tekstai.lt

Herkus Kunčius. Tapti savimi

Herkus Kuncius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Herkus Kuncius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
P a s a k i š k i    B o r d o   m e m u a r a i

 

 

Pabaiga. Pradžia 2013 m., Nr. 1

 

 

X

 

SUNKŪS LAIKAI, ATEIS DAR SUNKESNI

 

Jei tik Tėtukas būtų žinojęs, kokias kiaulystes jam ruošia ponas Kuvalda...

Ponas Kuvalda kažkada buvo ne tik Tėtuko bendras, bet ir geriausias vaikystės draugas. Abu gyveno Akropolio priemiesčio kaimynystėje, Gėlių gatvėje, užaugo vienoje smėlio dėžėje.

Gėlėmis nesusiviliojo, tad Tėtukas ir Kuvalda nutarė užsiimti rimtesniais dalykais, tapo verslo žmonėmis. Tai buvo prasminga, nes, sulaukęs panašaus amžiaus kaip Tėtukas, ponas Kuvalda galėjo pasigirti turintis – nors ir ne Akropolį – tačiau solidžią Senukų Panoramą, kurioje galėjai pamatyti ir keletą jam priklausančių ozų.

Ponas Kuvalda buvo panašus į neišsimiegojusį boksininką – gerokai patinęs, gudriai prisimerkęs, vaikščiojo krypuodamas, per gyvenimą yrėsi ližes primenančiomis letenomis. Tačiau išorė apgaulinga, Kuvalda nebuvo toks grėsmingas, kaip atrodė. Be to, turėjo aistrą – pirkti žinias.

Sulaukęs šešiasdešimtmečio – jį šventė su Tėtuku ištisą mėnesį – Kuvalda (juoko dėlei) internete nusipirko pažymėjimą apie išlaikytą aukščiausio laipsnio užsienio kalbos egzaminą, kurio pagalbinėje mokykloje net ir nebandė įveikti. Ir štai pasekmė – žinios Kuvaldai taip patiko, kad, nepasibaigus gimtadienio daugiadienėms, jis galėjo pasigirti turįs ne tik pradinio mokslo, bet ir tvarkingus abitūros dokumentus.

Sakoma, kad, kartą paragavęs, negali sustoti. Kuvaldai šis posakis ypatingai tiko. Po abitūros sekė bakalauro studijų diplomas, vėliau magistrantūra garsiojoje Plechanovo žemės ūkio akademijoje, Koperniko universitetas Krokuvoje, Lomonosovo profesinės technikos mokykla...

Nuo to laiko, it apsėstas, Kuvalda ėmė kolekcionuoti žinias. Pirko viską paeiliui geriausiuose koledžuose, universitetuose ir tempė maišais, vežė vežimais.

Pono Kuvaldos rinkinyje buvo išlaikytų ir Lobačevskio geometrijos, ir aukštosios matematikos, ir kvantinės fizikos, ir angelų anatomijos, ir net keliolika organinės chemijos egzaminų, profesorių įvertintų aukščiausiais balais.

Kuvalda, žinoma, nusipirko ir didmeninės prekybos, ir visų kitų – įskaitant kultūros – sričių daktaro laipsnius. Dar kelias – dėl visa pikta – teologijos garbės daktarų regalijas, kurias jam Panoramoje – tuo metu Kuvalda negalavo, nes buvo stipriai gavęs į galvą – įteikė kunigų seminarijų rektoriai.

Jei ne brangiai kainuojanti aistra žinioms, ponas Kuvalda galbūt būtų buvęs net šiek tiek turtingesnis už Tėtuką. Tačiau taip niekada nebus, nes Kuvalda kaip tik ketino nusipirkti keliolika akademikų bei tuziną nario korespondento vardų. Be to, į jo valdomą Panoramą persikėlė gyventi mano Mamytė, kuri jau nebuvo mano mamytė, o tikrų tikriausia barakuda, reikalaujanti ne tik dėmesio, bet ir fantastinių – taip žmonėms guodėsi Kuvalda – lėšų.

– Duok man šiąnakt...

– Atstok. Negausi.

– Na, duok... Argi tau gaila...

– O kodėl turėčiau?

– Nors kartelį...

– Susimokėk.

– Ir vėl?! – stebėdavosi Kuvalda, bet visada mokėdavo.

Visa tai būtų nesvarbu, tačiau ponas Kuvalda įsikalė į galvą, kad Mamytės meilės jam per maža, todėl jis – širdžiai nuraminti – susigrąžins velionį Makako, t. y. mane, nes tas padaras, nors ir bukas, kadaise buvo kimšte prikimštas žinių.

Mamytė, kuri jau nebebuvo mano mamytė, šiai Kuvaldos idėjai pritarė. Be to, visaip jį kurstė, mat Tėtukui nuo šiol linkėjo tik blogo. Tad Kuvaldos ir Mamytės, kuri jau nebebuvo mano mamytė, galvose subrendo nusikalstama mintis.

Viešpatie... Jų planas buvo įžūliai paprastas – slapta įsigauti į daktarų stebimą Akropolį ir mane pagrobti. Taškas. Vėliau, anot pono Kuvaldos, lai stūgauja vaikų, žvėrių ar gyvūnų teisių apsaugos tarnybos, lai inkščioja prie durų anstoliai, mosuojantys aukščiausiųjų teismų nutartimis. Nes kitaip ir negali būti: vaikas privalo(!) gyventi su motina. Basta.

O tariami tėtukai... Jų artimiausioje ateityje nebeprireiks. Atseit vaiką galima pasidaryt ir be jų pagalbos... Šioje vietoje turėčiau stabtelti ir mieliems skaitytojams priminti, kad mano šuniški įpročiai po lemtingos kovos su Makako buvo negrįžtamai prarasti. Aš mielai karsčiausi po medžius, šokinėjau nuo šakos ant šakos ir, užuot graužusi kaulą, kimšau žalias daržoves ar vaisius.

 

Žiemos viduryje Akropolio parke, įsikorusi į smulkias akcijas brandinantį medelį, staiga išvydau viršūnėje auksinį bananą. Jis gundomai spindėjo, buvo dailiai išlinkęs ir pasakiškai didelis. Nepajėgiau susivaldyti. Nuplėšusi puoliau godžiai ryti.

Žiemą sunokęs bananas buvo svaiginamai saldus, sakyčiau, įstabiai mėsingas, sklidinas kalcio, fosforo ir kitų organizmui būtinų mineralų. Neteko panašaus ragauti. Jei tik kas būtų pasakęs, kad šis vaisius – pražūtingas, niekada nebūčiau lietusi.

 

– Tėveli, – kartą Froido paklausė dukra, – šiąnakt sapnavau tave ir bananą. Tu man jį siūlei. Ką tai galėtų reikšti?

– Na, dukrele... – pagalvojęs atsakė psichoanalitikas. – Kartais pasitaiko nieko nereiškiančių sapnų.

 

Tai štai...

Kada užhipnotizuota po nudžiūvusiu obligacijų medžiu šlamščiau gardėsį, lyg iš dangaus nukritęs Domkratas iš pradžių man vožtelėjo laužtuvu, o paskui – snūduriavusiam Mongoliukui. Pastvėrė už ausies ir privertė pauostyti nešvarią nosinę...

Kaip ir kada atsidūriau pono Kuvaldos Senukų Panoramoje, užmuškit, neprisimenu. Galbūt Domkratas mane atgabeno automobilio bagažinėje, galbūt atskraidino ant sparnų... Pamenu, kad Panoramoje, kai apspangusi nuo chloroformo nubudau, kur tik akys užmato, visur plevėsavo pono Kuvaldos diplomai, o per garsiakalbius nepakenčiamai garsiai birbė „Žinių“ radijas. Aplink tvyrojo čeburekų, beliašų ir kibinų kvapas. Ant kiekvieno kampo buvo kepami šašlykai, siūlomi kebabai.

Nieko nepaaiškinęs, Domkratas mane švystelėjo į nykią ozo įgriuvą. Ten įkalino pašaipiai padeklamavęs savo keistą ekspromtą:

 

                                                 Kas pirmas atsirado –

                                                Pienas ar mėsa,

                                                 T. y. sūris ar dešra?..

 

Į partizanų bunkerį panaši įgriuva buvo sena kaip Moljero teatras ar prancūzų literatūra. Išsikapstyti iš jos neturėjau nė menkiausių galimybių. Ne kartą, iš anapus telepatiškai išgirdusi Tėtuko raudą, pasiryždavau bėgti. Deja, vos paropojusi aukštyn, krisdavau apačion.

Tupėdama susitaikiau su likimu. Ant virvelės Domkratas kasdien nuleisdavo pintinę prisirpusių ananasų, išmirkytų čeburekų sultiny, kriaušių, įdarytų beliašų mėsyte. Meluočiau, kad badavau, vegetariškas Senukų Panoramos maistas man tiko.

