tekstai.lt

Rašau iš laimės pertekliaus

Gintaras Bleizgys. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Gintaras Bleizgys. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Poetas Gintaras Bleizgys atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus

 

 

          – Mielas Gintarai, pradėkim iš toli: kas tau yra literatūra? Kodėl vieniems it pamišėliams ją reikia kurti, o kitiems skaityti?

– Literatūra man yra kita erdvė, kita realybė su daugybe fantazijų ir drauge su baisiu tikrumu, nusidriekianti iš šio į anapusinius pasaulius. Literatūra yra visai kitokio tikrumo negu mus supanti materija, ji – nuojautos ir prošvaistės, tegu net ir kliedesiai. Ji man nėra tikslas. Ji yra priemonė. Tarsi vienas iš daugelio virš bedugnės (materijos? kasdienybės? monotonijos?) ištiestų lynų, kuriuo lyg kokie akrobatai vaikšto ir kūrėjai, ir skaitytojai. Būtent vaikšto, o ne žiūri į vaikštančiuosius. Kodėl reikia eiti? Nežinau, visi turime savų priežasčių. Savų išlaikinimų, išvietinimų, išsiutimų. Savų lobių, kurių ieškome. Savų kelių į gyvenimą ir mirtį. Lynas ir juo einantysis (ar jis būtų kūrėjas, ar skaitytojas) yra viena. Literatūra, kuri nėra viena su gyvenimu ar mirtimi, kuri yra tik žaidimas, man nėra įdomi. Su tokia reikalų niekada neturėjau ir nenoriu turėti. Literatūros aš „negaudau“, nesiekiu, ji pati mane „pagauna“ ir nepaleidžia. Nežinau kodėl. Paauglystėje ir vėliau svajojau tapti pastoriumi, o tapau poetu. Ar tapau? Nežinau. Bet kūryba ir literatūra užima labai didelę erdvę, vietą, laiką mano gyvenime. Kartais klausiu: Dieve, nejaugi visa, kas kartais man atrodo, kad jau žinau, supratau, praregėjau, tėra poezija. Nejaugi tai nėra artėjimas prie Tavęs, amžinybės pamatymas? Nejaugi tik poezija? Bet kas yra ta „tik poezija“? Kas apskritai yra kas? Tokiomis akimirkomis būna labai liūdna: kai apima jausmas – gal literatūra yra ne tik priemonė, bet ir tikslas. Kai užsidarau literatūroje. Nežinau, kas ji yra, bet jaučiu, kad jos nepakanka. Pro ją prasišviečia tai, ko mes ieškome, ką sapnuojame, kur einame. Ji yra kelio dalis.

       – Pirmą knygą „Vietovė. Šiaurė“ išleidai 1998 m. – koks tai buvo įvykis tavo ir tavo artimųjų gyvenime? Ar pasikeitė santykis su aplinka, su draugais ir pažįstamais?

– Kaip tai buvo seniai! Gal ne tiek laiko požiūriu, kiek sąmonės kitimų, visokių išgyvenimų, išbandymų. Taip, tikrai – ne laiko požiūriu, nes, galvojant apie laiką, tie keturiolika metų nuo pirmosios mano knygos yra vienas mirksnis, akimirka – ne daugiau. Tik per tą akimirką labai daug visko įvyko. Rašydamas pirmąją poezijos knygą stovėjau ne tame kelyje, kuriame dabar esu. O gal tame pačiame, tik buvo toks tirštas rūkas, kad nesusigaudžiau, nei kur esu, nei kokiam kely stoviu. Šiandien esu gana toli nuo pirmosios knygos, bet dalis jos eilėraščių man yra ir bus svarbūs visą gyvenimą – tai „Vestuvinis eilėraštis“, „Vasaris rašo eilėraščius“, „Laiškas iš šiaurės“, „Gimties eilėraštis“, „Kas būna kai prasideda naktis...“, „Cementinėj pakrantėj atrastas hemingvėjus“. Rašant pirmąją knygą mano gyvenime vyko esminiai lūžiai, liejosi naujo gyvenimo pagrindas. Svarbiausias dalykas – kad vedžiau katalikę. Kaip reformuotosios Bažnyčios atstovas praradau net ir teorines galimybes kada nors (ar bent jau iki tol, kol žmona pereis į tą pačią krikščioniškąją konfesiją) tapti pastoriumi. Tai buvo pirmas labai didelis pasirinkimas mano gyvenime. Tada dar nežinojau, kokia svarbi man taps „toji katalikė“ ir kiek daug palaiminimų Dievas per ją suteiks. Pirmasis mano eilėraštis, kurį galiu vadinti eilėraščiu – „Vestuvinis eilėraštis“ (beje, parašytas anksčiau už visus kitus knygos „Vietovė. Šiaurė“ tekstus) – skirtas būtent būsimai žmonai Ramunei. Ji tapo mano socializacijos ir atsakomybės prisiėmimo varikliu. Baisu prisimint, koks buvau (iki sutikdamas Ramunę) užsisklendęs, nemokantis bendrauti su žmonėmis. Iš manęs ne tik joks pastorius nebūtų išėjęs, bet veikiausiai apskritai būčiau likęs kaži koks asocialas. Per žmoną mane Dievas keitė. Pastatė ant žemės, mokė mylėti, saugoti, neužsigrobti visko tik sau vienam. Gal dabar, po šešiolikos gyvenimo metų santuokoje, iš manęs jau iš tikrųjų (o ne tik fantazijose) išeitų pastorius.

