tekstai.lt

Vincas Krėvė pabūgo filmavimo

Vincas Krėvė. Nuotrauka iš puslapio http://lt.wikipedia.org/wiki/Vincas_Kr%C4%97v%C4%97-Mickevi%C4%8Dius
Vincas Krėvė. Nuotrauka iš puslapio http://lt.wikipedia.org/wiki/Vincas_Kr%C4%97v%C4%97-Mickevi%C4%8Dius
Filadelfija – pirmoji pastovesnė mūsų vieta Amerikoje. Su žmona Stela ir dukrele Margarita gyvenau vidumiestyje, vasaros metu dažniausiai pasmerkto drėgnai tvankai, ypač naktimis. Tiksliai neatsimenu, liepos ar rugpjūčio mėn., 1951 m. pas mane iš Niujorko trumpam atvažiavo Jonas ir Adolfas Mekai padėvėtu folksvagenu. Vairavo jų draugas, kurio vardo neatsimenu. Žvalūs, linksmi, kupini neeilinių kultūrinių idėjų naujoje aplinkoje. Buvo tuomet pasišovę nufilmuoti Filadelfijoje įsikūrusių lietuvių gyvenimo akimirkas, žinoma, pirmiausia čia gyvenantį lietuvių literatūros klasiką Vincą Krėvę. Žinojo rašytojo adresą. Turėjo miesto planą. Reikėjo tik sutarti laiką telefonu.

Paskutinį kartą Europoje su jais smagiai bendravau išeivių centre Grone, šalia Brėmerhafeno. O ankstyvesnė pažintis jau buvo užsimezgusi Kaselio miesto ribose buvusioje Matenbergo dipukų stovykloje. Čia broliai Mekai drauge su Algirdu Landsbergiu ir Leonu Lėtu išleido žurnalą „Žvilgsniai“ ir kitus stovyklinius rašinius. Viename tekste jaunimui, įterpę žodį „šūdas“, net papiktino stovyklos rimtuolius. Niekas tada nepagalvojo, kad Jono laukia ilga naujoviškos kino kultūros kūrimo karjera. Daug kam jis atrodė tik nerimtas išdaigautojas.

Tada nuomojomės nedidelį butą ketvirtame aukšte Marshalo gatvėje. Žmona dirbo naktinėje valgykloje. Penkiametė dukrelė Margarita lankė ukrainiečių darželį, nes mūsų rajone jau buvo įsikūrę daug ukrainiečių. Man pavyko įsitaisyti čiužinių fabrike. Mūsų namo pirmame aukšte gyveno religinga Jehovos liudytojų ukrainiečių šeima, o šalia jų itin liberalūs vaišingi rusai – vyras, žmona ir tetulė. Jie dažnai šaukdavo mane, po darbo grįžusį iš fabriko, nedelsiant nusileisti žemyn pas juos vakarienei, su mėsa išvirtai kopūstienei ar barščiams. Stalą su garuojančios sriubos puodu būtinai puošdavo vazoje įmerktos gėlės ir butelis Tokajaus ar Porto vyno. Ir pilstė ne į taures, bet į stiklines. Šeimininkas Piotras Andrejevičius žiūrėjo, kad būtų geriama. Ar tiko saldus tokajus prie kiaulienos, nesvarbu. Vyno pigumas nulėmė jo tinkamumą. O mes juk darbo žmonės. Asketiški Jehovos pasekėjai kaimynai, kad ir kaip kviečiami, vengė tokio kopūstų valgymo. Bet kvapas pasiekdavo visų aukštų butus. Žinoma, ir mūsų jautriai balsingi pokalbiai apie tuo metu siaučiantį karą su Šiaurės Korėja ir komunistų smurtą sklido name. O įšilęs Piotras Andrejevičius dar kai ką mielai deklamuodavo iš Puškino ir Jesenino. Stebėjausi jo atmintimi ir balso galia.

