusius tavo ranką stebinčius kambario daiktus: knygų lentynas paveikslus ant sienų seniai išėjusiųjų žvilgsnius iš apdulkėjusių fotografijų tą jausmą kai jau atrodė jog nebemoki meluoti ir prisiminimai gula į popierių švarūs it vaiko sąžinė. Tad ir sakau: niekada neišsižadėk savo knygų, net tos plonytės eilių knygelės, atsiradusios tavo kelyje taip netikėtai, tarytum nukritusios iš mėnulio virš Upninkų kaimo ant Šventosios krantų ar tekštelėjusios į jaunuolio viršugalvį – tarytum miesto balandžių kalkės…

 

 

Tai buvo juodasis strazdas

 

Tai buvo juodasis strazdas, šokinėjantis erškėčių krūme ir lesantis uogas, o jam pasirodė, kad kažkas svetimas vakaro prieblandoje brazdinas už lango ir stengiasi pažvelgti į kambario vidų. Tie slėpiningi rudenėjančio seno sodo garsai, dirginantys, klaidinantys klausą ir žadinantys vaizduotę. Nenuostabu, kad tokį vakarą parašomos tarp dangaus ir žemės klajojančios eilės, sklidinos baimės ir nepaaiškinamų nuojautų. Juodasis sodo vienišius ir tamsaus purpuro erškėtrožių uogos. Paveikslas, kokį būtų galėjęs nutapyti amžiną atilsį A. M.

 

 

Liepą šiame mieste

 

Liepą šiame mieste, kai lydosi asfaltas, daugiausia dulkių ir suodžių, ypač senamiestyje, kur dar išlikę daugybė senų kaminų ir namai apšildomi krosnimis, be to, ir restauruotuose butuose įrengti židiniai, kurių dūmas beveik toks pat – juodai pilkas ir pilnas suodžių. Tačiau stebina viena: klombose tarp suodinų lapų virš žiedų dūzgia daugybė bičių, lauko kavinėse ir cukrainėse šmirinėja širšės ir vapsvos – matyti, kad šiems plėviasparniams dulkės ir suodžiai nė motais. Tik neaišku, kur tie bičių aviliai ir kur slypi įspūdingi širšių kapšai?

 

 

Kodėl šitas didžiapilvis

 

Kodėl šitas didžiapilvis nuplikęs kvailas bjaurus lipnialiežuvis pirdžius turi man įsakinėti daryk tai nedaryk šitai čia paimk gilesnį šaltą toną kairėje uždėk šiltos ochros, po velnių, kas jis toks? Ponas Dievas? Kas jam davė teisę į šuns dienas išdėti mano polėkį ir prigimtinį meno supratimą? Sulauks senas asilas kad trenksiu į grindis paletę sulaužysiu teptukus apversiu molbertą sutrypsiu drobę ir metęs „eik po velnių, senas pisniau“ išspirsiu auditorijos duris nubildėsiu laiptais išbėgsiu į gatvę kad niekada čia negrįžčiau. Šiais ar panašiais žodžiais keikė mintyse už nugaros stovintį tą Paryžiaus bezdalo pauosčiusį povą, iš kurio bedantės burnos nešė kaip iš gaidžio pauodegio. Bet po kelių akimirkų, atslūgus laisvės pojūčiui, susiriesdavo į ožio ragą ir paklusniai šnabždėdavo: taip, profesoriau, klausau, profesoriau, padariau klaidą, ištaisysiu, profesoriau. Ir įvykdydavo visus idiotiškiausius seno pirdžiaus nurodymus. Žinojo, kad be aukštojo mokslo baigimo diplomo būtų niekas ir iki gyvenimo pabaigos visi vadintų m ė g ė j u…

 

 

Žalsvai pilkos, drėgnos

 

Žalsvai pilkos, drėgnos su pelėsio dėmėmis buvusio vienuolyno celės sienos, mažas grotuotas langas, gultas, kampe aprūdijęs kibiras gamtiškiems reikalams, smarvė. Ir tos geležinės durys su karmuška, tuo langeliu, pro kurį įkišamas dubenėlis su putra ir duonos riekė. Kartais pro tą angą būdavo paduodamas sutepliotas laiškas – džiaugdavosi, kad nėra galutinai užmirštas ir palaidotas. Ir ta nedidelė apskrita, skardos dangteliu pridengiama akis. Tai pro ją būdavo nuolatos sekamas – kiekvienas judesys, atrodė, net mintys ir viltis kada nors iš čia ištrūkti. Ši niūriausia pasaulyje vieta turėjo vardą, išreikštą trimis slaviškomis raidėmis КПЗ – kamera predvaritelnogo zakliučenija. Toks pokarinio laiko naujadaras, lyg tatuiruotė ant prižiūrėtojo sėdmenų! Kaliniui dingodavosi, kad jis Francas Kafka, ta čekiška kuosa, nepaaiškinamu literatūros keliu atskridusi į šią storasienę buvusio vienuolyno celę…

 

 

Žinai, ką aš tau pasakysiu

 

„Žinai, ką aš tau pasakysiu, kai permąstau visą savo sušiktą gyvenimą, suprantu, kad tik trys kartai, supranti, ką turiu galvoje? tik trys buvo prasmingi, nes paleido į šį supistą pasaulį tris sūnus, taip, ne mergšes, sūnus, o visi tie šimtai ir tūkstančiai kartų buvo tik savęs mulkinimas, apsimetus, kad tai daryti būtina, nes dulkinasi visi, ar sumeti, ką noriu pasakyti? o žmogui lieka tik tušti kiaušai ir drebančios kinkos.“ Kalbėjo išgėręs stiklinę viskio ir užsirūkęs. Žinojau, kad jis savaip teisus, keikdamas tą nuo rojaus laikų mus persekiojantį gyvulišką potraukį. Bet tylėjau. O jis, tarsi užmiršęs vos prieš akimirką ištartus savo žodžius, tęsė: „Mano trečiasis sūnus – šimtaprocentinis psichas, dabar Naujoj Vilnioj, jau antri metai, lankau, nunešu maisto, tik knygų – ne, nes man atrodo, kad nuo skaitymo dar septintoje klasėje ir pervargo jo galvelė, sėdi prieš mane ant prie grindų prirakinto suolo, linguoja į šonus ir sapalioja, kad norėtų gyventi Marse ar bent dinozaurų laikais, gali suprast, ką jaučia tėvo širdis, nors, kitaip apvertus, argi mes visi nesam psichai?“

 

 

Stebėti kregždes

 

