tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. Meninės vaizduotės trajektorijos

Benedikto Januševičiaus iliustracija
Benedikto Januševičiaus iliustracija
          Vincas Krėvė-Mickevičius savo raštais kūrė romantinę Lietuvos legendą, kurią siekė paversti politine, kultūrine ir dvasine Lietuvos realybe. Jo meninės vizijos XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo augimui.

Su V. Krėvės vardu ir kūryba pirmiausia siejamas jo gimtasis kraštas – pasakomis, legendomis bei padavimais apipinta Dzūkija. Yra įprasta teigti, kad spalvingų charakterių žmonės ir turtinga tautosaka įkvėpė rašytojo kūrybinę vaizduotę, tapo didžiuoju gyvenimo mitu – legendine „Dainavos šalimi“. Tačiau tautinis idealizmas ir romantiškas požiūris į lietuviško kaimo pasaulį leidžia tvirtinti, kad didžioji V. Krėvės kūrybos dalis yra kūrybos kaip vadinamosios vietos atminties išraiška: bandymas modernėjančio pasaulio akivaizdoje rekonstruoti lietuviškojo pasaulio vienovę kreipiantis į archetipinius tautos gyvenimo klodus, šiuose gelminiuose lygmenyse atrandant pasaulėjautos sąsajas su kitomis tradicinėmis bei archajinėmis kultūromis.

Vis dėlto vykdydamas tokį rekonstrukcinį ir integracinį tautos gyvenimo projektą rašytojas Lietuvą matė iš dzūkiškojo charakterio bei temperamento būklės, todėl Lietuvos viziją nuspalvino atitinkamomis regioninėmis spalvomis, į šiaip jau santūrų, praktišką ir žemišką lietuvio pasaulį įkėlė kažkokio, kartais keisto, dvasios pakilumo, vitališkumo, herojiškosios patetikos, vyriškojo šaunumo etikos ir kitų komponentų, dėl kurių niekaip negali būti įjungiamas į dominuojančią lietuviškosios tapatybės tradiciją, kuriai atstovauja Kristijono Donelaičio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Romualdo Granausko ir kitų autorių demokratiškoji linija (jos vertybių trinarę sistemą sudaro šie susiję komponentai: darbštumas, paprastumas, kuklumas). V. Krėvė, kaip ir Maironis bei kiti romantikai, turi aristokratiškumo ir elitiškumo ambicijų, jie rekonstruoja ne artojėlių kraštą, bet valdžios ir dvasios kunigaikščių kultūrą – kaip Lietuvos valios gyventi ir valios kovoti išraišką. Anot paties kūrėjo, jo viso gyvenimo darbų prasmė buvo labai aiški: „Mano vienas tikslas buvo prikelti mūsų dienoms šitą buvusių žmonių milžinų dvasią.“ V. Krėvės ideologija poetiniame lygmenyje kuria ar rekonstruoja kovotojų arijų kultūrinį modelį. Ir net jo senojo kaimo išminčiai visų pirmiausia yra dvasinės galios ir valios autonomijos žmonės, šventikų, brahmanų luomo reminiscencija lietuvių literatūroje.

Taigi V. Krėvė lietuvių literatūroje iškyla kaip ambicinga valia, o galbūt ryškiausi jo personažai yra baironiškojo ir Friedricho Nietzsche’s tipo antžmogiai – Šarūnas ir Skirgaila. Jų veiksmo motyvacija yra aš noriu, o jų noras yra ne subjektyvi užgaida, bet lemties išsipildymas. Per antžmogio figūrą išsipildo tautos lemtis, todėl joje nelieka, ir neturi likti, nieko žmogiško, nieko silpno ir inertiško. Sakytume, V. Krėvės personažas yra lietuviškasis F. Nietzsche’s Zaratustros variantas. Beje, abu šie mąstytojai bei kūrėjai atramos savo gamtinėms ideologijoms ieško senovės Indijoje ir indo-iranėnų kultūroje.

V. Krėvės tekstas kaimiškosios kultūros kontekste atlieka kompensacinę funkciją: jis įtaigiu meninės magijos veiksmu tautos gyvenimui sugrąžina elito matmenį, steigia valdymo galią, kurios kaimiškoji kultūra pati savaime neturi, nes ji visose tradicijose sudaro visuomenės ir tautos dalį, bet niekada nėra visuma. Artojėlių kraštą turi kas nors valdyti, nes tokia jau žemės žmogaus prigimtis.