Kaip jau minėjau, rugpjūčio mėnesį Filadelfijos mieste naktimis dėl tvankos retai kas miegodavo. Atsiguli pusnuogis į lovą poilsiui ir tuoj pasijunti kaip šlapia mazgotė. Didesnę dalį nakties praleidi blaškydamasis. Tad gatvėse ant namų laiptų iki vidunakčio sėdi žmonės, daugiausia senoliai. Šnekučiuojasi ar tylėdami svajoja, snaudžia. Ar stebi, kas vyksta aplinkui. O pasitaiko netikėtų dalykų ir komiškų barnių. Sykį, žmonos ujamas, išbėgo iš pastato kitapus gatvės pusnuogis gražuolis, šiaip ilgaplaukis italas, pamiršęs užsimaukšlinti savo peruką. Moterys visada žavėdavosi „šukuosena“, neįtardamos, kad jis plikis. Kitą kartą man pačiam su policininkais automobilyje reikėjo važinėti šiuose miesto kvartaluose ir ieškoti pradingusios dukrelės. Tik vėliau paaiškėjo, kad ji vakare buvo užsnūdusi pas savo darželio draugę vėsesniame name. O tiek nerimo sukėlė jos dingimas policininkams ir man.

Kaip tik į šią klimato pirtį pakliuvo Mekai. Bet jie nenusiminė, kai pasiūliau miegui įsitaisyti ant gana patogaus stogo, nesunkiai pasiekiamo. Tereikėjo išlipti pro mūsų buto virtuvės langą ir ant žvyruotos dangos patiesti suplotas kartonines dėžes ir kelias paklodes. Netrukdė jiems nei už kelių žingsnių ant gretimo stogo susigūžę burkuojantys balandžiai, nei toks artimai milžiniškas nakties skliautas, nei pastovus gatvių gaudesys. Viskas tik įkvėpė Joną filosofuoti apie visatą ir jų pačių būsimą ateitį. Adolfas pasakomis sugebėjo užmigdyti mano dukrelę Margaritą. Ji tada dar gerai suprato lietuviškai. Žmona tuo metu dirbo naktinėje valgyklos pamainoje kaip indų plovimo specialistė.

Išvyka pas Krėvę pradžioje sekėsi puikiausiai. Lengvai suradome vienaukštį kuklų namuką švariame vidurinio sluoksnio žmonių rajone. Neatsimenu gatvės pavadinimo. Suprantama, senyvas rašytojas nustebo pamatęs prie durų tris įtartinus vyrus, kalbančius lietuviškai, ir jų dreblią filmavimo ir garso įrašo aparatūrą. Įsileido į vidų. Jo žmona pasitiko mus su baikščiu šypsniu. Nedelsdamas, po kelių mandagių sakinių, Jonas išklojo pagrindinį atvykimo tikslą – nufilmuoti Krėvę čia užsiėmusį. Svetainėje stovėjo nedidelis rašomasis stalas su rašomąja mašinėle, pasienyje kelios spintos su knygomis ir kiti baldai. Paveikslai, nuotraukos. Jauku, švaru, neperkrauta. Rašytojas sutiko būti kalbinamas bendromis temomis, netgi darant įrašus į juostą. Kas kita su filmavimu. Jis kategoriškai atsisakė būti filmuojamas šiame name. Ne ir ne! Sakė, tam nėra pasiruošęs. Be to, nesijaučia gerai. Jonas jo ypatingai ir neprikalbinėjo. Tebūna Krėvės valia, ačiū už leidimą bent susitikti. Mes jį visada gerbėme ir gerbsime ateityje. Taigi mūsų viešnagė pas jį ilgai neužtruko. Išėjome į gatvę nukabinę nosis, patenkinti tik tuo, kad sutikome Lietuvai žymų žmogų – talentingą rašytoją, valstybininką Vincą Krėvę. Savo ruožtu džiaugiausi, kad pamačiau gyvą daug kartų skaitytų „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ autorių.

Mus atvežęs folksvagenas buvo pastatytas kitoje gatvės pusėje, grįžtančių laukė bičiulis vairuotojas. Jonas tuoj nutaikė savo „Bolexo“ objektyvą Krėvės namuko pusėn ir ėmė filmuoti. Tuo metu rašytojas su žmona stebėjo mus pro langą ir atsisveikinimui pamojo ranka. Jis tikriausiai tikėjo šių jaunų įsibrovėlių lietuvišku nuoširdumu.

