tekstai.lt

Guntis Berelis. Druska. Соль. Salt. Sel. Salz. Sale. Sal. Tuz. Сiль

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Apsakymas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius

 

 

– ...visi įsivaizduoja, kad istorija yra, na, tokia lyg upė ir mes joje plaukiojam kaip didesni ar mažesni kukuliai; aš, būdamas cinikas, paprasčiausiai pasakyčiau, kad istorija yra šūdų srautas, o mes – maži šūdukai, kurie sūkuriuoja pasroviui žemyn, kartais kuris nors nuskęsta akivare, kitas išplaukia į paviršių – kvailystės, nė šūdo ten iš šūdų, srautų ir kukulių, ji nėra jokia upė ir mes nesam kukuliai, supranti, tai tik visokių pernelyg romantiškai nusiteikusių tipų išdaigos, juk aš, pats žinai, esu racionalus žmogus ir jau vien todėl puikiai suvokiu, kad istorijos atsietai nuo mūsų nėra, – tai, ką aš galvoju apie istoriją, ir yra istorija, ar supranti? – sakykim, aš aprašau kokį nors iki šiol niekam nežinomą įvykį – kas atsitiks? – na taip, teisingai, tada tai virs istorija, bet su sąlyga, jei šį mano aprašymą ims cituoti kiti istorikai, rašytojai paminės savo romanuose, jei pateks į vadovėlius, politikai Saeimos tribūnoje juo remsis – ir taip toliau, tada mat galima bus sakyti, kad istorija yra įvykusi, nors iš tikrųjų yra tik išsiveržusi iš mano sąmonės – supranti, dulka toks niekam nereikalingas popierius archyve – ir nesakyk, kad aš perdedu, nė velnio neperdedu – nors ir pats esu istorikas, pasakysiu tau aiškiai ir atvirai, ko čia slėpti: tas popierius niekam nereikalingas, net mums, istorikams, ne, pupų žievės, niekas daugiau – jis dulka tame archyve, aš jį ištraukiu lauk, aprašau skersai išilgai ir tik tada jis tampa tuo, ką mes vadiname istorija, bet to popieriaus ar pergamento vietoj lygiai taip pat galėjo būti ir koks kitas, ir istorija tada taip pat būtų kitokia – supranti, aš turiu savo istoriją, lygiai taip pat tu turi savo istoriją, ir smulkmena, kad mūsų istorijos nesusikerta nė viename taške; atsimink, kai buvai mažas, skaitei tokią knygutę apie Robiną Hudą iš serijos „Pasakojimai apie istoriją“, tikriausiai buvo kažkoks rusų autorius – tu dabar nieko nesakai, aš ir taip žinau, kad ta knyga tau patiko ir, žinoma, iki šiol likusi atmintyje, ten, pameni, buvo Robinas Hudas, tėvas Tukas, Gajus Gisbornas ir ko tik ten nebuvo, bet, supranti, tas tavo Robinas Hudas su manuoju Robinu Hudu – ir, turėk galvoje, manęs jokiu būdu negalima laikyti viduramžių Anglijos istorijos specialistu, apie šį laikotarpį neturiu net diletantiško supratimo – taigi tavo Robinas Hudas su manuoju neturi nieko bendro, dar ne tik nebuvo jokio Robino Hudo ir tėvo Tuko, bet čia ir yra tas kabliukas, kad šita istorija priklauso tau, ir ji yra tokia pat teisinga, kaip manoji, tau tas Robinas Hudas yra reali persona, man – išgalvota, ne, žinai, istorija nėra jokia upė, net ne šūdų srautas, ne, vyruti, mintyse, viskas tiktai mintyse, mes visi tiktai mintyse kuriame istoriją, kitur jos išvis nėra, nei srautas, nei akivarai, nei šydas per akivarą...

Jaučiu, delnai taip kietai gniaužia vairą, kad prie jo beveik priaugo, o pėda spaudžia akseleratorių iki galo, šituo sumautu kaimo vieškeliu taip varyti negalima, negali žinoti, kas išdygs priešais už posūkio, mat visi kelio pakraščiai apaugę krūmais, nieko negalima matyti. Broliuko pliurpimas mane vedė iš proto. Beveik tris valandas nenutrūkstanti žodžių srovė, daugiau negu du šimtai kilometrų, išklotų lipniais žodžiais, kurių prasmės net labai norėdamas daugiau nebepajėgiau sugauti, nes jie buvo užkimšę visus mano jutimo organus. Kaipgi, niektauška jis buvo nuo amžių, bet jei su broliu susibėgi porą kartų per metus ir trumpam, tai neatrodo taip baisiai, vis dėlto dabar... Ar broliukui iš tiesų neužtenka, kad jis beveik kiekvieną dieną mala liežuviu auditorijoje studentams ir dar sako kalbas visokiose konferencijose bei simpoziumuose? Ir pabandyk tik paprieštarauti, kad, tavo supratimu, istorija vis dėlto yra srautas, kuris traukia paskui save ir tave, ir jį, kartais iš tikrųjų įtraukia į kokį būties akivarą, o tada iš karto išmeta į patį verpetą – ir tada tu dumi į priekį kaip ant povandeninių sparnų – ir nuo tavęs nepriklauso visiškai niekas, visiškai niekas, tiktai srautas... Iš karto gausi dar vieną poros valandų paskaitą... Ne, apskritai imant, nuo manęs paties priklausė – ir aš, kvailys, sutikau šeštadienio rytą vežti broliuką per pusę Latvijos žiūrėti prakeikto dvarelio, kuriame gyvenęs... fon Ungernas? Fon der Grotė? Baronas Felkerzamas? Fon Fitinghofas? Išvis kažkoks grafas Plateris-Zibergas? Po Robino Hudo ir tėvo Tuko visi baronai ir grafai yra vienoje košėje, bet man tas pat, niekis, jie jau seniai nuplaukę su šūdų srautu žemyn. yra išsilaikiusi ratinė, kur dabar paštas, vežiko namas ir, atrodo, Kufalto projektuotas parkas, o neogotiško stiliaus Teodoro Zeilerio projektuotą ponų namą penktaisiais metais susvilino miško broliai, baroną pakorę ant ąžuolo šakos ar kur, tik, tiesa, dvaro pastatas po kelių metų atnaujintas... Na, ir ką? Kokia man nauda iš parko arba Kufalto? Srautas jau seniai visus nunešęs. Bet broliukas šiuo metu aprašąs šio grafo ar barono gyvenimo kelią ir nori pats savo kojom išvaikščioti parką, atverti ratinės duris, jei tokios dar išlikusios, pamatyti tą patį peizažą, kurį savo laiku kasdien matė tas fonas – galbūt tada jis sugebės priartėti prie fono minčių eigos ir suprasti, kodėl jis gyvenęs būtent taip, kaip gyvenęs. Nė velnio, istorija yra srautas, tai suvokė fonas, spurdėdamas ant ąžuolo šakos, tai supratau aš, bejėgiškai kabarodamasis po broliuko žodžių srovę.

