tekstai.lt

Renata Šerelytė. Bulvaro tiesiojoje

Renata Šerelytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Renata Šerelytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Niekaip negaliu pamiršti kultūros ministro rinkimų.

Ne dėl to, kad jie užtruko, kad buvo siūlomi keisti kandidatai (gausiai pasnigus, „Facebooke“ į kandidatus pasiūlytas net sniego senis besmegenis). Rinkimai išrodė graudžiai, o gal – kraupiai juokingi, taip pat ir pamokantys.

Juk net partijų programų skaityti nereikia, kad suvoktumei – kultūra daugeliui partijų yra dalykas, nustumtas į paraštes. Gal net marginalija. Tai lemia ir viešosios bulvarinės tendencijos, ir dalies politikų humanitarinė kultūra: siauras akiratis, menkas raštingumas, abejotini oratorystės sugebėjimai (išskyrus, žinoma, senus demagogijos vilkus, turinčius didelę patirtį daug kalbėti ir nieko nepasakyti). Nepamirškime ir „gražaus kalbėjimo“ tradicijos, kai retorinėmis figūromis ir jausmažodžiais apvilktas populizmas priimamas kaip turtingo dvasinio pasaulio raiška ir neabejotinas proto požymis (ir tai tinka ne tik politikams, populizmas jau nebėra tik politinis).

Susidaro įspūdis, kad nemažai politikų apskritai niekuo nesidomi, tik savimi ir savo politine karjera. Posakis „Mokykis visą gyvenimą“, virtęs net Vyriausybės programos gaire, jiems, regis, neaktualus, nes jie žino viską. (Ko gero, dalis jų anais laikais į Lenino priesaką „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“, tokį populiarų sovietmečiu, žiūrėjo atsainiai.) Man netgi atrodo, kad tarp politikų gali atsirasti toks, kuris leptels garsiąją frazę: „Kai girdžiu žodį „kultūra“, man norisi išsitraukti brauningą.“ Šiuo požiūriu akys norom nenorom krypsta į Tvarkos ir teisingumo partiją, kurios programoje kultūrai neskirta beveik jokio dėmesio. Daug kur naudojama partijos santrumpa TT yra daugiau nei simboliška (pamiršusiems primenu, kad TT-33 – tarybinis savitaisis 7,62 mm kalibro pistoletas, plačiai naudotas TSRS nuo 1933 metų, o ir šiandien mėgstamas Rusijos mafijos). Tuomet jau nieko nešokiruoja, kai viena iš kandidačių į Seimą ir lyčių lygių teisių gynėjų pareiškia, kad moralę galima pasirinkti. Ar ne todėl moralių politikų reitingai krenta, o agresyvių demagogų – auga?

Na, gal ir neleptels niekas tų nelemtų žodžių. Gal neišsitrauks TT. Juk pagaliau yra politikų, dėl kurių erudicijos, sveikos nuovokos ir kalnų perskaitytų knygų tik amo netekti galima. Bet kodėl tokių tiek mažai? Kodėl žmonės renka mažaraščius tuščiakalbius?

Bet grįžkime prie kultūros ir ministro. Į ministro postą siūlyti keli populiariosios kultūros atstovai, ir jeigu protingi Lietuvos žmonės ir nuovokesni politikai į tai pažvelgė su humoru (piktintis taip pat beprasmiška, kaip pykti ant kvailio, net jei šis tik apsimeta tokiu), popkultūros atstovai, regis, siūlymus priėmė rimtai. O tai irgi savotiškai juokinga. Vienas „nubuksuotas“ kandidatas savo širdgėlą, o gal įžeistą puikybę bandė slėpti laidydamas juokelius pramoginėje televizijos laidoje. Juokeliai, aišku, taikytini tiems, kurie jį „nubuksavo“, taigi nuovokesniesiems. Vėliau dirstelėjau į kitą „bulvaro“, kuriame „šviesu“ (kaip gražiai Salomėja Nėris, pati to nežinodama, apibūdino kai kurių lietuviškų TV misiją!), laidą – joje, kalbinami žurnalisto, kuris irgi veikiausiai mielai kandidatuotų į kultūros ministro postą, sėdėjo keletas „garsių“ veikėjų ir svarstė ministro skyrimo ir kitus kultūros politikos klausimus, susijusius su jais asmeniškai. Gaila, ilgų debatų neleido išklausyti šeimos nariai, kuriems tai pasirodė neįdomu. O man labai norėjosi pasiklausyti – kuo daugiau žmogus šneka, tuo jis darosi nuogesnis, o kartais, ir pats nenorėdamas, atskleidžia apie save tokios informacijos, kad tik stebėkis ir aikčiok.