Tik vėliau, kaip sakoma, iš patikimų šaltinių sužinojau, kad Krėvei keli patriotiški lietuviai, tuo metu jo globėjai, patarė nesileisti būti filmuojamam: rasi broliai Mekai yra liberalių pažiūrų, gal net sovietų agentai, todėl rašytojas gali įkliūti į komunistų kėslus. Mekams teliko tik parapinio lietuvių sekmadienio filmavimas Šv. Kazimiero bažnyčioje, kur tuomet klebonavo kunigas Stasys Raila. Sekmadienio pamaldos, giedantis choras, iš šventovės išeinantys žmonės. Pažįstamų susitikimai, pasisveikinimai, pokalbiai. Atseit tradicinis religinis visuomeniškumas, atvanga po įtempto savaitinio darbo.

Tiesa, tą dieną po vizito pas Krėvę sustojome parke, kur yra istorinis pastatas „Independence Hall“ su garsiuoju Laisvės varpu. Jonas filmavo. Bet ir čia nesėkmė! Istorinės patalpos viduje Adolfas pozuodamas palietė varpą. Staiga pasigirdo aliarmo sirena, akimoju pro duris iššoko keli sargybiniai ir pribėgo prie varpo. Pasirodo, jį liesti uždrausta. Šalia gi buvo perspėjantis užrašas. Pasijutome nepatogiai ir tuoj išėjome į parką. Čia Jonas pradėjo filmuoti ant suolų sėdinčius benamius ir šen bei ten lesiojančius balandžius. Nežinau, ar jis dabar prisimena šį epizodą. Bet tai buvo jo kino karjeros pradžia. Akimirkų įamžinimas kino kamera. O gyvenimas visad yra pilnas žmonių, balandžių, sėkmės ir nesėkmės. Net romantiško miegojimo ant stogo po labai labai senais žvaigždynais.

Brolių Mekų artimas draugas Vokietijoje buvo ir literatas Vladas Šaltmiras, mano bendraklasis Kaune, su jais pokario metu gyvenęs minėtoje Kaselio-Matenbergo pabėgėlių stovykloje. Šaltmiras noriai diskutuodavo su Jonu, o ypač su Algirdu Landsbergiu, gerai mokėjo vokiškai, rusiškai ir angliškai, buvo įžvalgus kritikas. Neatsisakė bendradarbiauti jų literatūriniuose „Žvilgsniuose“. Tada dar gyvenau Sarbriukene ir dirbau didžiulės gamyklos liejykloje. Vlado raginamas nusiunčiau „Žvilgsniams“ kelis eilėraščius. Berods vienas, mūsų laikų kraupumą vaizduojantis „Stalas“, buvo atspausdintas. Šaltmiras emigravo į Kanadą ir apsigyveno Toronte. Kurį laiką susirašinėjo su Jonu Meku, bet dažniau su Landsbergiu ir su manimi Filadelfijoje. Vieno mano laiško, rašyto 1951 m. kovo 6 d., kopija išliko. Laiške papasakojau apie susitikimą su Vincu Krėve kitoje vietoje. Surašysiu šio laiško tekstą nieko nedailindamas:

„Tikriausiai būsiu primiršęs atsakyti į tavo skubų laišką, kuriame ieškojai pono Juknevičiaus. Turiu atsiprašyti dėl savo užmaršumo. Klausinėjau kelis lietuvius. Nežino. Čia veikiančiame Lituanistikos institute jo irgi nesimato. Aš jo veido niekad neužmiršiu. Atsimenu, tąsyk buvo pas tave užsukęs, rodos, vakare. Stovėjo prie durų. Tu iš jo pasijuokei, žinoma, tik šiaip sau – draugiškai, pavadindamas ponu Jukna. Jeigu jis Filadelfijoje egzistuoja, bus surastas. Turiu pastebėti, kad daugelis lietuvių dypukų, čia pabuvę kelis mėnesius, nusivylę darbo sąlygomis, mažu atlyginimu, juodukų pertekliumi, išskubėjo kitur – į Detroitą, Čikagą ar Niujorką. Gal ir ponas Jukna bus taip pasielgęs. Na, bet sunku tiksliai pasakyti. Reikės turbūt kreiptis į Stasį Railą, nors ir sunkiai pagaunamą kunigą. Bent man. Žinai mano nepaslankumą. Tiesiog turiu gėdintis savimi. Dar vis esu atskilęs nuo čionykščių lietuvių, lyg višta nuo vištidės, ir vien tik dėl to nerangumo. Nemoku sueiti į bet kokias pažintis. Mėgstu žmones, ypač savus. Bet varžausi kvaršinti jų galvas. Tik bergždžiai ieškodamas bet kokio darbo, kreipiausi į kunigą. Jis mielai nurodė airių įmonę, kur nuo metalinių statinių yra valomi riebalai. Su šarmais, nuo kurių rankos tapo žaizdotos. Prisikankinau... Dar yra išlikę keli randai. Mokėjo tik 85 centus už valandą.

