tekstai.lt

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Katės neturi skėčių

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. „Metų“ archyvoi nuotrauka
Violeta Šoblinskaitė Aleksa. „Metų“ archyvoi nuotrauka
Romano ištrauka

 

(I)

 

Levutė Vaičkienė – ne vienintelė, ėjusi išilgai sąstato. Visokiu geru pamaloninti kareiviai jai, o ir visam būriui moterų netrukdė. Leido stuksenti lentų sienas ir klausinėti: „Ar nėra čia Poškaus? Dagienės? Rimeikio?“ Kareiviai rūkė. Godžiai traukė iš tolo dvokiančias suktines. Veidais atsisukę į caro laikais statytą stoties mūrinuką, nugaromis – į traukinį. Jie lyg buvo čia, bet lyg ir nebuvo, prie tų žmonių, suvarytų į vagonus ir uždarytų. Užplombuotų. Jau parengtų kelionei.

Tuomet Vaičkienė nesvarstė, kodėl tie visi svetimkalbiai – mūvintys galifė kelnėmis, vilkintys gelsvai žalsvomis palaidinėmis, suveržtomis diržais, o ant skustų galvų užsivožę pilotę su penkiakampe žvaigžde – net nevaidina, kad saugo traukinį. Vaičkienė svarstys vėliau, skrupulingai apmąstydama kiekvieną nelemtojo rugsėjo rytmečio smulkmeną. Klaus savęs: o gal kareiviukams duotas toks ukazas (1), kad netrukdytų. Tegul supa moterys, tegul siaučia savo sijonais sąstatą, tegul kiša pro langų grotas kuri ką turėdama – lašinių palties galą, rūkytą dešrą, sūrį ar duonos žiauberę: potom razberiomsia (2).

Levutė Vaičkienė neturėjo lašinių, dešrų anei sūrių. Iš kur turės, kad laikė tik kelias vištas. Paršelį jai su Vaičkumi ir Adomėliu rudeniop nupenėdavo Palionė, sesuo, nutekėjusi į Viensodę. Palionės priesaikinis Untonas neprieštaravo, kad „suvargę inteligentai“, Dumsių miestelio Vaičkai, padėję Viensodės molynuose atarinėtas bulveles surankioti, grįžtų namo ratuoti – su trimis maišiukais ne pačių didžiausiųjų šviežiai kastų bulvikių ir, žinoma, su vakarykščiai nugnybtu meitėliuku ratų gale. Pats Untonas žmonos seserį su šeima į Dumsius ir parveždavo – Širmė tada dar nebuvo atiduota į kolchozą (3).

– Ko nepavežėti, – sakydavo. – Didieji darbai juk baigti. Ką žemelė atiduoti galėjo, viskas po stogu, – kas klėty, kas daržinėj. Belikę batviniai dar raunami. Bet šitie – jau vien tik jūsų, bobų, reikalas. Kai nusirausit, nuplėšysit lapus, nudrošit žemes nuo šaknų, sumėtysit į krūvas, va tuomet jau atlėksiu ir aš į lauką pasikinkęs Širmę, parlakdinsiu, kas jūsų vagose sugrobta, į kiemą.

Pašariniams burokams ir kitiems šakniavaisiams žiemoti Rimkus turėjo gilų požemį, šiuose kraštuose sklepu vadinamą. Išsikasė tolokai, pačiame aukščiausiame sodybos kampe, kad ištvinę Indrajos vandenys pavasarį dar likusių žemės vaisių polaidžio puvėsiu neužgautų.

Taip būdavo prieš karą. Taip – ir dabar, kai karas jau pasibaigęs. Tik bulvių nebe trys, o du maišeliai. Ir meitėliukas ne visas – mentė su naga ir pusgalvė, tik be ausies, kad išvirtų Levutė gardžios košelienos savo seniui, ir du lašinių diržai iš papilvės, kad būtų kuo bulvienę užspirginti.

– Matai, Vaičkau, – vis tą patį sakydavo Untonas kiekvieną rudenį, – atplūkėt iki Viensodės pėsti, tušti, o parvežu tave namo kaip kokį dvarponį, su jauna pačia ir su geru kraičiu.

Vaičkienės jaunumą Rimkus pabrėždavo kažkaip ypatingai. Gal kiek pavyduliavo: Palionė juk – Untono vienmetė, o Levutė už savąjį bene trisdešimčia jaunesnė. Matyt, dėl to Untonas svainio niekaip kitaip nevadino, tik pavarde. Vis Vaičkau ir Vaičkau. Net prie molinio ąsočio, sklidino Palionės virto kvaso susėdus. Besipasakojant, kaip jisai, Rimkus Untonas, kilimo iš Sedos parapijos Viensodės kaimo, fašistą mušė. Ar ne stebuklas: ketveri metai apkasuos, o nė vieno įbrėžimo? Gyvas ir sveikas parsirado Untonas namo. Mažumėlę kitoks, nei išėjo – tas tiesa, bet ne Vaičkaus nosiai suprasti, kodėl Untonas kitoks: Vaičkaus dėl nebetinkamo amžiaus juk nemobilizavo. Ir fašisto Vaičkus nemušė. Vaičkus ramus po savo jaunos bobos sijonu lindėjo, kol jisai, nors ne ruskis, bet ruskio kareivis, apkasuose šąlo ar devyniais prakaitais žliaugė, atakon kilo... Et, ką čia ir lyginti – kareivį su valerijonais prakvipusiu aptiekoriumi!

– Ar ne taip, švogeriau? Verčiau išgeriam kvaso! Palione! Sukis greičiau! Jau ir šito uzbono dugnas matyt…

Po ketvirto ar penkto giros ąsočio kviesdavosi Untonas jau nemenkai prakutusį Vaičkų Adomėlį ant kelių – pasisupti. Įraudęs visas, sklidinu gūžiu giros, kurią kaime ne vien kvasu, bet retsykiais dar ir braške pavadina, Rimkus glamžuodavo vaiką ir gana piktokai košdavo per sukąstus dantis:

– Kad ne šitas mėlynakis vabalas, šunšūdį tu iš Rimkaus gautumei, Vaičkau, va ką tau pasakysiu…

Bet netiesą Untonas kalbėjo. Vien savo skausmą išliedavo, kad Vaičkus, nors senis, turi sūnų, o juodu su Palione – be jokio knirklio. Juk pernai rudenį, nors Adomėlio ir neberado iš apkasų sugrįžęs, vis viena parlakdino abudu Vaičkus po bulviakasio pilnu vežimu – kaip tikras kraitvežys. Ir atlygį pasiėmė tokį, kaip visados. Nei mažiau, nei daugiau užsiprašė: du buteliukai baltosios ir dvi dešimtys popieriniais.

Ir pinigu, ir degtine, tokia reikalinga brangiam švogerėliui, o teisingiau sakant, svainiui, Levutė pasirūpindavo iš anksto. Pastarąją, supilstytą į aukštus žalio stiklo butelius užlakuotais gurkliais, dailiai į avikailį įsukusi, laikydavo ne troboje, o tik jai vienai žinomoje slaptavietėje, vištininke. Nors Vaičkus ir nebuvo iš tų, kurie tučtuojau tyko namuose atsiradusio lašelio kaulyti, bet atsarga, kaip sakoma, gėdos nedaro. Troboje bet kas bus greitas kratą padaryti – tiek savas, tiek svetimas. O po vištašūdžiais bene tu, žmogau, ką rasi? Nė neįtarsi, kad mėšlas – tik viršuj, o degtinėlė į žemę įkasta, ąžuolo statinaitės dangčiu nuo dergiančių paukščių apsaugota. Prireiks Levutei to gero, trūktelės už jai vienai tematomo virvagalio – ir nusivoš į šoną palšais vištašūdžiais apkrekėję šiaudai, ir atsivers švariausia skylė priešais akis: imkis, moterie, kas tavo, duok į stalą, jeigu prispyrė, arba nešk po skvernu pasikišusi, kam bereikėję, – juk šitas skystimėlis su laipsniais seniai jau tapo patikimiausia valiuta šituos kraštuos. Kalvose ir kloniuose, kurie, nors ir antrusyk tarybiniai tapę, vis dar Lietuva vadinas... Už popiergalius ką tu, žmogeli, peši? O už degtinėlę, maskviškės valdžios atsiųstųjų vadinamą vodočka, vokiečių – šnapsu, o vietos žemaičių – arielka, gausi ko beįsigeidęs. Tik nereikia paukščių pieno geisti, suprantama. Paukščių pieno niekur nėra. Ir nebuvo niekados. Nebent rojuje – iš kurgi kitur žmonės tą posakį būtų žemyn parsinešę?