Užtat ir buvo įdomu – kas gi slypi toje erdvėje (plokštumoje), kuri apgyvendinta „Žmonėmis“ (iš didžiosios) ir „žmonėmis“ (iš mažosios), „liaudimi“, „mase“, „žvaigždėmis“, kurios nešviečia, tik akis savo mirgėjimu gadina?.. Kas slypi toje Lietuvoje, kurią norima įsivaizduoti, pateikti (ne be tam tikro tikslo) kaip „šviesų bulvarą“?.. Baigtinę figūrą, kurią užpildo masyvūs, bet nešviečiantys, negyvenami, negyvi kalbos kūnai be kalbinės sąmonės kosmoso. Sąmonės, kuri atsakinga už idėjos, minties, sąvokos, koncepcijos, metaforos formavimą ir raišką.

Tuštėjant kalbai, keistas, netgi gąsdinantis tapo žodis „žmonės“. Jis įkūnija masę, o masė – svorio jėgą, sunkio jėgą, krypstančią dugno link, nors sunkis galėtų būti ir kitokios trajektorijos vektorius. Bet šiuo atveju turime dvigubą sunkio jėgą, kurią įtakoja ir politinis, ir bulvarinis veiksnys, sudarantis monolitinę masės vienybę. „Žmonės mus išrinko“, „reikia gerbti žmonių valią“ – „žmonės“ iškyla kaip nuasmeninta masė; „ryškiausios Lietuvos scenos ir televizijos žvaigždės“, „pramoginis ir politinis elitas“ – pseudoasmenybės, kurios masėms iškeliamos ir masės noriai su jomis susitapatina, nes tam susitapatinimui nereikia didelių pastangų. Ir netgi „žmogus“, turintis būti nepriklausoma sąvoka, liudijančia asmenybės prioritetą, tampa šitos gniuždančios masės palydovu (pvz., rinkiminis šūkis „Svarbiausia – žmogus“ aiškiai sako, kad jei šito šūkio kūrėjui ir svarbus žmogus, tai ne kas kitas, o jis pats – šūkio kūrėjas, masės valdytojas).

Kitas gąsdinantis žodis – tiesa. Panašu, kad atsirado daug tiesos porūšių – ir ne tik politinėje ar visuomeninėje, bet netgi kultūrinėje erdvėje. Tuo įsitikinau, kai viena „šviesaus bulvaro“ žurnalistė eteryje savo oponentams išdrožė į akis: „Jūsų teisybė mums netinka.“ Teisybė pasidarė kažkoks padalijamas dalykas, kurį dalijantiesiems nė motais nei faktai, nei sveika nuovoka, nei adekvatus realybės suvokimas, nei pagaliau paprasčiausias žmogiškas įsiklausymas. Ir kautynės dėl tiesos neretai primena sovietmečiu populiarias antireligines valandėles, kurių metu bet kokiu būdu reikėdavo įrodyti, kad Dievo nėra. Bet kokiu, net pačiu absurdiškiausiu. Juk tikslas, kaip sakoma, pateisina priemones. Tik koks tas tikslas?.. Matyt, čia derėtų prisiminti Fiodorą Dostojevskį: „Jeigu Dievo nėra, vadinasi, viskas galima.“ Taigi galbūt tikslas toks ir yra – būsena, kai galima viskas, kai tiesą galima dalyti dalimis, paraidžiui, paskiemeniui ir panašiai, pamirštant pačią tiesą. Tiesą, kaip ir valstybės himne sakoma, lydi šviesa. Šviesos trajektorija sklinda su meile, kuri niekam nelinki bloga, nepavydi ir pamiršta pikta. Atrodo, kad tiesos palydovės šiandien yra kitos, o viena iš jų, pati žvitriausia, yra toji, apie kurią rašė Wisława Szymborska: „Tik pažiūrėkit, kokia nuolat veikli, / kaip gerai laikosi / neapykanta mūsų amžiuje. / <...> naujoms užduotims visada pasiruošusi <...> / jos akys žvitrios it snaiperio / ir drąsiai žvelgia ateitin – / ji vienintelė“ („Neapykanta“, iš lenkų k. vertė Algis Kalėda).