Lituanistikos institute šeštadieniais susitinku su daug kuo. Pasėdime drauge, pasiklausome paskaitų. Po to išsiskirstome. Taip ir lieka. Nesumegztas gyvenimo mazgas – tai mano būsena. Kartą prieš paskaitą, kai klasė buvo tuščia, mėginau kalbinti Krėvę. Jis kaip tik sėdėjo atokiame suole, laukdamas klausytojų. Buvo saulėta popietė. Už langų linksmai dūzgė miesto eismas. Klausytojai, kaip visada, vėlinosi, Krėvė ramiai laukė, žvilgsnį įsmeigęs į didokus antro aukšto klasės langus. Labai norėjau prieiti ir jį prakalbinti. Svarsčiau, ką turiu pasakyti. Tuo metu gi vyko karas su Šiaurės Korėja. Atsiminiau, kad tą popietę mieste bus priešlėktuviniai aliarmo pratimai. Pusę keturių staugs visos sirenos. Pamaniau, kad profesorius tikriausiai to nežino. Aš jį perspėsiu, kad beskaitydamas paskaitą neišsigąstų. Šia mintimi ir kreipiausi į jį. Iš karto lyg ir neišgirdo. Pasižiūrėjo į mane. Pakartojau truputį garsiau. Dabar tikriausiai išgirdo. Jo akys gan didelės, ir aplinkui jas raudoni raukšlių ratai. Jis žiūrėjo į mane visai nesidomėdamas, ką aš pasakiau. Atrodo, jam būtų kur kas įdomiau klausytis, jeigu būčiau pasakęs: šiandien yra gražus oras, ar ką nors visai nereikšmingo. Aš nutilau. Ėmiau sukaliotis prie langų. O jis sėdėjo paskendęs savo mintyse. Prisiminiau Hesse’s „Sidhartą“, jo senatvės laikotarpį, kai jis tapo keltininku ir gyveno gaubiamas vienatvės ir išminties. Tada Sidharta sėdėdamas paupyje ilgas valandas žiūrėdavo į srovę. Tame veikale Hesse aprašinėja tikrąją išminties poeziją. Gyvenimas yra ošiančioji tėkmė, ir ošimo klausytis ir jį suprasti tegali tik išmintingieji. Man buvo nepatogu, kad taip tuščiai prabilau į šį mąstantį žmogų. Dar toks paikas mano vaikščiojimas. Už lango dūzgė miestas. Bet ne man skirta suprasti šio dūzgesio prasmę. Taip ir liko. Daugiau jo nekalbinau. Slinko lėtos laukimo minutės. Tik pamanyk, Vladai, aš viename kambaryje su žmogumi, apie kurį tu studijuodamas tiek superliatyvų esi pasakęs.

Tą dieną Krėvė turėjo skaityti antrą paskaitą – apie Vaižgantą. Turbūt jo mėgiamiausias lietuvių prozininkas. Į pirmą paskaitą – Leonardo Dambriūno lietuvių kalbos kursą – atėjo vos keturi klausytojai, įskaitant ir Krėvę. Aš labai pykau, kad tik tiek susirinko. Žmonės nevertina dėstytojų pasišventimo. Dambriūno paskaitai pasibaigus, Krėvė juokaudamas būgštavo: „Gal po pertraukos ir šie klausytojai išbėgios...“ Tačiau įvyko kitaip. Pasirodo, visi pavėlavusieji laukė už durų. Ir Krėvės auditorija buvo pilnutėlė. Senukas nušvito. Jis mėgsta jaunus žmones. Moka kalbėti, dažnai ne iš teksto, bet iš galvos. Visų atsiliepimai apie jį tik teigiami. Neužgaulaus sąmojo ir graudžių žodžių ir žodelių yra pilnas jo kalbėjimas, nors ir nestilingas, neišpuoselėtas, vietomis sakiniai nutrūksta, vietomis tarimas trinka, kirčiai susimaišo, įsivelia gremėzdiški barbarizmai. Tačiau šios visos klaidos ir yra jo žmogiškoji galia. Jis pila tikrąją Lietuvą iš savo lūpų. Jo kalba lyg grubių dievdirbio rankų darbas… Aš dėkoju širdyje už kiekvieną tąsyk išgirstą jo žodį. Bet tu gi, Vladai, klausydavai jo paskaitų Vilniuje, universitete, tikriausiai kur kas tiksliau apibūdintum jo kalbėjimo studentams ypatybes.