Tai nebuvo jauki kaimo užeigėlė, kurioje malonu valandėlei prisėsti, suvalgyti puikius pietus, o palėpėje dėl visa ko laukia kad ir kukliai įrengtas, bet vis dėlto nakvynės būstas, o maitinimas priklauso tiktai nuo vietinio virėjo sugebėjimų. Taip pat ir ne paplentės konvejeris, kuriame porą nuvargusių mergelių kiaurą dieną pluša, aptarnaudamos nesibaigiantį pravažiuojančiųjų srautą, kur verta kuo skubiau prisikimšti skrandį ir pasičiupti su savimi kokį pakelį traškučių, kad nebūtų nuobodu važiuoti. Žalsvai pilkas Lyvanų namas* su iškaba, kurioje spalvingai raudonomis raidėmis geltoname fone buvo užrašyta: „Baras“, ir viskas, jokio pavadinimo, „Po vešliomis ąžuolo šakomis“, „Pas senąjį Felkerzamą“ ar panašiai. Šiaip jau kažko panašaus buvo galima laukti – čia visiškas užkampis, iki plento -niolika kilometrų traktorių išmaltu, dulkinu vieškeliu, mažas miestelis, centre – parduotuvė, senojoje fono ratinėje įsteigtas paštas, milžiniška, persikreipusi ir tikriausiai seniai apleista daržinė be durų, dvi Lyvanų namukų eilės abipus kelio, pakalnės gale dvaro rūmuose – mokykla. Parke užžėlęs tvenkinys su žalsvu vandeniu, trys vyrai prie parduotuvės kampo – jau iš pirmo žvilgsnio aišku, kad jie šiuo metu metasi puslitriui, ant žemės po kojomis padėta „Husqvarna“. Prie pašto durų rankomis skeryčiojasi dvi tetulės.

– Reikėtų užvalgyti, ką? – broliukas alkūne pabaksnojo man į šoną.

– Nusipirksime čia pat parduotuvėje duonos ir kokio kumpio arba sūrio, bus gerai.

– Ne, na, palauk, negali žinoti, kada gausime šilto maisto. Tiktai grįžtant. Bent kokį pyragėlį mikrobangėje pašildys. Arba tuos sklindžius, kuriuos dabar parduoda vietoj beliašų ir vadina picomis. Kavos tai čia bus?

– Gali įsivaizduoti, kokį srėbalą čia vadina kava?

– Ar ne tas pats, kad tiktai šiluma pilve.

Broliukas buvo teisus – tikėjausi užkąsti užeigėlėje, kuri, sprendžiant iš žemėlapio, turėjo būti prie plento posūkio, bet ji, pasirodo, jau keletas metų apleista. Todėl sustabdžiau prie institucijos su neįtikėtinai originaliu pavadinimu. Baras buvo įrengtas Lyvanų namo gyvenamajame kambaryje su atskiru įėjimu, įranga – sukrečiamai asketiška: atrodo, vietinio meistro gamintas baras ir vienintelis staliukas su varganai tuščia gėlių vaza. Prie sienos – lentynos su alaus buteliais, sultimis ir traškučių pakeliais. Kažkur namo gilumoje monotoniškai burbėjo televizorius. Prasiskleidė užuolaida, kuria baro patalpa buvo atskirta nuo virtuvės, ir pasirodė mergaitė, maždaug dvylikos ar trylikos metų.

– Laba diena! Keleivius pamaitinsit? – labai žvaliai ir garsiai užriko broliukas. Tikriausiai jam atrodė, kad kaip tik tokiu tonu reikia kalbėtis su kaimiečiais.

Pauzė. Laukėme, kokių gėrybių pasiūlys, bet mergiščia tik spoksojo nemirksėdama.

– Kas gero mūsų valgiaraštyje, mažyte?

