tekstai.lt

Galina Čepinskienė. Apmąstymai apie laiką

Romualdas Lankauskas, „Vidurnakčio laikrodis“
Romualdas Lankauskas, „Vidurnakčio laikrodis“
Romualdas Lankauskas. Vidurnakčio laikrodis. – Vilnius: Romualdas Lankauskas, 2012. – 120 p.

 

 

Sunku šiandien susigaudyti leidyklų leidžiamų memuarų (kuriuose dažnai apgailestaujama, kad „daugiau to nebus“), autobiografijų, banalių meilės romanų, detektyvų ir vadinamųjų „perkamiausių“ knygų gausybėje. Bent kiek išprusęs skaitytojas tik gerai paieškojęs randa jo dvasinius, intelektinius poreikius tenkinančią knygą, kad ir pasirausęs nupigintų leidinių lentynoje, kur neseniai radau Alfonso Andriuškevičiaus verstą dešimties anglakalbių poetų rinkinį (šalia pateikti ir originalo tekstai) ir nusipirkau už 99 ct. Žvilgsnį patraukė į šią lentyną dar nespėjęs patekti, neseniai pasirodęs, paties autoriaus dailės kūriniu (o ne kompiuterine grafika) apipavidalintas Romualdo Lankausko romanas „Vidurnakčio laikrodis“. Kaip galima spręsti iš pavadinimo ir romano epigrafo – Senekos postulato „Niekas nėra mūsų, išskyrus laiką“, – tai kūrinys apie laiką, juolab kad kiekvieno skyriaus pradžioje tiksliai nurodomas veiksmo laikas ne tik valandomis, bet ir minutėmis. Jis prasideda šaltą žiemos rytą 9 val. 15 min. ir baigiasi kitos dienos „jau gan vėlyvą rytą“. Taigi veiksmas ribojamas siaurais laiko rėmais, tačiau juose talpinami keli laiko lygmenys, apimantys ne tiek laikrodžio rodomą abstraktų, kiek subjektyviai išgyvenamą, individualiai patiriamą laiką: dabartį, praeitį ir daugiau potekstėje apčiuopiamą geresnės ateities viltį. Negausūs romano veikėjai – rašytojas Arimantas Jankus, dailininkas Benediktas Sirtautas ir buvęs muzikantas Kabaila – atspindi dramatišką menininko padėtį mūsų nūdienėje visuomenėje, jo vienatvę, bejėgiškumą kovojant su komerciniu požiūriu į meno kūrinį, estetinių ir moralinių vertybių nuosmukį. Nepaisant to, kad Jankaus rankraščius atmeta leidyklos, jis vis tiek kas rytą sėdasi prie rašomojo stalo ir sunkiai grumiasi su žodžiais, „be paliovos galvodamas apie tinkamiausius ir tiksliausius, kad kūrinio tekstas tobulėtų...“ Jis prisimena Gustave’ą Flaubert’ą, nepailstantį žodžio darbininką, įsitikinusį, kad yra tik vienas būdvardis daikto ar žmogaus savybei įvardyti, tik vienas veiksmažodis veiksmui apibrėžti, ir jų atkakliai ieškojusį. Sirtauto kūrinių nepriima žinomos dailės galerijos, žiniasklaidos garsinamos parodos, ten viešpatauja „savi“. Jo paveikslai kabo ant „Mėlynosios papūgos“ kavinės sienų, kurios savininkė ponia Rozalija kartais leidžia surengti parodą. Kai kada jo paveikslus sėkmingai parduoda ponas Stanislovas, kuris dailininką ir randa ryte negyvą, sukniubusį prie molberto. Kabaila neatsilaiko prieš nenumaldomą konkurenciją tiek muzikoje, tiek ir versle. Bankrutavęs jis turi gyventi sodo namelyje su geležine krosnele, kurios teikiamos šilumos, deja, nepakanka, tad turi šildytis alkoholiu. Jį nuolat persekioja valkataujantys paaugliai, reikalauja iš jo duoklės, o atsisakius ją duoti „pargriauna ir ima spardyti kur pakliuvo, nors dažniausiai į galvą, kurią jis nesėkmingai, taip beviltiškai bando užsidengti rankomis, o jie vis spardo ir spardo, kol Kabaila apsipila kraujais, kol daugiau neberėkia, ir tada išplėšia iš jo striukės kišenės seną sučiurusią piniginę su dvidešimčia litų (tai tiek, kiek Kabailai buvo likę)“.