Kai apsipratau, ponas Kuvalda – matyt, ilgėdamasis Makako – įniko mane lankyti. Prisėdęs ant duobės krašto, nuleisdavo kojas ir demonstruodavo – daugiau neturėjo kam – savo naujausias žinias.

Nusipirkęs šūsnį filosofijos knygų, Kuvalda šūkaliodavo, kad visi geri dalykai pasiekiami tik kreivais keliais(!); moteris vaikus supranta geriau nei vyras, bet vyras – jis už moterį didesnis vaikas(!); nors žemėje netrūksta pelkių ir sielvarto didžiulio, tačiau kieno lengvos kojos, tas bėga per dumblyną ir šoka lyg ant nuvalyto ledo...

Nedaug ką iš pirktinės Kuvaldos išminties supratau. Viena buvo aišku: mano karantinas amžinai nesitęs.

O ką aš nelaisvėj kitu metu veikdavau?.. Laukiau pavasario, blusinėjausi ir galvojau apie prancūzus.

Anuomet Akropolyje Francuaza Sagan man įkalė – kad ir ką tik prancūzas paliečia, viskas tampa kilnu. Tai buvo neginčytina tiesa. Juk doros mintys iki šiol kyla išimtinai prancūzų galvose. Jei reiktų išvardyti tų didžiagalvių pavardes, neužtektų ir metų! O kur dar šaunios prancūzų mintys apie laisvę, lygybę ir brolybę?! Juk visa tai sugalvojo ne papuasai ir ne lenkai, o – įsidėmėkite! – prancūzai.

Tik Prancūzijoje, nepakartojamoje ile-de-France gamtoje, galėjo subręsti drąsiausios idėjos. Ir, žinoma, diktatūra, jos sūnelis teroras.

 

                                                 Pavargo galvos, nebegali kalbėti

                                                 Ak, leiskite, leiskite joms pailsėti!

 

Francuaza vakarais man vis pasakodavo apie svaigulingą laiką, kai damos vilkėjo žemę šluojančias sukneles, vyrai nešiojo pintas kaseles, o mirtis ant ešafoto būdavo staigi ir neskausminga. Nes kaipgi kitaip, juk sumanūs prancūzai sugalvojo ne kirvį ar grąžtą, o giljotiną, pavadintą ją sumeistravusio humanisto vardu.

Giljotina... Kiekvienam prancūzui tai šventas daiktas, panašiai kaip armėnui Ararato kalnas ar krikščioniui Biblija. Tereikia įsivaizduoti, koks skurdus būtų žmonijos gyvenimas be giljotinos ar Prancūzijos revoliucijos! Apie ką šiandien kalbėtų žmonės?.. Jiems būtų likusios vos dvi temos: orai ir pinigai.

 

Tėtuko ir pono Kuvaldos konfliktas netrukus peraugo į brolžudišką Akropolio ir Senukų Panoramos karą. Nei vienas, nei kitas neketino nusileisti, todėl šiame kare nesirinko priemonių.

Pažemintas Tėtukas, nepraėjus ir savaitei po mano pagrobimo, vienašališkai užtvenkė pono Kuvaldos pinigų upę, skiriančią Panoramą ir Senukus. Upės aukštupyje pastatęs galingus kontrolės filtrus, nebeleido laisvai tekėti pinigų srautams, todėl Senukus netrukus ėmė krėsti finansinės krizės karštinė. Vis dažniau Panoramoje buvo girdėti kalbant apie fiskalinį deficitą, atsivėrusią biudžeto skylę, energetikos koroziją, finansų sektoriaus bankrotą ir neišvengiamą defoltą.

Prasidėjus neramumams, kaip ir tikėjausi, mane perkėlė į kitą vietą, atseit saugesnę.

Apsigyvenau Panoramos pusėje – narve šalia Bankomato šventyklos. Greta – Itin Blogų paskolų slėnyje – stovėjo rūdijančios užstatų saugyklos, saldo koplytėlės, nuvertėjusių akcijų ir obligacijų sandėliai bei tuščios nekilnojamojo turto kontoros.

Vis rečiau matydavau poną Kuvaldą. Jis it pasišventėlis siuvėjas vis lopė Senukų Panoramos biudžeto skylę, įvedinėjo naujus mokesčius ir ėjo – ne paslaptis – iš proto.

Apie Mamytę, kuri jau nebebuvo mano mamytė, beveik nieko negirdėjau. Tik Domkratas prasitarė – kad ji gyvena iš svetimų santaupų ir vis dažniau vograuja apie ekonominę emigraciją.

Gyvendama narve šalia Bankomato šventyklos – ne menkesnės už Hačepsutės Egipte – buvau priversta bendrauti su Domkratu. Jį ponas Kuvalda paskyrė mane prižiūrėti.

 

Domkratas – poetiškos sielos strazdanotas vaikinas. Keturis kartus teistas, jis nesiskyrė su Baudžiamojo kodekso tomeliu, o jo parankinė knyga – mano Tėtuko „Išlikti žmogumi“:

 

Vaikystė prabėgo kompozitoriaus vardu pavadintoje gatvėje, bet nieko poetiško ten nevyko... Tik nuolatinė kova už būvį... Dabar, kai esu suaugęs ir susitaikęs su praeitimi, o mano sieloje įsiviešpatavo ramybė, galiu gyventi, nors ir sunkiai, bet gyventi...

 

Svarbiausia – tiesa... Aš dėliosiu žodžius ir laiką... Nežinojau, kad atmintis, kupina tylos ir prisiminimų, gali virsti sunkiu smėlio maišu, slegiančiu pečius, su kuriuo taip sunku žingsniuoti... Slegia ne prabėgę metai, o visa, kas nepasakyta, visa, ko nežino žmonės, todėl pabandysiu aprašyti savo gyvenimo istoriją...

 

Iš šios knygos, kurią man balsu skaitydavo Domkratas, aš daug sužinojau apie Tėtuką. O sužinojusi dar labiau jį pamilau. Jis buvo itin įdomus žmogus, be to, apdovanotas ne tik verslininko, bet ir literato talentu.

Kaip nieką kitą pamilusi Tėtuką, ėmiau jo ilgėtis. Vis inkščiodavau, kad Domkratas dar ir dar paskaitytų iš jo įstabios knygos:

 

Tėvo auklėjimas – ne liežuvis, o jėga ir diržas... Bet lazda, kaip ir šluotkotis, turi du galus... Nors ir negražu prisiminti, bet mano poetiškoje širdelėje kildavo pasitenkinimo jausmas, kai motina užvoždavo tėvui per galvą...

 

Labiausiai man ir Domkratui patiko ši istorija. Ją Domkratas skaitydavo dešimtis kartų:

 

Kaimynystėje gyveno baisūs žmonės. Jų namuose rinkdavosi plėšikai, čia paleistuvės atsivesdavo savo klientus. Dieną naktį tęsdavosi baliai. Lankytojai keisdavosi kaip turguje, vieni ateidavo, kiti išeidavo. Kartą ten užsuko mano tėvas...

 

Šioje vietoje Domkratas padarydavo iškalbingą pauzę, po kurios tęsdavo:

 

Gal velnias sugundė, o gal pats neatsilaikė, bet pasisodino ant kelių ir ėmė tyrinėti paleistuvę...

 

Padėjęs knygą į šalį Domkratas nepamiršdavo rankomis ore nupiešti gražuolės apvalumų ir tik tada vėl imdavo knygą.

 

Staiga trenkė perkūnas. Lyg iš po žemių išdygo motina ir plytgaliu vožė tėvui per galvą. Tėvas, susiėmęs už galvos, kartojo motinos vardą: Aniuta... Aniuta...

Kad ir kaip motina su tėvu mušdavosi, tačiau mylėjo vienas kitą tikra meile.

 

XI

 

VARGAS DĖL PROTO

 

Ponas Kuvalda, įsivėlęs į ekonominį karą su Tėtuku, neretai būdavo liūdnas, vis dažniau jautėsi vienišas, nesuprastas. Galbūt todėl nutarė padaryti mane laimingą – laimingesnę už jo laikytą Makako. Žinoma, jo laimės supratimas skyrėsi nuo manojo, bet čia nieko nepakeisi.

Didmeniniuose prekybos tinkluose prisipirkęs tonas žinių, ponas Kuvalda vis dažniau pasirodydavo mano narve pamišėliškai blizgančiomis akimis ir šūkaliojantis dviprasmį šūkį:

MOKĖTI, MOKĖTI IR DAR KARTĄ MOKĖTI!

Šias pono Kuvaldos proto permainas netruko patirti ir Senukų Panoramos gyventojai. Dabar ryte, užuot dar valandėlę pamiegoję, visi susirinkdavo Bankomato šventykloje, kur prieš pamaldas vykdavo kvalifikacijos kėlimo kursai, seminarai, paskaitos, pratybos, koliokviumai.