– Nežinau, reikia paklausti mamos. Tikriausiai kotletas.

Pauzė.

– Na, tai tada pakviesk tą savo mamą!

– Ji ir pati ateis.

Pauzė.

Broliukas išraiškingai pažiūrėjo į mane ir palingavo galva. Na taip, visi išvažiavę į Airiją, likę tik su nepabaigtu daunų išsilavinimu. Atsisėdome prie vienintelio stalelio. Mergaitė spoksojo į mus, mes – į ją.

Pauzė.

– Nešk čia tuos kotletus! Ir ko nors atsigerti!

– Bulvių nėra. Tiktai su makaronais, – pasakė mergaitė.

– Bent su grikiais.

– Grikių taip pat nėra. Yra tik makaronų.

Buvo galima girdėti, kaip kambaryje sužvanga indai, trinkteli mikrobangės durelės. Kol šilo kotletai, mergaitė paėjo prie durų ir vėl ėmė spoksoti.

– Kas čia dabar – miestiečių nesi mačiusi? – negražiai pajuokavo broliukas. – Mes iš Rygos. Ar tu išvis žinai, koks čia vyras anksčiau gyveno – ten, kur dabar mokykla, pati tikriausiai mokaisi? Istorijos mokytojas nėra pasakojęs?

Tyla. Kambaryje sudžinksėjo krosnelės signalas. Mergaitė atnešė dvi lėkštes ir padėjo ant stalo prieš mus. Brolelis kokią akimirką sustingęs žvilgsniu gręžė lėkštę. Ir būta jau į ką žiūrėti. Sulipę, pilkšvi makaronai-rageliai. Porudis, plokščias šnicelis, plonas kaip tuščia piniginė. Atgrasi kečupo dėmė ant lėkštės krašto. Brolelis garsiai nurijo seiles, aštrus Adomo obuolys krūptelėjo aukštyn žemyn.

– Jochaidi... Tu tikriausiai visai nežinai... Kai buvau dar mokinukas, autobusų stoties antrame aukšte – ten laiptai ėjo aukštyn su tokiu posūkiu, net nežinau, kas dabar ten yra – buvo stoties valgykla. Šiaip jau valgykla kaip valgykla, tiktai tas vaizdas į kanalo krantinę, langai iki pat grindų... Daugiau net neatsimenu, kaip ten iš tikrųjų atrodė, bet tai nieko nereiškė, svarbiausia, toje valgykloje davė makaronų ir šnicelį, kuriame duonos buvo tikrai daugiau negu mėsos ir kuris visuomet buvo lyg apdžiūvęs, ne, ne visai apdžiūvęs, toks ypatingas, su truputį traškančia plutele... Tokių galėjai gauti tik rusų laikais. Bet makaronai išskydę. Tu negali įsivaizduoti, koks man skanus buvo tas šnicelis! Senoliams nesakiau, tau irgi ne – buvo gėda, atrodė, tu juoksies, tačiau kai tik pasitaikydavo koks atliekamas rublis, nepirkdavau cigarečių arba ledų, o ėjau į stoties valgyklą valgyti šnicelio. Baisiai skanu buvo! Supranti, iki šiol negaliu pasakyti kodėl, bet dėl to šnicelio buvau pametęs galvą. Atsimeni, mama taip pat darė kotletus, dabar aš juos mokėčiau įvertinti, bet tuo metu jie man atrodė visiškai netikri, nes tiktai stoties valgyklos šnicelis buvo vienintelis ir tikras. Dar dabar, kai pamatau kotletą, burnoje to stoties šnicelio skonis. Bet iš kur tu tokį mūsų laikais ištrauksi. Užgerdavau kompotu, tokiu rudoku, tikriausiai iš džiovintų slyvų, „granionkėje“, o saldaus kartais suvalgydavau duonos sriubos su plakta grietinėle. Atrodo, šnicelis su makaronais kainavo apie šešiasdešimt kapeikų, kompotas tikriausiai kokias dešimt, duonos sriuba dar truputį, o viskas kartu tikrai mažiau negu rublis. Kartais buvo galima gauti šnicelį ir su bulvėmis, bet man daugiau patiko su makaronais, bulvių niekada neįveikdavau, visada likdavo. Žinai, iki šiol negaliu pakęsti to, ką vadinam pasta – jei jau makaronai, tai tegul būna kaip reikiant, „po flotski“, tikras daiktas. Ui, bet kai būdavo grikiai – tai baisu, man tas grikių skonis bjaurus, vemti norėjosi... Ketvirtadieniais tai jau niekad nėjau – tada būdavo žuvies diena, viskas dvokė kepta žuvimi ir šnicelio nebūdavo galima gauti...

Sovietų laikų duonos sriubą atsiminiau – kai abu su broliuku mokėmės universitete, kartu eidavom valgyti į Suvorovo gatvės koldūninę. Paprastai imdavom šiupininę, dvigubus koldūnus, kuriuos gausiai apibarstydavom raudonaisiais pipirais ir suliedavom actu, o saldžiam broliukas beveik kasdien laižydamasis kirsdavo duonos sriubą su plakta grietinėle, kuri man atrodė išvis nevalgoma. Vėliau jis skundėsi, kad tokios duonos sriubos kaip rusų laikais daugiau niekur negalima gauti. Bet apie stoties valgyklą ir šnicelį tai tikrai girdėjau pirmą kartą.