Svainio Untono stavkę (4) – du žaliapilvius užlakuotais gurkliais – Levutė prieš bulviakasį parsigarbindavo į trobos priešininką dar prietemėle, Vaičkui virtuvėje karšto vandens dubenėlį ir muilą padavusi, kad pasmakrės šerius prieš kelionę nusigramdytų. Kol jos Pranciškus, metalo kojele remiamą veidrodėlį ant stalo pasistatęs ir žibalinę užsižibinęs, skustuvu darbuodavosi, Levutė, žiūrėk, jau ir apsisukusi: tėvai, ar tu dar ilgai? Vištoms pabėriau, vandens pripyliau, vaikas apautas aprengtas, galim spyną rakinti!

Vien tik vokietis laibagurklių žaliapilvių atsisakė – toks aukštas, baltomis rankomis ir baltais krakmolytais marškiniais. Uniforma ant jo gulėjo kaip nulieta, kaip prieš adyną išprosyta, pasakytų Levutės motina. Deja, mama Adelė Laumžirgienė niekados jau taip nepasakys, nes Levutės motiną ir tėvą, Feliksą Laumžirgį, o podraug – du jaunylius brolius, pamečiui gimusius pagrandukus Laumžirgiukus, ruso valdžia pirmuoju vežimu ištrėmė. Dar prieš karo pradžią. Levutė tik po gero mėnesio sužinojo, kas Rietave dėjosi. Per žmones atsigirdo. Iš pradžių netikėjo, ėjo tėviškėn slapčiomis, pasitikrino. Bet žmonės teisybę kalbėjo: buvusio tėvų gyvenimo pačiame Rietavo centre – nė ženklo. Mediniame dviejų aukštų name – nei bakalėjos, nei krautuvės savininko, Felikso Laumžirgio, apartamentų. Kieme vien tik ruso kareiviai – rūko, spjaudosi, marmaliuoja savaip...

Nei gyva, nei mirusi grįžo Levutė atgal į Dumsius. Tolimos kelionės pėsčiomis, o dar labiau savosios širdies sopulio permušta. Kaip suvargusi katė po morčiaus. Nors tuo kartu nė neįtarė, kad jaunoje gimdoje antrasis jos vaikelis – gal sesė, o gal broliukas Adomėliui – pumpuruoja. Vien meldėsi rytą vakarą ir klausė savęs, ar gyvi jie, visi keturi – motutė, tėvas, Albinukas su Alyzėliu? Per tuos nelabus klausimus, matyt, ir pumpurą savo įsčiose prarado. Iškraujavo, tartum nebūta. Bet krešuliais plūdusi gimda susitraukė, užgijo. O krauju apsiliejusi širdis klaksėjo ir klaksėjo. Tiktai kas Levutei būtų į nerimastingus širdies klausimus atsakęs? Juk nė dabar dar nežinojo, kur jos šeima atsidūrusi, į kokias tolybes traukinys visus nudangino. Veikiausiai toks pat traukinys, palei kokį – sykiu su kitų žemaičių moterų tuntu – Levutė dabar labai iš lėto slinko. Palauks, kol bobos išsiteiraus saviškių, o paskui jau ir pati beldžia: ar nėra šitame vagone pono Dapkūno?

Ponas Dapkūnas, žmogus, naujosios valdžios ne per seniausiai kilstelėtas į Dumsių mokyklos direktorius, į palutarkę (5) sėdo šiąnakt. Levutė visa matė ir girdėjo. Kur nematys negirdės, juk Vaičkaus langai – tiesiai į buvusios gimnazijos kiemą. Dapkūnai apsigyveno kairiajame mokyklos fligelyje. Tame kambaryje, kur Levutė numanė direktoriaus rašomąjį stalą stovintį, net ir tuomet, kai Dapkūnas parsivežė žmoną, kiek keistoką iš pažiūros, bet gražią ir mokančią prisižiūrėti moterį, ilgai degdavo žiburys. Levutė, seniausiai užpūtusi savo žibalinę, nevengdavo pastovėti tamsoje. Vasarą, kilusi apkamšyti Adomėlio, kartais likdavosi palei langą kone iki aušros. O rudenį ir ypač žiemos pradžioje, kai moterų širdys, užsilaukusios saulės grąžos, pačios nebežino, ko ilgėtis, įtūpdavo Levutė langan dar nė berankovės liemenės neatsisegiojusi ir tūnodavo tyliai, kad tiktai Vaičkus, seniausiai skaniai knarkiantis, nepabustų krunkšėdamas: ar neisi gultis, mama? Ko ten šali dabar?

Vaičkus kietai miegojo ir šiąnakt, kai prie kairiojo mokyklos fligelio sustojo ginkluoti vyrai. Į akmenį sušokusia širdimi nulydėjo Levutė iš mokyklos kiemo iščiaudintį kledarą. O paskui apsisuko tekina, bet labai tylutėliai: atsargiai nuvožusi kraitskrynės dangtį išsikėlė languotą austinę skarą, tikros vilnos, su kutais – juk matė direktorių į kuzavą (6) be nieko lipantį! – o tada jau kaip akis išdegusi į vištidę, dar tekinesnė – rasotais pavenčiais. Nesvarbu, kad jaunos kojos eiklios, iki Mažeikių – geras kelio galas: nepasiskubinsi, ir pajudės traukinys...

Vieną žaliagurklį teko paaukoti ginkluotam kareivukui, tiltą per Ventą saugančiam.

– Mama apsirgo, – melavo išsijuosusi, – vaistų nešu. Matai? Liekarstai čia, vienintelis tikras vaistas, kurio dar įmanu gauti...

Lekarstvo – eto chorošo! – išsiviepė kareiviukas, visai dar piemuo. – Tol’ko guliat’ nočju babie odnoj, vot što vredno!

Bet Levutė nesiklausė. Negirdėjo apniukusio rugsėjo priešaušrio žvarbą kenčiančio kareivio perspėjimo, nors veikiau – pašaipos, kad moteriškei, o dar vienai pačiai, naktį pavenčiuose gali nekaip baigtis... Levutė bėgo – vis tolyn nuo upės, nuo medinių sargybos bokštelių viename ir kitame Ventos krante, nuo stiprių baltų dantų, traiškančių laką ant žalio butelio gurklio kaip pernokusį riešutą.

Atsikvėpė tik stotyje. Supratusi, kad nėra vienintelė, ketinanti eiti išilgai sąstato, kurio vagonai jau parengti kelionei, užrakinėti ir užplombuoti. Stukseno moterys į aklas lentas: ar nėra čia Poškaus? Dagienės? Rimeikio? Stukseno ir Levutė: gal kartais su jumis ponas Dapkūnas? O svetimšaliai ir svetimkalbiai kareiviai rūkė. Godžiai traukė dvokiančias suktines. Veidais atsisukę į stoties mūrinuką, nugaromis – į traukinį.

– Ponia Vaičkiene, tamsta? – staiga išgirdo Levutė.

Ne, tai ne Dapkūno balsas. Tai čirpiantis sopranas jaunosios Dapkūnienės, kuri kas trys keturi mėnesiai išsiruošdavo pas geriausią Mažeikių kirpėją plaukų susifryzuoti.

Geležiniais virbais apkaltame lange vagono paluby subolavo liauna ranka, žieduota tikru smetonišku auksu. Anaiptol ne kiekviena moteris Žemaitijoje būtų galėjusi tokiu vestuviniu žiedu pasigirti. O kad ir turėjo, dažniausiai laikydavo skrynioje paslėptą. Juk pūstas, Smetonos laikus menantis, veikiausiai iš tolimos Šveicarijos parkeliavęs auksas – ne kasdienio nešiojimo daiktas. Levutė Vaičkaus jai užmautąjį, nors gerokai plonesnį, menkiau žvilgantį, irgi patikimai slėpė: pradinių klasių mokytojai nedera puikuotis auksais ant pirštų ir rodyti nekuklumo pavyzdį savo auklėtinėms.