Štai ką man reiškė pirmoji knyga. Gal net tiksliau būtų sakyti ne „reiškė“, o „reiškia“, nes tada, kai ji buvo rašoma ir išleista, dar pats nesuvokiau to, apie ką dabar čia kalbu. Tik iš laiko perspektyvos matyti svarbiausios reikšmės ir prasmės. Kalbu apie knygos rašymą. Šita proceso dalis man įdomiausia ir svarbiausia, o pats knygos išleidimo faktas jau tik formalumas. Kai išleidi knygą (kol ji išleidžiama), tai dažniausiai jau esi ne toje knygoje, bet kitame procese, eini septynmyliais batais tolyn. Septynmyliais batais per tą mažytę akimirką, kuri yra mums padovanota šioje žemėje.

Po pirmosios knygos kaip kūrėjas aš trumpam buvau numiręs. Tuo metu dirbau „Metų“ redakcijoje, paskui „Literatūroje ir mene“ – atrodė, labai daug pasiekiau: ko daugiau norėti – kasdien bendrauju su žinomiausiais Lietuvos rašytojais ir poetais, literatūros mokslininkais, netgi „redaguoju“ jų tekstus, literatūrinis gyvenimas – toks savas, artimas, pažįstamas (visus šiuos žodžius reikėtų dėti į kabutes), monotoniškas... Kaip kūrėjui man tai buvo mirties metai, kaip paprastam žmogui – vienas gražiausių ir laimingiausių gyvenimo laikotarpių – didelės ramybės periodas. Trapios ramybės. Ačiū Dievui, kad Jis taukuose gyvenantį inkstą Gintarą Bleizgį pastvėrė ir išmetė tiesiog į gatvę. Turėjau viską pradėti iš naujo. Tapau nemėgiamas daugelio tų pačių žinomų Lietuvos rašytojų ir poetų, su kuriais anksčiau kasdien bendraudavau. Daug kas ėmė žiūrėti į mane tarsi į kokį išdaviką, svetimą. Tapau svetimu literatūroje, taip pat buvau svetimas ir niekinamas versle (į kurį išėjau), nes koks gi verslininkas iš literato – ir atvirkščiai.

