tekstai.lt

G. Notrimaitė. Koks žmogus kuriamas dabarties literatūroje?


       Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vasario 12 d. vyko pokalbis apie praėjusiais metais išėjusias lietuviškas knygas, buvo renkamas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas. Žmogus nevienalytėje literatūroje buvo apžvelgiamas įvairiais aspektais: vienus domino jo, t. y. popierinės asmenybės, koncepcija, kitiems buvo įdomiau, kaip kuriamas, konstruojamas tas popierinis žmogus, treti tiesiog pasidalijo įspūdžiais apie pernykščius skaitymus, nesistengdami įvardyti jokių tendencijų naujų knygų gausybėje. Tad koks žmogus, tiksliau, jo kontūrai, ryškėja?
       Stilistiškai įvairioje skirtingų kartų autorių poezijoje bandyta įžvelgti žmogaus tapatybę, asmens branduolį (nors tai sukėlė tam tikrų teorinių diskusijų). Tradiciškai eiliuojančio elegiško Vlado Vaitkevičiaus knygos ,,Šešėly krintančios žvaigždės“ žmogus iš šiųmetės poezijos išsiskiria savo vietos žinojimu. Tai – nuošalės žmogus, nedalyvaujantis pralobusiųjų peštynėse, bet dar tikintis žmogiškumu. Visai kitokia Dalios Jazukevičiūtės „Imperijos moters“ herojė – egocentriška, fatališka, agresyvi. Daivos Molytės-Lukauskienės rinkinyje ,,Baltas kvadratas juodame fone“ eilėraščiai, neperkrauti biografiškumu, piešiami tarsi miniatiūros. Paulinos Žemgulytės, įvardytos kaip lietuviškojo minimalizmo atstovės, knyga ,,Nubėgantys vieškeliais“ patraukia nepretenzinga forma. Išskirtas debiutinis Dianos Poklanskaitės rinkinys ,,Gilaus mėlynumo“, kuriame, atrodytų, tiesiog išsakoma skaudi patirtis ir nesirūpinama forma, tačiau tai tik pirmas įspūdis: autobiografiškumas čia perteikiamas subtiliai, o puikus formos išmanymas padeda sukurti autentiško paprastumo įspūdį. Rimvydo Stankevičiaus „Tylos matavimo vienetų“ žmogui menas, sąmonė, gamta – natūraliausia aplinka. Kęstučio Navako ,,Atspėtose fleitose“, vadintose žvilgsniu sulaikytų fragmentų vėriniu, tapatumą garantuoja atmintis, daugelį pavidalų ir būsenų sutelkianti į visumą. Aido Marčėno rinktinėje „Eilinė“ fragmentacija įveikiama autokomentarais, įtvirtinančiais subjektyvumą, asmenybės vientisumą. Socialiai angažuoti ironiški Gyčio Norvilo ,,Skėrių pusryčiai“ patraukia savitu, nors ir komplikuotu poetiniu kalbėjimu. Saros Poisson rinkinyje „Pasienis“ kalbama sudėtingais vaizdiniais, iškraipytų pavidalų gausa tarsi liudija visuomenės luošumą.
       Tam tikras „luošumas“ būdingas daugumai prozos kūrėjų – mąstant apie žmogaus koncepciją įvardyta, kad didžiajai daliai 2006 m. išleistos prozos nerūpi, kaip atrodo, koks yra žmogaus vidinis pasaulis, nėra vidinės patirties teritorijos. Toks yra Andriaus Jakučiūno romano ,,Servijaus Galo užrašai“ pagrindinis personažas Servijus, kaip organizmas tik reaguojantis į pasaulį (autorius sulaukė tokių epitetų kaip ,,neprilygstamas pasakotojas“, pati knyga ,,įtraukianti ir nepaleidžianti, nors pradėjus analizuoti logiškai joje matyti daugelis neatitikimų“). Panašūs ir S. Poisson, ir Sigito Parulskio novelių personažai (replika: jis įvaldė mažąjį prozos žanrą, tad kas toliau?). Proza depersonalizuoja charakterius, jie infantilūs (tokios mintys įžiebė diskusiją: gal tai tiesiog kitoks žmogus – be egzistencinio turinio? ar toks infantilus personažas nėra konstruojamas sąmoningai – tuomet jis, sukurtas išradingai, gali būti labai įdomus?). Subjekto sąmoningumas svarbus ir aprašant santykius: kitas pasirodo kaip slopinantis patį subjektą, daug vulgarumo, nes apie kitą kalbama kaip apie objektą, mašiną. Tad iš daugelio prozos kūrinių išsiskiria Danieliaus Mušinsko ,,Kalno saugotojas“ (novelėse matyti stipri asmenybė) bei Lauros Sintijos Černiauskaitės ,,Kvėpavimas į marmurą“ (romane ieškoma tapatybė atrandama knygos pabaigoje). Tokio personažo (žmogus – niekas) kūrimas sietas su postmodernios savivokos autorių gausėjimu. Kita vertus, lietuviškasis postmodernizmas (pasitaiko retų išimčių) prastėja, nuobodėja, kaip, beje, ir išsikvepianti eseistika. Pasiilgta gerai sukonstruoto pasakojimo.
