tekstai.lt

Apti Bisultanov. Eilėraščiai

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

Apti Bisultanovas gimė Čečėnijoje, Goiču kaime, kurį 2000 m. Rusijos kariuomenės antpuoliai nušlavė nuo žemės. Visi poeto rankraščiai, jo archyvas sudegė. A. Bisultanovas studijavo filologiją, buvo Grozno universiteto docentas, redaktorius ir leidėjas. Už poemą „Sukurta Chaibache“, skirtą Stalino laikų tremties aukoms, gavo Čečėnijos nacionalinę premiją. Aktyviai įsitraukęs į kovą už Čečėnijos nepriklausomybę, tapo Ičkerijos vicepremjeru, vėliau – tiesiog kovotoju ir partizanu. Nuo 2002 m. poetas gyvena Berlyne. Išleido tris poezijos rinkinius čečėnų kalba. Čia spausdinami vertimai iš dvikalbio poezijos rinkinio (čečėnų ir vokiečių kalbomis) „Žaibo šešėlis“.

 

 

Iš vokiečių k. vertė Marytė Kontrimaitė

 

 

 

 

       *

 

Čečėnų kaimai išeina iš tarpeklių

Kad pasišildytų

Paskutiniuose rudens saulės spinduliuose

 

Daug mėnesių jie buvo nematomi

Bet štai dabar

Juos lengva įžiūrėti

 

Šiandien viską įžiūrėti lengva

Šiandien aš galiu net save įžiūrėti

Visatos tolybėje

 

Mano kojoms

Kelių jau gana

Jos apsunko

Jos tokios sunkios

Lyg ant jų kabotų visi nueiti keliai

 

Norėčiau kad jos būtų lengvos

Norėčiau kad visa būtų lengva

 

Būti šiaudu tavo laukuose norėčiau

Tėvyne

Ir kad saulės spindulys žaistų manimi

Žinau kada nors parkrisiu

Ant šitos žemės

Paskutiniuose rudens saulės spinduliuose

Kaimams iš tarpeklių išeinant

 

 

       *

 

Aš gyvenu valstybėje vardu Tėvynė

 

Jos konstitucijoje – vienintelis sakinys

Kiekvienas pilietis turi teisę į kapą Tėvynėje

 

Jos sostinė – motinos namai

 

Jos sienos yra

Rytuose – gimimas

Vakaruose – mirtis

Pietuose – šviesa

Šiaurėje – skausmas

 

Aš gyvenu valstybėje vardu Tėvynė

 

 

 

Pirmasis eilėraštis, parašytas

apleidus Čečėniją

 

Abiem rankom suimti širdį

Tą seną ežį

Ir visas žaizdas su batsiuvio yla

Tvirtai susiūti kaip kad lopomi batai

Ir keliauti į visas puses po dangumi

Ir tylėti

Bent iki gyvenimo pabaigos

 

 

 

       Rentgenas

 

Šitas nuogas medis

tartum regėčiau save patį

lizdas

raizgiame šakų vainike

mano širdis

šonkaulių raizginyje

pirmosios snaigės krenta į lizdą

pirmojo šių metų liūdesio lašai

krenta į apvalią širdies taurę

 

 

 

       Tiesa

 

Aš įžengiau

į pakilusiųjų dėl jos gretas

kada jinai it paukštė pateko į tinklą

 

kai ji atgręžė man nugarą

ir nuėjo tolyn

šaukiausi jos lyg savo mirusio tėvo

 

kartais kai atsigręždavo

regėdavau

tartum žvilgsnį motinos

į vienturtį sūnų

kurį gimdydama mirė

 

aš bėgau su ja

kraupiais pasaulio keliais

lyg vaikas įsikibęs į aklo senio ranką

 

 

 

       Vaikystė

 

Mano senelė kartą pasakė

Kas triskart savo vaikystę regės gyvens ilgai

 

Mano tėvas tik dukart regėjo savo vaikystę

 

Pirmą kartą kai traukė į karą

Pro vagono langą išvydo ją

Stovinčią geležinkelio stotyje

Ji atėjo iš nuošalaus jų kalnų kaimelio

Kad su juo atsisveikintų

 

Antrą kartą išvydo ją

Kai kareiviai

Jį varė į tremtį

Atsigręžęs

Pamatė ją stovinčią kaimo pakraštyje

Bijančią žengti jam iš paskos bent žingsnelį

Kai ji vėliau

Naktį

Pasislėpė sename gynybos bokšte su laukiniais balandžiais

NKVD kareiviai išsprogdino bokštą

Ir ji žuvo

 

Trečią kartą

Grįžęs iš tremties

Kai buvo jiems uždrausta įžengti į savo kalnų kaimus

Mano tėvas paliko šeimą lygumoje

Ir išėjo kad pamatytų savo gimtinę dar kartą

Pasukęs atgal

Atsigręžė

Savo vaikystės nebeišvydo

 

Tada suprato

Kad nebūtinai

Reikia trokšti ilgo gyvenimo

 

Aš buvau mažas ir savo tėvo nesupratau

Bet dabar man atrodo kad suprantu

Jo ankstyvą mirtį

 

P. S.

 

Aš mačiau savo vaikystę tiktai vieną kartą

 

Kai išėjau į karą

Atsigręžęs

Išvydau ją stovinčią prie vartų

Bijančią žengti dar bent žingsnelį

 

Bombos išdraskė gatves

 

Tada

Kai ji kartu su siaubo apimtais vaikais

Pasislėpė rūsyje

Šaunus pilotas numetė bombą ant šito namo

 

Mano sūnus nepamatė savo vaikystės

 

Jis dar vaikas išėjo į karą

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12