Kita V. Krėvės kūrybos ypatybė – jo universalumas, esminių romantinės pasaulėjautos principų – gyvybės, galios ir laisvės – realizavimas skirtingose tematiniuose kontekstuose.

V. Krėvės kūrybą pagal tematiką galima skirstyti į tris ar net keturias grupes.

Pirmoji vaizduoja herojiškus senosios Lietuvos laikus. Tai liaudies dainas primenantis, tautosakos stilistika paremtas poetiškų apsakymų rinkinys „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), aukštinantis lietuvių kovas su kryžiuočiais, jų pasiaukojimą dėl tėvynės, kovingumą, laisvės siekį, taip pat meilės jausmus. Padavimams artimoje dramoje „Šarūnas“ (1911) kuriamas išdidaus, nesusitaikančios su aplinka, tragiško likimo herojaus paveikslas. Dramos „Skirgaila“ ir „Mindaugo mirtis“ vaizduoja viduramžių Lietuvos kovas dėl valstybingumo. Šiuose kūriniuose iškylanti romantinė Lietuvos vizija, ideologinis „pradžios mitas“, tapo galingu valstybės ir kultūros kūrimo veiksniu, ji suvienijo tautą, sustiprino kultūrinę savimonę ir sutelkė jos valią politiniam tikslui. Poetinė vaizduotė sukūrė realią Lietuvą. Iki šiol daugelis mūsų matome Lietuvos praeitį V. Krėvės akimis, nors to ir nesuvokiame. Romantinė meninė tiesa yra stipresnė už istorinę fakto tiesą, nes ji yra gyva, įkvepianti, kurianti. V. Krėvės kūryba atgaivina tautos gyvybę, kuri yra natūraliai mirusi istorijoje, ir taip sujungia buvusį ir esamą laiką, mūsų sąmonėje steigia tautos būties tęstinumą.

Kita svarbi V. Krėvės kūrinių grupė – ramybe bei išmintim dvelkianti kaimiškoji proza, vaizduojanti tradicinio Lietuvos kaimo gyvenimą. Tai apsakymų rinkinys „Šiaudinė pastogė“ (1921–1922) ir apysaka „Raganius“ (1939) – chrestomatiniai lietuvių literatūros pavyzdžiai. Juose poetiškai vaizduojami civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai, pabrėžiama žmogaus ir gamtos ryšio egzistencinė prasmė. Ši jo kūrybos grupė yra esmingiausių senosios lietuvių kultūros archetipų saugykla, gamtos žmogaus mitologinio mąstymo ir filosofinės minties pradų erdvė, taip pat nepaprastai įtaigus mitopoetinės vaizduotės pasaulis. V. Krėvė visų pirmiausia yra magiškasis gamtos ir prigimties menininkas, išreiškęs gyvybės galią ir valią gyventi. Gamtos substancija yra gyvybė, kuri skleidžiasi būtyje kaip savaiminė, laisva jėga, o žmoguje pasireiškia kaip sąmonė, savimonė ir kūrybinis veiksmas. Kuriančioji gyvybės galia, laisva sąmonė ir asmens dvasinė autonomija ir tautos laisvė – tokia yra V. Krėvės romantizmo esmė, pagrindai ir principai.

Gyvybės ir sąmonės dėsnių universalumo suvokimas neleidžia V. Krėvei užsidaryti etninės kultūros lauke. Tuos pačius sąmonės judėjimo procesus rašytojas randa ir kitų tautų gyvenime, o savo kūrinių veiksmą perkelia į egzotiškų Rytų pasaulius. Tai tipiškas romantizmo judesys, kuriuo siekiama atkurti archajišką, pirmapradę būties vienovę ir universalizuoti gamtinės pasaulėjautos principus. Taip atsiranda trečioji, orientalistinės kūrybos grupė, kurią sudaro „Rytų pasakos“ (1930): indų, persų mitologija ir musulmonų dvasine kultūra grįsti apsakymai ir stambesnis bei intelektualesnis kūrinys – budistinės tematikos apysaka „Pratjekabuda“. Šiuose tekstuose rašytojas išaukština žmoguje slypinčias dvasines galias, teigia absoliutaus, pačią mirtį įveikiančio pažinimo idėją.