Tačiau nemanykime, kad grotuotame lange sužibęs pūstašonis Dapkūnienės vestuvių žiedas pakirto Levutės jėgas, ir jinai atsišliejo lentinės vagono sienos. Nors žiedas irgi nuslydo žemyn, į Vaičkienės skreitą. Bet pirmiau į jį nuslydo kažkas kita – mažas ir minkštas gumuliukas, kietai susuptas į baltą apatinį sijoną.

– Apsivaikavau aš netyčia, ponia Vaičkiene. Paimk mano kūdikį... Palaidok katalikiškai...

Ir girdėjo, ir negirdėjo Levutė, ką jai Dapkūnienė sakė. Veikiau negirdėjo, nei girdėjo. Tik kilstelėjo aukštyn paskutinįjį žaliagurklį: stiprumui! Po gimdymo nekenks jėgas atgauti... O pati – baltąjį ryšuliuką į languotą skarą, austinę, tikros vilnos, su kutais – ir tolyn nuo traukinio, kad tik kuo greičiau ir kuo toliau.

Atsikvošėjo pavenčiuose, prieš pat Ventos tilto sargybą. Drebančiomis rankomis pravystė nešulį. Mergytė. Dar gyva. Tik labai maža. Lėlė – ne naujagimė. Juodais, nelyginant kambarinės radijo antenos vieliukės susiraičiusiais plaukais pakaušėlyje, kur taip ryškiai pulsavo momuo. Bus gerokai anksčiau laiko į šitą pasaulį parėjusi, – pagalvojo. Ar ištvers iki Dumsių? Ne vien tik mažoji. Levutė – irgi. Levutei Vaičkienei buvo baugu, kad nesprogtų baisaus nerimo iškankinta jos širdis.

Laimei, nesprogo putotas karšto kraujo gumulas Levutės krūtinėje. Nenuvožė pakaušio, tvinksėdamas į kiekvieno moters krustelėjimo aidą smilkiniuose. Įveikė Vaičkienė septynis kilometrus baimės, kuri ją vijo pirmyn kaip kulką. Net ir degtinėle sušilusio Ventos tilto sargybinio palinkėjimą da katis’ ty s Bogom, matuška (7), ištvėrė. Nors ir ginčijosi širdy: durniau tu, durniau, visai juk ne aklas katytis mano glėby, o vaikiukas, vis dar gyvas, nors jau sunkiai kvėpsintis, o vis dėlto žmogaus vaikas, pono direktoriaus Dapkūno pirmagimė mergelė... Garsiai šito nebūtų ištarusi nė ketvirčiuojama, nė ant kuolo sodinama ar prie kryžiaus kalama. Garsiai pasakė lygiai kaip ir Dapkūnienė: apsivaikavau aš netyčia... O paskui pasitaisė, kad žmoniškiau skambėtų:

– Duktė tau šį rytą gimė, Pranciškau Vaičkau. Tik silpna labai, per ankstyva... Turim pasiskubinti su krikštu, kad nebūtų per vėlu...

Vaičkus, sumitęs vyriškis, o kitomis akimis žvelgiant, gal jau net ir senis – tikrai ne koksai spaigliuotas pirmojo rudens gaidžiukas, naujieną išgirdęs per nago juodymą nenustebo. Ir sunerimo anaiptol ne kaip kiti vyrai: iš kur? kaip? kodėl nieko ligi šiol nežinojau? Pranciškui didį nerimą kėlė vien keturi žodžiai po kablelio, tas žmonos atsidūsėjimas, kad nebūtų per vėlu, ištartas gal ir ne burna, gal tik akimis. Vaičkaus nereikėjo mokyti, ką tokiu atveju daryti, – penkiolikai minučių neprabėgus kunigas Petras Jokūbauskis, Dumsių parapijos klebonas, jau tepė šventaisiais aliejais surauktą kaktelę ir siaurą kūdikio žioplę, tokią mažą, kad atrodė mažesnė net už skruzdžių urvelį, išraktą žemėje prieš būsimą lietų. Patepta buvo ir vos ne vos kilsuojanti širdelė, o ant juodų susigarbiniavusių plaukiukų pasruvo švęstas vanduo: aš krikštiju tave Ievos vardu, vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, amen.

Išminties bokštas kunigas Petras Jokūbauskis visa ką atliko be ilgo poteriavimo, be iškilmei skirtų mezginiuotų marškinėlių, perjuostų rožiniu kaspinu, be nieko. Tik iš savo paties podėlių ištrauktą vaškinę žvakę – atminčiai ir ilgam saugojimui! – užžibino. Bažnyčios metrikų knygose Ievutės krikštamote buvo įrašyta aštuoniasdešimtmetė parapijos išlaikytinė Antosė Škrabalaitė, o tėvu – apyjaunis dar zakristijonas, klebono bendravardis Petras Augutis, dėl vis pasikartojančių epilepsijos priepuolių netinkamas nei kariuomenei, nei kokiai kitai tarnystei, vien tiktai Dievo namams.

Dabar Vaičkus galėjo ramiai atsipūtuoti: ačiūdie, suspėjom, Levute. Bet Levutės Vaičkienės šalia – jau nė kvapo. Levutė Vaičkienė – su naująja katalike įkaitusiame glėbyje – kaip žebenkštis brazdėjo pas Jūzapo ir Petronėlės Girkų duris. Girkai gyveno per trejetą daržų nuo bažnyčios. Du jų berniukus Levutė mokino – skaityti, rašyti, skaičiuoti, dainas dainuoti, – kiti du keturis pradžios mokyklos skyrius jau buvo baigę. Dabar Levutė žinojo Petronėlę ir vėl subyrėjusią. Tik nebesuskaičiavo – septintuoju ar aštuntuoju.

– Ponia Vaičkienė? Tamsta mokytoja! – grobstė nuo virtuvės stalo neplautus indus Girkienė.

Bet Levutė neleido būsimai žindyvei kruvina gėda dėl netvarkos troboje degti:

– Vaičkienė, ta pati! Pieno neturiu nė lašo, o mano dukrelė iš bado mirtimi vaduojasi! Gelbėk, Petronėle, nelaimingą savo vaikų mokytoją!

Ir Petronėlė Girkienė, niekados nesiskundusi išganingojo nektaro stygiumi savo nedidukėse, iš pažiūros, pasakytume, netgi bliuškiose krūtyse, tučtuojau bėdą suprato, marškinius atsisagstė, kad išalkusią naujagimę gelbėtų. Naujoji Dumsių parapijos katalikė įsisiurbė į priglaustą krūtį dusdama, pašnypštaudama, o naujoji jos motina sėdėjo ant suklerusios kėdės vidur prišnerkštos aslos, negalėdama akių nuo žindyvės atitraukti – anaiptol ne kaltūnuota, pasišiaušusi, nusigandusi Petronėlė Girkienė į lovos kraštą priešais jos akis su kūdikiu glėbyje glaudėsi, o pati Pana Marija Sopulingoji iš didžiojo Dumsių bažnyčios altoriaus švietė, tikro aukso vainiku vainikuota. Ir pradėjo Levutės smilkiniuose tiksėti jau nebe baimė, o viltingas, jėgas grąžinantis nerimas: čiulpti mergytė moka, tai – gal? Gal? Gal?

Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi... – ne balsu, ne lūpomis, vien širdimi meldėsi Levutė Vaičkienė, Pranciškaus Vaičkaus, buvusio Dumsių aptiekoriaus, o kitaip tariant, miestelio vaistininko žmona, gimimo Laumžirgytė, kilimo iš Plungės, kol kas – vis dar pradinių klasių mokytoja, vėliau – jau tik sargienė, kaip šiuose kraštuose vadina mokyklų budėtojas... O melsdamasi ir akylai į Petronėlę Girkienę spitrydama, karštus įžadus Švenčiausiajai Mergelei Marijai, didžiajame Dumsių altoriuje kūdikėlį prie širdies glaudžiančiai, davė. Prisižadėjo aštuoniasdešimtmetę pročkelę Antosę, Ievutės krikšto motiną, savo globon pasiimti, visus Antosės darbus, tokius svarbius klebonui Petrui, tokius reikalingus bažnyčioje ir klebonijoje, nudirbti ir jau kitą sekmadienį šventas Mišias užpirkti – už laimingą pono Dapkūno ir ponios Dapkūnienės sugrįžimą į tėvynę. Tegul ne dabar. Tegul kada nors...