Ponas Kuvalda buvo šventai įsitikinęs, kad tik žinios pajėgios pasaulį padaryti turtingesnį, todėl desperatiškai grūdo pavaldiniams į galvas viską paeiliui: kreives, lenteles, suvestines, prognozes ir paslaptingus grafikus.

Pakrauti tokiomis žiniomis Senukų Panoramos gyventojai vaikščiodavo keistai svirduliuodami, it apduję.

Vakare, pasibaigus penkiolikos valandų darbo dienai, niekas nesiskirstydavo namolio. Po privalomų vakarinių pamaldų šventykloje kiekvienas turėjo pasisakyti, kaip jam pavyko pritaikyti ryte gautas žinias ir ką jis dar ketina išmokti, kad Panoramos darbo našumas būtų pakeltas ne procentu, o visais dviem. Neretai samdinių pasisakymai užsitęsdavo iki vidurnakčio.

Tada ponas Kuvalda it fontanas trykšdavo beprotiška energija. O ryte nemiegojęs, lyg niekur nieko, vietoj kavos siurbčiodavo painius balansus ir monitoringus.

Be to, jį ištikdavo madingiausių žinių paieškos priepuoliai. Tada vėl nesiskaitydavo su lėšomis, pirkdavo nesiderėjęs. Ir nors urmu gautos žinios Senukų Panoramai būdavo niekinės, ponas Kuvalda pernelyg nesikrimto. Kartojo, kad ir sekliausia mintelė gali kada nors praversti versle.

Galiausiai ponui Kuvaldai kilo sumanymas ir man užkrauti vieną kitą maišą žinių. Tam reikalui jis nupirko baltą fortepijoną ir mokslo vaidilų. Mokslinčiai turėjo mane išmokyti to, ko ponas Kuvalda dar pats nemokėjo.

 

Francuaza Sagan kartą man yra sakiusi, kad raštą sugalvojo moterys, o skaičius – vyrai. Todėl pirmosios mieliau skaito, o antrieji – skaičiuoja.

Pirmasis mano mokytojas buvo matematikas – pilkas, niekuo neišsiskiriantis senolis žilu peruku. per keletą savaičių jis įkalė man Lopitalio taisyklę, kurios formulę netrukus užsimerkusi ar pažadinta naktį galėjau pirštu išvedžioti ant tualeto sienos:

                 formule.png

Antrasis mokytojas buvo fizikas. Jis vis svaidėsi aforizmais: Dievas yra piktavalis, bet ne ekstravagantiškas; džiaugsmas matyti ir suprasti yra puikiausia gamtos dovana...

Prisipažinsiu, jam teko gerokai pavargti, kol įrodė, kad beždžionei būtina žinoti Niutono dėsnius – visus tris!

 

Trečiąja mokytoja tapo muzikė – tarptautinių konkursų laureatė Mūza; moteris su rožiniu kaspinu ir 5 kg šinjonu ant pakaušio.

Mūza buvo garsi pianistė. Panaši į senutę lėlę, vaizdavo neįperkamą menininkę ir vis skleidė apie save gandus, kad jos gyvenimas suplanuotas dešimčiai metų į priekį. Tačiau kada ponas Kuvalda pamojo pirštu ir pasiūlė kelis maisto talonus, Mūza nedelsdama atlėkė į Senukų Panoramą pamokyti makakos, t. y. manęs.

Mūza, išugdyta Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje, buvo labai ambicinga pedagogė, perfekcionistė. Jau pirmąją pamoką apšaukusi kvaile, ėmė iš manęs reikalauti visokių arpedžių.

Ji man iškart nepatiko. Nors buvo Coliukės ūgio, tačiau tvirta kaip Akropolio torpeda. Netekusi kantrybės, jei tobulai nesugrodavau akordo, Mūza pastverdavo mano plaštaką ir iš visų jėgų daužydavo į klaviatūrą. O jei nepasisekdavo gama, lauždavo riešą. Kartą, pakėlusi kartu su taburete, jau norėjo tėkšti žemėn...

Žodžiu, Mūza buvo labai nekantri mokytoja. Įsivaizdavo, kad jau per antrą pamoką turėčiau groti kaip jos dievinamas Frederikas Šopenas. Be to, Mūza reikalavo – jei tu, makaka, nori būti pianiste! – kasdien po aštuonias valandas skambinti, o naktimis it šamanė įniko hipnotizuoti užkeikimais:

 

                                                Gamos visos – ir chromatinės

                                                 tercijomis bei decimomis

                                                 per 4 oktavas išskiriant

                                                 SUMAŽINTO SEPTAKORDO

                                                 arpeggio – trumpi ir ilgi

                                                 su apvertimais griežtosios (pasirinktinai)

                                                 ornamentinės variacijos...

 

Mūza ėmė mane labai nervinti. Mieliau kimščiau galvon Paskalį ar Einšteino reliatyvumą nei tokatas ar preliudus. Ir nors Mūza kartodavo, kad „muzikos ant kupros neišnešiosi“, ėmiau regzti planus, kaip jos atsikratyti.

Ir čia pravertė chemijos žinios. Tarnaudama degustatore Hipokrato laboratorijoje, mačiau, iš ko daromi ne tik miltukai, bet ir kaukolinis, nuo kurio išgriūdavo net kiečiausi Akropolio daktarai. Receptas, kaip ir visa, kas genialu, paprastas, o šio gėrimo bidonai keliaudavo tiesiai iš laboratorijos į Šiaurės Atėnų prekyvietes.

Šiam mirtinam nuodui pagaminti reikėjo pigaus langų ploviklio ir šiek tiek obuolių acto. Šių komponentų buvo galima nesunkiai susiveikti Senukuose. Be to, su Domkratu per pertraukėles vaikštinėdama po ozus, pastebėjau, kad ten apstu mėlynųjų kurpelių...

Prisirinkau saują žiedų. Padėjusi šiek tiek pastangų, atliekų konteineryje susiveikiau ir E 621 – natrio gliutomato, populiariai vadinamo skonio stiprikliu.

Pakrovėja Mūza į pamoką narve visada ateidavo su aštuoniais (gautais už talonus) sumuštiniais ir blizgančiu kavos termosu. Minėjo, kad yra priklausoma ne tik nuo maisto, bet ir nuo vandens.

Kai Mūza, prarandanti viltį mane pasiųsti į Šopeno pianistų konkursą, dumdavo iš narvo atgauti dvasinės pusiausvyros, aš paslapčia šliūkšteldavau tirpalo jai į termosą...

Po kelių pamokų Mūza ėmė svirduliuoti, skųstis galvos skausmais, jai sutriko širdies ritmas, nusilpo raumenys. Ji tapo mieguista, mažiau reikli.

Dabar Mūza vis dažniau žiopčiodama gaudė orą ir vis mažiau domėjosi mano barbenimu. Netrukus Mūza pamiršo Frederiko Šopeno pianistų konkursą.

Po visų vargų atėjo tikra atgaiva. Dabar galėjau lieti jausmus kaip noriu, todėl fortepijono pamokos man neprailgdavo. Jos tapo įdomios ir prasmingos.

Ypač patikdavo baksnoti vis tą patį klavišą. Išgaudavau įvairiausių niuansų, atverdavau nuotaikų gamą. Bet svarbiausia, Mūza manęs nepertraukdavo, nelaužydavo riešo ir pastvėrusi netrankydavo galvos į klaviatūrą. Kartais atlaidžiai pažvelgdavo, karčiai nusišypsodavo, tačiau netrukus vėl nugrimzdavo į stingdančią melancholiją.

Narve susikūrusi palankias sąlygas, ėmiau eksperimentuoti su šio pasaulio garsais. Tapo smalsu, ar pajėgčiau kėde smogti per klavišus taip stipriai, kad sudrebėtų narvo virbai, išvirstų metaliniai vartai... smagu būdavo klykčiojant šokinėti ant klaviatūros, nagais draskyti stygas, o kartelį, kai sulindau į instrumento dėžę, išstūmusi ten palikau suvenyrą.

Kaip ir reikėjo tikėtis, po savaitėlės Mūza palūžo. Jos šinjonas nusmuko, jėgos išseko, grožio likučiai nublanko. Pažvelgęs į šią muzikos mokytoją negalėjai nė įtarti, kad prieš mėnesį ji grasino iš manęs padaryti žymiausią visų laikų pianistę. Dabar pajuodusi Mūza rymojo šalia virbų, stiklinėmis akimis žvelgė į Senukų Panoramą ir monotoniškai murmėjo tuos pačius žodžius:

 

                                                 Dailus namelis stovi

                                                 Ant kalno ten aukštai.

                                                 Miškus, laukus ir pievas

                                                Pro grotas jo matai...

 

 

XII

 

DOMKRATAS IR KNYGA

 

Nesantaika tarp pono Kuvaldos ir Tėtuko dramatiškai užsitęsė, kovai iššvaistytos milijardinės lėšos.