Tai antras labai didelis pasirinkimas mano gyvenime. Ir pirmas kartas, kai susidūriau kakta į kaktą, dantis į dantį su Dievu. Neturėjau jokių draugų. Į nieką negalėjau atsiremti (net mano šeimai tai buvo per daug, todėl negalėjau čia rasti pagalbos). Įkūriau verslo konsultacijų įmonę. Tuo metu kaip tik privatizavo Lietuvos taupomąjį banką ir dalį aukštas pareigas užėmusių šio banko darbuotojų atleido iš darbo. Aš juos pasisamdžiau pigiau nei įprastomis aplinkybėmis, bet man vis tiek buvo per brangu. Labai rizikavau. Neturėjau nė lito – tik dideles skolas, tokias, kurioms padengti būtų neužtekę ir visų tuometės mano giminės pinigų. Vykdėme projektus, klientai ir kai kurios valstybinės institucijos, kurios taip pat buvo mano įmonės klientai, nemokėjo sutartyse numatytų pinigų, spausdamos, kad gaunamomis lėšomis „pasidalyčiau“ su jų atstovais. Nesidalijau. Tada kvietėsi į savo kabinetus ir gąsdino, kad privers bankrutuoti – atsiųs mokesčių inspekciją, specialiąsias tarnybas, suims. Nurodė, į kuriuos Lietuvos miestus neturiu teisės įkelti kojos, nes mane užmuš. Bet aš buvau tikras poetas – sakiau, kas jūs tokie, kad galėtumėt man aiškinti, į grasinimus atsakiau grasinimais, bylinėjausi su jais teismuose. Galiausiai nustojau valgyti ir miegoti. Nežinojau, kur rasti pagalbos. Gydymu netikėjau ir vis dar abejojau, ar tas gydymas nėra krikščioniui nuodėmė (tik paskui supratau, kad nuodėmė buvo mano išdidumas, bijojimas pripažinti ir parodyti aplinkiniams, kad žmogus nėra visagalis, kad jis klysta, ir kad net pralaimėjus galima vėl atsikelti ir eiti savo keliu). Kai atrodė, kad nėra jokių prošvaisčių, viena gydytoja (gal pati nesuprasdama, ką kalba) pasakė: rašyk, gal taip išlįsi, gal taip savaime viskas išsispręs. Taip gimė antroji mano knyga. Iš pradžių į ją ėjau lyg į kokią psichoterapiją, o netrukus panirau visas, kiaurai, pajutau kūrybos galią ir per ją duodamą kaži kokią dangišką, anapusinę galią, prieš kurią šio pasaulio baimės ir rūpesčiai yra menki ir laikini. Supratau, kad literatūra yra mano kelias, ir manau, kad būtent tada iš tikrųjų gimiau kaip kūrėjas. Neslėpsiu, iš pradžių dar abejojau, mėginau (po keleto tylos metų vėl pradėjęs kurti) tarsi antrą kartą įbristi į jau „ragautą“ vandenį, galvojau net mėginti grįžti į literatūrinius darbus ir panašiai, tačiau supratau, kad kelio atgal nėra, kad antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Tai buvo baisus supratimas, kurį prisiminti dar ir šiandien baugu. Bet nusprendžiau eiti pirmyn. Neturėjau nieko, į ką galima būtų atsiremti, galėjau remtis tik į anapus, į Dievą. Jaučiausi tarsi Naujojo Testamento veikėjas Petras, einantis vandeniu. Sunku dabar tą jauseną net ir paaiškinti arba, tiesą sakant, net ir poetui tai būtų per daug atvira ir draudžiama pasakyti tiesiai šviesiai. Buvau toks sugniuždytas, kad atsikelti iš lovos ir žengti paprastą vieną žingsnį buvo tolygu stebuklui, tada ir gimė, mano manymu, esminės eilėraščių rinkinio „Su grojančiom kraujo gėlėm“ eilutės: „juk visai nereikia stebuklų nereikia / eiti per vandenį – / aš ir taip vos paeinu.“ Ir pradėjau „vos vos“ vaikščioti. Kasdien vis labiau, vis drąsiau. Pamažu jaučiau, kaip grįžta jėgos. O kai sugrįžo, jaučiau, kad jų vis daugėja. Ir nors dar daug metų neapleido jausmas, kad štai jau gal rytoj ims viskas ir vėl subyrės, tačiau buvau stiprus. Išmokau gyventi akimirkoje. Būti joje taip stipriai, kad niekas negalėtų pargriauti. Taigi po tokio ilgo pasakojimo dabar atsakau į klausimą: santykis su aplinka, draugais ir pažįstamais kaip tik tada ir ėmė keistis. Po antrosios (arba per antrąją), o ne po pirmosios mano parašytos knygos.

       – Pastarąjį dešimtmetį ėmei itin intensyviai rašyti ir leisti knygas („Žiema, ruduo, vasara“, 2007; „Giedanti tuštumon kariuomenė“, 2008; „Estafetė“, 2010; „Jonas Krikštytojas“, 2010; „Sodas“, 2012). Kas lėmė jų atsiradimą? O gal tai lenktyniavimas su kitais savo kartos (ir vyresniais) poetais?