Bet rašytojas orientalistas neištirpo romantinėse miglose ir būties abstrakcijose. V. Krėvė menininkas prabilo ir kaip pilietis – apmąstė politinę Lietuvos situaciją, išreiškė nuoširdų rūpestį dėl tautos likimo dramatiškose XX a. Europos politikos peripetijose. Tai romanas „Miglose“ (I dalis, 1944), kiti to meto kūriniai ir aktyvi rašytojo visuomeninė bei politinė veikla (buvo Šaulių sąjungos pirmininkas, organizavo Klaipėdos krašto sukilimą ir grąžinimą).

V. Krėvė žiūrėjo ir į ateitį, jo vaizduotėje formavosi naujojo Europos žmogaus vaizdinys, kuris jau kildinamas iš žydų krikščioniškosios tradicijos ir Europos humanistinės kultūros. Tai būtų ketvirtasis jo kūrybinis projektas, kurį išreiškia viso gyvenimo epinis veikalas „Dangaus ir žemės sūnūs“ (1949, 1961, 2 d.). dramatiškas pasakojimas paremtas bibliniais mitais ir evangelijų personažais, svarstomos tautos ir individo, dieviškumo ir žmogaus problemos. Rašytojas, gyvenantis jau labai toli nuo tėvynės, visiškai jam svetimame krašte, mėgino paraboliškai apmąstyti XX a. Europos tautų didžiuosius politinius bei socialinius sukrėtimus, tačiau kūrinio užbaigti nespėjo. Tai simboliška, nes šiame epiniame veikale, remiantis judaizmo ir krikščionybės tekstais, visų pirma Jėzaus Kristaus vaizdiniu, buvo bandoma kurti idealaus žmogaus – Ješuos paveikslą. Toks idealus žmogus – tolerancijos, išminties ir ramybės įsikūnijimas – simbolizavo ateities antžmogį – būsimosios Europos žmogų, tačiau literatūroje žmogiškosios tobulybės projektai visada patiria nesėkmę. Šventųjų gyvenimus aprašo religinė literatūra, tai hagiografijos žanras, o grožinės literatūros esmė – žmogiškasis klausimas apie buvimo prasmę ir žmogiškojo netobulumo savižina. Kitaip tariant, tobulybės siekis kyla iš netobulybės patirties, o ji ir sudaro literatūros, kaip žmogiškosios savižinos, esmę.

V. Krėvės kūryba – tai XX a. pradžioje gimstantis laisvos ir atviros Lietuvos projektas. Tai ta pati daukantiškoji valdovų Lietuva, iškelta iš mitologinio gamtinio amorfiškumo į istorinio veiksmo lauką ir kovojanti už savo pilietiškumo teises tarp kitų tautų. Tai kultūrinės savasties teigimas ir kartu kultūrinis dialogas su kitomis tautomis, grįstas romantiniu tautų lygiavertiškumo principu.

Tačiau tai ir pasakojimas apie nemirtingą žmogaus savastį, apie jo „vienaskaitinę“ ir nedalomą vidinę tikrovę, apie , kuris pasireiškia stulbinamoje pasaulio įvairovėje – nuo vaiko matymo „Antanuko ryte“, nuo senojo kaimo šamaniškosios išminties iki dvasinės ir pasaulietinės galios figūrų, kurios žvelgia į mus iš didingų Lietuvos viduramžių ar iš egzotiškųjų Rytų pasaulių. Visa tai yra tik vienos sąmonės išsiskleidimo laipsniai, žmogiškosios savimonės pakopos, etapai, variacijos.

Vincas Krėvė, lietuvių tautos menininkas, savo kūriniais teigia prasmingą pasaulio ir kultūrų įvairovę, tačiau toji įvairovė ne išskaido tikrovę į konfliktuojančias ir nesusikalbančias tradicijas, bet tik sustiprina įvairovę suvokiančios sąmonės vienovę. Visas kultūras, tradicijas, literatūras jungia gyvybės šventumo ir sąmonės vieningumo nuojauta, kurią kiekvienam lieka patirti asmeniškai, kaip savo paties buvimo pagrindą.

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12