Jau ne tik Šiaurės Atėnų kuluaruose, bet ir viešai imta kalbėti, kad Akropolis su Senukų Panorama žengia ant prapulties slenksčio. Tačiau net tada, kai, regis, nėra išeities, ji ima ir atsiranda.

Mano Tėtukas, nors ir neturėjo prisipirkęs tiek žinių, kiek ponas Kuvalda, garsėjo jautria uosle ir laukinio žvėries instinktais. dabar šie jam pravertė.

Nuo senų laikų, anot Francuazos Sagan, Prancūzijoje, Kanadoje ir net Afrikos Konge buvo žinoma, kad karas – labai brangus malonumas. Be to, pergalės džiaugsmo neretai tenka laukti ištisus dešimtmečius, o kai kada ir nesulaukti. Tokia galimybė netenkino Tėtuko. Jis užsimanė nugalėti priešą kuo pigiau.

 

                                                 Didi ši kova – dieviškas šis reikalas –

                                                 Už valdžią, už garbę, už pinigus!

 

Laikydamasis principo „staigiai ir dykai“, Tėtukas sumetė, kad senoviškai kariauti neverta. Išsikasti apkasus, apsistatyti patrankomis ir drabstytis sviediniais – tai kvailių užsiėmimas. Juk, logiškai svarstė Tėtukas, yra įvairių būdų pasiekti tikslą. Pavyzdžiui, priešo stovykloje galima sukelti moralinę krizę arba surengti kruviną sąmokslą. Galima priešą – atseit susitaikymo vardan – pasikviesti į svečius. O tada jį nudobti, išversti kiaulės akis ir apsimetus silpnapročiu veblenti, kad įvyko – pardon! – nelaimingas atsitikimas... Prasminga pasiųsti laiške miltukų... Pavyzdžiui, tokiam reikalui tiktų koks polonijus. Tėtukas buvo teisus. Yra tūkstančiai būdų nugalėti priešą.

Vienas pigesnių – nupirkti.

Nupirkti priešą galima ne tik pinigais, bet ir paslauga, dėmesiu. Šią išvadą Tėtukas padarė laukiniais Šiaurės Atėnų laikais, tuomet jam ne visada pavykdavo akimirksniu gauti tai, ko užsigeidė. Didelės išminties ir žinių tam nereikėjo. O sąnaudos – palyginimui – buvo tūkstanteriopai mažesnės.

Tėtukas – visi su tuo sutiko – turėjo pavydėtinai aštrų protą, tačiau buvo be galo naivus. Jis taip ir nesuprato, kad kiekviena pergalė slepia pralaimėjimo užuomazgą.

Tėtukas, nusprendęs įveikti Kuvaldą ir susigrąžinti mane, savo taikiniu pasirinko silpniausiąją Senukų Panoramos grandį – poetiškos sielos Domkratą.

Suuodęs, kad Senukų kamerheras Domkratas (mano liokajus) yra aistringas memuarų mėgėjas, Tėtukas pasiuntė jam – per tarpininkus – prašmatnų „Išlikti žmogumi“ leidimą. Su riebiu autoriaus parašu.

Viešpatie, kaip gavęs knygą naivusis Domkratas krykštavo, kaip strykčiojo po Senukų Panoramą, kaip jis džiaugėsi netikėta dovana. Kaip it vaikas baksnojo pirštu į autoriaus parašą, virš kurio buvo pakeverzota:

 

                                                 Mielam Domkratui

 

Ieškok tiesos! Įsigilink, žmogau, į save; ten slypi gėrio šaltinis, ir jis niekada neišseks, jeigu tu skverbsiesi gilyn!

 

                                                                                                 Autorius

 

P. S. Laukite knygos tęsinio; ji – mūsų gyvenimas.

 

Tėtuko taktika pasiteisino. Palinkėjimas knygoje taip stipriai paveikė jautrios sielos Domkratą, kad šis iš tiesų ėmė „gilintis į save“.

Seniausiai žinoma, tokios savęs paieškos prie gero neveda. Kartais jos baigiasi fatališkai – beprotnamiu arba savižudybe. Francuaza Sagan man sakydavo, kad, anot Deridos, kuo žmogus kvailesnis, tuo aršiau jis ieško tiesos.

Graudu buvo stebėti, kaip Domkratas, pasišovęs surasti gėrio šaltinį, ėmė grimzti ne į save, o į nevilties liūną.

Domkratas jau po pirmųjų savęs paieškų tapo itin uždaras. Nebesirūpino higiena. Įtariu, kad užgyveno utėlių. Šiaip ar taip, parazitai jo nedomino, nes dienų dienomis gilinosi tik į save. Naktį herojiškai nesudėdavo bluosto ir, laukdamas tęsinio, it Šventąjį Raštą skaitydavo „Išlikti žmogumi“.

Vienu metu Domkratui vaidenosi, kad jo ieškomas gėrio šaltinis ranka pasiekiamas, ir jis akimirkai nušvisdavo. Užvertęs galvą žiūrėdavo į įsivaizduojamą visuotinio gėrio saulę ir lyg Mefistofelis kvatodavo.

Laikui bėgant žvengdavo vis rečiau. Kur kas dažniau, pritūpęs šalia Bankomato šventyklos, Domkratas užkaukdavo. Vanodavo save ir klykdavo, kad yra netobulas, seklus, svetimas...

Po mėnesio Domkratas galutinai prarado dvasinę pusiausvyrą, nevalingai, ieškodamas tiesos, ėmė vagiliauti iš Senukų Panoramos iždo. Savigrauža dėl neatrasto gėrio šaltinio naikino jo asmenybę ir pono Kuvaldos turtą.

Negrįžtamai nuėjęs pragaištingu savęs pažinimo keliu, Domkratas netrukus įsikalė į galvą, kad tiesą bei gėrio šaltinį galės atrasti ne tik išvogęs visą Senukų Panoramos turtą, bet ir gavęs „Išlikti žmogumi“ tęsinį. Užsimanė jį kuo greičiau perskaityti, o perskaitęs tikėjosi stebuklingai nušvisti – įsiskverbti į save taip giliai, kad...

Kartą žiūrėdamas Akropolio televiziją – ji Senukų Panoramoje nebuvo uždrausta – Domkratas ekrane išvydo Tėtuką. Šis porino apie Šiaurės Atėnų ateitį, vardijo sunkumus, užgriuvusius Akropolį, minėjo skaičius, dalijosi pranašystėmis.

Laida Domkratui pasirodė ne itin įdomi, panašios „Žinios“ buvo rodomos ir Panoramoje, tik ten pamokslaudavo ponas Kuvalda. Tačiau laidos pabaigoje, lyg šiaip sau, Tėtukas gudriai užsiminė, kad neseniai pabaigė „Išlikti žmogumi“ antrąją dalį. Norintys ją įsigyti jau gali rinktis prie Akropolio vartų su pinigais. Be to, kalbėjo Tėtukas, tiražas ribotas, o knygą jis paskyręs savo mylimajai dukrelei Bordo, kurią labai norėtų pamatyti ir, žinoma, susigrąžinti iš Senukų Panoramos nelaisvės.

Nežinau, kokios audros pašėlo Domkrato sieloje, įtariu, kad čia neišvengta romantiškos dilemos: kas svarbiau – pareiga Senukams ar jausmai?

Vakare, kai Kuvaldos pasamdytas šaltkalvis mane mokė traktorių ir kombainų anatomijos, narve pasirodė įsiaudrinęs Domkratas susitaršiusiais plaukais, išsprogusiomis akimis.

– Supranti, makaka, – prabilo Domkratas, – tik atsiradę nesuvokiame, kas esame. Tai kiti pavadina mus žmonėmis ar nelaime. Bet tai ne tikrieji mūsų vardai.

Domkratas nutilo ir susimąstė.

– Būtis – tai tapsmas, – po pauzės tęsė. – Gerai, jei akušerė neapsiriko ir mergaitę pavadino mergaite, o berniuką berniuku. O jeigu suklydo...

Domkratas ir vėl nutilo.

– Klaidžiojame klystkeliais, – padarė išvadą. – Priskirti svetimai lyčiai ar rūšiai, gyvename nesuprasdami, kodėl mums taip bloga. Tik pagalvok, – vis audringiau kalbėjo Domkratas, – jei atėjęs į šį pasaulį būčiau pavadintas vamzdžiu...

Turbūt Domkratas iš manęs laukė atsakymo, tačiau veltui.

– Vamzdžiui būtų paprasčiau ieškoti tiesos. Norėdamas susigrąžinti žmogiškumą, būčiau kitaip gyvenęs... – Domkratas atsiduso. – Mes kankinamės, ieškome savo tapatybės. O kaip ją rasti, jei dar nesi žmogus! atsakyk man, – vis paslaptingiau kalbėjo Domkratas, – kuo manosi esąs antilopės jauniklis, kurį žindo lašiša?.. Ir kaip pavadinti lašišą, jei ji atsisako neršti?..