– Nežinau, kodėl tada atrodė, kad esu... na, padaręs kažkokią nuodėmę ar ką... Žinai, maždaug panašus jausmas kaip vėliau, kai aštuntoje klasėje ėjom į „Vyšnių sodą“, „Čieritį“, už geležinkelio išgerti alučio. Kad tiktai kas neužuostų, tai būtų kompotas... Kimšau per abu žandus tą šnicelį su makaronais – ir didesnis kaifas, negu kokiai mergaitei mokyklos rūbinės tamsiam kampe apie papus pagraibyti. Bet niekam nesakiau, nežinia kodėl gėdijausi. Kada tai iš tikrųjų buvo? Septyniasdešimtaisiais, mokiausi turbūt šeštoje arba septintoje klasėje... Tu – antroje ar trečioje? Taip galėtų būti. Mažas buvai, nė už ką neleisčiau tau vilktis kartu – ir tu nebūtum galėjęs to šnicelio įvertinti.

Broliukas prikišo nosį arčiau lėkštės ir šniaukdamas įtraukė į šnerves valgio garus.

– Įsivaizduok, daugiau negu trisdešimt metų nieko tokio nesu ragavęs ir matęs. Padoraus stoties valgyklos šnicelio. Ir čia staiga tokioje skylėje, kur galbūt niekad kojos nekeltum, tu sugrįžti į vaikystę... Kvapas irgi toks pat... Taip pat rudas... Mat šitas irgi su plutele, traškės, kai truputį atvės... Tiktai truputį brangesnis. Stotyje laisvai galėjai pavalgyti už aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt kapeikų, bet tramvajus... Velnias, tu neatsimeni, kiek kainavo tramo talonėlis?

– Tikriausiai tris kapeikas.

– Teisingai, o troleibuso keturios! Tramvajaus talonas buvo raudonas, troleibuso – mėlynas. Ar atvirkščiai? Ir tie juokingi komposteriai. Išmuša talone skylutes – ir popieriaus žvyneliai nubyra ant pečių tam, kuris sėdi po komposteriu.

Broliukas atrodė iš tikrųjų sujaudintas ir šakute nugnybo šnicelio gabaliuką.

– Jochaidi, tu pažiūrėk, kokia šakutė, aliumininė, su trumpais, bukais dantimis, žiū, galima matyti, kad buvo sulenkta ir po to atitiesinta! Peilio, aišku, nėra, bet taip ir turi būti. Dar tiktų kompotas „granionkėje“. Iš kur tu Rygoje tokią gryną nostalgiją ištrauksi?

Priėjo mergaitė ir ant stalo padėjo dvi stiklines. „Granionkes“! Tiesa, jose buvo ne kompotas, bet apelsinų sultys iš „Gutta“ pakelio.

Iš lauko įlėkė liesa moteriškė ilgais, išsiplaiksčiusiais plaukais – ji judėjo taip greitai ir nervingai, kad sunku buvo sekti akimis. Žaibo greitumu mergaitė buvo išplūsta, kad nesusiprato pasiūlyti sriubos ir salotų, po to moteriškė atsigręžė į mus ir taip karštai nupasakojo gerąsias savo šiupininės savybes – pačios marinuoti agurkai, svogūnų laiškai ir krapai iš pačios daržo, pačios morkos ir bulvės, grietinė iš nuosavos karvės, kad užsisakėme dar ir porą šiupininių.

Kol šilo sriuba, brolelis svajingu ir visiškai sentimentaliu veidu kėlė šnicelio gabalėlį prie burnos – tikriausiai tokia veido išraiška tų žmonių, kurie sezono metu važiuoja valgyti austrių prie Viduržemio jūros: pirmas kąsnis ir jau iš karto aišku, kad sugrįš praeitų metų pojūčiai, o kartu su jais tu pats sugrįši į savo ankstesnįjį kailį – ir akimirką atrodys, kad istorijos tėkmė pasisuko priešinga kryptimi. Įsidėjo į burną. Pavoliojo tarp dantų. Išraiška pasidarė tokia lyg ir rūgštesnė, atrodė, jis gerai nesupranta, ką su tuo kąsniu daryti – spjauti lauk ar vis dėlto bandyti nuryti. Gerklos krūptelėjo aukštyn žemyn, gabalėlis nuslinko. Lūpos skeptiškai išsiviepė.

– Jokios bėdos. Ne, tai jau nėra tikras sovietiškas šnicelis, bet valgomas, tiktai druskos jie visai užmiršę įdėti.

Ant stalo druskinės nebuvo. Broliukas pakilo, priėjo prie baro, pasistiebė. Tuščia. Tada paprašė mergaitės, kuriai dar iki šiol nebuvo nusibodę į mus spoksoti.

– Klausyk, mažyte, būk tokia gera, druskytės atnešk!

Mergaitė priėjo arčiau.

– Dar kažką užsisakysit?

– Ačiū, ne, tik druskytės truputį mažokai!

Nežinia kodėl mergaitė staiga lyg išsigando ir pasitraukė žingsnį atgal.

– Ko, prašom?

– Druskos per mažai, sakau!

– Ko?

– Druska. Druska juk. Supranti, kas yra druska?! – broliukas į šoną atkišo ranką ir pakratė į kumštį sugniaužtą delną.

Tyla.

– Blin, druska! Kurčia ar silpnaprotė? Supranti, druskos per mažai! Išvis be skonio! Na, druskos gi! Užbarstyti ant šnicelio! Druska! Соль! Salt! Sel! Salz! Sale! Sal! Tuz! Сiль!