O dar Levutė nutarė nebebūsianti nuo šiol Levute. Jos Pranciškus juk ne vien tik Palionės Rimkui – Vaičkus, visiems. Vaičkus ir Vaičkus. Lyg neturėtų vardo... O kad vyras, kuriam prie altoriaus prisiekta, žmonėse vardo neturi, tai ir jinai, Levutė, išsivers be vardo. Gana bus Levutei ir pavardės. Motina – Levutė, dukrelė – Ievutė? Nei šis, nei tas... Tartum pasijuokimas kažkoks... O juoktis nėra juk nei iš ko, nei dėl ko. Juokui dabar – labai netinkamas laikas. Todėl prašau tavęs, švenčiausioji Mergele Marija, Dievo motina, melsk už mus, nusidėjėlius, ir laimink mano apsisprendimus, amen...

Lygiai po šešiolikos vasarų Ieva Vaičkutė, pirmą kartą pagaliau išgirdusi šitą istoriją, – tikrą pasaką apie Dapkūnų pirmagimės atsiradimą pasaulyje ir apie skubų ne laiku gimusios mergelės krikštą Dumsių bažnyčioje – nelabai tesuprato, kad toji Ievutė juodais garbiniuotais plaukeliais ant pakaušio ir nesusivėrusiu momeniu, su kuria motina skriste skrido namo iš Mažeikių, net ir savo vardo, tarytum kažkokios prabangos išsižadėdama, yra ne kuri nors kita kaimynų ar giminaičių auginama į Sibirą išvežtų tėvų našlaitė, bet ji pati.

Motinai nieko nesakė nei pavakariukais, kai susėdusios ant taburečių virtuvėje jau laukė Kaminskų Zigmio, prižadėjusio raz dva (8) savuoju motociklu abidvi nubirbinti į Mažeikių stotį, nei tuomet, kai spausdamos rankose pailgus kartono keturkampėlius, kitaip tariant, ką tik nusipirktus bilietus, leidžiančius lipti į traukinį, pagaliau lengviau atsiduso. Tačiau naktį, klausydamasi iki tol nepatirto čiuksenimo ir dundėjimo po kojomis, po visa savimi, nors ir migdoma ratų melodikos, mergaitė negalėjo sumerkti akių. Teisinosi, kad užmigti neleidžia lengvutis vidinis drebulys laukiant rytdienos – jiedvi su motina slapta keliavo toli nuo namų, kad Ievutė iš paties Žemaičių vyskupo rankų gautų Sutvirtinimo sakramentą, tačiau tikrai ne vien apeigų, žemaičiuose vadinamų dermavone, baimė vertė kone jau subrendusią Ievos Vaičkutės krūtinę taip stipriai kilnotis...

Motina neištvėrė pirmoji:

– Juk supranti, kad negali niekam prasitarti, Ievute?

– Suprantu, mama.

– Ir nesugalvosi tos istorijos aprašyti dienoraštyje?

– Neberašau dienoraščio.

– Nuo tada?

– Nuo tada... – linktelėjo. Ir abi suprato, apie ką kalba. – Dabar tik dainų sąsiuvinį turiu. Ir žodžių...

– Kokių žodžių?

– Visokių. Tų, kurių nesuprantu.

– Rusiškų?

– Nebūtinai. Kartais ir žemaitiškų.

– Na, pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui, nežinau, ką iš tikrųjų reiškia „pročkelė“.

– Paprasčiausią skalbėją, vaikeli. Per lenkus pas mus tas žodis atėjo, per dvarų kultūrą...

– Kai grįšime namo, būtinai užsirašysiu.

Daugiau ką viena kitai pasakyti nespėjo: traukinys lėtino greitį ir galiausiai sustojo. Ir abidvi baisiausiai skubėjo išlipti, nes jau atvažiavo, kur joms reikėjo. Traukinyje reikia skubėti. Traukinys tau – ne pakeleivinga mašiniu-kė, nepaprašysi vairuotojo, kad stabtelėtų, jei supykino ar netyčia užsižiopsojęs pravažiavai keliuką, prie kurio tau reikia. Traukinys yra traukinys, tikras pabaisa.

 

 

(II)

 

Viktorija Šimulienė, naujai įsteigtos ambulatorijos vedėja, pas kurią, pirmąsyk ligi soties pamaitinusi peralkusią Ievutę, netrukus išskubėjo Vaičkienė, nebuvo tokia supratinga kaip Dumsių klebonas ar Girkaus Petronė, nors pajodžarga, kokių reta. Anokia čia paslaptis: toji moteriškutė, kone kiaurus metus į darbą iš Retenių minanti trofėjiniu vokišku dviračiu, nei į burnelę spjaudavo, nei į suktinukę. Vėliau, kai susikūrė kooperatyvas ir Dumsiuose pradėjo rastis įvairesnių prekių, felčerė pirkdavosi „Kazbek“ ir „Belomorkanal“, tokius papirosus su tuščia popieriaus gilze, kuri dūmą bent kiek atšaldo. O dar jinai pirkdavo „Kristalinę“ ir garsiai teisindavosi: Šimuliui, nors niekam, juoba pardavėjoms – Vandelei su Birute kvailoko teisinimosi ir nereikėjo.

Tačiau teisintis Viktorija pradėjo gerokai vėliau, kai trofėjinis dviratis jau buvo praradęs visą būtąjį nikelio žvilgumą – ilgainiui net ir patys drūčiausi daiktai, net vokiško standarto gaminiai susidėvi, ir nieko tu čia, žmogau, nepadarysi. Juk ne po stiklu buvo dviratis laikomas: pailsėti jo ratai gaudavo tik tuomet, kai laukus užklodavo gilus sniegas, o šiaip riedėdavo kasdien – vasarą dulkėmis springdami, o rudenį ir pavasarį šunkelių dumblus į šonus taškydami. Viktorijai juk reikėjo ne vien į Dumsius, bet ir į kaimus aplinkui miestelį – patronažas, dar vienas su naująja valdžia į Žemaitiją atėjęs žodis, felčerę akušerę po apylinkes vaikė...

Vaičkienė, tegul ir smetoninės mokytojų seminarijos auklėtinė, vadinasi, buržuazinio lavinimo žmogus, puikiausiai suvokė: klebono Petro Jokūbauskio paliudijimo, kad į pasaulį tikrai atėjo nauja LTSR pilietė, nepakaks. Todėl ir kulniavo nedelsdama – su Ievute glėby ir su nepakeičiamuoju žaliagurkliu talpioje rankinėje – pas Viktoriją Šimulienę.

Apžiūrėjusi naujagimę, patrakėlė ambulatorijos vedėja vien liūdnai sudūsavo: kažin, drauge Vaičkiene, kaip čia bus? Septynių mėnesėlių ta tamstos mažoji, ne didesnė... Reikia tamstai į Mažeikių ligoninę... Ten naujagimę šiltomis pūslėmis apdės, į vatas suvynios...

– Pūslių su pašildytu vandeniu jau kaip nors ir Dumsiuose rasime, o mano mergautinė languotė už visas vatas šiltesnė, – maldydama įsiklykusią Ievutę ištarė Vaičkienė. Šnekėjo ramiai, bet labai įtaigiai – tarsi savo vaikams klasėje.

Felčerė trūktelėjo pečiais:

– Pieno bent nestigsit?

– To gero, manau, pakaks, – Vaičkienė šyptelėjo, nors ir dantis sukandusi. O paskui dar vieną įžadą pati sau davė, jau pasaulietinį: zyle pelėda versiuosi, verčiau galą gausiu, bet Ievutė gyvens! Gyvens ir užaugs – sveika, graži, protinga!