Nespėjau apie tai pagalvoti, nes Domkratas kalbėjo toliau.

– Mes klaidingai vadinamės. Po šventuolio oda ar žuvies žvynais slepiasi kiti padarai. Galbūt prieš tave dabar stovi ne Domkratas, o etažerė ar šulinys. O ir tu, makaka, jau seniausiai tapai kažkuo kitu.

Domkratas priėjo arčiau.

– Knyga „Išlikti žmogumi“ man atvėrė akis. Aš praregėjau, – paskelbė Domkratas. – Tėtuko kelias yra sektinas. Jis rado drąsos pasakyti pasauliui, kad yra žmogus!

Domkratas stvėrė mano ranką.

– Pamynęs žmogiškumą, jis išliko žmogus! Tai naujųjų laikų stebuklas! Man būtina sužinoti, kur slepiasi tikrasis mūsų pavidalas! Matai, – trenkė kumščiu sau į krūtinę, – aš dūstu žmogaus kailyje! Jis ankštas, nepatogus! Ir tik Tėtukas pajėgs mane išgelbėti. Jis žino, kaip išlikti žmogumi. Ir tu, makaka, man padėsi...

 

 

XIII

 

ILGA KAIP ŠIMTMEČIAI

 

Senukų Panorama, ne be Domkrato pagalbos, tą naktį skendėjo tamsoje.

Apsidairęs, ar ramu, Domkratas paslapčia atrakino narvą.

Vogtu turtu papirkę sargybinius, mes atsidūrėme už Senukų Panoramos vartų. Žvaigždės mums rodė kelią. Ėjome Akropolio link.

Pakeliui aš mačiau gūdžius kaimus, ištuštėjusius bažnytkaimius, griuvėsiais virtusias Maksimų gyvenvietes. Šalikelėse stovėjusios bankomatų koplytėlės buvo išniekintos. Prašmatnios greitojo kredito kontoros – sugriautos. Iš bankų likę tik griaučiai, jie stovėjo išdaužytais langais, o biržose karaliavo žiurkės.

Keista buvo regėti nuniokotą kraštą. Atrodė, kad čia siautė ne krizė, o giltinė. Žudikas defoltas jau buvo visai greta Senukų Panoramos vartų.

Su Domkratu mes ėjome ne dieną ir ne dvi. Nakvodavome terminaluose, nuo Kuvaldos seklių slėpdavomės apleistose pinigų saugyklų šachtose.

Nuotaika buvo šiaip sau. Jaučiausi pavargusi.

Įsisvajojau apie bananus, užsimaniau gerti. Tačiau Domkratui mano norai buvo nė motais. Viena ranka prispaudęs prie širdies knygą, o kita nepaleisdamas manęs, jis it šventas Kristoforas brido per pelkes, kopė į šiukšlių kalnus, pasiryžęs pasiekti tikslą – gauti iš Tėtuko antrąją prisiminimų dalį ir sužinoti, kaip išlikti žmogumi.

Vieną naktį nakvojome išsprogdintoje degalinėje. Įsitaisę guolį tarp metalo laužo, ketinome valandėlę nusnūsti, kad prašvitus vėl patrauktume link Akropolio. Tačiau sumerkti akių nepavyko.

Šalimais išgirdau paslaptingus balsus. Šnabždėjosi vyrai. Atidžiau įsiklausiusi, atpažinau viršilos Vertelkos baritoną.

Vertelka savo bendrams bubeno, kad taip gyventi tapo nepakeliama. Atseit Tėtukas pamišo, todėl likti Akropolyje nėra prasmės, verčiau plėšikauti.

Įsikalbėjęs Vertelka dėstė apie nesumokėtus mokesčius, skolas, Tėtuko paslėptą pelną, beprasmes ambicijas. Minėjo nuoskaudas, kurias patyrė ištikimai tarnaudamas apsaugos vadovu.

– Jis tik reikalaudavo, bet nieko neduodavo, – šnekėjo Vertelka. – O ką tas pirdžius gali duoti, jei pats plikas? Tas karas su Senukais visus mus nuskurdino...

– Gyveno apšašęs trofėjais, bet su mumis nesidalijo, – antrino Vertelkai jo bendras, tai buvo vienas iš daktarų. – Pusę metų tas senis nemoka atlyginimų. Kaip gyventi? Kaip išmaitinti šeimą?.. – neslėpė nuoskaudų.

– Vos galą su galu suduriu. Aš nuėjau pas jį į kontorą ir sakau, – prisijungė prie pokalbio trečias, – sumokėk. Tai, žinai, ką man atsakė?.. Nereikia tiek išlaidauti.

– Nepasotinamas. Labai godus pinigams, – įsijungė dar vienas daktaras. – Jam nėra nieko šventa. Žmogus jam – tuščia vieta.

– Kapitalistas, – iškošė pro dantis kažkuris daktaras. – Banditų banditas.

– Paprašė manęs užversti dėdę iš Norfos. Gerai, sakau, duok, Tėtuk, avansą. Jis išsitraukė piniginę, rodo – tuščia. Matai, atseit nieko šiandien neturiu, rytoj sumokėsiu. Po savaitės ateinu atlikęs darbą, sakau: tu man, Tėtuk, skolingas tiek ir tiek. O jis: nieko nežinau, nieko nežinau...

– Blogai baigs. Kuvalda jį sunaikins.

– Mes patys jį pakasim.

– Na, užteks, vyrai, karščiuotis, – pertraukė Vertelka daktarus, – pakalbėkime verčiau apie mergas...

Užsnūdęs Domkratas apsivertė ant kito šono.

Išgirdę gelžgalių bildesį, daktarai staiga liovėsi kalbėję. Minutėlę gulėjau sustingusi, iš baimės meldžiausi.

– Kas čia?.. – apšvietęs mane žibintuvėliu nustebo Vertelka. – Ateik čia, bjaurybe!.. – įsakmiai riktelėjo.

Išgirdusi komandą, instinktyviai pašokau. Pasimaišius proteliui, ketinau stačia galva pulti prie Vertelkos kojų, tačiau staiga susivokiau, kad nebesu jo dresuojama kalė. Prisimindama senas nuoskaudas, pasirengiau kovai ir karingai iššiepiau dantis.

Pajutęs pavojų, prabudo Domkratas. Prisidengęs knyga, atlaikė netikėtą lazdos smūgį per galvą.

Kad ir užklupti Vertelkos smogikų, netrukus perėjome į kontrpuolimą. Domkratas, iš pradžių it skydu gynęsis „Išlikti žmogumi“, keletą kartų taikliai įspyrė vienam daktarui.

O aš darbavausi šarvuota žiniomis galva. Negaliu paaiškinti, iš kur atsirado jėgų. Turbūt turėčiau būti dėkinga Makako genams, nes, pajutusi pavojų, virtau bebaime kovotoja, o Vertelka man ėmė rodytis kaip apgailėtinas menkysta, su kuriuo žaidžiau it katė su pele.

Smogusi gal penktą kartą Vertelkai į pasmakrę, su pasigėrėjimu stebėjau, kaip jis susmunka. Vargšas turbūt pagalvojo, kad tuo jo kančios baigsis, tačiau aš – magaryčioms – atsakančiai pliaukštelėjau jam delnais per ausis.

Sprogus būgneliams, Vertelka apkurto. Apsiseilėjęs meldė manęs pasigailėti. Bet pasigailėjimo – mano širdis buvo kieta it titnagas – nesulaukė.

Domkratas, ką tik išvertęs iš kojų kelis daktarus, nusprendė Vertelką pribaigti. Pačiupęs gelžgalį, vanojo jį per pečius, strėnas, pasiryžęs sumalti kaulus.

Tai buvo saldi pergalė. Tačiau neilgai ja džiaugėmės. Išguldę smogikus, degalinėje pasilikti neketinome. Kol šie neatsitokėjo, patraukėme tolyn, ieškodami saugesnės vietelės.

 

Naktį tvyrojo rūkas. Žvaigždžių danguje nesimatė. Ėjome, kur akys vedė. Paryčiais, susiradę apleistą dujų terminalą, nutarėme dustelti, nusiraminti.

Vos pritūpiau, terminale išgirdau verksmą. Raudojo didelis vaikas. Nei Domkratas, nei aš negalėjome likti abejingi.

Priėjusi arčiau, pažinau Mongoliuką. Šis, anuomet tvirtas – panašus į graikų Apoloną vyrukas – buvo įsisupęs į skarmalus, susitraukęs. Ašarų išgraužtomis akimis žiūrėjo į mus, nepajėgdamas prisiminti, kur paskutinį sykį matėmės.

Mongoliukas draskė savo ligotą kūną ir vis raudojo.