Praeitis įsibrauna į dabartį košmariškų sapnų vaizdiniais apie tardymą KGB būstinėje, katorgišką darbą gulage, kur sutinka kalinamą partizaną Praną Rimdeiką, nepakeliamą gyvenimą drausmės batalione. Praeitis ir dabartis neatsiejamos, laisvės gynėjai gyvena kukliai, vos sudurdami galą su galu, tuo tarpu jų kankintojai sugebėjo susikrauti turtus ir netgi gauti šiltą vietelę valdžios struktūrose. Atgavus nepriklausomybę, Pranui egzekucijas rengusi tardytoja „apsigyveno Kaune ir ten atidarė advokatės, vadinasi, garbingos teisininkės, kontorą“. Praeities neįmanoma ir nevalia pamiršti. Skaitytojas susitapatina su personažų patirtimi, nesitaiko su blogiu, kuris kaip žiemos speigas kausto miestą ir žmones. Leitmotyviškai pasikartojantis, prislopintomis spalvomis piešiamas žiemos peizažas įgauna simbolinę prasmę. Tai žmogui priešiško pasaulio, jo kančioms abejingos gamtos simbolis. Paskutinėje romano scenoje rašytojas Jankus mąsto: „Bet kas tuomet, jei žiema bus amžinai? Ir kasdien spaus dvidešimt penkių arba trisdešimties laipsnių speigas, koks neseniai buvo užgulęs baisaus šalčio sustingdytą miestą... Sušalus planeta. Naujasis ledynmetis. Istorijos pabaiga.“

Tačiau autorius vis dėlto įžiebia nors ir mažytę viltį. Žvelgdamas pro langą Jankus laukia, kol pilką ir slogią prieblandą išvarpys nuožmaus šalčio sukaustyto miesto žiburiai, „kai aplinkui plytės balkšvas sniegas, o aukštame danguje ims žibėti keistai išsibarsčiusios nepasiekiamos žvaigždės“.

Romane galima įžvelgti dar vieno – metafizinio – laiko lygmenį. Šiame lygmenyje gvildenamos egzistencinės būties, autentiško buvimo, akistatos su senatve ir mirtimi problemos. Sužinojęs apie dailininko Benedikto Sirtauto mirtį, Jankus mąsto, kad mirtis neišvengiama kiekvieno žmogaus lemtis, persekiojanti jį nuo pat gimimo, kaip ir ligos, senatvė, vienatvė. Ką galima priešpriešinti šiai tragiškai egzistencijai? Buvimą pačiu savimi, o ne savo veido neturinčia būtybe, kurią vienas egzistencializmo pradininkų Martinas Heideggeris apibūdino beasmeniu įvardžiu „man“. Jankaus nuostatą kurti, „rašyti ir pasakoti tai, ką privalo sąžiningai pasakyti“, nepaisant to, kad kartais tai atrodo beprasmiška ir net nenaudinga, galima palyginti su Jeano Paulio Sartre’o romano „Šleikštulys“ pagrindinio veikėjo Antuano Rokanteno pasiryžimu parašyti knygą, kuri būtų daugiau nei žmogiškosios egzistencijos trumpalaikiš-kumas, įkūnytų kažką tvaraus ir amžino. Taigi kūryba, tas, atrodo, sizifiškas darbas, yra vienintelė išeitis. Atsisakyti kompromisų, sakyti tiesą, nepataikauti miesčioniškos publikos skoniui – vienintelis kelias, kuriuo privalo eiti kūrėjas.

Romano stilius atspindi autoriaus tapytojo patirtį. Pilki, prislopinti tonai kontrastiškai derinami su balkšvomis sniege skęstančio miesto spalvomis. Nors „Vidurnakčio laikrodis“ yra liūdnas romanas, kur vyrauja slegianti atmosfera, jame retsykiais atgyja linksmesnėmis ir ryškesnėmis spalvomis piešiamos senamiesčio kavinukės, tokios, kaip „Mėlynoji papūga“, kurios lankytojai čia randa prieglobstį nuo šalčio, gali laisvai bendrauti prie vyno taurės. Autorius parodo žmonių siekimą peržengti susvetimėjimo rėmus, nugalėti egoistišką užsidarymą savyje, suprasti kitą (pvz., Jankaus susitikimas su laisvo elgesio mergina). Romanas patraukia meistriškai valdoma tamsių ir pastelinių spalvų, šviesos ir tamsos, liūdesio ir karčios ironijos kontrastų palete. Tikėkimės, kad šis romanas neatsidurs nupigintų leidinių lentynoje.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12