Laibą žalio stiklo buteliuką ruda smalka užlietu kakleliu ji atsiminė tik tada, kai felčerė pareiškė dabar jau norėsianti ir pačią gimdyvę apžiūrėti. Lygiai tokiu laku anuomet būdavo antspauduojami siuntiniai ir banderolės. Gyvas akių dūmimas: ne per seniausiai iškeptam Tarybų Lietuvos žemaičiui atrodo, kad smalka, kurią pats pašto viršininkas uždrebia ant siuntinio siūlės ir dar prispaudžia geležiniu spaudu, patikimai saugo vyturo turinį nuo negerosios... O juk nė velnio nesaugojo! Juk laužydavo smalką tartum minkštą vašką ir antpečiuoti, ir civiliai vilkintys pareigūnai... Nieko dora neradę, antspauduodavo iš naujo – ir siuntinys, savaitę ar dvi „nepaliestas“ keliavęs per kraštą, pasiekdavo adresatą. Bet jeigu antpečiuotieji, juoba civiliais apsimetę šėtono vaikai užtikdavo menkiausią nieką, „keliantį grėsmę“ naujajai darbininkų ir valstiečių diktatūrai, laukti reikėjo jau nebe siuntinių, o palutarkių...

Ponas Dapkūnas, kiek pliktelėjęs, su pensnė, rūstokas, bet maloniausias iš žmonių, net ir karštą vasaros dieną vilkintis vizitinį kostiumą, avintis lakuotais pusbačiais, po kaklu pasirišęs tautinę juostelę, matyt, bus šito fakto deramai neįvertinęs. Todėl valdžia ir pasirūpino, kad erdvus Dumsių mokyklos direktoriaus butas aukštomis lubomis ir su patvariais, tikro ąžuolo baldais, su geromis balto koklio krosnimis atitektų patikimesniam, buržuazinio raugo nespėjusiam prisigerti piliečiui.

Garsiai Vaičkienė nieko to, žinoma, nepasakė. Tą dieną ji apskritai nebuvo nusiteikusi šnekėti garsiai – ir ne vien todėl, kad ambulatorijoje, nacionalizuotame namelyje, kuris anksčiau priklausė netolimiems kaimynams Jomantams, lig valiai išsiklykusi nuo svetimos rankos ir šalto stetoskopo prisilietimų, pagaliau užsnūdo Ievutė. Atsargiai paguldžiusi savo glėbio brangenybę ant dermantinu trauktos ambulatorijos kušetės, moteris dar atsargiau spragtelėjo rankinės užraktą ir ištiesė Viktorijai Šimulienei lauktuves:

– Manęs žiūrėt nereikia, aš sveika!

– Bet privalau užpildyti kortelę ir išduoti raštelį apylinkės pirmininkui! – skėstelėjo rankomis Viktorija, jau spėjusi uždaryti atneštąjį žaliagurklį baltais aliejiniais dažais nudažytoje spintoje.

– Kas draustų, ponia Viktorija?! Pildykit! Surašykit viską, kaip ir priklauso... Parašykit, kad naujagimė sveika, nors atėjo sunkiai... Kad virkštelė buvo apie kaklą apsivijusi... Kad gimdyvė suplyšo, o tamsta sėkmingai sustabdėt kraujavimą ir sukabinot įplyšimą... Viskas – pagal taisykles... Žaizda nepūliuoja... Po geros savaitės jau bus galima siūlus išimti...

– Drauge Vaičkiene...

– Na, argi man tamstą, ponia Viktorija, mokyti, nors ir mokytoja esu, ką dera parašyti kortelėje?

Felčerė net nubalo visa, išsamių Vaičkienės instrukcijų klausydamasi. Bet nepasidavė:

– O jeigu kas netyčia liežuvį įkiš?

– Bene jau mudvi, mano namuose vargstančias, dar kas nors trečias matė?

– O draugas Vaičkus?

– Ar tamstai mano Vaičkus atrodo toks suvaikėjęs, kad niekus plepėtų? Bene būtų kur dėl Adomėlio pasiskundęs?

– Nesakau aš nieko, bet...

– Taigi, kad nesiskundė! Net ant manęs nepakėlė balso. O juk aš kalčiausia! Vaičkus, kad ir ką sakytum, – pusė daktaro. Jis iš sykio įtarė Adomėliui meningitą. Bet kur aš tau, višta ir žioplė nelaimingoji, klausysiu žilo žmogaus... Aš tamsta pasiklioviau – jauna specialiste!

Vaičkienė, suprantama, nepridūrė, kad Adomėliui juk buvo dar ir vokietis daktaras kviestas. Tas, kurio uniforma gulėjo kaip nulieta, kaip prieš adyną išprosyta. Tas, kuris jokio atlygio iš Vaičkų neėmė ir net išganingojo žaliagurklio atsisakė, nes aiškiai matė, kad žemaitės moters viengimiui sūnui staiga užsidegusiomis smegenimis net ir jis, vokietis daktaras, jau niekuo nepadės...

Viktorija Šimulienė, Vaičkienei priminus Adomėlį, neužraudojo, bet jos akys staiga sutemo, kaip sutemsta dangus prieš nenumaldomai artėjančią vasaros liūtį. Ji vien guktelėjo – dusliai, bet skaudžiai – ir pasilenkė prie popierėlio, paženklinto trikampiu violetinės spalvos spaudu. O tai reiškė, kad Ieva Vaičkutė, vos tik jos tėvas, Pranciškus Vaičkus, pristatys lapelį į apylinkę, gaus gimimo liudijimą – su kūju ir pjautuvu, ne vien su laiminančio Kristaus litografija ir klebono Petro Jokūbauskio parašu gerame kreidiniame popieriuje.

– Tiktai turite dukrelę baisiai šiltai laikyti, pūslėmis su karštu vandeniu ant patalų apdėjusi... – priminė felčerė, išlydėdama Vaičkienę. – Ant patalų, kad nenušutintumėt – pati juk suprantat, koks jos odelės skystumas... Maudykit kasdien, laukinio šermukšnio brazdų prišutinusi, kad infekcija neįsimestų. Duočiau margancovkės (9), bet nėra tuo tarpu...

– Dėkui tamstai. Manysimės kaip nors... – pažadėjo. Jau nebe pirmkartėlė, jau dviejų vaikų motina Vaičkienė. O į atlapus Jomanto gonkelius, kaip Dumsiuose kad sakoma, kitaip tariant, į verandžiukę, atstojančią ambulatorijos priemenę, išėjusi dar šūktelėjo, pilna dėkingumo. Garsiai sušuko, kad Dumsiai kiaurai per sienas girdėtų:

– Po savaitės vėl ateisim, kaip ir liepėt, daktaryt!

Ir nuskriejo spėriu aidu per visai nemenką Dumsių bažnytkaimį – nuo krašto iki krašto – geroji žinia: tamstai mokytojai Vaičkienei dukrelė užkrito!

– Girdėjai? Pasigailėjo jaunos žmonelės mūsų aptiekorius! Pasistorojo, kad nebereiktų jai rytas vakaras į kapelius lakstyti, Adomėlio virkauti!

– Alegi nė regėt nebuvo!

– Nesuveizėsi, susiedėle, kūdųjų... Tokios iš pažasties pasigimdo... Juk nė pieno nabagė neturi! Pas Girkaus Petronę laksto...

– Na, teisybė, tos mokytosios – tai ne mes, kaimo bobos pritvinkusios...

Mažoji, kuri, kaip jau sakyta, vystykluose spardėsi tarsi suprasdama didžią savo gyvybės kainą, iki šventų Kalėdų spėjo iš lėlės tikra mergele pavirsti – numetė juodus, susiraičiusius čigonėlės plaukus, užsiaugino netgi keletą rausvų rumbelių ant putlių šlaunyčių... Ko neužsiaugins, kasdien ligi valiai Petronėlės Girkienės pienu girdoma? Tad prieš naujametinį karnavalą mokykloje, kuriam reikėjo „idėjiškai“ pasiruošti, jau niekas nebūtų drįsęs sukinkuoti galva, kad mažoji Vaičkutė ilgai negyvens.

