tekstai.lt

Kristijonui Donelaičiui – 300. Vaidas Šeferis

Benedikto Januševičiaus iliustracija
Benedikto Januševičiaus iliustracija
Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.

Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.

 

 

1. Keičiasi mūsų pasaulis, keičiasi ir literatūra. Kaip atrodo K. Donelaičio pradėta grožinės literatūros vaga šiandien, po trijų šimtų metų? Kiek ji tinka prie mūsų tikrovės ir kokie šiandien yra lietuviškumo kriterijai?

Žemė ta pati, medžiai tie patys, bet lietuvių kalba jau lyg ir kitokia?

 

2. K. Donelaičio reikšmę mums sustiprindavo ir politinės situacijos, dramatiškos Lietuvos istorijos aplinkybės. Ideologinės priespaudos metais K. Donelaičio balsas buvo ypač svarbus kaip lietuviškosios savasties ir kultūrinės tapatybės liudijimas. „Metų“ kalba mus saugojo nuo užmaršties ir neleido išnykti. Kiek mums padeda K. Donelaitis šiandien, kiek jis apsaugo kultūrą ir literatūrą nuo išnykimo globalinėje vartotojiškoje visuomenėje?

 

3. Ar šiandien galėtume tikėtis panašaus fenomeno – savo laiką pranokstančio menininko iškilimo? Jei ne, tai kokios priežastys trukdo kultūrai pasiekti kulminacinius kūrybinio veiksmo taškus? Gal meniniam talentui pasireikšti palankesnis etninis kultūros uždarumas? Gal laisvoje visuomenėje nėra būtinybės daryti kažką ypatingo, o informaciniame pasaulyje nėra prielaidų rastis unikaliai asmenybei ir unikaliai kūrybai?

 

4. Ką mąstote apie tokį paradoksą: mažaraštėje tautoje atsiranda kalbos genijus, o mūsų visuotinio raštingumo visuomenėje klesti grafomanijos tvanas, pro kurį vis sunkiau prasimuša autentiškos kūrybos šaltiniai. Ar tai toks kultūros raidos dėsningumas, ar tiesiog civilizacijos nuovargio ir persisotinimo ženklai?

 

1. Viena vertus, Kristijono Donelaičio pradėta literatūros vaga tebelieka derlinga iki šiol. Nes kaip tik nuo K. Donelaičio prasideda literatūrinė mūsų kultūros gyvybė, kurios formos ima vis aiškiau tolti nuo teologinių, teisinių tekstų ir – svarbiausia – nuo tautosakos. Neteisinga įsigalėjusi nuomonė, kad K. Donelaitis – tai savotiška aukštesnė folkloro forma, „pagerinta“ liaudies poezija. K. Donelaitis – pirmasis mūsų rašytojas intelektualas, sąmoningai naudojęsis lietuvių kalbos resursais ir sukūręs aukščiausios kokybės mokslingą poeziją. Gal kiek provokuoju, bet „Metai“ – tai ne baudžiauninkams skirtas poetinis ciklas. Jį adekvačiai tegali suprasti tik tas, kas išmano antikinę poeziją, Švietimo epochos žanrinę specifiką ir liuteroniškąją teologiją. Tad šiandieniniai rašytojai turėtų nešiotis K. Donelaičio portretą piniginėje – jis buvo pirmasis tikras lietuvių poetas, pirmasis talentas, kuriam pavyko pajusti lietuvių poetinio žodžio gelmę, pirmasis mūzos palytėtasis, kurio tariami žodžiai įgavo savo gyvybę, nebepaklusdami racionaliai intelekto valiai.

Kita vertus, K. Donelaitis labai toli nuo mūsų. Jo „Metai“ – veikiau užuovėja nuo lėkštos šiandienos ir pragmatizmo negu entuziazmo šaltinis. Mes skubam, K. Donelaitis – ne. Mes ieškom aiškaus turinio, o K. Donelaičiui fabula beveik nerūpi. Mes vis norim naujovių, norim keistis – o K. Donelaičio pasaulyje šie dalykai – tai šėtono apraiškos. Manau, kad K. Donelaitis nenorėtų gyventi mūsų laikais, o prisikėlęs veikiausiai atsidustų kartu su Bohumilu Hrabalu: ech, palikuonys kvaili, pikti ir nedorėliai... Man atrodo, kad jo poezija yra gyvybinga kaip tam tikra alternatyva šiandienai, savotiškas „undergroundas“. Kol turime jį, turime ir vilties.

 

2. Ir vėl norėtųsi grįžti prie K. Donelaičio kaip prie užuovėjos, priebiegos nuo globalios vartotojiškos kultūros. Jo kalbos visai kitas ritmas, jo žodžių – kitoks skambesys. Tai geras vaistas nuo visų rūšių marazmo – ar sovietinio, ar šiandieninio vartotojiško. Autentika, paprastume glūdintis genialumas ir – svarbiausia – dvasinės vertikalės matmuo: kai visa tai pamirštame, K. Donelaitis mums šiuos dalykus gali priminti.