Kad ir kaip guodėme Mongoliuką, nepajėgėme jo nuraminti. Tik tada, kai Domkratas, nebežinodamas, ko griebtis, balsu perskaitė ilgoką ištrauką iš Tėtuko „Išlikti žmogumi“, Mongoliukas šiek tiek apsiramino ir netrukus mane atpažino. Po kurio laiko – Domkratą. Jis nepyko dėl kadaise suknežintos kaukolės. Atvirkščiai, Mongoliukas šypsojosi geraširde idioto šypsena.

Ir nors vargšeliui buvo gerokai pasimaišę, iš nerišlaus pasakojimo supratau, kad Mongoliukas jau ne pirmą mėnesį valkatauja. Užgriuvus sunkiems laikams, buvo priverstas palikti Akropolį – Tėtukui nebereikėjo neįgalaus pagalbininko.

– Jis davė pinigėlį... – vebleno Mongoliukas. – ...Mongoliukas pinigėlį pametė... Pinigėlis cvankt... Negeras... negeras Mongoliukas... Mongoliukas kaka... Tėtukas caca... – nekaltino nei dievų, nei pasaulio dėl jį ištikusių negandų kvaišelis.

Staiga jis vėl įsiaudrino. Bijodamas, kad nesusižalotų, Domkratas jam leido atversti kurį tik panorės „Išlikti žmogumi“ knygos puslapį.

Mongoliukas atvertė:

 

Kalėjimo kameroje likome dviese: aš ir mano pelytė.

Po dviejų parų suradau ir trečią gyventoją – stambų vorą. Maitinau pelytę duonele, o ji atsidėkodama nekeldavo triukšmo, bet jei pamiršdavau padėti prie urvelio duonos, tai naktį grauždavo lentą, kol galų gale prabusdavau...

 

Mongoliukas aprimo, paprašė dar paskaityti.

Pasakų senelio balsu Domkratas tęsė:

 

Voras kėlė mažiau rūpesčių. Jis tylėdavo. Jo tinklas – ištemptas kampe, bet jo paties tinkle nesimatė. Tūnodavo sienos skylėje ir stebėdavo. Vos tik įmesdavau į tinklą musytę ar kirkšnutę, voras puldavo iš slėptuvės auką. Suleisdavo mirtiną dozę nuodų... apipindavo auką tinklu... ir vėl grįždavo į slėptuvę.

Vėliau juos abu sutraiškiau.

 

Smagi Tėtuko istorija apie pelytę ir vorą Mongoliuką paveikė migdančiai, jis užsnūdo. Netrukus palaimingai užkriokė ir turbūt ėmė sapnuoti kažką malonaus.

Nutarėme Mongoliukui netrukdyti. Apkamšėme, kad nesušaltų, skarmalais ir pakilome eiti. Kelias link Akropolio buvo tolimas.

 

Visur, kur tik mynėme pėdas, regėjome nualintą žemę, sudegintus miškus, išvogtus gamtos turtus. Šalikelėse it priekaištai mėtėsi pamesti daiktai. Grioviuose gulėjo pašauti traktoriai, išniekintos valtys, suniokoti automobiliai. akligatviuose it dinozaurai amžiams sustojo tralai ir savaeigiai kranai.

Geležinkeliai buvo išardyti, autostrados – išraustos, oro uostai – virtę šiukšlynais. Turtingos sodybos ištuštėjusios.

Mes ėjome per negyvenamą žemę. Stepių tolybėse, susimetę į gaujas, skalijo benamiais virtę šunys.

Domkratas vos tramdė ašaras, klibinkščiavo tylėdamas. Aš taip pat neturėjau ką pasakyti.

Priėjome šulinį. Čia stabtelėję ketinome numalšinti troškulį.

– Nežudykite manęs!.. – atsklido iš dugno riksmas, kai Domkratas paleido šulinin kibirą. – Nereikia!.. – meldė balsas kibirui atsitrenkus į kažką kieta.

– Kas ten? – palinko prie šulinio Domkratas.

– Tik nežudykit! – maldavo. – Aš pats išlipsiu...

Domkratas iškėlė žmogystą. Priešais mus tirtėjo nuogut nuogutėlis pamėlęs vyras. Tačiau užuot pirma pridengęs savo gėdą, puolė ant kelių atgailauti.

– Niekam, nors ir labiausiai prašytų, nebeduosiu mirtinų nuodų... Gyvensiu dorai... Visa, ką čia matysiu ir girdėsiu, laikysiu paslaptyje, nes nėra reikalo viešai paskelbti...

Juk tai Hipokratas, senas mano pažįstamas!

Domkratas padėjo jam atsistoti, atsuko į saulutę, kad sušiltų. Po valandėlės Hipokratas liovėsi tirtėjęs, jo kūnas įgavo rausvą atspalvį.

– Ar manęs nemušite?.. Ar nekankinsite?.. Ar nenužudysite?.. – vis klausinėjo baikščiai dairydamasis į šalis.

– Mes juk žmonės... visada susitarsime... – patikino Domkratas.

– Negeri, labai negeri dalykai darosi, – paklaustas apie naujienas Akropolyje ėmė pasakoti Hipokratas. – Tėtukas visai pasikeitė. Neadekvačiai suvokia realybę. Prarado motyvaciją. Tėtukas griebiasi visko vienu metu, tačiau stojęs akistaton su tikrove tuoj pat išsigandęs pabėga. Su juo nebeįmanoma dirbti. Jau verčiau gyventi šuliny. Tai nebe tas Tėtukas. Mes jo neatpažįstam.

– Bet juk jis žmogus?.. – sunerimo Domkratas.

– Visi mes bent iš dalies esame žmonės. Diogenas statinėje buvo žmogus... Baronas medyje... Aristotelis – kalbėta – žmogus... Sokratas... Hipokratas... Tėtukas iš jų buvo pirmas. Užprogramuotas Akropolio lyderis. Jo pašaukti Atėnai galėjo eiti nors ir į krosnį... Tačiau pažvelkite, kuo virto mūsų šalis... Ir kas už tai atsakingas?.. – baikščiai apsidairė Hipokratas. – Nemuškit... – susigūžė, bet atsitiesęs vėl kalbėjo. – Atėjo laikas pripažinti mūsų vadų klaidas! Laisvieji Šiaurės Atėnai, ar jūs mane girdite?!. – it orakulas prabilo laboratorijos vedėjas, o po minutėlės vėl kasdieniškai tęsė: – Tėtukui aš pasakiau: mes galime turėti nerealius įkainius... kietus principus... tačiau sintetindami šūdą be Mendelejevo neišsiversime. O jis man: nieko, milijonus metų gyvenome be Mendelejevo... Bet aš pasakiau, kad šūdo gamyba – tai ne šūdo malimas, ir mes taip nesitarėm... O jis man atsakė... Bet tada aš jam vėl pasakiau... O jis man... Bet kai parodžiau šūdiną gaminį...

Nesiklausėme Hipokrato. Jo nuoskaudos buvo tokios smulkmeniškos, kad man ir vėl suspaudė širdį dėl žmonijos, užauginusios brolius Liumjerus ir neprilygstamą pantomimos meistrą Marselį Marso, nepranokstamą kompozitorių Guno ir žavųjį Batuoto Katino personažą. Tada pagalvojau, kad Akropolio žmogeliui tereikia patirti menkutę nesėkmę ir jis staiga subliūkšta. Taip atsitiko ir Hipokratui. Gėda.

...Bet juk norint gyventi pagal pašaukimą, svarsčiau, nereikia nei Mendelejevo, nei turtų ar brangių mėgintuvėlių; didžiausias malonumas – džiaugtis darbo vaisiais ir žinoti, kad esi reikalinga...

Hipokratas toliau niurzgėjo, kad gailisi dėl bergždžiai praleistų Akropolio laboratorijoje metų, palaidoto gydytojo talento ir visos tos kriminalinės nesąmonės, į kurią tariamai Tėtukas jį buvo įpainiojęs.

Man pasidarė pikta, norėjau sušerti Hipokratui, užsikimšti ausis.

Domkratui tas inkštimas taip pat pabodo. Pačiupęs akmenį, jis vožtelėjo Hipokratui per galvą, kad užsičiauptų.

Kada nutilęs daktaras susmuko, Domkratas ėmė teirautis, ar toli dar Akropolis.

– Nemuškite... – it menkysta vėl ėmė melsti Hipokratas. – Jei eisite pagal saulę – sugaišite... Jei pagal mėnulį – užtruksite... O pagal žvaigždes – Akropolis yra visada mumyse... – kliedėjo senolis.

– Šlykštus tipas, – užsimojo akmeniu Domkratas. – Miegok ramiai... – palinkėjo įversdamas atgal į šulinį. – Eisime, makaka, pagal žvaigždes... – nusprendė.