Stebėti kregždes, vakarėjant sėdint ant suolo palei namo sieną, pakėlus galvą ir žvelgiant į ant keturių telegrafo laidų (kertančių kiemą ir nutolstančių į kaimyno sklypą) kaip natas tupinčius kregždžių jauniklius. Jie pūpso truputėlį išsigandę, nes vėjas supa laidus, ir jiems sunku išlaikyti pusiausvyrą. Dairosi, blusinėja, mankština vakaro saulės peršviestus sparnelius, tas besvores plunksnas – nenuostabu, kad kregždės skraido kone taip pat greitai kaip čiurliai ar sakalas keleivis. Tupi tarsi natos ir retkarčiais sučirškia, tuomet atrodo, kad arfos stygas palietė vėjo pirštai. O tuo metu virš jų aukštybėse aplink seno beržo viršūnę nardo kregždukų tėvai – neįtikėtini piruetai, oro kilpos, posūkiai, staiga keičiant skridimo kryptį. Ir atrodo, kad mažyliai smalsiomis žibančiomis akytėmis seka tėvų meistrystę. Ūmai viena kregždė neria žemyn, prilekia prie vaiko ir plasnodama į pražiotą mažylio snapą įkiša vabzdį. Po kelių minučių pamaitinamas kitas jauniklis. Visa vakarienės procedūra trunka apie valandą. Paskui paukščiai staiga išnyksta – ant laidų, kaip ir danguje, vien tuščia erdvė ir vakaro sutemų tyla. O po keleto dienų didžiulis, kaip juosvas debesis, kregždžių pulkas išskrenda į Pietus, ir tu žinai, kad tame pulke sklendžia ir tavo stebėtieji mažyliai…

 

 

Jis žino, kad

 

Jis žino, kad pragertą savo praeitį lemta tempti paskui save it Haufo vaiduoklį ar girnapusę iki gyvenimo pabaigos, tą gyvatę, kuri ir šiandien stengiasi įkirsti į kulkšnį, kad jis sukluptų ir griūtų veidu į šaligatvio betoną ir kad vėl išgirstų savo moters klyksmą: „Aš daugiau nebegaliu, neištversiu!“ O Dieve, kurgi ji būtų galėjusi išeiti? Nebent sugrįžti į motinos vergovės namus, kad pavirstų tos kaprizingos senės tarnaite, visų jos užgaidų tenkintoja. O, kad būtų anomis prakeiktomis dienomis ir naktimis suvokęs, kad pragertą laimę teks tempti tarsi Haufo šmėklą ar girnapusę iki gyvenimo pabaigos, ir kaip sunku, beveik neįmanoma, bus savyje atrasti atgailos žodžius...

 

 

Mėnuo, kai pro pravertas

Tadui Ivanauskui

 

Mėnuo, kai pro pravertas duris į pirkios vidų pradeda slinkti rudens dvelksmas, tas vystančių lapų, žolynų, deginamų bulvienojų, grybų, sumirkusių kerpių ir samanų, sudrėkusių pušų žievių ir malkų kvapas, palengva užpildantis visas kambarių kertes, tarsi apsidairantis, kur čia bus patogiausia įsikurti artėjančiai žiemai, jos šalčiui ir speigui, ir baltajai bedugnei tylai. Rudens dvelksmas, nuo kurio nepasislėpsi, neužsirakinsi – tokia jo galia, toks žemiškas slėgis į krūtinkaulio arką. Nebylioji erdvių kalba ant poezijos ir prozos ribos. Ir ant malkinės šiferio tupintis varnas, į kurį žiūrėdamas būtinai prisiminsi kitą varną, vardu Krunka, andai, prieš karą, tupėdavusį ant Čepkelių raisto žiniuonio peties, ant nykštuko skrybėlės, atsineštos į Lietuvą iš Lebiodkos dvarelio anapus Grybaulios ir Musteikos, iš senų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, to paukščių bičiulio, dar jaunystėje pasirinkusio kone užmirštą lietuvių kalbą…

 

 

Tos siauros, šešėliuotos gatvelės

 

Tos siauros, šešėliuotos gatvelės, spalio lietaus migloje išplaukusi žibintų šviesa, tarytum vakaras būtų išliejęs aliejų; šviesos kavinių languose, prie staliukų žmonių siluetai, švytintys bokalai jų rankose. Ir salės gilumoje prie mažo apskrito stalelio – mudu, tavo delnas ant mano rankos, cigarečių dūmuose klajojančios septintojo dešimtmečio melodijos. Elvis Preslis, Sinatra. Sėdėdavom iki uždarymo, išėję vaikščiodavom gatvelėm, žiūrėdami į šviečiančius dviaukščių namų langus, mąstydavom apie žmonių laimę, apie nuosavą būstą ir kurdavom planus, kaip baigę studijas įsigysim butą, nusipirksim keletą būtinų baldų, atsivešim iš tavo motinos namų pianiną. Ir tik po vidurnakčio pareidavom į tą niūrų dviaukštį lenkų laikais statytą namą šalia geležinkelio sankasos, kad, užkopę siaurais stačiais laiptais, įlįstume į šaltą kaip ledas kambarį ir pamėgintume vienas kitą sušildyti…

 

 

Prie bravarėlio tą naktį

 

Prie bravarėlio tą naktį gėrė su dzūkais, tėvu ir sūnumi, ant Skroblaus kranto varvinančiais „kurtinio ašaras“ juodalksnių ir kadagių tankmėje. Prisimena, koks aitrus buvo cukrinis samagonas po pirmos stiklinės ir koks saldus, saldesnis už dangišką mirą, geriant antrą, trečią ir dešimtą. Meškerė stovėjo atremta į medį, ant šakos kabojo žvejybinis krepšys, bravaro šeimininkai taipgi kalbėjo apie žvejybą iki Kauno elektrinės pastatymo, kai į Skroblų ir Grūdą atplaukdavo kone metrinės lašišaitės, ciej krukai, tėvas gyrėsi, kaip jam, dar bernui, teko joti barana ant dvidešimt aštuonių kilogramų žuvies, į kurią buvo įsmeigęs žeberklą, bratule, nešė aukšcyn prieš srovį kaip kokis eržilas. Buvo pusmetį visiškai negėręs (davęs tokį įžadą), tad po valandos stipriai apgirto, bandė dainuoti senovines dainas, kurių nei tėvas, nei sūnus nežinojo, stebėjosi, kaip miesto žmogus gali tiek prisiminti. Raudojo balsu, girto vienišiaus balsu. Keptuvėj virš laužo skrudo sūdyti lašiniai ir svogūnai. Nepajuto, kaip atsijungė. Nubudo jau saulei patekėjus, tėvo ir sūnaus nesimatė, tik lauže smilko keli pagaliai. Meškerė ir krepšys tebebuvo toje pat vietoje. Burnoje juto baisų troškulį, pykinimą, užuodė negerą kvapą ir netrukus pastebėjo, kad per miegus apsidergė. Tai tau už tai, kad sulaužei jai duotą pažadą, kiaule. Nuėjęs prie upokšnio, nusileido kelnes, apatinius. Iš gėdos ir nuoskaudos verkė balsu – prieš akis iškilo tos pragertos, grioviuose paskandintos dienos ir naktys, jos ašaros. Įbridęs į vandenį apsiplovė, nusišveitė maurais ir smėliu, išlipęs apatinius užkasė tarp varnalėšų. Užsimovęs kelnes atsisėdo ant kerplėšos ir mąstė apie tuos kaimo vyrus, aklai siurbiančius cukrinį nuodą, baigiančius prarasti žmogišką pavidalą, skaudinančius savo moteris, praradusius visus darbus, ir suprato, kokia trapi riba jį skiria nuo jų – tereikia bent vienai nakčiai užmiršti duotą pažadą…