Broliukas buvo priėjęs prie pat mergaitės ir rėkė jai tiesiai į veidą, sučiupęs už alkūnės. Ar tikrai jam neužtenka latvių kalbos ir jis visomis kalbomis šneka taip pat, kaip latviškai? Mergaitė staiga metėsi į šalį, išrovė ranką iš broliuko gniaužtų, prisilenkė ir suleido dantis į jo delną taip, kad šis iš skausmo suriko ir atšoko atgal. Mergaitė puolė į virtuvę, šaukdama kažką beprasmiško.

– Ji ne tik kad negirdi, bet iš viso trenkta!

įvykiai mane kol kas tiktai linksmino.

– Pats kaltas, nėra ko grabinėtis. Mergaitei tikriausiai nuo kūdikystės įkalta į smegenis – jei svetimas diedas nors pirštu prisiliečia, reikia sprukti šalin ir rėkti iš visų jėgų. Ir teisingai. Jei turėčiau dukrą, auklėčiau taip pat.

Į barą grįžo sudžiūvusi moteriškė, rankose – dubenėlis su garuojančia šiupinine, mergaitė čia pat už jos nugaros.

– Jūs norėjote druskos, – nukirto ji taip rūsčiai, kad žodžiai nuskambėjo kaip kaltinimas. Broliukas net pasimetė ir neryžtingai linktelėjo galvą.

– Lyg ir trūksta truputį...

– Aš aiškiai girdėjau – jūs prašėt druskos. Соль. Salt. Sel. Salz. Sale. Sal. Tuz. Сiль. To neįmanoma neišgirsti.

– Na, kaip... Bet ką kito, jei tas šnicelis nevalgomas...

Sriubos dubenėlis susiūbavo ir jo turinys šliūkštelėjo broliukui į veidą. Abi puolė laukan, ir pro langą buvo matyti, kaip jos, mojuodamos rankomis, plevėsuodamos plaukais, nubėga parduotuvės kryptimi.

– Visi čia trenkti... – broliukas iškrapštė iš kišenės popierinę nosinaitę ir bandė apsivalyti veidą, bet šiupininė buvo nutekėjusi per visą šviesių marškinių priekį, ant viršutinės sagos kabojo milžiniškas svogūno skritulys. Broliukas nusispjovė, numetė žemėn nosinę ir nusišluostė į užuolaidas.

– Dingstam iš čia, ta lūšna ne mums. Man rodos, tiems šių laikų kaimiečiams ne visi namie.

Nežinia kodėl pasijutau truputį nejaukiai. Pojūtis maždaug toks, lyg gatvėje prie tavęs prisikabintų koks visiškai girtas arba paprasčiausiai nenormalus tipas, per jėgą kažko iš tavęs norėtų, bet tu nesuprastum, ką jis pliurpia. Lyg ir reikėtų nusisukti ir tiesiog eiti šalin, nes aišku, kad, pasilikęs ir įsileidęs į pokalbį, tu paprasčiausiai liksi kvailio vietoj, be to, negali žinoti, kaip – gerai ar blogai – viskas baigsis, bet tuo pačiu metu kažkoks įdiegtas mandagumo instinktas neleidžia to daryti – ir tu, keikdamas save, kantriai stovi ir lauki, kada girtuokliui pirmam nusibos vapalioti, tikėdamasis, kad jokių nemalonumų nebus.

Išėjome laukan. Džiūsna, mostaguodama rankomis, kažką pasakojo vyrams, stovintiems prie parduotuvės kampo. Staiga visi penki bėgte pasileido mūsų link.

– Klausyk, sprunkam, kol dar nevėlu, man čia jau nebepatinka, – broliukas labai susinervino.

– Ar nereikėtų sumokėti?

Broliukas išrovė iš kišenės penkiukę, sumaigė ir per pusiau pravertas duris įmetė į barą; aš jau buvau mašinoje, variklis sėkmingai užsivedė, broliukas įvirto greta ir pradėjo grabaliotis apie saugos diržą. Bet ir vyrai jau buvo čia. Vienas įsibėgėjęs užgriuvo ant kapoto ir, rankas ir kojas išskėtęs, liko ten gulėti – tiesiai prieš mane už priekinio stiklo buvo jo veidas, apaugęs barzdos šeriais, riebia išakijusia nosimi, žvėriškai tankiais, pasišiaušusiais antakiais, siauromis, absoliučiai bukomis ir neišraiškingomis akelėmis; tarp lūpų įspraustas prigesęs cigaretės galas. Antrasis atplėšė duris mano pusėje, pajutau, kaip į petį įsikabina mėšlungiški pirštai ir su tokia nelaukta jėga rauna mane lauk iš mašinos, kad neišsilaikiau ant kojų ir išsitiesiau ant žemės, į žvyrą nusibrozdindamas delną.

– Ne tas, – suspigo mergiščia. – Kitas, tai buvo kitas!

– Su tais ištepliotais marškiniais! – pritarė moteris, lyg broliukas pats būtų kaltas, kad jo marškiniai sulieti šiupinine. – Jo visas priekis šlapias!

