Apti Bisultanovas gimė Čečėnijoje, Goiču kaime, kurį 2000 m. Rusijos kariuomenės antpuoliai nušlavė nuo žemės. Visi poeto rankraščiai, jo archyvas sudegė. A. Bisultanovas studijavo filologiją, buvo Grozno universiteto docentas, redaktorius ir leidėjas. Už poemą „Sukurta Chaibache“, skirtą Stalino laikų tremties aukoms, gavo Čečėnijos nacionalinę premiją. Aktyviai įsitraukęs į kovą už Čečėnijos nepriklausomybę, tapo Ičkerijos vicepremjeru, vėliau – tiesiog kovotoju ir partizanu. Nuo 2002 m. poetas gyvena Berlyne. Išleido tris poezijos rinkinius čečėnų kalba. Čia spausdinami vertimai iš dvikalbio poezijos rinkinio (čečėnų ir vokiečių kalbomis) „Žaibo šešėlis“.
Iš vokiečių k. vertė Marytė Kontrimaitė
*
Čečėnų kaimai išeina iš tarpeklių
Kad pasišildytų
Paskutiniuose rudens saulės spinduliuose
Daug mėnesių jie buvo nematomi
Bet štai dabar
Juos lengva įžiūrėti
Šiandien viską įžiūrėti lengva
Šiandien aš galiu net save įžiūrėti
Visatos tolybėje
Mano kojoms
Kelių jau gana
Jos apsunko
Jos tokios sunkios
Lyg ant jų kabotų visi nueiti keliai
Norėčiau kad jos būtų lengvos
Norėčiau kad visa būtų lengva
Būti šiaudu tavo laukuose norėčiau
Tėvyne
Ir kad saulės spindulys žaistų manimi
Žinau kada nors parkrisiu
Ant šitos žemės
Paskutiniuose rudens saulės spinduliuose
Kaimams iš tarpeklių išeinant
*
Aš gyvenu valstybėje vardu Tėvynė
Jos konstitucijoje – vienintelis sakinys
Kiekvienas pilietis turi teisę į kapą Tėvynėje
Jos sostinė – motinos namai
Jos sienos yra
Rytuose – gimimas
Vakaruose – mirtis
Pietuose – šviesa
Šiaurėje – skausmas
Aš gyvenu valstybėje vardu Tėvynė
Pirmasis eilėraštis, parašytas
apleidus Čečėniją
Abiem rankom suimti širdį
Tą seną ežį
Ir visas žaizdas su batsiuvio yla
Tvirtai susiūti kaip kad lopomi batai
Ir keliauti į visas puses po dangumi
Ir tylėti
Bent iki gyvenimo pabaigos
Rentgenas
Šitas nuogas medis
tartum regėčiau save patį
lizdas
raizgiame šakų vainike
mano širdis
šonkaulių raizginyje
pirmosios snaigės krenta į lizdą
pirmojo šių metų liūdesio lašai
krenta į apvalią širdies taurę
Tiesa
Aš įžengiau
į pakilusiųjų dėl jos gretas
kada jinai it paukštė pateko į tinklą
kai ji atgręžė man nugarą
ir nuėjo tolyn
šaukiausi jos lyg savo mirusio tėvo
kartais kai atsigręždavo
regėdavau
tartum žvilgsnį motinos
į vienturtį sūnų
kurį gimdydama mirė
aš bėgau su ja
kraupiais pasaulio keliais
lyg vaikas įsikibęs į aklo senio ranką
Vaikystė
Mano senelė kartą pasakė
Kas triskart savo vaikystę regės gyvens ilgai
Mano tėvas tik dukart regėjo savo vaikystę
Pirmą kartą kai traukė į karą
Pro vagono langą išvydo ją
Stovinčią geležinkelio stotyje
Ji atėjo iš nuošalaus jų kalnų kaimelio
Kad su juo atsisveikintų
Antrą kartą išvydo ją
Kai kareiviai
Jį varė į tremtį
Atsigręžęs
Pamatė ją stovinčią kaimo pakraštyje
Bijančią žengti jam iš paskos bent žingsnelį
Kai ji vėliau
Naktį
Pasislėpė sename gynybos bokšte su laukiniais balandžiais
NKVD kareiviai išsprogdino bokštą
Ir ji žuvo
Trečią kartą
Grįžęs iš tremties
Kai buvo jiems uždrausta įžengti į savo kalnų kaimus
Mano tėvas paliko šeimą lygumoje
Ir išėjo kad pamatytų savo gimtinę dar kartą
Pasukęs atgal
Atsigręžė
Savo vaikystės nebeišvydo
Tada suprato
Kad nebūtinai
Reikia trokšti ilgo gyvenimo
Aš buvau mažas ir savo tėvo nesupratau
Bet dabar man atrodo kad suprantu
Jo ankstyvą mirtį
P. S.
Aš mačiau savo vaikystę tiktai vieną kartą
Kai išėjau į karą
Atsigręžęs
Išvydau ją stovinčią prie vartų
Bijančią žengti dar bent žingsnelį
Bombos išdraskė gatves
Tada
Kai ji kartu su siaubo apimtais vaikais
Pasislėpė rūsyje
Šaunus pilotas numetė bombą ant šito namo
Mano sūnus nepamatė savo vaikystės
Jis dar vaikas išėjo į karą
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12