 

 

Kai jis ateidavo

 

Kai jis ateidavo, baltų koklių krosnyje jau liepsnodavo ugnis, pro pravertas ketaus groteles ant sienų apmušalų, ant sudžiūvusių rožių stiklo vazelėje, ant atversto natų sąsiuvinio ir ant čiužinio šokčiodavo jaukūs šilti atšvaistai. Tyliai grodavo Liuksemburgo radijas. Ji atkimšdavo vyno butelį. Negaišdami krisdavo į guolį, kad vėl iš naujo atrastų vienas kitą, prisimintų ir atpažintų. Po to, gurkšnodami vyną, kalbėdavosi apie ateitį, kuri tais vakarais abiem atrodė būsianti saugi, be didelių problemų – meilės vakarai, sklidini naivių, neįgyvendinamų svajonių. Viltingų žodžių šnabždesiai. O už sienos namo šeimininkė, bevaikė dar jauna moteris, lenkė, barškindavo puodais tarsi būgnais, matyt, norėdama parodyti, kad viską girdi ir viską supranta…

 

 

Riebaluotas, tarsi aplipęs sirupu

 

Riebaluotas, tarsi aplipęs sirupu, jo snukis buvo išsišiepęs, muilinos žlibės smigčiojo į šalis, lyg jis kažko bijotų. Priėjęs pasirausė per petį persimestame maišelyje ir ištraukė kortų malką. Štai, žiūrėk, tyliai pasakė, tokių niekur negausi. Ir ėmė slidžiais it dėlės pirštais versti tas žvilgančias korteles. Žiūrėk, rodydamas kartojo, ar esi ką nors gražesnio matęs? Spalvingi paveikslėliai vaizdavo gašliausias sueitis. Ne ne, pasakė keleivis, manęs tai nedomina. Tipas užputojo: neapsimetinėk šventuoliu, visiems tai rūpi, brangiai neimu, už kaladę dvidešimt rublių, na, imi? galėsi linksmoj kompanijoj sumest supistą preferansą. Ne ne, manęs tai nedomina, eikit prie kokio baro ar restorano, gal ten rasit mėgėjų, o man jau metas į traukinį. Šiukšlelė įsimetė kortų malką į maišelį, nusispjovė, apsidairė, užsirūkė ir nušliaužė prie jaunuolių būrio. Jau įsėdęs į vagoną, keleivis pro langą matė, kaip jaunuoliai, apspitę prekiautoją, leidžia per rankas kortas ir juokiasi, vienas kitas moka pinigus. Kiek atokiau stovėjo du tvarkos saugotojai su ant pakaušių atsmauktomis milicininkų kepurėmis ir tarsi susitarę žvelgė į garvežio dūmus…

 

 

Tą pavakarę sėdėjom

 

Tą pavakarę sėdėjom ant suolelio prie marių. Švyturys jau buvo pradėjęs ūkti ir švysčioti veidrodžių atspindžių pluoštais. Virš vandens ir jo paviršiuje matėsi labai daug paukščių – buvo prasidėjęs jų migracijos laikas. Rodžiau tau sparnuočius ir vardijau: baltasparnė žuvėdra, upinė žuvėdra, juodagalvė žuvėdra, juodagalvis kiras, balnotasis kiras, sidabrinis kiras, juodakaklis naras, baltasis garnys, pilkasis garnys, jūrinė šarka, didysis kormoranas, juodakaklis kragas, mažasis kragas, ausuotasis kragas, didžioji antis, kryklė, smailiauodegė antis, kuoduotoji antis, klykuolė, didysis dančiasnapis, nendrinė vištelė. Tu paklausei: Dieve, iš kur tu žinai jų vardus, juk jie tokie panašūs? Prisimeni, ką atsakiau? Ne, nelabai. Atsakiau, kad mokykloje buvau pagrindinis gyvojo kampelio prižiūrėtojas ir buvau įsitikinęs, jog ornitologija mano pašaukimas. Tu, prisimenu, apgailestavai, kad neturi pasiėmus maišelio su duonos trupiniais…

 

 

Buvo šaltas, tamsus

 

Buvo šaltas, tamsus lapkričio pavakarys. Lijo. Šaligatviai padengti nukritusiais lapais. Slidu. Suvargęs, gerai pagėręs vyras – be kepurės, palaikis prasegtas lietpaltis, žliugsintys seni pusbačiai – slinko įbedęs nieko nematantį žvilgsnį sau po kojomis ir nepaisė telkšančių purvinų balų. Pro šalį dideliu greičiu švilpiančios mašinos aptrėkšdavo jį visą nuo galvos iki batų, tačiau ir tai jo nejaudino – nepasitraukė toliau nuo šaligatvio pakraščio. Jis galėjo būti bet kas: tapytojas, senas džiazo muzikantas, poetas, pagaliau – valkata. „Kurgi tu keliauji, suvargėli? Ar turi namus ar bent kokį kampą, kur galėtum sušilti ir atgauti dvasios pusiausvyrą, išsidžiovinti drabužius, užsikaisti arbatos? Kas tave nuskriaudė, pažemino, apgavo, o gal išdavė ir pametė, kad eini toks vienas ir vienišas?“ Tai žodžiai, kurie galėjo būti ištarti, tačiau nebuvo…

 

 

Bet laiškai, kuriuos

 