Kol atsikėliau, jau ir broliukas buvo ištemptas iš mašinos, jį laikė du vyrai, sumaniai už nugaros užlaužę rankas. Nusivaliau delną į kelnes ir lyžtelėjau nubrozdinimą. Ką reikėjo daryti? Pulti į pagalbą broliukui? Vienas prieš tris vyrus, be to, tikrus miško darbininkus? Teisybę sakant, jaučiausi baisiai išsigandęs – ir dar labiau todėl, kad nesupratau, kas čia iš tikrųjų vyksta. Galvoje vienintelė mintis – tuoj, tuoj jie įlips mano mašinon ir nuvažiuos, o mes liksim, kad tik nesugalvotų atimti mobiliųjų telefonų, reikia skambinti policijai, mašiną, jie nori pagrobti mašiną, o aš net lizingo nesu išmokėjęs... Bet po akimirkos supratau, kad mintis visiškai absurdiška – taip atvirai ir prie daugybės liudininkų – žiū, čionai drožia ir tetulės, kurios prieš tai stovėjo prie pašto, žiū, už penkiasdešimt metrų nuo Lyvanų namo išeina visa šeima, du suaugusieji ir trys vaikai, žiū, vieškeliu ūždamas lėtai artinasi traktorius – mašinų šiais laikais taip nepratę atiminėt. Nors vyrukai atrodė truputį paėmę, bet dar nepragėrę paskutinių smegenų likučių. Galbūt jie mus paprasčiausiai sumaišė su kitais, kurie neseniai miestelyje kažką iškrėtė?

– Paklausykit, vaikinai, galbūt pasišnekėsime ramiai ir protingai... – prakalbau.

– Užčiaupk burną, nes imsimės ir tavęs!

– Paleiskit jį, tuoj paskambinsiu į policiją! Jis mano brolis! – nežinau, kodėl man atrodė svarbu pabrėžti, kad vyrai pagrobė mano brolį, lyg tas galėtų ką nors pakeisti.  

– Jau be tavęs paskambino! – atkirto stambus tipas, kuris ką tik buvo mane vienu trūktelėjimu išskraidinęs iš mašinos lauk, ir dar pikčiau susuko broliuko ranką – taip, kad jis iš skausmo suinkštė ir perlinko pusiau. Broliukui nuo nosies nukrito akiniai; žengiau keletą žingsnių, pakėliau akinius ir įkišau į kišenę. Broliukas iš apačios per kaktą pažiūrėjo į mane – veide toks išgąstis ir neviltis, kokius atsiminiau matęs kažin kada seniai vaikystėje, kai jis kieme išdaigaudamas apvertė kaimyno „Javą“ ir, mocui krintant, nulūžo prie vairo pritvirtintas žvilgantis nikeliuotas veidrodėlis.

– Ak, tai druskos užsinorėjo, ką? – tai vėl buvo agresyvusis; atrodė, jis vos pajėgia susivaldyti, kad neužvažiuotų broliukui per veidą.

Greta sustojo „Niva“ – taip staigiai, kad parūko dulkių debesis ir iš po ratų į visas puses pažiro smulkūs akmenėliai. Iš jos iššoko policininkas, jaunas vaikinas suglamžyta uniforma, be kepurės. Su palengvėjimu atsikvėpiau ir pasisukau į policininką – kad ir koks nušliuręs, bet vis dėlto atsakingas pareigūnas, kuris padės sureguliuoti nesusipratimą. Ir broliuko veide atsirado kažkas panašaus į prašančią ir viltingą šypsenėlę, jis lyg ir pagyvėjo, bet tuoj pat buvo suriestas dar labiau ir inkšdamas atsiklaupė ant kelių.

– Taip! Kas čia dabar darosi? – užriko policininkas netikėtai aukštu ir šaižiu balsu, įkišo nosį į mano mašiną, pasiėmė raktelius, tada priėjo arčiau ir pasilenkė įsižiūrėdamas į broliuko veidą.

– Paklausykit, aš iš tikrųjų nesuprantu, kas čia darosi, mes ramiai pietavom, staiga jie mus užpuolė, ištraukė iš mašinos lauk ir... Bet mes apmokėjom! – skubiai bandžiau paaiškinti situaciją.

– Suverčiau šitam į snukį šiupininę. Gaila, kad nebuvo kaip reikiant karšta, būtų gerai apiplikiusi, – pasakė džiūsna, be paliovos mindžikuodama ir nenustygdama vietoje. Atrodė, ji ketina kažkur pasitraukti, žengteli pusžingsniuką, bet tuoj pat grįžta atgal, nes pati nesupranta, ko iš tikrųjų nori.

– Tu čia, Veltuke, žiūrėk man su savo šiupinine, vieną kartą užsirausi! – į moteriškę nė nepažvelgdamas nukirto policininkas.

– Jis prašė druskos! – pasakė vyriokas tankiais antakiais, kuris buvo užskridęs ant mašinos kapoto.

– Vadinasi, druskos, ką, užsinorėjo? – lėtai ir grėsmingai nutęsė policininkas. – Paleiskit jį!

Vyrai vangiai ir nenoriai paleido broliuką, jis atsistojo, nusipurtė nuo kelių žvyrą ir ėmė trinti riešus.

– Dabar šitas kadras daugiau niekur nespruks, – policininkas nukabino nuo diržo guminę lazdą ir stipriai suplojo ja per kitos rankos delną, kad net pliaukštelėjo.

– Ištraukė mus iš mašinos lauk... – man pritarė broliukas, ir jo balse buvo tokia neviltis, kad man ant širdies beveik aitru pasidarė.

– Gerai jau, pasakokit, kas iš tiesų čia įvyko...

– Tegu dukra kalba, ji viską matė, – suriko moteriškė.