– Tokį intensyvų rašymą lėmė daug aplinkybių, kurias tikrai ne visas sąmoningai galiu ir suprasti ar žinoti. Kai imu galvoti – kodėl, pirmiausia į galvą ateina 2006-ųjų vasara. Apniukusi, lietinga diena, sekmadienis, važiuoju iš Veisiejų į Vilnių ir padarau avariją. Daugybę kartų pravažiuotas staigus posūkis netoli Merkinės tądien manęs nenorėjo praleisti. Viršijau greitį, iš posūkyje esančių šoninių žvyro dangos keliukų ant asfalto buvo užnešta akmenukų ir smėlio, kelias drėgnas, o iš priekio kaip tyčia važiavo kitas automobilis. Staigiame posūkyje mano automobilį ėmė nešti šonu. Galėjau atleisti vairą ir būčiau išvairavęs, bet dėl priekyje atvažiuojančio automobilio to daryti negalėjau. Nusprendžiau, kad geriau trenktis į medį, negu kaktomuša į kitą automobilį. Puikiai, sąmoningai ir tiksliai žinojau, ką darau ir kas vyksta. Ir čia ne šiaip sakau, kad žinojau. Dirbdamas per metus nuvažiuoju apie septyniasdešimt aštuoniasdešimt tūkstančių kilometrų, būna daugybė sudėtingų situacijų. Tądien jau buvo per vėlu ką nors padaryti. Automobilyje grojo laidotuvių muzika iš kino filmo „Tvin Pykso miestelis“ (klausėmės su žmona važiuodami), automobilis daugiau negu šimtas kilometrų per valandą greičiu šonu skriejo staigiame posūkyje, žmona ramiu balsu pasakė: „Gintarai, ar tu jauti, kad mus neša.“ Nusišypsojau į ją atsisukdamas. Norėjau pasakyti: taip, žinau, kad tuoj mirsime, atsiprašau. Bet tylėjau. Ji irgi. Tas automobilio skrydis truko gal tik kelias sekundes, bet jos buvo labai ilgos. Supratau posakį, kad mintis yra visų greičiausia. Per tas kelias sekundes spėjau tiek visko pagalvoti, pamatyti (praregėti?), tarsi tai būtų ne sekundės, o valandos. Paskui didelis bumbt ir neapsakomas minkštumas – tarytum grimztum į pūkų patalus, automobilis pilnas dūmų (iš apsauginių oro pagalvių)... Ir – nieko. Išlipome net nenubrozdinti iš metalo laužu virtusio automobilio. Čia buvo visko pradžia – po dviejų mėnesių mamai diagnozavo vėžį, tada – ilgos grumtynės onkologinėse ligoninėse, mirė visi giminaičiai (iš mamos pusės) Veisiejuose, mirė mama, vyko bjaurios grumtynės versluose, kuriuose aš dirbu, o vieną rytą į mano biurą atėjo du juodai apsirengę ginkluoti vyrukai ir mane išsivedė, pirmą kartą per dvylika metų versle atostogavau, bet – kalėjime, buvo daug įstatymų nepažeidžiančių (o tiksliau – įstatymams nežinomų) priemonių prieš tardymus, kad būčiau sukalbamesnis, subėgo visi priešai ir beveik visi verslo partneriai, norėdami išsigrobstyti mano verslus, bet aš išėjau iš kalėjimo ir pasakiau jiems, kad esu ne žmogus, o pjautynėms parengtas šuo, kad nepriklausau šiam pasauliui ir mirtis man reiškia išsigelbėjimą. Pjautynės vyko dar pusantrų metų. Jose man nepadėjo niekas. Tik Dievas. Taip sakau todėl, kad tada dar kartą, net neapibrozdintas(?), išlipau iš kaži kokiu metalo gniutulu virtusio automobilio. Išlipau su „Jonu Krikštytoju“, „Sodu“ ir kitomis, parašytomis, bet dar neišleistomis, knygomis, su Ramune, Medeina, su draugais, kurie buvo šalia, kai nebuvo nieko. Čia noriu paminėti Rimvydą Stankevičių, Aidą Marčėną, Mindaugą Nastaravičių ir – tikėdamasis, kad neįsižeis, būtinai – profesorę Viktoriją Daujotytę.

Kiek per šį laikotarpį lenktyniavau su savo kartos ar vyresniais poetais? Nelenktyniavau. Tiksliau – lenktyniavau ne su poetais, o su literatūrinėmis premijomis. Jas gavo kiti, o ne aš, ir tai man aukščiau aprašytame kautynių fone buvo geras pretekstas siautėti ir būti pjautynėms parengtu šunimi. Pykstu, kad negavau premijų, o kadangi esu labai išdidus (ir tai nebūtinai tik blogąja šio žodžio prasme), per visus šiuos metus juokiausi (ir tebesijuokiu) tokiu truputėlį maniakišku juokeliu, – neduokit man nieko, statykit sienas ir tvirtoves, o aš visas jas sugriausiu, rašysiu tiek, kad jums nebus kur dėtis. Nežinau, kas yra tas „jums“, bet aš esu už „juos“ stipresnis.

       – Tavo poezijoje (ir eseistikoje) skaitytojas junta atvirą „egzistencinį nerimą“, kuris kamuoja šiuolaikinį žmogų. Kodėl dabarties žmogui (ir visai žmonijai) vis neramiau ir baugiau gyventi pasaulyje, gal žinai kokių stebuklingų vaistų nuo šio nerimo?