Bet laiškai, kuriuos jis jai siuntė, grįždavo neatplėšti, kol pagaliau ant vokų atsirado antspaudas „Adresatas nerastas“. Spėlioti, kas atsitiko, buvo beprasmiška – ji galėjo būti ištekėjusi, turėti vaikų ir seniausiai užmiršusi tą savaitės romaną prie jūros. Tad jam beliko kokią naktį išsitraukti iš stalčiaus vienintelę jos nuotrauką ir pusbalsiu perskaityti kitoje pusėje užrašytus žodžius „Amžinai tave prisiminsiu“. Žiūrėti į pusmėnuliu išlenktus antakius, įkypas akis ilgomis blakstienomis, į kuodą sukeltus rusvus plaukus ir atsargiai paliesti purpuru paryškintas lūpas, kurias andai bučiavo. Ir prakeikti savo neryžtingumą pasiimti ją su savimi į Kauną arba važiuoti su ja kad ir į pasaulio kraštą…

 

 

Sapnavau klaikų sapną

 

Sapnavau klaikų sapną. Matau save, stovinčią ant kopos Pervalkoje, žiūriu į kruviną besileidžiančią saulę, ir ūmai jūra tampa juoda, ir bangos ima nešti į krantą dervą, joje spurda negalintys pakilti paukščiai. Staiga išvystu iš tos juodos bedugnės išnyrančias tavo rankas ir pajuodusį veidą, girdžiu tavo šauksmą. Matyt, sapne suklykiau, nes atsibudau dar su klyksmo aidu gerklėje. Uždegiau šviesą, užsimetusi chalatą nuėjau į virtuvę, užsiplikiau kavos – tik išgėrusi kelis gurkšnius apsiraminau ir ėmiau mąstyti, ką šis sapnas galėtų reikšti. Norėjau pažadinti tave, bet, priėjusi prie tavo kambario durų ir išgirdusi ramų alsavimą, persigalvojau. Grįžau į virtuvę. Tarp parko medžių brėško aušra. Prisiminiau praėjusios vasaros mudviejų pasivaikščiojimus pajūriu, žaliai smaragdines bangas, purslų nėrinius ant smėlio ir tariau sau: kad ir ką šis sapnas pranašautų, darysiu viską, kas mano galioj, kad juodoji jūra mudviejų neišskirtų…

 

 

Buvau įsitikinęs

 

Buvau įsitikinęs, kad už grotuoto palatos lango kažkas juk turi būti, negali ten tvyroti tik tuštuma, tuščias bejausmis dangus. Turiu pasakyti, kad iš devynių palatos senbuvių tik aš vienas buvau tikras, kad už grotų kažkas yra. Ne ne, ne pasaulis – jis man jau seniai neegzistavo, net ne gyvenimas, kurį buvau užmiršęs, ne dvokianti kasdienybė, o kažkas ypatinga, gal rojus? Taip, tikriausiai rojus, kur ligi šiol Ieva nežino, kas yra nuodėmė, o Adomas labiausiai mėgsta senu keltų papročiu ant vyšnios žvejoti lašišas viename iš Edeno upokšnių. Buvau tuo bemaž tikras, nors patikrinti savo spėjimų ir nuojautų niekaip negalėjau – vos užsimindavau apie tai daktarui, jis uždėdavo savo sunkią žieduotą geležinę leteną man ant peties, spusteldavo nušiurusio chalato apykaklę, lyg norėdamas mane prismaugti, ir tyliai, net sentimentaliai, užvertęs akis pasakydavo: „Suprantu jus, kolega, kiekvienas turime savo rojų.“ O juk to šikniaus tikslas buvo vienas – išnarstyti mūsų smegenines ir sudėlioti jas iš naujo pagal savo įsivaizdavimą. Bet aš tvirtindavau: daktare, ten, tolumoje plūduriuoja manęs laukiantis laivas, tad nenustebkite, jei kokį rytą palatoje manęs nerasit. Ir pyktelėjęs pridurdavau: būkit malonus, patraukit savo plokščią akiniuotą marmūzę, nes ji man užstoja jūrą…

 

 

Kad ir apie ką su juo kalbėtum

 

Kad ir apie ką su juo kalbėtum – apie civilizacijos baigtį, apie meno aklagatvį, apie kitais metais įvyksiantį visišką saulės užtemimą ar apie paprastą žvejybą Vokės tvenkiniuose, kur gali už keletą litų pasigauti du tris vaivorykštinius upėtakius, – kalbą jis visada pasukdavo finansinių problemų pusėn. Prisimindavo antikos drachmas, Ispanijos talerius, romėnų denarus, germanų markes, britų svarą, Nikolajaus auksinius pinigus, červoncus ir nuvertėjusius baltarusiškus rublius. Ir visada prieidavo prie išvados, kad geriausia apie pinigus visiškai negalvoti. Sakydavo: žvirbliai net šalčiausią žiemą be jų išsiverčia, o mes juk ne žvirbliai. Su tokia jo išvada būtų galima ir sutikti, jeigu nežinotum, kad Šveicarijos bankuose jis laiko keletą milijonų, o skurdus jo rūbas, numinti pusbačiai, kiauras skėtis, palaikė odinė piniginė su keliais centais tėra gerai išmokta vaidyba. Tad kartais norisi atidaryti duris, spirti į jo nusususį užpakalį ir numesti nuo laiptų...

 

 

Tame senoviniame bute

 

Tame senoviniame bute (trys kambariai, vonia, virtuvė, tualetas ir svetainė) buvo ilgas per visą buto plotį koridorius – nuo miegamojo iki laukujų durų, maždaug apie trisdešimt metrų, arba apie keturiasdešimt nedidelių žingsnių, įsispyrus į naktines šlepetes. Tokia naminė nuosava siaura gatvelė, kuria gali bet kada pasivaikščioti, kad ir vidurnaktį, kai neužmiegi – nuėjus nuo miegamojo iki laukujų durų ir atgal, ir keletą kartų maršrutą pakartojus, susidarydavo kone pusantro šimto metrų. Buvo bute ir dar viena įdomybė – sienoje įtaisytas akmeninis dubuo, virš jo – bronzinė liūto galva. Tas fontanėlis, suprantama, nebeveikė – pažeista sistema, sukeisti vamzdžiai ir visa kita, bet aš įsivaizduodavau XIX amžių, kai šio namo statytojai ir buto šeimininkai, sugrįžę vakare į namus, stabteldavo prie gaivios srovės, kad nusiplautų dienos nuovargį ir dulkes, galbūt tą akimirką mintimis nuklysdami į Toledą ar Seviliją, nes fontanas buvo tikrai mauriško stiliaus…