Bet kažin ar K. Donelaitis gali ką nors apsaugoti. Jo žodžiai gali išvaduoti valandai kitai iš kasdienybės, leisti atsikvėpti nuo triukšmo ir skubos, jo hegzametrai primena, kad vis dar esama tylos, susikaupimo, rimties, pareigingumo ir dievobaimingumo. Bet kovos su vartotojiška civilizacija kovojamos ir laimimos ne „Metais“. Tai mūsų vidinės savasties erdvė, mūsų mūšiai su savimi. K. Donelaitis buvo vidujai tvirtas žmogus, nelengvai išmušamas iš vėžių. Todėl ir jo poezija tokia pat tvirta, aiški, žinanti, ko nori. Bet pirmiau turi susiformuoti dvasia, o tik paskui jos diktuojami žodžiai atspėja amžinybę. Atvirkščiai šis procesas neveikia. Nepatinka vartoti? Nevartokit! Tam nebūtina mokytis „Metų“ atmintinai.

 

3. Manau, kad savo laiką pranokstančio menininko iškilimo net nereikia tikėtis – aukščiausios kokybės dvasinių fenomenų yra jau dabar, tik jie nebūtinai literatūrinio pobūdžio. Prie tokių fenomenų galėtume priskirti Jono Meko (ar apskritai Fluxus) kūrybą ir Eimunto Nekrošiaus spektaklius (juk jis statė ir „Metus“). Ir apskritai nesu linkęs pritarti pesimistinėms nuotaikoms: netiesa, kad kūrybinių kulminacijų nesama. Tiesiog meno pasaulis labai platus, jame vyksta daug dalykų, tad gilūs ir įdomūs reiškiniai paskęsta kultūrinio konteksto triukšme. Bet tai – ne gelmės trūkumas, tai – tik atrankos klausimas. Dairykitės ir rasite. Belskitės, ir bus atidaryta.

Pavojinga ilgėtis laikų, kai viena knyga, vienas spektaklis ar vienas filmas užgoždavo visą realybę, tapdavo „dideliu reiškiniu“. Tai totalitarinės, nelaisvos kultūros parametrai – kai tuštumoje išgirsti prasmingą žodį ir tau užgniaužia kvapą. Venkime „visuotinių įvykių“. Renkuosi laisvos visuomenės triukšmą ir gaudesį. K. Donelaitis puikiai dera prie „Lipnių maharadžos pirštų“, esu tikras, kad tie pankai jį skaitė.

 

4. Kas nori rašyti – terašo. Kas nori skaityti – teskaito. Nemanau, kad tai pervargimo ženklai. Grafomanija – lakmuso popierėlis, kuris rodo, kad valstybė ir kultūra dar pakankamai gyvybingos. Neįsivaizduoju kultūros, produkuojančios vien aukščiausios prabos autentiką. Literatūra tarpsta pati iš savęs, jos turi būti daug ir įvairios – ir prastos, ir geresnės. Grafomanija – tai literatūrinė trąša ir – svarbiausia – literatūrinės laisvės ženklas. Jau tiek kartų buvo drausta rašyti viena ar kita, negi norėtume bandyti dar kartą? Visada buvo ir bus grafomanų. O autentiškas žodis visada bus užgožiamas turgavietės riksmų. Taip buvo jau Kristaus Judėjoje. Taip buvo ir K. Donelaičio laikais. Bet visuotinai skambanti „autentika“, ant rankų nešiojami poetai ir šimtatūkstantiniais tiražais perkamos knygos – tai politinio konteksto deformacijos, primetamos ramiai literatūros tėkmei.

Daug žmonių nemoka atsirinkti, kas gera, o kas – ne. Niekada nemokėjo. Ir turbūt niekada neišmoks. Poetai dėl to liūdi ir ilgisi supratimo. Bet juk yra keli suprantantys, yra būrelis ištikimųjų. Ar to negana?

 

                                   Taip ant svieto jau, kaip mums švents praneša raštas,

                                   Vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis,

                                  Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių.

                                   Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkins

                                   Ir apjeks, visai velniop rėžtu besisukdams.

                                  <...>

                                   Ak lietuvninkai, širdingi mano broleliai!

                                   Ben nesilyginkim akliems šio svieto bedieviams

                                   Ir n’atbokim, kad į mus žiūrėdami bloznai

                                   Šypsos ir glūpus štukius pramanydami juokias.

 

                                                                       („Rudens gėrybės“ 856–888)

 

______________________________________

Vaidas Šeferis 1999 m. baigė Vilniaus universitetą, vėliau studijavo slavistiką Vienos universiteto doktorantūroje. Nuo 2003 m. dirba lietuvių kalbos dėstytoju Brno Masaryko universitete (Slovakija).

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 1 (sausis)