Vis dėlto rytas, kai Dumsių mokytojai susirinko pasitarti, ką kuri klasė pasitikdama 1946-uosius parodys rajono valdžiai, Vaičkienei prasidėjo ne itin džiugiai. Didžiojo bažnyčios altoriaus Pana Marija Sopulingoji, nieko neprikiši, buvo tobulai išgirdusi iš baimės kone mirštančios moters maldas ir įžadus. Bet keistu būdu, nors dangaus čia, žinoma, ir neapkaltinsi. Visa, ko Vaičkienė taip karštai Panos Marijos Sopulingosios meldė, atsigirdo ir direktorius, paskirtas į pono Dapkūno vietą ir sykiu su pastirusia pūsle, savo pačia, atsikraustęs į gražųjį butą šoniniame mokyklos fligelyje, blizginantį aukštais langais į nedidukus Vaičkaus langus tiesiausiu taikymu.

Po trumpo pasitarimo, vyrams jau susimirkčiojus, kad reikėtų, taisant sveikatėlę po slapta atšvęstų Kalėdų, gal ir kokio kvaso gurkštelėti, draugas Feliksas Liauba, visas kažkoks dermantininis – kaip enkavedistas! – ir, suprantama, be jokių tautinių juostelių po kaklu, pasikvietė pradinių klasių mokytoją Vaičkienę į raštinę.

Feliksas Liauba buvo iš tų žmonių, kurie kalba trumpai ir aiškiai:

– Visokias kamžas ir stulas skalbi, drauge?

– Skalbiu.

– Dukterį bažnyčioje krikštijai?

– Krikštijau.

– Kūčias klebonijoje valgei?

– Valgiau.

– Ar supranti, drauge, kad tai nesuderinama su tarybinio mokytojo vardu?

– Aš seną moterį vaduoju, tamsta direktoriau. Pročkelę Antosę Škrabalaitę. Jinai jau į devintą dešimtį pasilypėjo...

– Motina tau Škrabalaitė, drauge mokytoja? Giminaitė kokia, vot?

– Ne motina...

– Tai ko svetimas žmogus tau taip stipriai rūpi? Sakyk man, drauge Vaičkiene, tiesą – atvirai, kaip per išpažintį.

Atvirai, kaip per išpažintį, Vaičkienė negalėjo. Ko jau ne, tai ne. Gana bus, kad naujasis direktorius ir taip nemažai žino. Tačiau tiesą – prašom:

– Ji krikšto motina. Mano Ievutės krikštamotė...

– Supratau. Ir žinai, ką patarsiu, vot?

– Nežinau.

– Parašyk tu man, drauge, pareiškimą! Savo ranka. Kad apsieitume be kitokių įsakymų...

– Kokį pareiškimą?

– Neaiškiai šneku? Kad savo noru... Kad mažai dukrytei didesnio motinos rūpesčio reikia, vot...

– Bet jūs negalite atleisti iš darbo motinos su mažu vaiku!

– O aš ir nesakiau „atleisti“! Pervedama į sargienes pasiprašyk, drauge! Pati... Kaip laiku susipratęs elementas... Smulkiaburžuazinis raugas ir tarybinio pedagogo pašaukimas – nesuderinami dalykai. O iš budėtojos – ko galėtų švietimo skyrius pareikalauti? Tik tvarkos, daugiau nieko. Kad laiku į darbą ateitų, kad iškūrentų pečių, juškas klasėse užstumdytų, skambalu paskambintų – iš pamokos į pamoką, vot...

– Ačiū.

– Ačiū vėliau pasakysi, vot. Rašyk! Ir jau tuomet tavęs niekas nekliudys.

Feliksas Liauba, nors ir buvo linkęs su žmonėmis kalbėtis tiesiai šviesiai, miglos į akis nepūsdamas, tikrai nesuprato ką tiktai ištaręs burtažodį.

– Malonėkite popieriaus lapą, – paprašė Vaičkienė, visa net nušvitusi.

Direktorius įdėmiai stebėjo ją, rašančią nelemtąjį pareiškimą, lyg įtardamas kokią nors didelę klastą. Bet Vaičkienės galvoje jokios klastos nebuvo. Tik smilkiniai bilsnojo. Bilsnojo ir bilsnojo, kaip užkeikimą kartodami: niekas nekliudys, niekas nekliudys, niekas nekliudys! – ir tas dviejų paprastų žodžių pasikartojimas labai priminė į tolių tolius nudundančio traukinio ratų melodiją...

Kelis žingsnius nuo mokyklos iki namų Vaičkienė parskrido žvitri kaip kregždė, nors kur tu, žmogeli, jau po šventų Kalėdų vidury Žemaitijos kregždę berasi? Nebent šarka juodais skvernais, o baltais pasparniais viduržiemį galėtų kregždę priminti, kurių šiltuoju laiku Dumsiuose tikrai netrūko. Bėda, kad rugsėjį susibūrusios lėkti į šiltuosius kraštus kregždės šiame miestelyje visai neturėdavo kur nutūpti, nes mediniai elektros stulpai, gražiai įdervėję gintaro sakais, vis dar žaliavo pušyne. Elektros stulpais išlakiniai medžiai bus pavadinti tik tada, kai surems pečius du dar apyjauniai vyrai – naujasis mokyklos direktorius Feliksas Liauba ir tarybų valdžiai plius elektrifikacijai itin pritariantis kolchozo „Jaunoji gvardija“ pirmininkas Jonas Jonaitis.

O kol nėra stulpų anei vielinių laidų, juos jungiančių, ištampytų per visą miestelį, tai kur, sakykite, kad malonūs, sparnus jau pakėlusioms kregždėms būriuotis? Kregždės – ne gandrai, kuriems ražienose ir pabaliais baltu pulku staipytis. Ir netgi ne žąsys. Šitos prieš išlėkdamos visada apsukdavo padangėje viršum Dumsių platų ratą – ir atsitiesdavo bulvių vagose suklupusios moterys, kad palydėtų akimis žiemoti girksintį trikampį, ir sukdavo kepures viršum galvų vaikigaliai atsisveikindami: sudie sudie, laimingo kelio, iki pavasario!

Žąsų trikampius labai mėgo piešti Dumsių pradinukai. Tačiau ne tuos, kurie išskrenda, o jau atgal grįžtančius, pavasarinius. Šūsnį vienas į kitą panašių savo auklėtinių piešinių dabar jau buvusi mokytoja Vaičkienė laikė kraitskrynės dugne: molio drėgme raustelėjusi žemė, išmarginta baltais lopais – dar nespėjusiu į nieką pavirsti sniegu, palei tą baltą lopą – būtinai snieguolės varpelis ar mėlyna žibutės akis, viršum lopo – kačiukais apsipylusio karklo šakelė, o dar aukščiau, kur linksmas pavasario vėjas verčia laigyti debesis nelyginant mažus garbiniuotus avinėlius, – žąsų trikampis. Arba du. Pasitinkantys vienas kitą. Susitinkantys. Besisveikinantys. Ir sveikinantys žmogų, stipriai pasiilgusį šviesos ir šilumos.

Viena tiktai ūgtelėjusi Ievutė nupiešė visiškai kitokį pavasarį, ir tas labai maloniai nustebino dvi moteris – Ievutės mokytoją ir, žinoma, mamą Vaičkienę. Ievutės piešinyje taip pat atsirado vietos ir nuskaistėjusiai padangei, – nors veikiau Viensodės nei Dumsių! – ir pabaliams, tačiau žydėjo tuose pabaliuose ne karklai ir ne žibuoklės, bet purienos – aukso tryniais ant šlapių kupstų pasilieję žąsbambiai, kartais dar puronais ar lapūkiais pavadinami, o piešinio vidury labai išdidi tupėjo pempė, išrietusi savo kuodą kaip lenktą kardą, kad niekas nedrįstų artintis prie jos lizdo su šešiais kregždėtais kiaušinėliais jame.

– Gabi mergaitė, – Ievutės piešiniu atsigėrėti negalėdama garsiai konstatavo Salomėja Urbaitė, pirmokų mokytoja.