Neapykantai neretai talkina ir kvailas entuziazmas, arba vadinamasis „tiesos troškimas“, kuris neretam kartais pasidaro svarbesnis už pačią tiesą, nes troškimas niekada nenuvilia, jis visada „teisus“, o tiesa bene visada sudaužo į šipulius ir išankstinius įsitikinimus, ir įsikalbėtas nuojautas, ir sąmokslo teorijas, ir kilnius siekius. Kam ji, tokia skaudi, reikalinga? Kas ryšis būti jos daužomas, kai patogiau gyventi daužant kitus?..

Žinoma, dar labai apmaudu, kad tiesos kaip monopolio negalima priskirti kuriai nors visuomenės grupei ar socialiniam sluoksniui. Nei politikams, nei intelektualams, nei menininkams, nei sportininkams, nei tiems, kuriuos vadiname „elitu“, nei tiems, kuriuos apšaukiame „padugnėmis“. (Abi šios sąvokos, masės sunkio veikiamos, šiandien yra toje pačioje plokštumoje.) Ar verta tikėti demagogais menininkais, jei netikime demagogais politikais?.. Ar tikrai tai tiesa, kad, išrinkus į valdžią daugiau humanitarų, padėtis valstybėje pasikeistų, nes humanitarai neleistų meluoti?.. O ką liudija istorinis faktas, kad humanitarai parvežė Stalino „saulę“? Gal vėl norima vienai visuomenės grupei suteikti išankstinį teisybės monopolį ir atimti abejonę, kad ir doro žmogaus sąžinę politinės pagundos gali iškreipti. Nenuostabu – pleištas tarp technokratų ir humanitarų jau seniai įkaltas ir plyšys gilinamas nuosekliai, ne vieną dešimtmetį, pasitelkiant posakį „Skaldyk ir valdyk“, ir abu sluoksniai vienas kitą savaip niekina (o gal – savaip užjaučia?..), vienas kitu nesidomi, nesupranta ir nesistengia suprasti, nes tokį negatyvą skatina ir ugdo dabartinė švietimo strategija. Ko tada stebėtis, kad kiekvieno sluoksnio atstovas kaip teigiamybę įžvelgia savojo sluoksnio atstovų dominavimą?

Kita vertus, kokiomis priemonėmis humanitaras (tarkim, rašytojas) pasiektų efektyvių rezultatų įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje veikloje, jeigu nėra studijavęs, mokęsis, turėjęs bent kokios patirties tokiose svarbiose srityse, kaip teisė, ekonomika, finansai, tarptautiniai santykiai, nesuvokiantis svarbiausių ekonominių dėsnių (pavyzdžiui, kad ir to, kad kultūra irgi uždirba pinigus, ir nemažus, kad egzistuoja ir kultūros ekonomika, ir reikia joje nusivokti, o ne laikyti save išlaikytiniu ir prašeika, kaip menininkas yra įpratęs ir, regis, to neišmuši jam iš galvos, nes prašyti paprasčiau, nei reikalauti)?.. Tik idėjomis? Ar, kas dar blogiau, tam tikros rūšies populistiniu kalbėjimu?.. Ar nevertėtų, užuot užėmus tiesos monopolį, pažvelgti plačiau ir mokytis?.. Bėda ta, kad neretas humanitaras mano, kad ir taip viską žino. Be to, ir tingi. O gal ir bijo. Nes naujas žinojimas yra baisus ir negailestingas. Jis atima teisę kalbėti visų vardu (humanitarų, piliečių, žmonių ir pan.). Žinojimas naikina tiesos monopolį ir iškelia abejonę kaip vienintelį progreso variklį.