– Jie įėjo. Užsakė šnicelį su makaronais, dvi porcijas. Po to apelsinų sulčių, dvi stiklines. Tada šiupininę, taip pat dvi porcijas. Mama išėjo šiupininės. O po to paprašė druskos... – mergaitė pasakojo tarp sakinių darydama ilgas pauzes, lyg kiekviena nauja frazė reikalautų milžiniškų proto ir atminties pastangų.

– O ką aš sakiau, – subliuvo trečias vyras, nors iki šiol nebuvo pasakęs nė žodžio. – Druskos prašė!

– Nieko panašaus čia dar neteko patirti – tu juk žinai, kiek ilgai aš čia dirbu! – sudžiūvėlė beveik pašoko. – Ir tada aš kaip trenkiau šiupininę tiesiai į veidą šitam! Ir iškart į parduotuvę pas Alfredą ir kitus, jie viską matė, kaip mes bėgom! Vos suspėjom! Dar minutėlė – ir anie būtų kaipmat dingę! Kas tada?

Policininkas atrodė paskendęs mintyse ir tebepliauškino lazda į kitos rankos delną.

– Nėra ko sakyti, – suburbėjo jis. – Tu matai tik... Kažkokia fignia. – Tada policininkas atsitiesė – atrodė, yra sugalvojęs, ką daryti toliau, – ir vėl stipriau užplojo lazda per delną. – Taip! Kuris iš tikrųjų prašė tos druskos? Šitas ar tas antras?

– Šitas!

– Anas!

Motina su dukra abi kartu ištiesė rankas, rodydamos į broliuką. Gestas buvo toks išraiškingas, kad broliukas susitraukė ir žengė žingsnį atgal, bet vyrai iš karto sukruto, vėl ruošdamiesi sugriebti jį už rankų.

– Bet... Bet aš tikrai prašiau druskos, tie makaronai buvo visai be druskos, tokie pavandeniję, visiškai nevalgomi, ir kotletas taip pat be druskos, o šiupininės aš net neparagavau, ką man reikėjo daryti, jei ten druskos išvis nebuvo ir ant stalelio taip pat nebuvo... – broliukas pradėjo baisiai greitai kalbėti, lyg būtų turėjęs dėl kažko teisintis.

– Paklausykit, na, ko jūs čia visi kalbat apie tą druską, dalyko esmė juk visiškai kita. Mes užsisakėme pietus, mes susimokėjom – ir, mano skaičiavimais, net daugiau, negu reikėjo, penkis latus, išėjom lauk, įlipom į mašiną – ir tada visi šitie žmonės mus paprasčiausiai užpuolė, priverstinai ištraukė lauk iš mašinos, žiū, aš net ranką nusidrėskiau... Išsigandau ir pagalvojau, kad jie nori pagrobti mašiną, aš apskritai nesupratau, kas dedasi. Kodėl jūs mums neleidžiat išvažiuoti? Atiduokit raktelius! Juk nesame nieko padarę, mus užpuolė! – bandžiau būti atkaklus, bet sekėsi ne kažin kaip.

– Taigi tu prisipažįsti, kad prašei druskos? – rūsčiai paklausė policininkas, į mane visai nežiūrėdamas.

– Bet šnicelis iš tikrųjų buvo be druskos!

– Tu man pasakyk tiesiai šviesiai, be ilgo plepėjimo – prašei druskos ar ne?  

– Prašiau... Tas šnicelis buvo be druskos!

– Jis, garbės žodis, buvo be druskos! – riktelėjau, nors net nebuvau šnicelio paragavęs ir nesupratau, kaip mano pasakymas galėtų broliukui padėti.

– Taigi tu prisipažįsti, kad prašei druskos. Veltuke, jis prašė druskos?

– Nugi. Mergaitės prašė, o aš buvau čia pat virtuvėje ir viską girdėjau. Druskos. Coль. Salt. Sel. Salz. Sale. Sal. Tuz. Сiль. Taip buvo!

– Taip, prašė, jis prašė druskos! – suspigo mergaitė.

– Alfredai, jis prašė druskos?

– Aš pats, žinai, negirdėjau, mes ten, prie parduotuvės buvom, žiū, kur mano „Husqvarna“ dar tebestovi, bet tada atbėgo Velta ir pasakė, kad vienas prašąs druskos. Nėra ko slėpti, pats tai negirdėjau.

– Aš galvoju, kad gana. Velta sako, kad jis prašė druskos, Eldzitas taip pat liudininkas, ir dar pats prisipažįsta. Manau, reikalas aiškus.

Nežinia iš kur policininko rankose atsirado antrankiai, ir vienu mirksniu broliuko rankos buvo surakintos už nugaros taip kietai, kad jo aukštas, paprastai truputį pakumpęs stotas nelauktai išsitiesino. Pastebėjau, kad atsirado daugiau žiūrovų. Iš parduotuvės pusiau ristele atbėgo pardavėja, prieš tai užrakinusi duris. Priėjo abi tetulės, kurios šnekučiavosi prie pašto. Sustojo pro šalį važiavęs traktorius su kažkokiu žemės ūkio gremėzdu užpakalyje, iš jo išlipo vyras dumblinais guminiais, pašnibždomis apsikeitė keliais žodžiais su Alfredu, palingavo galvą ir liko stovėti. Šeimyna iš artimiausių „lyvaniškųjų“ namelių. Moteris su grėbliu rankose. Labai storas ir sunkiai šnopuojantis vyras, kuris pirmiausia patampė uždarytas parduotuvės duris, o po to prisijungė prie būrio. Dar vienas vyras dėmėtomis krašto apsaugos kario kelnėmis privažiavo su daužtais „Žiguliais“ – nežinia kodėl man šovė į galvą, kad policininkas būtinai turėtų pasidomėti, ar mašina praėjusi techninę apžiūrą, – ir vis sukinėjo galvą lyg dėl kažin ko smarkiai susirūpinęs. Ir dar, ir dar – pasirodo, mažas, tylus miestelis nėra toks jau neapgyvendintas.