 

 

Tas nušiuręs šunėkas

 

Tas nušiuręs šunėkas, tikriausiai benamis, kurį kiekvieną rytą pro langą matau bėgantį link prospekto, mane tiesiog stulbina ir žavi – toks įspūdis, kad jis tikrai žino, kur ir ko skuba, turi svarbų tikslą, kurio daugelis mūsų nebeturime, nors taipgi skubame šen bei ten labai susikaupę, paskendę beprasmėse savo mintyse. Ir visiškai nesvarbu, kad galbūt tas jo tikslas – kokios nors dvokiančios valgyklos kiemas su ten stovinčiais konteineriais, kur jis gali pasirankioti maisto atliekų, rasti vieną kitą silkės ar menkės galvą, arba upės krantinė, kur žvejai, dažniausiai seniai, palieka nebaigtus bedantėmis burnomis kramtyti sumuštinius su kraujine dešra, vadinama sabačja radost’, ir riebaluotus popierius, tokią riebaluotą miesto ryto poeziją – ją galima pasigardžiuojant, net prigulus ir suglaudus ausis, ir užsimerkus, švariai nulaižyti – žodį po žodžio iki paskutinio taško. Ir vis dėlto aš įsitikinęs, kad tas raišuojantis neaiškios veislės šunpalaikis (matęs ir gražesnių dienų) skuba prie kažkokio namo, kuriame jis saugiai ir prabangiai gyveno visų mylimas ir glostomas, vadinamas tikru šuns vardu. Bet šeimininkai persikėlė į Valhalą ir dabar ten puotauja, į namą atsikėlė svetimi kitakalbiai, nesuprantantys šunų kalbos, ir jam neliko vietos – teko apsigyventi gatvėje. Jeigu šis mano spėjimas turi pagrindo, tai niekas man neįrodys, kad nėra tokio daikto, kaip šuns siela…

 

 

Girtavimo metais

 

Girtavimo metais, tik baigusiam mokyklą ir neįstojusiam į aukštąją, jam teko ne kartą susidurti su milicija, nakvoti daboklėje su kitais chroniais, tad apie tvarkos sergėtojus buvo prastos nuomonės. Bet tą naktį, kai trys banditai su peiliais ir buteliais rankose vijosi jį Rasų kapinyno patvoriu, taikydamiesi persmeigti ar suskaldyti dar negalutinai sukietėjusį jaunuolio momenėlį, kaip tik mentas ištiesė pagalbos ranką, tiksliau, savo pirštų geležimi sustabdė iškeltą nenaudėlio kirtį. Trijulė kaip vilkų ruja užgriuvo vyrą, tačiau šis dvimetrinio ūgio galybe taip sutvarkė šūdelėkus, kad jiems teko pabrukus uodegas ir laikantis už pamuštų paakių skuosti į krūmynus, kurių šiame sostinės rajone niekada netrūko. Iš gelbėtojo delno sunkėsi plona kraujo srovelė – matyt, šiukšlė suspėjo perbraukt peiliu. Pasiklausęs, kur molodoj čelovek gyvena, parvedė vos ant kojų besilaikantį nesubrendėlį į Užupį ir atidavė į tėvų rankas. Nepasisakė nei pavardės, nei milicijos skyriaus numerio, tik patarė į miesto užkampius geriau nelįsti, nors kaip tik ten slepiasi gražuolės iš Jaunimo sodo. Šis tvarkos sergėtojo žygdarbis buvo kaip tyro oro gurkšnis prarūkytiems ir pragertiems aštuoniolikmečio plaučiams – su gėrimu buvo užraukta, kibta į knygas, pasiruošta stojamiesiems ir be vargo perkoptas aukštosios slenkstis. Kartą, mokydamasis pirmame ar antrame kurse, tą milicininką buvo sutikęs – pažino jį iš ūgio, plačių pečių ir ramaus veido. Norėjo prieiti, bet taip ir neišdrįso…

 

 

Jis pamena

 

Jis pamena tuos tekančios saulės blyksnius ant lygaus, dar mieguisto, panašaus į matinį veidrodį ežero paviršiaus, tamsiai žaliais lelijų lapais skuodžiančią, palinkusią į priekį vandeninę vištelę, tą nakties paukštį, skubantį pasislėpti tamsiuose asiūklynuose, kad saugus ir nepasiekiamas vanago praleistų taip ryškiai tvaskančią dieną ir sulauktų vakaro. Argi ne panašiai elgiasi siela, tik nakties ramybėje randanti prieglobstį? – pagalvojo žvelgdamas į ant sienos kabančią Monė reprodukciją – medžiais apaugusi įlanka, vakaras ir daugybė vandens lelijų. Suprato, kad šitokį motyvą prancūzas būtų galėjęs atrasti ir Aukštaitijoj, gal tik šviesa būtų nutapyta blyškesniais šiaurietiškais saulės tonais. Tik ten, Provanse, ežerų niekada nesukausto ledas…

 

 

Stebuklai, kurių niekas nesitikėjo

 

Stebuklai, kurių niekas nesitikėjo, įvyko per labai trumpą laiko tarpą: Černiachovskis išvyko į Peterburgą ir ten buvo palaidotas garbingame šeimos kape; pasaulio protas, išmintis ir sąžinė buvo išrautas iš bronzinių batų ir išvežtas į gelžbetonio gamyklos kiemą, kad ten rūdytų kartu su kitomis metalo nuolaužomis, ir aikštė atgavo senąjį savo pavadinimą; Gorkis, Puškinas, Suvorovas, Kutuzovas, Dzeržinskis ir daugelis kitų didžiosios tautos ambasadorių sugrįžo į Motinos glėbį. Tik retkarčiais koks svetimkalbis, gyvenęs sostinėje dvidešimt metų, sustabdo ir paklausia: gde tut ulica Suvorova? Tokiam geriau nieko neaiškinti, numoti ranka ir nueiti. Beje, net andai iš mažosios raidės įsakytas rašyti žodis šiandien rašomas kaip ir visus tuos du tūkstančius metų – Dievas…

 

 

Kartą, prieš daugelį metų

 