– Gabi, – Vaičkienė tylomis pritarė Urbaitei. O paskui – dar tyliau, net burnos nepražiodama, vien linksėdama – pridūrė: iš akies luptas tėvas. Garsiai tą sakyti nebūtų buvę jokios prasmės, juk Salomėja, lietuvių poetės lakštingalos kraštietė ir bendravardė, nė neįtarė, kad klasikinės filologijos mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete krimtęs, graikų ir lotynų, vokiečių ir lenkų kalbas puikiai mokėjęs ponas Dapkūnas laisvalaikiu ne vien šachmatais žaidė, bet ir akvareles liejo. Neką prastesnes nei garsiojo Šklėriaus. Iš kur Salomėja Urbaitė tokius dalykus būtų įtarusi? Juk Felikso Liaubos pūslė, visa pastirusi kaip iškrakmolyta Veronika Liaubienė, puikiąsias pono Dapkūno akvareles, vos tik į buvusį jo butą įsikrausčiusi, tuojau pat nuo sienų nukabino ir daug nemąstydama paleido per kaminą. O kur kitur, atsiprašant, tokias tepliones – be jokios idėjos ir be menkiausio revoliucinio pamušalo – dėti? Teisybės dėlei turėtume pridurti, kad akvarelėms pasisekė labiau nei, tarkime, Sofoklio ar Euripido veikalams, Gėtei ar Šileriui, ar kad ir tam pačiam Adomui Mickevičiui… „Fausto“ ir „Vėlinių“ tik viršeliai ėjo į ugnį, o vidus – į vieną iš trijų būdelių, stovėjusių atokiau, tuojau už pažvyruotos mokyklos aikštės, išdidžiai vadinamos stadionu. Direktorienė, nors ir namų šeimininkė be jokio išsilavinimo, vis dėlto buvo itin susipratusi moteris – respublikinės „Tiesos“ ar rajoninio „Komunizmo rytojaus“ ji neplėšydavo tam svarbiam reikalui, kuris būdelėje atliekamas. Gana jau, kad kiti dumsiškiai, ne tokie susipratę, visą naujųjų laikų idėjinę spaudą dailiai į nedidelius keturkampėlius supjaustę ant vinies savo špokinyčiose pasmeigdavo… Direktorienei dėmesio verti pasirodė vien įstiklinti pono Dapkūno akvarelių rėmai. Ažuoliniai. Kaip ir visas kitas geras tuose namuose – lovos, spintos, komodos, knygų lentynos, kėdės ir stalai, ir net virtuvės spintelės. Ne ąžuolo, o riešutmedžio – irgi tauraus medžio – buvo tik „Telefunkeno“, kitaip tariant, lempinio radijo aparato, apsodinė dėžė. „Telefunkenas“, sykiu su jau minėtomis lovomis ir komodomis, su Bohemijos stiklo taurėmis ir grafinėliais, pono Dapkūno laikais nuolat skleisdavusiais taurius benediktino arba vyšnių vyno kvapus, o taipgi ir Meiseno porcelianas, kuriuo taip didžiavosi jaunoji Dapkūnienė, kiek vėliau išvažiuos į Vilnių. Bet dar negreit. Iki tol Dumsiuose dar turės atsirasti elektros stulpai, ant vieno iš kurių kabos netgi garsiakalbis, čionai prasčiokiškai vadinamas gavarilka.

Bet Salomėjai Urbaitei viso to žinoti nebūtina, nors, kaip vėliau pasirodys, ir neblogas jinai žmogus – ponui Dapkūnui netikėtai pražuvus, vienintelė kol kas nauja Dumsių „aukštaitė“. Kiti mokytojai lietuviškai su vaikais bendraudavo tik per pamokas, nors anaiptol ne visi taisyklinga ir gražia literatūrine tartimi. Savaip artikuliuotos priegaidės ir svetimybės išduodavo, kad gimę ir augę visi Žemaitijoje, tegul ir ne Dumsių pašonėje, tegul kur nors palei Viduklę, Rietavą ar Telšius, o vis dėlto ne per toliausiai. Tuo tarpu Salomėją Urbaitę į Dumsius vėjas atbloškė net iš Vilkaviškio ir žemaitiškai ji neišmoko ligi mirties. Nors tuomet, kai gyrė Ievutės piešinį, mirti tikrai nesirengė – baudėsi ištekėti. Už Jono Jonaičio, labai nešpėtno, o ir nekvailo vyro – mechanikos studento neakivaizdininko, važinėjančio į sesijas neseniai pertvarkytame Vytauto Didžiojo universitete, kurio vienas padalinys buvo pavadintas Kauno politechnikos institutu. Ne veltui visuotinis kolūkiečių susirinkimas „išsirinko“ Joną Jonaitį „Jaunosios gvardijos“ pirmininku. Kolchozo vardas, pasiskolintas iš anuomet visų skaityto suskaityto Aleksandro Fadejevo romano pavadinimo, irgi atsirado neatsitiktinai: Dumsiuose valdžią tuomet jau ėmė ne atkeltiniai svetimšaliai, o jaunimas, kilęs iš savų bežemių ar mažažemių.

– Mama, ir kaip tu viską taip gerai atsimeni – vardus, pavardes, kas iš kur kilęs? – paklaus Vaičkienės kiek vėliau Ievutė, jau suaugusi, jau visa Ieva.

O motina, seniai net nebe Vaičkienė, jai atsakys:

– Kaip čia neatsiminsi, vaikeli? Juk visą gyvenimą kartu gyvenome… Vieni šalia kitų.

Vieno tik motina Ievutei kažkodėl nepasakojo: kaip įvyko paskutinis jos padėties pasikeitimas. Gal todėl, kad nemanė čia jokio ypatingo pasikeitimo esant? Gal tikėjo, kad taip ir turėję nutikti tuojau po šventų Kalėdų, prieš pat Naujuosius, kai iš tamstos mokytojos tapo paprasta sargiene. Kita vertus, juk tą dieną, jau parašiusi išganingąjį pareiškimą ir klausydama smilkiniuose bilsnojančio traukinio ratų aido: niekas nekliudys, niekas nekliudys, niekas nekliudys! – Vaičkienė gal dar nė nesuvokė, kad nuo šiol ją – išsilavinusią, kultūringą, nuolankią ir malonią Dumsių vidurinės mokyklos sargienę visi meiliai vadins tik Vaičkienėle. Ir niekaip kitaip.

Gimimą įrodančius liudijimus, kurie tikrai nemenkai kainavo Levutei Vaičkienei, Ieva išsaugojo. Abu. Tiek Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios parapijos klebono Petro Jokūbauskio pasirašytąjį – gerame popieriuje, su laiminančio Kristaus litografija, tiek ir negrabiomis raidėmis išvedžiotąjį – su kūju, pjautuvu bei rugių varpomis. Antrasis Ievai atrodė netgi svarbesnis. Ir tikrai ne todėl, kad Ieva kone iki pensijos „laiminga“ gyveno „tarybiniame rojuje“. Vien todėl, kad tame antrajame buvo įrašas: lietuvė. Netgi primygtinai pakartojant: Ева Пранцишковна Вайчкуте, литовка.

Bent jau tą svetimieji jai paliko. Nes visa kita atėmė. Negrįžtamai.

Ir nors vėliau Ieva kartais mėgdavo pajuokauti: žemaitė aš, kokia iš manęs lietuvė? – vis dėlto violetiniu rašalu išvedžiotoji литовка, vienintelis jau nebe motinos Vaičkienėlės, o jos pačios tapatybės įrodymas, per laiką virtęs aptriušusiu popierėliu, Ievai buvo itin svarbus dokumentas.

 

(III)

 

Аukso medaliu baigusi Dumsių vidurinę, toliau mokytis Ieva išvažiavo į Vilnių. Pasirinko, deja, ne Dailės institutą, kas būtų buvę taip malonu jos pirmajai mokytojai Salomėjai Jonaitienei, o filfaką, lietuvių kalbą ir literatūrą. Apsisprendė iš pagarbos tėvams, kurių nepažinojo, tokiu pasirinkimu labai nudžiugindama motiną Vaičkienėlę. Vaičkaus nudžiuginti ar nuliūdinti nebegalėjo. Jis atsisveikino su šiuo pasauliu, kai Ievutei buvo vos penkeri. Ieva lyg per miglą atsiminė savo papūnėlio laidotuves. O patį Vaičkų – nelabai. Tiktai kartais atmintyje iškildavo keistos nuotrupos – veikiau garsai ar kvapai nei konkretūs įvykiai. Ilgainiui apskritai viskas susipynė – Ievai vaidenosi, kad tą ar kitą kažkada darė amžiną atilsį Vaičkus, bet motina patikslindavo: ne, vaikeli, tų spalvotų saldainių iš Ežerės tau visai ne Vaičkus nabaštikas, o dėdė Untonas parvežė... Ievutė su mama nesiginčydavo. Be kitų svarbių priežasčių, buvo viena, pati svarbiausioji: Ieva Vaičkutė, tegul ir gabi mergaitė, tegul „baisiai sumani vaikas“, niekados neturėjo nepriekaištingos, gal net fenomenalia vadintinos atminties. Ko nepaveldėjo iš Vaičkienėlės, to jau tikrai ne...