Policininkas išsitiesė ir pasidarė visa galva aukštesnis už kitus mažame būrelyje stovinčius žmones.

– Jeigu kam neaišku, tai štai šitas su aplaistytais marškiniais Veltos prašė druskos.

Jau visiškai įsižeidžiau – juk ne pats broliukas apsilaistė sriuba, jį juk apipylė.

Būrelis atsiliepė neaiškiu murmėjimu. Vyras dumblinais guminiais grįžo prie savo traktoriaus ir išėmė iš kabinos virvės ritinį.

– Čia juk dviejų nuomonių negali būti! – pranešė jis.

– Man irgi taip atrodo, – pasakė policininkas.

– Paklausykit, kas čia dedasi, paleiskit jį, jis nieko nėra padaręs, jis mano brolis! – surikau, bet balsas buvo keistai prislopintas, neskambus.

– O tu išvis laikyk liežuvį už dantų. Druskos čia užsimanė! Džiaukis, kad taip lengvai paleidžiam!

Policininkas ištraukė iš kišenės mašinos raktelius ir mestelėjo man. Nesugavau, jie nukrito ant žemės, ir vieną akimirką jaučiausi baisiai pažemintas, kad man teko tūptis ir pakelti raktelius iš pakelės dulkių.

– Nėra ko gaišti! Manęs dar laukia darbai! – pasakė vyras su virvės ritiniu.

– Gerai, ir aš turiu dar daug darbo. Be to, jau norisi valgyti. Veltuke, ar man koks kotletukas bus likęs? – paklausė policininkas. Jis paėjo keliasdešimt žingsnių į didelės, kreivos daržinės pusę, pažiūrėjo pro duris, nežinia kodėl, galvą atvertęs, ilgai tyrinėjo stogą iš apačios ir grįžo labai patenkintas.

– Čia pat, ką? Man regis, kad neblogai. Alfredai, nebūtum tų ąžuolų nuvertęs, būtų galima viską padaryti taip gražiai ir tvarkingai...

– Ką aš – jie juk buvo visiški sutręšėliai, stipresnis vėjas – ir dar ant vaikų užvirstų, kaip tada, – atsiliepė Alfredas.

Vyrai sugriebė broliuką už alkūnių ir pastūmėdami nuvairavo daržinės pusėn. Žmonių būrelis sekė iš paskos. Abu bambliai iš artimiausio Lyvanų namo nežinia kodėl kvailai kikeno ir baksnojo vienas kitam į šonus. Sudžiūvusios moteriškės veide buvo rūstus kaltinimas, lyg ji čia būtų svarbiausia, bet vyrai kažkaip nepastebimai nustūmė ją į šalį. Vos kilnodamas kojas, vilkausi iš paskos.

Sustojau prie durų. Vyras dumblinais guminiais viename virvės gale surišo kilpą, išsiūbavo kitą galą ir metė į viršų taip, kad užmestų ant sijos. Ši buvo aukštai, pirmais trimis bandymais virvė arba pralėkdavo pro šalį, arba pataikydavo į siją ir nukrisdavo atgal. Pasisekė tik ketvirtu bandymu. Alfredas pasistiebė, įsikibo rankomis į virvę, pakėlė kojas nuo žemės ir pasisiūbavo tikrindamas, ar virvė išlaiko žmogaus svorį. Policininkas pristūmė broliuką arčiau ir užnėrė jam kilpą ant kaklo. Likusieji buvo pritilę ir susimetę į glaudų būrelį, vien abu vaikai prunkštė jiems už nugarų. Daugiau ištverti nebegalėjau. Lėtai lėtai, kad mano žingsnių niekas negirdėtų, stengdamasis susitraukti taip, kad tapčiau nematomas, sulenkęs kelius, beveik pritūpęs slinkau į mašinos pusę, suprakaitavusiame delne spausdamas raktelius. Paskutinis dalykas, ką mačiau – broliuko veidas, kuriame nebuvo nė pėdsako baimės, tik kažkokia kita išraiška, begalinė nuostaba, tokia didelė ir visa apimanti, tarsi būtų sugriuvęs visas jo ligšiolinis pasaulis, tarsi jis būtų patekęs į srautą, kuris trauktų paskui save, o broliukas paprasčiausiai jam pasiduotų, net nesistengdamas suprasti – nepadeda joks daktaro laipsnis ir profesoriaus pareigos – kur link jį traukia ir dėl ko, bet jausdamas, kad priešintis nėra prasmės. Įlipau į mašiną, kiek galėdamas tyliau uždariau duris, bet niekas net nepažvelgė į mane, su palengvėjimu atsikvėpiau ir užvedžiau variklį.

________________________________

* Pagal tipinį projektą Lyvanuose pagamintas namas – analogiški namai kadaise gaminti Alytuje – vert. past.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12