„Kartą, prieš daugelį metų, kai pirmą sykį patekau į Naujosios Vilnios psichoneurologinę, daktariukas, žvelgdamas į mane pro storus akinių lęšius, pasisodinęs priešais save, paprašė: manau, kad rašyti mokate, regis, išleidote kažkokią knygelę, tad prašyčiau per savaitę pamėginti surašyti svarbiausius savo gyvenimo įvykius – man bus paprasčiau jums pagelbėti. Davė sąsiuvinį ir rašiklį. Jau pirmą vakarą sėdau prie popierių. Ir ką tu manai – iki vidurnakčio išspaudžiau vieną vienintelį rimtą prisiminimą, kaip šeštoje klasėje tėškiausi ant galvos šokdamas nuo kranto akmenų į Nerį – surūdijusios statinės nesimatė. Šis įvykis buvo gana reikšmingas, nes akimirksniu pakeitė mano sugebėjimą reikšti mintis – tapau tikru mikniumi, bendraklasių pravardžiuojamu za-i-ka. Po savaitės daktarėlis, paėmęs į rankas sąsiuvinį ir išvydęs vienintelį gal kiek ir supainiotą sakinį, pasakė: ką gi, jūsų atmintis mums kels didelių problemų. Pataikė kaip pirštu į akį, nes ir šiandien, po tiek metų, prisiminimai arba visiškai užsikerta, arba pradeda plūsti tokia sumaištimi, kaip simfoninio griežiama XXI amžiaus kakofonija, ir nieko negaliu pakeisti. Štai ši mano galvos savybė jau senokai mano popieriams prilipdė postmodernizmo sąvoką, o juk aš stengiuos kuo aiškiau ir kuo paprasčiau užrašyti bent keletą prisiminimų, tai koks gi iš manęs postmodernistas?“ Taip pasakė Naujosios Vilnios psichoneurologinės Zaratustra, kai aplankiau jį dutūkstantųjų rudenį…

 

 

Prisimink

 

Prisimink: tu tiesiog negalėjai atplėšti akių nuo tos pašiauštos, į kilnų kuodą sukeltos šukuosenos, nuo ant kaktos ir ausų krintančių rusvų garbanėlių, nuo truputėlį įkypų akių, kuriose blikčiojo šaltųjų eglės ugnių ir stiklinių žaislų atspindžiai, nuo baltaodės sulenktos rankos, ant kurios riešo spinduliavo prieškarinė italų meistrų darbo gintarinė apyrankė, nuo santūrios šypsenos, nuo pūko virš viršutinės lūpos, nuo tamsiai purpurinės su juodais obuoliais suknios iškirptės, atidengusios baltus krūtų apribus. Po šokio laikei ją už parankės ir negalėjai atitraukti akių. Prisimink: negalėjai patikėti, kad ji pasirinko tave, priėjo prie didelio jaunuolių pulko per moterų viliotinį, paklausė, ar šoku, ir nusivedė į salės vidurį. Nors grojo gana greita muzika, ji šoko labai ramiai, uždėjusi rankas tau ant pečių, leidusi suimti ją už liemens, prigludusi, tarytum apsvaigusi, siūbavo lyg plaukdama valtimi. Tai kaipgi, sakyk, galėjai nepasijusti laimingiausias pasaulyje? Po šokio jus nufotografavo trečiakursis, pažadėjęs po savaitės įteikti nuotrauką, bet pažado taip ir netesėjo. O juk ji galėjo tapti vienintele mūsų susipažinimo liudininke – prieš ją visos vėlesnio laiko fotografijos tėra kasdienybės ženklai, kuriuos taip nesunku pamesti ar užmiršti…

 

 

Visą savaitę

 

Visą savaitę be perstojo lijo, tad nukrito paskutiniai parko medžių lapai – šakos atrodė juodos, keistai išsiraičiusios, tarytum dar nežinomo ar užmiršto rašto raidės. Vakare iš sąvartynų suskridusios varnos, tupiančios į medžius, išsyk susiliedavo su šakomis lyg priaugdamos ir tapdamos viena – tas pats drėgnas permirkęs juodumas. Prie lango ratukuose sėdinčiam ligoniui atrodė, kad galėtų paukščius suskaičiuoti ir taip sutrumpinti nuobodžias vienatvės valandas. Bet, užlenkęs vienos rankos pirštus, pametė skaičių. Būtų norėjęs varnų paklausti, ar sunki bus žiema, ar apledės šaligatviai ir jo moteriai bus sunku nueiti į parduotuvę ar vaistinę. Bet nepaklausė, nes paukščiai jau miegojo. Dar po valandėlės teko užtraukti naktines užuolaidas, uždegti šviesą ir paspausti nuotolinio televizoriaus valdymo pulto mygtuką – kaži ar ir šiandien ten, Rytuose, cunamis nusinešė šimtus tūkstančius aukų…

 

 

Prie tos, vėjų perpučiamos

 

Prie tos, vėjų perpučiamos, ant aukšto Vilnios skardžio stovinčios kalkėmis nutepliotos būdelės rytais išsirikiuodavo (vasarą ir žiemą) dauguma triaukščio namo gyventojų, nes senovinis statinys neturėjo jokių patogumų – tik šaltas vanduo, krosnys, bendros virtuvės, kuriose šeimininkaudavo dvi trys moteriškės, ir, aišku, jokio klozeto. Nenorintis rytais kiurksoti ilgoje eilėje ir klausytis kalbų apie pabrangusių kopūstų ir bulvių kainas, turėjo keltis kiek įmanoma anksčiau – tokį stropuolį, suspėjusį susitvarkyti gamtiškus reikalus ir su laisva šypsena išeinantį iš karalių rūmo, eilėje stovintieji pasitikdavo piktais žodžiais: atsiranda čia visokių lendančių be eilės! Šis skurdus, santūrios architektūros statinys vis dėlto turėjo vieną įstabią savybę – tupėdamas galėjai pro išpjautą širdies formos langelį stebėti, kaip varnos, nakvojusios Bekešo kalno medžiuose, lyg vėjui dirigentui pamojus batuta, visos vienu sykiu pakildavo ir tingiu, dar mieguistu skrydžiu leisdavosi į Pilies parką, tuomet vadintą Puškino parku, kad patręštų seną, Gedimino laikus menančią sostinės žemę. Žodžiu, galėjai skaičiuoti varnas, o kartu žavėtis auksiniu pirmųjų ryto spindulių teptuku paryškintomis šventosios Onos smailėmis. Bundantis Vilnius dunksodavo kaip ant delno. Šiandien tos svajingosios būdelės istorinėje vietoje nėra – užgrobusi gretimus sandėliukus ir malkines, stūkso sostinės generalgubernatoriaus tvirtovė, tad ir labai norėdamas jau nebegalėtum atsistoti į eilę prie išnykusio tupikėlio. Ir vis dėlto naujasis statinys neprilygsta santūriam senųjų Užupio statinių stiliui. Lotynai pasakytų: tempora mutantur…