       Koks žmogus kuriamas vaikų bei paauglių literatūroje? Literatūra mažiesiems kalba apie žmogų, tačiau greta jo čia yra daug kitų gyvų ar sugyvintų formų. Pasaulio, kasdienybės sambūvio darnos, būdingos pasakoms, nelieka realistinėje prozoje vaikams: joje reflektuojama nūdienos vaikų ir paauglių gyvenimas, socialinė problematika. Skaitant tokius kūrinius iš eilės gali apimti įspūdis, jog prieš akis – ne literatūra vaikams, o laikraščio kriminalinė kronika ar koks Edmundo Malūko romanas apie šiukšlyno žmones (gal taip vaikų, kaip ir suaugusiųjų, literatūroje trinasi riba tarp tiriamosios žurnalistikos ir grožinės literatūros?). Vaikų prozos personažai taip pat nepaprastai panašūs: suaugę žmonės nuolat suirzę, linkę įsakinėti; paaugliai, išskyrus „teigiamus“ herojus, vaizduojami kaip agresyvi, egoistiška, anarchiška visuomenės dalis. Tarp žmonių nėra ryšių arba tie ryšiai nevisaverčiai, ypač suaugusiųjų ir vaikų. Jie labai vieniši ir kenčiantys (ypač vaikai). Retas atvejis, kur tos problemos įvairiapusiškiau reflektuojamos (ne tik prikišamai demonstruojamos, prikemšamos kriminalinių detalių), yra pernykštė Vytautės Žilinskaitės knyga ,,Kintas“. Niūriame šių knygų fone šviesiau žmogaus ir vaiko gyvenimas vaizduojamas Daivos Vaitkevičiūtės apysakoje ,,Trise prieš mafiją“. Rimanto Juodvalkio apysaka ,,Dviratis be vieno rato“, parašyta prieš keturiasdešimt metų, visų metų vaikų literatūros kontekste išsiskiria ne tik vaizduojamu laikotarpiu (pokaris), bet ir įtikinamu pokario vaiko paveikslu, įdomiu pasakojimu, gyvomis detalėmis. To meto ir dabarties vaiko interpretacija turi daug bendrų bruožų: vaikai gyvena savo gyvenimą – daugiausia gatvėje – pramogauja, uždarbiauja, vagiliauja; suaugusieji vėl pikti ir panirę į savo rūpesčius.
       Pasikalbėjus apie 2006 m. knygas, tiksliau, jų žmones, užvirė ugningos diskusijos dėl kūrybiškiausių knygų dvyliktuko. Po ilgų ir audringų ginčų jis abėcėlės tvarka sudėliotas toks:
       Ališanka Eugenijus. ,,Egzemplum“;
       Černiauskaitė Laura Sintija. ,,Kvėpavimas į marmurą“;
       Gutauskas Leonardas. ,,Sapnų teologija: Augustinos Ravaniemi meilės istorija, jos pačios papasakota dvidešimt vienu sapnu“;
       Jakučiūnas Andrius. ,,Servijaus Galo užrašai“;
       Marčėnas Aidas. ,,Eilinė“;
       Melnikas Jaroslavas. ,,Pasaulio pabaiga“;
       Mušinskas Danielius. ,,Kalno saugotojas“;
       Navakas Kęstutis. ,,Atspėtos fleitos“;
       Norvilas Gytis. ,,Skėrių pusryčiai“;
       Ostrauskas Kostas. ,,Užgavėnių kaukė“;
       Sasnauskas Julius. ,,Malonės teologija“;
       Stankevičius Rimvydas. ,,Tylos matavimo vienetai“.
       Atskirai susirinkusi septynių narių komisija slaptu balsavimu išrinko 2006 m. knygą laureatę – Danieliaus Mušinsko ,,Kalno saugotoją“.