– Oi, esu per kvailas protingai į šitą klausimą atsakyti. Man atrodo, visais laikais žmoniją kamavo egzistencinis nerimas. Galiu atsakyti eilute iš Biblijos: žmogus nusidėjo ir stokoja Dievo garbės. Esam atskirti nuo Dievo, esam įkūnyti laikinybėje, apakinti – matome tik dalelę, amžinybės šukę, atskilą. Visumos, kuri yra amžina ir nekintama, ne tik kad nematome, bet ir nuovokos apie ją neturime. Net patys didžiausi pranašai ir iškiliausi menininkai yra absoliutūs silpnaregiai šiuo požiūriu. Tai kaipgi čia dabar be nerimo – kai esi pastatytas šalia kaži kokių nematomų autostradų, begalybių, perkėlų, lyg ir jauti visokias vibracijas, ūžesius, bet nežinai, kas tai yra. O jeigu kas ateina (net pats Dievas buvo atėjęs) ir teigia, kad yra taip ir taip, sako: ženk į šitą bedugnę (pavyzdžiui, mirtį) ir nebijok, aš tave pagausiu, tu nenukrisi, neužsimuši – mes vis tiek netikime. Savo aklumu ir užsispyrimu prakeikiame patys save. Kaip sakė S. Kierkegaardas: net kabėdami virš bedugnės, įsikibę į ant uolos augantį krūmą, mes ne išlipti stengiamės, bet skiname nuo to krūmo uogeles ir valgome. Mes esam sukurti pagal Dievo atvaizdą, esam valdoviškos prigimties, galbūt todėl esam taip dieviškai užsispyrę, dieviškai apakę, dieviškai pražuvę. Egzistencinis nerimas ateina iš anapus. Nežinau, ar tas nerimas yra mano kūryboje, nes joje aš apskritai neskirstau į šiapus ar anapus, į pradžią ar pabaigą. Esu dangaus karalystės pilietis. Jau daugiau negu dvidešimt metų. Nors esu pasaulyje, tačiau jam nepriklausau. Aš jau įžengiau į amžinybę. Per Jėzaus Kristaus kraują. Pasaulis mane mėgins dar daugybę kartų išgąsdinti, bet aš neišsigąsiu. Nes valdovas nebijo savo pavaldinių. Nes krikščionims priklauso ne tik pasaulis, bet ir visa visata, kaip sakė šv. Paulius: argi nežinote, kad mes teisime angelus. Todėl kiekvieną kartą, kai kalbama apie egzistencinį nerimą mano kūryboje (o apie tai dažnai kalba ir su manimi susitikę skaitytojai, ir literatūros kritikai užsimena), aš truputį šypsausi ir galvoju: kažin kaip yra iš tikrųjų – ar mano kūryboje yra tas egzistencinis nerimas, ar tiesiog mano kūryba daug kam sukelia egzistencinį nerimą. Čia yra esminis skirtumas. Labai norėčiau, kad „tikresnis“ būtų antrasis variantas. Dar manau, kad būtent čia yra ta mano kūrybos vieta (tema), kuri nuo krikščionybės nutolusioje mano Tėvynėje skaitytojų nėra pakankamai reflektuojama. Mano manymu, iš tų žmonių, kurie save vadina katalikais, tik kokie penki, daugiausia – septyni procentai iš tikrųjų yra katalikai, ortodoksų ir reformuotosios krikščioniškos Bažnyčios atstovų tikriausiai irgi susidarytų tik kokie du trys procentai Lietuvos gyventojų. Taigi krikščionių Lietuvoje yra daugiausia dešimt procentų. Tą norėjau pasakyti prieš ištardamas tolimesnį savo teiginį (dėl kurio, bijau, liksiu nesuprastas): aš manau, kad tai, kas mano kūryboje daug kam atrodo kaip egzistencinis nerimas, iš tiesų yra pilnatvės ir didžiulės laimės protrūkiai. Esu toks laimingas žmogus, kad mielai sutikčiau ir sutinku ta savo laime dalytis su visais. Aš jos turiu su kaupu. Apsčiai. Visokie gyvenimo išbandymai ir negandos yra niekis, žvelgiant iš amžinybės pozicijų. Tokie smulkučiai nesklandumai, menkučiai trikdžiai prieš įžengiant į amžiną pergalę. Taip, kurį laiką būna sunku. Net juoda būna. Bet mano gyvenime tiek jau visko įvyko, kad galiausiai esu išmokytas, netgi turiu empirinį žinojimą, kad kiekvienas tunelis baigiasi. Kiekviena, net tamsiausia, sekundė praeina. Ir jeigu per ją eini su Dievu, tai apdovanojimai, kurie laukia iš jos išėjus, yra beprotiško dydžio, per dideli, netgi per stiprūs paprastam žmogeliui. Buvo daug baimės ir nerimo per gyvenimą, bet tomis akimirkomis rašyti negalėjau. Turiu vis dėlto pripažinti, kad nė vieno eilėraščio neparašiau iš liūdesio, nerimo ar baimės. Parašiau jau iš kito jausmo, kitų pozicijų. Visada rašiau arba jau kopdamas iš tos baimės, arba jai pasibaigus. Rašiau ir rašau iš pertekliaus, iš tiesiog neturėjimo kur dėti jėgų ir laimės. Daug kas tarsi užjausdami sako: kaip skaudžiai tu išgyvenai motinos mirtį. Na, kaip pažiūrėsi. Jeigu man skaudu, kad ji nuėjo pas Tėvą ir dabar džiaugiasi amžina laime, tai aš veikiausiai esu tikras išsigimėlis, savo motinai pavydintis gero. Skaudu buvo jos liga, dramatiškas paskutinis mūšis šioje Žemėje. Verkiau ne iš skaudumo, o iš didingo reginio, žūtbūtinės kovos, kurioje žmogus nepasiduoda: jį pjausto, švitina, taiko chemoterapiją, ištinka paralyžius, o žmogus keliasi ir eina. Jotvingiškas kraujas, įsiliejęs į krikščionybę. Gyvybė, kuri net ir mirties akivaizdoje liejasi pertekliumi, pergale (ir, kai šitaip sakau, lyg tyčia už lango du kartus sužaibavo, bjauriai nugriaudėjo, tada ėmė kristi ledo lietus: yra 2012-ųjų spalio 9 diena, 19 valandų…).