 

 

Kai jis mane paliko

 

Kai jis mane paliko, po visko, ką mes kartu pergyvenome per tuos penketą metų, mano sielvartas buvo nepaguodžiamas, jutau, kaip žemė slysta iš po kojų, kalbėjo susigraudinusi kirpėja N., su drauge sėdėdama geležinkelio stoties restorane. Išvažiuoju, kad niekada čia negrįžčiau, tęsė N., kad nors ta kalė būtų už mane gražesnė, nė velnio, kreivakojė plokščiasnukė, išsitepliojusi kaip cirko klounas, bet, matyt, gerai pakiša, kad apsuko tam asilui galvą, ko gero, ir miką pačiulpia, o aš niekada nesileidau taip žeminama, aš ne kokia gatvinė, aš aukščiausios kategorijos kirpėja, prie mano kėdės bobų eilės susirenka, iš anksto užsirašo, dovanėlių atneša, iš mano kruvinų rublių tas kuilys ir gyveno, visada ant stalo jo mėgstamo vyno butelis, kartais net juodų ikrų indelis, aš plušdavau, o jis, padugnė, su ta kekše trainiojosi, tokiam – akis sieros rūgštim išdeginti maža, tik aš į šūdą rankų nekišu, išvažiuoju, ir tegu manosi, na, paimkim. Draugės susidaužia taurėmis, išgeria ir užsirūko. Užjaučiu, tyliai pasako draugė, visi jie gyvuliai. Visi, pritaria N., tavo ne geresnis, pasakysiu tau, keletą kartų ir po mano sijonu taikėsi įkišti, tokio pisniaus dar nebuvau sutikusi, tad nebūk akla, laikyk prie būdos pririšusi, nes išgirsi, kad su kokia šliure dėjo į kojas, aš tik patariu nepasitikėti gražiais žodžiais, jų visų liežuviai medum patepti, o užuojautos man nereikia, aš ne kokia bedarbė ar pastumdėlė, su savo rankom aš Klaipėdoj lengvai rasiu darbą ir po mėnesio turėsiu ne mažesnę klientūrą, būk atsargi, visi jie dvokiantys ožiai, kad tik kokią ožką užgultų, o jeigu kada užsimanysiu, tai uoste pilna gražių jūreivių, nebus sunku kokį į lovą įsitempti. Na, man jau metas, N. pasižiūri į laikroduką, po penkių minučių išvyksta mano traukinys, nelydėk, nemėgstu tų atsisveikinimų, tik nepamiršk, kad tikra meilė nesitaiksto su išdavyste, nepamiršk šito. Paėmė šalia stalelio stovintį nedidelį lagaminą, pakštelėjo draugei į skruostą ir neatsigręždama išėjo iš restorano. O paliktoji ramiai baigė gerti vyną, iš rankinės išsiėmė pudrinę ir lūpdažius, paryškino putlias lūpytes ir nulipo žemyn granitiniais stoties laiptais, įsitikinusi, kad jai nebus lemta patirti to, ką patyrė vienintelė nuo mokyklos laikų likusi draugė…

 

 

Tu aprašinėji daiktus

 

Tu aprašinėji daiktus, jų formą, spalvą, prisimindamas, kada juos įsigijai, senas ar naujas pas tave pateko, kad ir šitas štai marmurinis apuokas, stovintis ant rašomojo stalo, ar liūto pavidalo čigonų darbo peleninė, nuolatos pilna nuorūkų. Aprašinėji tik daiktų paviršių, nes lig šiol nesugebėjai atpažinti slaptosios bevardės daiktų būties. O juk ji tikrai egzistuoja, privalo egzistuoti. Vienintelė viltis, kad jie patys prabils, sakykim, pianinas suskambės nepalietus pirštais jo klavišų. Viltis, kuri niekada neišsipildys, ir gal tik sulūžę daikteliai, sumesti į laužą kieme, kildami su liepsnomis ir dūmais, atskleis tai, kas šitiek metų buvo nutylėta: pelenuose mes paliekame savo sielą…

 

 

Tą rytą pažvelgęs

 

Tą rytą pažvelgęs į lesyklą išvydo, kad iš vakaro prilytas dubenėlis pasidengęs plonu ledu, tad pravėrė langą, prisitraukė gudobelės šaką ir peiliu iškirto ledą. Tuomet iš duoninės paėmė dvi riekes, padėjo ant lentelės ir supjaustė nedideliais kubeliais. Vėl pravėręs langą subėrė trupinius į plastmasinį indą. Įsidėmėjo datą – 2004 11 06 – jo gimimo diena. Na, ką gi, prasideda naujas žvirblių, zylių, genių, balandžių ir kuosų lesinimo periodas, tad vėl galėsi stebėti tuos sušalusius pašiurpusiomis plunksnomis padangių sparnuočius, dėkingomis žvitriomis akytėmis žvelgiančius į langą, tarytum norinčius įsitikinti, kad trupinius pabėrė vis tas pats žilas senis, prieš ketvertą metų ant gudobelės šakos vielute pritvirtinęs šią patogią saugią lesyklą – gudobelės spygliai atbaido plėšikaujančius kėkštus ir varnas…

 

 

Be tėvo dirbtuvė atrodė

 

Be tėvo dirbtuvė atrodė negyva ir užgrobta dulkių – ant visko – ant darbo įrankių, ant įstiklintų garbės raštų, ant motoriukų gintarui šlifuoti, ant stalo, ant pilko padėvėto chalato, ant kėdžių, ant dujinės plytelės, ant lentynų, ant spintelės, kažkada atsivežtos iš Kauno kartu su išgulėta lova, ant kampe riogsančių tinklelių vėžiams gaudyti, ant meškerių, įvairių dėžučių su blizgėmis ir kabliukais, smilko tyli nepaguodžiama dulkių patina. Ant visko, ką per aštuoniasdešimt penkerius metus buvo prigyvenęs. Tik virš stalo kabantis įskilęs veidrodis bandė sūnų paguosti, kelioms akimirkoms savo stikle parodęs seną raukšlėtą pavargusį veidą…

 

 

Argi ne malonu

 

Argi ne malonu rašyti kam nors artimam laišką, mėgaujantis lietaus lašų barbenimu į palangės skardą, vandens čiurlenimu laštakais, juk šie garsai, lyg nežemiška monotoniška minimalistinė B. K. muzika, tarsi per stebuklą aplankiusi tave, sujaudina vienišą širdį. Rašyti įsiklausius į lašų natas, į jų kažko labai svarbaus žinojimą. Gal dėl to lyjant tolimam bičiuliui parašyti laiškai atrodo sklidini nepaaiškinamos paslapties, pilni neištartų žodžių, daiktų šešėlių ir nakties šnabždesių…