 

 

XIV

 

IŠ SKAUSMO MAN VERKĖ ŠIRDIS

 

Dangumi plaukė liūdesio pritvinkę debesys. Vos kirtome administracinę sieną, Akropolis man atsivėrė kaip merdėjantis pasaulio užkampis, pati gūdžiausia skylė.

Sodai, brandinę „Wrangler“ džinsus ir „Versaci“ palaidines, – iškirsti. Vertybinių popierių tvenkiniai – užakę. Dujotiekiai – išardyti. Naftos gręžinių bokštai – sugriuvę.

Turgaus vėliavos buvo gedulingai nuleistos. Akropolio vartai – išversti. Išsekusiose paskolų jūrose – nė vieno tanklaivio. Visur buvo pridygę apgailėtinų emigracijos agentūrų.

Aukštuomenės – torpedų, daktarų ir panašiai – Šiaurės Atėnuose nebeliko. Kažkada orūs Akropolio piliečiai po ištuštėjusią turgavietę tipeno it pridėję į kelnes. Visur, kur tik ėjome, girdėjosi aimanos, sklido dejonės.

Akropolyje niekas nieko nebepirko. Pirkėjai išnyko. Praeityje apsukrūs ekspeditoriai, sumaniausi prekių žinovai it vaiduokliai slankiojo užžėlusiais takais, praradę viltį sugundyti kokį kvailį, kad šis įsigytų užsigulėjusią griovyje šiukšlę.

Tėtuką aptikome sėdintį varganoje pašiūrėje. Jis, nustekentas garažo dėdžių, nusigyvenęs, atrodė dramatiškai. Pirma, kas krito man į akis, tai nudraskyti šašai, iškritę dantys ir gedulingai nukabinta nosis. Išbadėjęs, įsisupęs į draiskalus, jis kažką vogravo apie kerštą Senukų Panoramai, minėjo pasaulio pabaigą ir piktavalius prancūzus, kurie atseit kalčiausi dėl užgriuvusių bėdų...

 

                                                 Norėčiau tarnauti Akropolyje

                                                Dabotoju

                                                 Sėdėčiau pasnausdamas kamputyje

                                                 Melsvu švarkeliu aprengtas

                                                 Žmonija eitų

                                                 Ir aš nebeturėčiau rūpesčių...

 

Bet vos tik Tėtukas išvydo mane, pritilo deklamuoti. Suspindėjo traiškanotos jo akys. Staiga čiupo mane į glėbį, šūktelėjo iš laimės ir nedelsdamas ėmė kurti drąsius planus, kaip galėtų išbristi iš jį užklupusio skurdo.

Beverčių akcijų ir obligacijų šiukšlyne susirado nušiurusį žurnalą. Paseilinęs vertė puslapius, braukė pirštu žemyn per sąrašą, murmėdamas it beprotis keistus vardus: Giunteris Ketvirtasis... Maksimiljanas... Dorkas... Tobis Rysas...

Pamatęs ne tokį Tėtuką, kokį įsivaizdavo, Domkratas įsidrąsino nutraukti jo veblenimą, mat jam vis dar rūpėjo išlikti žmogumi. Deja, Tėtukas buvo kurčias Domkrato klausimams. Jis ir toliau paslaptingai šnabždėjo: žiurkėnas Rolandas... šnauceris Šulcas... asiliukas Benas... avinėlis Frančeskas... briedis Eugenijus...

Supratau, kad su Tėtuku deramai nepasišnekėsiu. Pritūpiau prie jo, prisiglaudžiau. Norėjau šiek tiek pradžiuginti, todėl ėmiau blusinėti.

Viešpatie, ko tik ten po skarmalais neaptikau! Ten buvo ir aptingusių blusų, ir riebių utėlių, judrių kirkšnučių ir net blakių. Įtariau, kad atidžiau pasiraususi netrukus aptiksiu ne tik kaltūnų giraites, bet ir išalkusių kraujasiurbių koloniją.

– Dabar viskas pasikeis, – kalbėjo apėjęs niežais Tėtukas. – Tu sugrįžai... O dviese mes – neįveikiama jėga. Mūsų nenugalės nei Kuvalda, nei tas prancūzų lėktuvnešis „Mistralis“, nei kiti Akropolio priešai.

Nesiginčijau. Džiugu buvo, kad Tėtukas atgauna viltį.

– Visada galvok apie Akropolį kaip apie gyvą būtybę, turinčią ne tik kūną, bet ir sielą, – patriotiškai man aiškino Tėtukas. – Stebėk, kaip Akropolyje viskas sukasi. Žiūrėk, kaip įvykiai lemia vienas kitą. Kaip viskas susiję ir susipynę. Laisva valia atsiduok Akropoliui. Tegu Šiaurės Atėnai verpia tavo likimo siūlą, kaip tik nori...

– Bet kaip išlikti žmogumi? – įsidrąsinęs vėl ėmė klausinėti Domkratas. – Jūs savo nemirtingoje memuarų knygoje taikliai rašote, kad... – ėmė ieškoti citatos. – Ar jūs žmogus?.. Kada supratote, kad juo tampate?.. Kaip išliekate?.. Kiek tam reikia valios?.. O kur žadėtas tęsinys?.. Kur knygos tęsinys?!.

– Manau, jei ne Tobis, tai tinkamiausias bus avinėlis Frančeskas, – nesiklausydamas Domkrato vienašališkai nusprendė Tėtukas. – Taip, nekaltas... avinėlis Frančeskas, – pakartojo ir užsimerkęs ėmė it Homeras deklamuoti:

 

                                                 Liūdnas sodas žiemą

                                                 Žvėrys išslapstyti, narvai ištuštėję

                                                Tik lokys duobėj rąstą drasko

                                                 Tigrė už grotų...

                                                 Pašiūrėj papūgėlės glaudžiasi

                                                 Viena ant kitos sušokusios, sparnais muša

                                                 Smagiai čirškia giminę tęsdamos

                                                 Kaip jums... Ir kaip jums, bl…, negėda!

                                                 Negirdi

                                                 Kai pamėlęs nuo šalčio Tėtukas

                                                 Papūgėlėms papila lesalo...

 

Nei aš, nei Domkratas – tą akimirką nieko nesupratome.

 

 

XV

 

TĖTUKO PLANAS

 

Naktį miegojau itin prastai. Įsitaisiusi apleistame žiurkių lizde, sapnavau košmarą: labai piktą generolą de Golį ir klastingą Dantoną, pasileidusį Maratą ir velionį Pompidu. Visi jie iš manęs kažko norėjo, gundė ananasais, jerubėmis...

Ryte, kai pabudau išpilta šalto prakaito, Domkratas karštligiškai vartė „Išlikti žmogumi“, o Tėtuko galvoje jau buvo susiklostęs planas. Jis – nepatikėsit – sugalvojo mane ištekinti!

Sumąstęs, kaip išbristi iš skurdo, ėmė saldžiai kalbėti apie avinėlį Frančeską. Anot Tėtuko, tai būtų puiki partija – paskutinis šansas.

Avinėlis Frančeskas, iš turtuolės paveldėjęs kelias aukso kasyklas, tuziną naftos gręžinių bei monetų kalyklą, valdė didžiulį turtą. Gyveno atsiskyręs, vienišas, nevedęs. Ir nors pretendenčių į nuotakas jam nestigo, Tėtukas buvo įsitikinęs, kad išvydęs mane Frančeskas neatsispirs.

Nenorėčiau tvirtinti, kad Tėtuko planas mane sužavėjo. mieliau tekėčiau už asilėlio Beno ar karoso Motiejaus. Bet nedrįsau Tėtuko liūdinti, mat šie kartu sudėjus nebuvo tokie turtingi kaip Frančeskas.

Frančeskas... Tikras aristokratas. „Aukštuomenės žiniose“ rašyta, kad jo protėviai priklausė Betliejaus bandai. Geltonoji spauda teigė, kad Frančesko protėvis net stovėjo prakartėlėje, šalia kūdikėlio Jėzaus. Aš, žinoma, šiais gandais netikiu, tačiau ir negaliu paneigti.

– Pažiūrėk, argi jis ne dailus, – Tėtukas rodė Frančesko nuotrauką „Gyvulių ir žvėrių“ žurnale; Frančeskas, išpuoštas įvairiaspalviais kaspinėliais, stovėjo šalia klonuotos avelės Doli. – Tai svajonių jaunikis. Bukas. Nieko neišmanantis apie verslą, mūsų Akropolio ekonomiką. Jis sugeba tik bliauti. Jei išdegs, mes netrukus ir vėl suklestėsime. Tu tapsi mano karaliene.

Besąlygiškai tikėjau Tėtuku, nes jis man visada linkėjo tik gera. Be to, tapti karaliene man neatrodė paika. Juk karalienės yra gerbiamos. Ir nors prisiminusi Mariją Antuanetę kiek sudvejojau, tačiau pritariamai linktelėjau, leisdama suprasti, kad neprieštarausiu Tėtuko valiai.