       – Ar dažnai skaitai kitų lietuvių rašytojų knygas? Kokio lygio, tavo akimis, yra mūsų proza, poezija? Tomas Venclova, pavyzdžiui, prieš ketvertą metų rašė: „Bendrasis lietuvių poezijos lygmuo man dabar neatrodo aukštas, ir apie daugelį jos garsenybių esu gana prastos nuomonės.“

– Lietuvių autorių knygas skaitau labai dažnai. Nuolat. Daugiausia skaitau poeziją ir manau, kad bendras jos lygmuo labai aukštas. Mano mėgstamiausios lietuvių poezijos erdvėse Tomo Venclovos nėra, bet yra Sigitas Geda, Aidas Marčėnas, Vytautas P. Bložė, Donaldas Kajokas, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Miliauskaitė, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Rimvydas Stankevičius, Gytis Norvilas, iš ankstesniųjų kartų – be abejonės, Maironis, Antanas Miškinis, Salomėja Nėris. Pavojinga taip tiksliai įvardyti, nes laiko tėkmėje būna, kad simpatijos šiek tiek keičiasi, labiau iškyla vieni, kiti nugrimzta kiek giliau. Dar tokio išrikiavimo vardais ir pavardėmis truputį bijau ir todėl, kad nepaminėtieji gali įsižeisti. Net sąmoningai to nesuprasdami. Gali net priešais tapti. O priešų jau ir taip man pakanka. Noriu pasakyti, kad šiuolaikinę lietuvių literatūrą skaitau be perstojo, absoliučiai visą ir labai daug apie ją galvoju. Tai man labai svarbu, tai yra labai didelė ir viena esminių mano gyvenimo dalių. „Skaitau“ netgi yra kažkoks netinkamas žodis. Gal reiktų sakyti „valgau“, „maitinuosi“. Poeziją skaitau daugybę kartų – ne du, ne tris, bet keliasdešimt, šimtą – iš tikrųjų didžiąją dalį minėtų autorių ir kitų, čia dar nepaminėtų, kūrybos moku atmintinai. Skaitau kiekvieną vakarą, kiekvieną savaitgalį, man labai įdomu, kas kam padarė kokią įtaką, kas ką nuo ko „nusirašė”, net pats to nesuprasdamas (todėl čia labiau tiktų ne žodis „nusirašė“, bet, pavyzdžiui, „nusisapnavo“), o kas – suprasdamas. Manau, kad tos poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybos vietos, kuriose yra poezijos, buvo „nusapnuotos“ iš Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno, Sigito Gedos, Vytauto P. Bložės (sutikrinau ir pagal eilėraščių parašymo datas, ar taip gali būti). Manau, kad Donaldo Kajoko kūrybai kažkada labai didelę įtaką padarė Marcelijaus Martinaičio, Gintaro Patacko, Antano A. Jonyno kūryba. Nežinau, kiek tai vyko sąmoningai, o kiek – kokių nors pasąmoninių įtakų lygmenyje, o gal net kai kas įvyko ir be įtakų – buvo atrasta savaime, lygiagrečiai, savarankiškai skirtingose vietose, skirtingose poezijose. Man labai įdomu žiūrėti, kaip Sigitas Parulskis dažnai buvo (yra?) Rimvydo Stankevičiaus poezijos pradininkas (skamba kraupiai, bet juk kalbu apie „sapnavimo“ ir „kliedėjimo“ erdves). Įdomu netgi tai, kad naujausios S. Parulskio knygos „Pagyvenusio vyro pagundos“ niekaip negalėjau sau atrasti, perskaityti kaip meno, ir vieną kartą, kai važiavome į literatūros vakarą, Rimvydas Stankevičius padeklamavo eilėraštį. Sakau: Rimvydai, gražu, bet kažkaip kitaip pradėjai rašyti. O jis nusišypso: durniau, čiagi Parulskio eilėraštis. Nuo tada man ėmė ir atsivėrė (tiksliau būtų „prasivėrė“) tos „Pagyvenusio vyro pagundos“.