 

 

Kai Pilies parke

 

Kai Pilies parke pamatydavo nukritusius ir perskilusius kaštonų kevalus ir apvalius aksomiško rudumo branduolius, suprasdavo, kad vasara tikrai baigėsi. Ir teks ilgus aštuonis mėnesius laukti, kol pasirodys tie prabangūs, aukštą stiebą aplipę balti kvapnūs žiedai su purpuro taškais viduriuke, tarsi nukritusiais iš zylės ar dagilio snapo kraujo lašais. Ir vėl širdis taps romantiškai sentimentali, jai visiškai neberūpės XXI amžiaus literatūros išradimai ir akibrokštai, taip nuožmiai besistengiantys užbraukti ir išnaikinti visa, kas buvo iki šiol. „Tu negrįši. Kaip ilgai aš glostau tavo šešėlį, nors tu jau toli“, „Netikėjau, kad tokie skambūs ir skaisčiai raudoni vakaro lašai kris ant šuns būdos, ant irklų ir ant žuvų, miegančių prie kranto.“ Ak, tie žydintys kaštonai šventose Vincento van Gogo drobėse…

 

 

Pasijuto galvojantis

 

Pasijuto galvojantis apie tą 1969 metų rugpjūčio vakarą prie jūros, išgirdo smilgų šnaresį vėjuje ant neaukštų smėlio kopų ir išvydo ją, stovinčią veidu į nusileidžiančią saulę. Visą jos aukštą grakščią figūrą gaubė auksu žėrintis plevenantis kontūras, tarytum Fra Andželiko freskoje. Prieš saulę persišviečiantis plonas gėlėtas suknios audinys negalėjo paslėpti slapčiausių jos kūno apribų – stovėjo tarsi nuoga pirmą apsigyvenimo Edeno sode vakarą. Blauzdų odą buvo aplipusios smulkios žėrinčios smėlio kruopelės, kurias užmiršo nusibraukti delnais po svaigios meilės akimirkos įslaptintoje kopų lomelėje. Ką ji stengėsi ir vylėsi įžvelgti toje mirgančioje tirpstančioje tolybėje? balto jūrinio lainerio dūmą ties akiračiu? Vienišą burę? O gal kokį pranašingą pažadą, ženklą, kad šis rugpjūtis dar ne paskutinis jos gyvenime, bus dar tokių vasarų, ir ne viena?

 

 

Sapne kažkas

 

Sapne kažkas jį vijosi, nakties tyloje girdėjo žingsnius, duslų šnopavimą, tad neatsigręždamas puolė į erškėtyno tankmę, juto, kaip dygliai drasko drabužius, rankas ir veidą, bado basas kojas. Tai niekis, šnabždėjo, žaizdos greitai užgis, užsitrauks randai – svarbu nepakliūti į persekiotojo glėbį. Dangus buvo prismaigstytas rupių aštrių žvaigždžių. Stabtelėjo, norėdamas pamatyti, kas stengiasi jį nustverti ir galbūt nužudyti. Bet tai nebuvo nei žmogus, nei žvėris, nei šmėkla – iškėlęs blyškų žibintą tarp juodų medžių kamienų jį vijosi mėnulis. Išvydo lavondėmėmis nusėtą jo veidą, aklas bedugnes akiduobes ir ūmai prisiminė Akselio Miuntės žodžius: „Juk net spindulingasis Sirijus, Šuns žvaigždė, pabąla, vos tik mėnulis išsliūkina iš savo kapo ir iš tamsos išnyra kraupus jo veidas.“ Keista, kad romantiniai vaizdiniai manęs vis dar nepalieka, pagalvojo nubudęs ir įsmeigęs žvilgsnį į tarp lango kryžmų blėsuojančią pilnatį…

 

 

Jis mėgdavo

 

Jis mėgdavo ateiti naktį prie ežero ir nusimetęs drabužius šokdavo į vėsią, dumblu ir vandens augalais kvepiančią tamsiai žalią gelmę. Irdamasis plačiais rankų grybšniais plaukdavo į salą. Delnais liesdavo lelijų lapus ir užsiskleidusius žiedus, kartais šlaunis ir pilvą perbraukdavo grubios lelijų šaknys, tarytum priešistorinių gyvūnų žvynai. Pasiekęs salos krantą, išbrisdavo ir atsisėdęs ant kerplėšos žvelgdavo į juodą bažnyčios siluetą šviesiai melsvo dangaus dugne, prisimindavo vaiką, klūpantį klauptuose ir maldaujantį Dievo nepalikti jo vieno ir vienišo visame pasaulyje. Miestelis miegodavo. Tai šen, tai ten sulodavo šuva. Ežero įlankos nendryne užbaubdavo didysis baublys, kranto eglyne suūkdavo pelėda. Virš miško švysteldavo krintanti žvaigždė. Bet nesijausdavo, kaip vaikystėje, vienas ir vienišas, – šešiolikmečio mintys klaidžiodavo kažkur ateityje, nežinomuose toliuose, kur gali išsipildyti pačios slapčiausios svajonės. Žinojo, kad maudynės naktį grūdina jo kūną ir dvasią, suteikia jėgų, kurių tikrai prireiks, kai norės įveikti rytdienos kliūtis ir galbūt ištiksiančias negandas, kurios tikriausiai bus neišvengiamos…

 

 

Paskutinėmis gyvenimo valandomis

 

Paskutinėmis gyvenimo valandomis, jau gulėdamas mirties patale, pavargusių vokų pridengtu žvilgsniu jis regėjo gimtąsias vietas, apleistas daugiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų: siauro skaidraus, veržlaus upokšnio posūkį žemiau vandens malūno; spalvingus dugno akmenėlius ir virš jų plevenančius žuvų šešėlius; žirnių lauką šalia senojo kapinyno, į kurį įbridęs vaikas skindavo žalias ankštis ir susiberdavo į burną saldžius branduo-liukus; motiną, dar jauną, ant upelio liepto velėjančią drobes ir pačios iš skudurėlių pasisiūtus takus – štai jie vingiuoja kartu su tėkme, panašūs į vandens maurelius, tuos žaliai gelsvai rausvus kaspinus. Vingiuoja kartu su skubančiu vandeniu kaip dienos ir naktys, kurios niekada nesugrįš…

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12