Sunku nepastebėti, kaip trūksta humanitarinės kultūros mūsų viešajai erdvei – politikai ir ją aptarnaujančiai žiniasklaidai, kaip tuštėja kalba, kaip objektu vietoj funkcijos tampa švietimas (neretam politikui kur kas paprasčiau suvokti švietimą kaip objektą, nors objektu turėtų būti kultūra, o švietimas – tik disciplina, atliekanti kultūros ir mokslo skleidimo funkciją). Kokie jauni specialistai ateina į valstybės tarnybą (politologai, tarptautinių santykių specialistai ir kt.) – jie turi daug žinių, moka užsienio kalbų, yra drąsūs ir aktyvūs, bet dažnai nesugeba asociatyviai (abstrakčiai) mąstyti, iškelti idėjos, o ne vėl išrasti dviratį ir dėl to pasijusti labai reikšmingi, o jų rašto kalba priverčia netgi suglumti. Iš tiesų, apie kablelio reikšmę čia būtų beprasmiška kalbėti... Bene didžiausia bėda, manau, yra politikų susireikšminimas, peraugantis į puikybę, kurią dažnai skatina žiniasklaida, pamiršdama, kad ji pirmiausia yra kultūros, o ne politikos atstovė.

Nei kuriam nors visuomenės sluoksniui, nei kuriai nors sričiai nevertėtų monopolio teisėmis savintis ir sąvokos „kūrybiškumas“, nes ji gali būti susijusi tiek su beletristika, tiek su ekonomika. Pastarojoje, nors tai ir skamba paradoksaliai, kūrybiškumo gali būti netgi daugiau. Regis, tai suvokti ėmė ir politikai, į savo partijų programas įtraukdami šį keistą žodį. Žinoma, visada pravartu atkreipti dėmesį ir į kontekstą, kuriame „kūrybiškumas“ figūruoja, tai neretai irgi labai įdomu ir daug ką pasako apie partijos tikslus ir priemones tikslui pasiekti. Pvz., atvejis, kai socialdemokratai savo reklaminiam rinkiminiam klipui pasivogė Marijono Mikutavičiaus dainą „Aš tikrai myliu Lietuvą“, liudija ne tik kūrybinį partijos bejėgiškumą, bet ir akivaizdžią panieką autorinėms teisėms. „Kūrybiškumas“ nėra išskydusi sąvoka, kurią galima neatsakingai vartoti – tegu ir ištisai tezėmis ir lozungais parašytoje naujosios Vyriausybės programoje – tai sąvoka, konkrečiai susijusi su kitomis svarbiomis visuomeninėmis ir socialinėmis gyvenimo sritimis. Sąvoka, kurią galima įtraukti ne tik į materialių, bet ir į nematerialių vertybių sąrašą būtent dėl šio glaudaus sąryšio. Tai sąvoka, kuri atliepia ir asmenines žmogaus savybes – orumą, savigarbą, sąžiningumą.

Vėl grįždami – jau paskutinį kartą – prie kultūros ministro rinkimų, pagalvokime – gal ne veltui jie vyko prieš vadinamąją pasaulio pabaigą, kai prie Bugaracho kalno Prancūzijon lėkė minios paklaikusių šiuolaikinių pagonių. Skeptikai kikeno, dvasingieji dūsavo, racionalieji skaičiavo, kada, už kelerių metų vėl bus pradėta kalbėti apie naują pasaulio pabaigą. Ir kas pradės šią kalbą – politikai, žiniasklaida, tam tikro verslo (pvz., alkoholio gamybos ar ginklų prekybos) atstovai: juk bene kiekvienas iš jų suinteresuotas vienokia ar kitokia pasaulio pabaiga, ir toji pabaiga neretai ateina. Tai paliudytų ir neseni įvykiai Konektikute. Tik koks pasaulis čia pasibaigia ir koks prasideda, sunku spręsti.

Reikia guostis tuo, kad mūsų kultūros ministras jau išrinktas, jau pradėjo dirbti ir gal bus visai geras. Žinoma, galima jo nemėgti, kad ne humanitaras. Bet tada ir jis gali mūsų nemėgti, ir dėl tos pačios priežasties.

Prieinu prie lango ir žiūriu į atvirukinę žiemą: klevai Psichikos sveikatos centro parke tokie gražūs su ažūriniais peniuarais. Po jų nėriniais miega kenkėjų lėliukės, ir jų alsavimas panašus į mažyčius spalvotus molekulių sūkurius.

Pasaulis – toks stebuklas, kuris, nors ir sukurtas mums, iš tiesų mums nepriklauso. Jis tik mums duotas kaip begalinės nuostabos ir sukrėtimo šaltinis. Kaip kūrybinė medžiaga – ne tik mes kuriame, kuria ir mus. O mes, pagauti kvailos tuštybės, kad esame kūrėjai, pamirštame, kad esame ir kūriniai.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 2 (vasaris)