Noriu pasakyti, kad nė vienam autoriui nereikėtų įsižeisti dėl mano samprotavimų, nes gali būti, kad, kaip sakė R. Stankevičius, esu kvailokas ir daug ko nesuprantu. Dažnai skaitau ir Antano A. Jonyno, Jono Strielkūno, Arno Ališausko, Dalios Jazukevičiūtės, Daivos Čepauskaitės, Donato Petrošiaus, Mariaus Buroko poeziją, taip pat jaunųjų kūrybą: nuo senstančių jaunųjų Aivaro Veiknio ir Vytauto Stankaus iki Vainiaus Bako. Pastarojo kūrybai labai simpatizuoju ir ji mane gąsdina. Manau, kad V. Bakas turi didžiulį talentą, kuris liejasi ekspromtu – laisvai, rimuotai ir meniškai. To neturiu aš ir pavydžiu (tokiu baltu, pačiu balčiausiu pavydu) V. Bakui, bet manau, jo gyvenime dar turi įvykti labai baisūs ir žiaurūs dalykai, poetas turi praeiti kaži kokią, tik vienam Dievui žinomą, mėsmalę, kuri turi sumalti kūrėją ir visą jo talentą, ir jeigu po to poetas atsities ir rašys, tai jau rašys tiesiai į literatūros istoriją. (Norėčiau jam to palinkėti, bet tai būtų per daug žiauru.) Na, o grįžtant prie tų išsapnuotų nusirašymų, manau, kad daug kas jaunųjų kūryboje yra nusisapnuota iš Aido Marčėno. Ir tai gal nėra blogai. Svarbiau, kad sapnas neperaugtų į tikrovę.

       – Dar norėčiau paklausti, kas tavo gyvenimo bei kūrybos kelyje buvo ir yra didieji autoritetai? Iš kokių rašytojų ir ko pavyko pasimokyti?

– Kalbėsiu apie literatūrą. Didieji literatūros autoritetai man yra Sigitas Geda, Homeras, Ovidijus, Horacijus. Tada eitų Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Vytautas P. Bložė, Marcelijus Martinaitis ir Juozas Aputis. Kiek pats sąmoningai galiu suvokti save ir savo kūrybą, tai man vaidenasi, kad nė vienas minėtų lietuvių aiškios (tiesioginės) įtakos nepadarė. Nežinau, net kaip čia pasakyti: jie sukūrė savo literatūrą ir kiekvienas, kuris mėgins kažką per daug tiesiai (kas yra „per daug“ ir kas yra „tiesiai“?) imti iš jų kūrybos, bus suvalgytas, taip klajojanti planeta, per daug priartėjusi prie labai didelio dangaus kūno, būna pačiumpama jo traukos jėgos ir nustoja egzistuoti kaip nepriklausoma. Bijojau ir bijau tapti tokia planeta. Gal truputį lengviau dėl Homero, Ovidijaus ir Horacijaus. Jie labai toli. Toli laike. Toli kultūroje. Prie jų traukos lauko per daug priartėti yra sunku. Todėl iš jų ėmiau daug. Visą savo eilėdarą. Nerašau nei hegzametru, nei pentametru, bet būtent skaitydamas antikos kūrėjų tekstus (originalo kalba, vertimai to pojūčio neduoda) kažkaip suvokiau ir pajutau, kokia galėtų būti mano kalba, pajutau ritmo galią ir svarbą. Būtent ritmavimo, o ne rimavimo.

Tai buvo pagrindas, bet kūrybos dar nebuvo. Nemokėjau atrasti savo kalbos, savo pervertimo, sukeistinimo. Negalėjau išsivaduoti. Ir kaip tik tada išėjo Neringos Abrutytės eilėraščių knyga „Rojaus ruduo“. Supratau, kad viską galima sulaužyti, sutraukyti, apversti velniop, ir niekas vis tiek nenutrūksta. N. Abrutytės eilėraščiai įkvėpė man laisvės ir drąsos. Pindamas antiką ir Neringą Abrutytę, radau savo formą, taip buvo parašytas „Vestuvinis eilėraštis“, apie kurį jau kalbėjau.