Jeigu nebūtų Vinco Krėvės, abejoju, ar šis Lituanistikos institutas ilgai ištvertų. Tiek Antanas Salys, tiek Alfredas Sennas yra vėsoki racionalūs filologai ir kitus laiko durniais ir nemokšomis. Jeigu ateina čionai dėstyti, tai tik, greičiausiai, kantiškojo imperatyvo raginami. Archeologo Puzino protavimas irgi per sausas. Nė viena jo paskaita neatskleidė lietuvių tautos pirminės senovės, nė viena neįsmigo ilgesniam laikui. Kitoks yra Vincas Maciūnas, lietuvių literatūros istorikas. Kad ir savo kalbėjimu žmogiškai šiltesnis, bet jo frazės per daug bendros, kad galėtų nušviesti kalbamą dalyką. Sykį įsibėgėjo pasakoti, kad Vincas Kudirka buvo didelės dvasios vyras, daug rašė, kad buvo geras publicistas ir pan. Bet kas iš tikrųjų buvo Kudirka, kodėl jis rašė, kodėl kankinosi ir kodėl padėjo savo paskutines gyvenimo kibirkštis ant Tėvynės aukuro, Maciūnas nesugeba to pasakyti. Šiaip jis man patinka. Dėvi gražias eilutes. Veidas didelis, riebokas, bruožai dailūs. Merginos jį mėgsta. Balselis plonas. Taigi literatas. Tiesa, su nežymiu pilvuku. Ambicingas vyras. Per Nepriklausomybės minėjimą labai užsigavo, kad kažkokia storžievė dikta jauna amerikietė užėmė jo sėdėtą kėdę. Nuėjo supykęs, tačiau triukšmo nekėlė. Įrodė, kad yra taktiškas ir riteriškas damoms. Neteko su juo šnektelti.

Ak, man reikėtų daugelį tų prelegentų pažinti. Bet kaip prieiti, kaip žodis po žodžio susipažinti, tiesiog nežinau... Kalbinau A. Salį, kaip būtų galima naudotis Pensilvanijos universiteto lituanistikos knygomis, jis ten gi profesoriauja. Painformavo: reikia būti bent laisvuoju klausytoju, mokėti už lituanistikos paskaitas 25 dolerius, po to užeiti pas A. Senną ir paprašyti jo leidimo naudotis knygomis. Gal ir sutiks. Logiški nurodymai. Tai tiek. Bet šiuo metu po 25 dolerius mokėti neišgaliu. O šį šeštadieninį institutą lankydamas turiu pasitenkinti tik viena prieinama knyga – Šapokos „Lietuvos istorija“.“

Tai buvo vienas iš ilgesnių laiškų Vladui. Mylėjo jis ir gerbė savo gimnazijos klasės draugus kaip retas kitas. Esu tikras, jei tada 1951 metais Vincas Krėvė būtų paskaitęs Jono Meko lyriškas „Semeniškių idiles“ apie Šiaurės Lietuvos kaimiečių darbus ir juos supančią gamtą, tikriausiai būtų patikėjęs tauriu Jono žmoniškumu ir būtų leidęsis filmuojamas. Deja, tada Jonas nebuvo išspausdinęs tų idilių, ir mūsų pokario išeivija į bet kokį liberalų ar avangardo kairumą žiūrėjo su dideliu nepasitikėjimu. Netrukus, 1954 m. liepos 17 d. Vincas Krėvė-Mickevičius mirė Broomalle, Pensilvanijoje. Buvo gimęs 1882 m. spalio 19 d. Subartonių kaime.

 

Los Andželas, JAV

 

Pranas Visvydas

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12