O štai kodėl žemaičių vaikai niekados neturi tetėno, kitaip tariant, tetos vyro, kodėl žemaičių vaikams visi giminaičiai vyrai yra dėdės, Ievutė bandys aiškintis vėliau, jau rašydama diplominį, universiteto baigimą įrodantį darbą. Tam darbui ji pasirinko kiek neįprastą temą: „Barbarizmų kilmė žemaičių leksikoje“. Dekanatas ir universiteto partinės organizacijos sekretorius darbą „palaimino“ vien todėl, kad kurso vadovas diplomatiškai apgynė sumanymą. Jis įrodė, esą viskas čia „labai gerai“: studentė, girdi, ketinanti nagrinėti didžiųjų broliškų kalbų įtaką vienai iš tarmių, o tai, kolegos, ir tikslinga, ir reikalinga, ir tarybiška.

Ievai Vaičkutei į „brolystę“, suprantama, buvo nusispjauti, nors niekur to viešai, saugokdie, nesakė. Motinos Vaičkienėlės ji buvo gerai išmokyta liežuvį veikiau už dantų laikyti, negu palaidą kaip šunį laidyti. Svetimybių kilme uoliai domėtis Ievutę skatino išsiugdyta Didžioji baimė. Didžioji baimė – ne tas pats, kas bijoti tamsos ar svetimo šuns, aukščio ar vėsios varlelės, netyčia užšokusios tau ant kojos. Didžioji baimė – ne egzistencinis kinkų drebinimas, kuomet žmogus, kad tik išsaugotų sveiką kailį, renkasi išdavystę, tarnavimą – laižo kažkam, stipresniam, padus, stengiasi trilinkas, tampa nuolankiausiu vergu. Ievos Vaičkutės Didžiąją baimę visą gyvenimą lydėjo praradimų siaubas. Jos diplominis buvo tam tikras galynėjimasis su nunykimais. Ieva baiminosi, kad visuotinės ateizmo propagandos laikais iš tarybinių žmonių atminties pamažėle išdils žodžiai, kataliką turintys lydėti nuo kūdikystės: bažnyčia, zakristija, špitolė, gavėnia, Kūčios, Kalėdos, krikštas, Velykos, o taip pat ir daugybė kitokios bažnytinės terminijos, kurią į Lietuvą atnešė rytiniai slavai, krikštą priėmę gerokai anksčiau nei baltų gentys. Kryžiuočių Kristaus, peršamo vergyste ir kalaviju, tauta kurį laiką aršiai gynėsi, o stačiatikių krikščionybė, siekianti kraštą iš Rytų nuo Konstantinopolio, matyt, neatrodė tokia bauginanti. Gal todėl, kad kunigaikščiai, tiek baltams, tiek gudams ir ukrainams priklausančias sritis pagaliau į vienį – į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – atvedę, ne kur nors Žemaitijoje Atpirkėjui lankstėsi, o tik Vilniuje arba tose srityse, kurias valdė, „anoj pusėj Dunojėlio“, kaip dainose dainuojama? Pakaktų prisiminti Nalšios kunigaikštį Daumantą, po karaliaus Mindaugo nužudymo pasitraukusį į Pskovą ir netgi tapusį Rytų Bažnyčios šventuoju. Arba Girdenio sūnų Andrių, kuris tapo Tverės vyskupu...

Į savo diplominį darbą Ievutė būtų norėjusi įterpti dar vieną, jai labai svarbią mintį, kad senoji baltų religija buvo monoteistinė, o daugybė visokiausių vaižgantų, gabijų, pykuolių su patrimpais, mildų ir nijolių anaiptol nerodo protėvius buvus pagoniais. Visos šios deivės ir dievai – tik Dievulio pagalbininkai, atsakingi už vieną ar kitą sritį, globojantys – kaip ir katalikų šventieji. Juk senosiose pasakose po pasaulį žvalgytis eina ne kuris nors iš minėtųjų, o Patsai – elgeta persivilkęs Dievulis. Net ir Perkūno dominavimą panteone Ieva aiškinosi savaip. Perkūnas Ievai regėjosi buvęs Vyriausiasis Dangaus Baudėjas, kitaip tariant, Dievo budelis, bet ir tas – tik dievaitis. Ne veltui juk sakyta: „Perkūne, dievaiti, nemušk žemaičio, bet muški gudą, kaip šunį rudą“? Tačiau ši „teorija“ tikrai jau niekaip nesisiejo su Ievos diplominio darbo tema. „Į temą“ būtų buvęs nebent raginimas atsisakyti definicijų „pagonys“, „pagonybė“, mat jie yra slaviškos kilmės, o reiškia... paprasčiausius netikėlius. Rusai net ir šungrybius vadina „pagankomis“...

Laimei, protelio Dievas Ievai Vaičkutei nepagailėjo. Tad visų šių minčių savo diplominiame darbe ji, suprantama, neišdėstė. Vis dėlto skirsnyje, pavadintame „Religiniai skoliniai“, rašė: „Vėliau įsitvirtinusi Vakarų krikščionybė iš slavų paveldėtų bažnytinių terminų neatmetė. Šį faktą liudija iki pat XVII a. vidurio oficialiai krašte naudota slaviškoji raštinių kalba, kilusi iš senosios bažnytinės slavų kalbos.“

Kad šitas skirsnis diplominiame darbe galėtų atsirasti, Ieva, suprantama, prieš tai privalėjo pacituoti ir marksizmo klasikus. Citavo. Tyliai, ramiai, be isterijų. Prisitaikydama. Atsimindama, kas mamos Vaičkienėlės į galvą kalta: „Susitaikymas ir prisitaikymas – ne vienas ir tas pats, mano vaikeli!“ Privalomosios citatos, atskirtos nuo teksto esmės, neinfiltruotos į vientisą temos audinį, kas? Razinos, kurias lengva nagiuku iškrapštyti iš atriektos pyrago riekės! O pabandyk iš tos pačios riekės atskirai „iškrapštyti“ miltus, mieles, kiaušinius, cukrų...

Tokiomis mintimis Ieva guodėsi Vilniuje, stengdamasi atmintinai iškalti istorinį materializmą ir kitą tarybiniam studentui privalomą marmalą: iškalei – ir tuojau pat užmiršai, vos tik dėstytojas pasirašė tavo studijų knygelėje, vos tik užvėrei auditorijos duris.

Bet ne visiems bendramoksliams taip gerai sekėsi užmiršti, ko nereikia, ir atsiminti, kas būtina. Ieva tą puikiausiai matė. Gal todėl nesusirado bičiulių, neįgijo draugių. Net nesistengė ieškoti. Tos penkios septynios merginos, su kuriomis studijuojančiai Ievai teko sykiu gyventi, buvo kitokios. Jos džiūgavo iš provincijos pagaliau patekusios į sostinės šurmulį, bėgdavo vakarais į kiną, lakstė į šokius, puoselėjo viltį jau rytoj susitiksiančios išsvajotąjį ir vienintelį. Ievutė Vilniaus teikiamomis linksmybėmis ir šansais nesigundė. Kad ir eidavo kur nors, vis viena. Nors gal ir ne visai...

_____________________________________________

(1) Įsakymas (rus.).

(2) Paskui išsiaiškinsim (rus.).

(3) Kolūkis – iš sudurtinio kolektyvnoje choziajstvo (rus.).

(4) Šiuo atveju – norma (rus.).

(5) Lengvas, bortinis pokario laikų sunkvežimis (rus.).

(6) Sunkvežimio krovinių skyrius (rus.).

(7) Varyk, Dievo padedama, motuše (rus.).

(8) Viens du (rus.).

(9) Kalio permanganatas (rus.).

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12