Na, o Sigitas Parulskis yra mano eseistikos tėvas. Savo „Nuogų drabužių“ periodo tekstais (tuo metu jo eseistika būdavo publikuojama savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“) sukrėtė nuo galvos iki kojų. Sukrėtė taip, kad net ir aš pamėginau rašyti esė stiliumi. Ačiū „Šiaurės Atėnams“, kurie tuos mano rašymus spausdino, ir turiu pripažinti, kad galimybė juos greitai „išpublikuoti“ buvo didžiulis akstinas rašyti toliau. Ilgainiui susidarė knyga „Estafetė“. Turiu parašęs dar vieną eseistikos knygą, bet į leidyklą nešti dar nesirengiu. Labai abejoju dėl savęs kaip eseisto. Ir kai pagalvoju, ką S. Parulskis parašė savo „Nuoguose drabužiuose“, tai pasidaro gėda leisti savo eseistinių „bicnojimų“ knygeles.

Dar norėčiau kelis žodžius pasakyti apie Juozą Aputį, kuris suvaidino labai didelį vaidmenį mano gyvenime. Manau, kad jis ir Sigitas Geda apskritai paskatino mane domėtis ir žavėtis literatūra. Jų abiejų kūrybą atradau dar Veisiejuose. S. Gedos poezijoje mačiau viską, ką matydavau kasdien eidamas į mokyklą, plaukiodamas valtimi po ežerą, klajodamas laukuose ir miškuose – buvau paskendęs, pražuvęs toje gaivalingoje Veisiejų ir jų apylinkių gamtoje. Rodėsi, kad pro ją švyti amžinybė, nemirtinga gyvybė, rodėsi, kad viską suprantu S. Gedos poezijoje, žinau, apie ką jis rašo, ką jaučia, ką atsimena, kaip jį siaučia ir gramzdina šita nenugalima, nepažabota gamta. Ta pati. Sava. Ir tada atradau J. Apučio noveles, kurios man buvo baisios grėsmės ženklas, pranašystė, noveles, kuriose plytėjo tokia pat galinga ir neišsemiama gamta, iš kurios tų novelių veikėjai turėjo išeiti, būti išplėšti, turėjo netekti visko. Išplėšti tarsi kokios žuvys iš ramių vandenų, tarsi barsukai iš urvų, tarsi žmonės iš savo laimės, iš gyvybės. Tada dar nežinojau, kad išvažiuosiu mokytis į Vilnių ir visa tai, apie ką rašė J. Aputis, patirsiu savo kailiu. Po perkūnais, kaip patirsiu ir kaip blaškysiuosi. Nežinojau, kad visas mano ankstesnis gyvenimas turės išnykti, numirti, susinaikinti. Nežinojau, kad tapsiu vienu iš J. Apučio novelių veikėjų.

Vėliau „Metų“ redakcijoje dirbau kartu su Juozu Apučiu. Daug su juo bendraudavau ir darbe, ir po darbo. Pasakojau jam apie savo patirtį, tą atradimo džiaugsmą ir siaubą, kurį išgyvenau kartu su jo kūryba. Mes susidraugavome. Manau, manyje jis atpažino jau užmirštą save. Ėmė globoti. Kai sukūriau šeimą, kai gimė dukra ir buvo sunku pragyventi, padėdavo ir finansiškai (S. Geda – taip pat), net mano automobilį taisydavo (nes buvo nagingas), kad nereikėtų man važiuoti į autoservisą ir leisti pinigų. Aš jį išvežiojau po Dzūkiją, buvau parsivežęs į Veisiejus, rodžiau tas vietas, kuriose gyvendamas atradau jo kūrybą, supažindinau su savo mama, kartu gaminomės valgyti, Veisiejuose, nedideliame mano mamos bute rengėme šventę ir šūkčiojom iš džiaugsmo, o jis vežėsi mane į Zervynas, rodė, ką ten turi, pasakojo apie savo gyvenimą. Vėliau, kai ėmiau dirbti versle, mūsų bendravimas nutrūko. Pasitaikius progai mėgindavau „nutverti“ J. Aputį, bet jis ėmė manęs šalintis. Prisimenu vieną kraupų Poetinį Druskininkų rudenį, į kurį iš Zervynų buvo atvažiavęs ir Juozas Aputis. Padovanojau jam savo knygą. Jis kažkodėl skubiai apsisuko ir ėmė eiti automobilio link. Buvo vakaras, tamsu ir šalta. Aš sekiau iš paskos. Jis stengėsi manęs nematyti. Galiausiai nebeišlaikęs ėmiau beveik rėkti: kas gi yra, čia aš, tas pats Gintaras. O jis atsigręžė ir pasakė: nežinau. Tada sėdo į automobilį ir nuvažiavo.

Yra dalykų mano gyvenime, kuriuos prisiminęs visas persišiepiu tarsi skerdžiamas.

Ir kai žmonės klausia apie mane ir mano kūrybą, tai pats tiksliausias atsakymas būtų toks: jau daug metų rašau būtent Tau, Viešpatie. Mėginsiu neišsigąst ir sumokėti visą kainą, kurios Tu pareikalausi. Visa kita yra niekai. Šlovė Tau per amžių amžius!

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12