Tėtukas, ne paslaptis, visada veikdavo itin apgalvotai. Ir nors šachmatų žaidimo subtilybių neišmanė, tačiau gyvenime numatydavo keliolika ėjimų į priekį.

Pasiknisęs skuduruose,Tėtukas susirado juodai dienai saugotą „auksinę“ dujotiekio akciją. Ją užstatęs lombarde, tikėjosi gauti šiek tiek grynųjų. Už juos sumąstė pasamdyti daktarą Frankenšteiną – garsiausią pasaulyje plastikos chirurgą, kuluaruose vadintą Mėsininku. Jis turėjo mane išdailinti, kad Frančeskui nekiltų dvejonių, jog esu jo išrinktoji.

Užsikrėtęs Tėtuko entuziazmu, Domkratas taip pat prisidėjo prie šio reikalo – išvertęs kišenes, iškrapštė ką pavogęs iš Senukų Panoramos iždo.

 

Daktaras Frankenšteinas, ritualinis skerdikas, garsėjo kaip auksinių rankų specialistas. Sklido gandai, kad jo pacientės – princesė Diana, valstybės sekretorė Madlena, kanclerė Angelė ir net karalienė Margo.

Daktaras Frankenšteinas buvo itin populiarus žmogus. Visos pasaulio gražuolės ir negražuolės jo geidė. Jį kviesdavo į prašmatniausius namus, jo draugija didžiavosi ne viena oligarchų šeima ar aristokratų giminė. Sakoma, kad daktaro Frankenšteino gyvenimas suplanuotas net iki pasaulio pabaigos, ir jis niekada neturės laisvo laiko... Vis dėlto Tėtukas, pasitelkęs klastingus ryšius ir senas pažintis, jį pasikvietė į Akropolį.

Daktaras Frankenšteinas, prieš dešimtmetį įtikėjęs, kad yra neprilygstamas plastikos chirurgas, elgėsi ypač arogantiškai. Mūvėjo smailianosius kaubojaus batus su sidabriniais pentinais, demonstratyviai rūkė cigarus draudžiamose vietose, niekada nesiskyrė su „Jegermeisterio“ buteliuku ir buvo kaip du vandens lašai panašus į vokiečių filosofą Martiną Haidegerį.

Frankenšteinas, atskridęs asmeniniu lėktuvu, kuriame įrengta operacinė, iš pradžių spjaudėsi ir raukėsi, išvydęs mūsų skurstantį kraštą. Tačiau Tėtukas, atgavęs dvasinę pusiausvyrą, atgaivintas vilties įveikti skurdą, parodė daktarui jo vietą. Priminė, kad ne laikas pūstis, todėl lai valso ritmu traukia savo sumautus grąžtus, pjūklus ir imasi darbo.

– Aš reikalauju šiek tiek pagarbos, – burbtelėjo prieš užsiversdamas „Jegermeisterį“ Frankenšteinas. – Nesu pratęs, kad su manimi taip kalbėtų. Per savo praktiką nesulaukiau nė vieno nusiskundimo, todėl malonėkite pakeisti toną.

– Kalbėsiu, kaip noriu, nes aš tau moku grynais, – atkirto Tėtukas ir atskaitęs apvalią sumelę pareikalavo, kad ne vėliau kaip po savaitės mano išvaizda būtų sutvarkyta. – Jei musių nutupėtas Snieguolės ir septynių nykštukų veidrodis neprabils žmogaus balsu ir nepasakys, kad Bordo gražiausia pasaulyje, aš nusuksiu tau sprandą, o išrautus pautus suplaksiu ir paversiu omletu, – pagrasė operacinėje, kai daktaras Frankenšteinas ėmė mane ruošti operacijai.

– Bus padaryta, – supratęs, kad turi reikalą ne su Velso princu, patikino Frankenšteinas.

– Judinkis, – profilaktiškai niuktelėjo keliu į subinę daktarui Tėtukas. – Antraip... – pabėrė vėrinį nevartotinų žodžių.

Daktarui Frankenšteinui ėmė virpėti rankos, jo riebus Haidegerio sprandas paraudo. Šiaip ne taip uždėjęs kaukę, jis nugramzdino mane į narkozę.

 

 

XVI

 

IEŠKAU VEIDO

 

– Ar jau viskas baigta? – nubudusi išgirdau pabrėžtinai griežtą Tėtuko balsą. – Pasakok.

– Padidinom smakrą. Atlikom veido tempimą. Įstatėm keletą skruostų implantų, – vardijo išrasojęs Frankenšteinas. Jo veidas buvo išmuštas pilkomis dėmėmis, o kelnės – pilnos iš baimės.

– O ausys? Nosis? Kaukolė?..

– Jos kruopščiai pakoreguotos, – patikino chirurgas. – Be to, operacijos metu pastebėjau nemenką krūtų asimetriją, tai štai – ji dabar pašalinta.

– Ką?! – sunerimo Tėtukas. – Tu nupjovei jai papą?!

– Klaidingai supratote, – saldžiai užčiulbėjo Frankenšteinas. – Abi merginos krūtys liko savo vietoje. Likviduota tik asimetrija.

– Už asimetriją aš tau nemokėsiu. Jei nebus papo, nebus ir tavo galvos. Nusukęs spardysiu kaip kamuolį, o kai atsibos, pamausiu ant kuolo, – pažadėjo Tėtukas. – Supratai?..

– Bet, gerbiamasai, krūtys yra moters seksualumo simbolis, – nepabijojo leistis į svarstymus daktaras Frankenšteinas. – Jos, kaip ir gyvybė žemėje, būna keisčiausių formų ir dar įvairesnių dydžių. Jos skirtingai kvepia, nevienodai liūliuoja, kitos net moka kalbėti ar netgi kažką mąsto. Mūsų planetoje nerasit dviejų vienodų krūtų. Jos visada unikalios, gali būti netikėčiausiose vietose. Ir net ten, kur atrodytų, kad jų nėra, krūtis galima surasti. Įsivaizduokite, kada mirtinai troškina, jos iškyla dykumos horizonte, kitą kartą – bežemio valstiečio trobos ornamente, jų apstu bedugnėse, o ir danguje tarp žvaigždžių galima įžvelgti ne vieną krūtį. Žinoma, šiuolaikiniai žmonės gyvena, deja, ne su krūtimis ar subinėm, o su internetu, todėl – neišvengiamai – jiems trūksta dvasingumo. Tačiau mūsų pareiga padaryti taip, kad šios kūno dalys džiugintų ne mažiau nei internetas ir negramzdintų į neviltį. Kartą, būdamas Šiaurės Atėnų pasienyje, aš operavau...

– Užteks, – pertraukė Frankenšteiną Tėtukas. – Tu nori pasakyti, kad su Bordo papais viskas O. K.?

– Žinoma!

– O visa kita?

Frankenšteinas demonstratyviai atsiduso.

– Ten, kur galėjome, nusiurbėme riebalus, – lenkė pirštus daktaras. – Pašalinome uodegikaulį. Depiliavome nereikalingus plaukus. Siekdami kuo didesnio vizualinio efekto, į sėdmenis suleidome parafino. Pakoregavome gomurį. Pakeitėme balso stygas. Panaikinome tuos nelemtus tris DNR procentus, skyrusius šimpanzę nuo žmogaus. Bet svarbiausia, kad beždžionės dvasią pavertėme žmogaus siela! – atliktu darbu puikavosi Frankenšteinas.

– Rodyk, – įsakė Tėtukas.

Daktaras Frankenšteinas, tarsi atidengdamas kokį paminklą, timptelėjo virvelę. Nuo manęs nukrito balta paklodė.

Įsivyravo nejauki tyla.

Stovėjau sustingusi kaip statula. Tėtukas taip pat nejudėjo.

Pagaliau Tėtukas atsargiai apėjo patyliukais aplink mane keliolika ratų. Vėliau įsidrąsino – pauostė, pažnaibė šlaunį, pliaukštelėjo delnu per sėdmenis, pagraibė papus. Įsitikinęs, kad pakankamai stangrūs, timptelėjo už spenelių. Nepasakyčiau, kad man tai patiko, tačiau šiomis aplinkybėmis pasiklioviau Tėtuku.

– O čia kas prisiūta? – susidomėjo Tėtukas.

– Kur?

– Ogi čia, – bedė pirštu į papilvę.

Daktaras Frankenšteinas gerokai truktelėjo savo „Jegermeisterio“. Kad būtų drąsiau, užsirūkė cigarą.

– Kas čia? – pakartojo klausimą Tėtukas.

– Tai papildas. Jis nemokamai... – išpūtė dūmų debesį Frankenšteinas.

– Aš čia matau ne vieną.

– Vienas ilgas ir du apvalūs – klasikinė forma, – ore nupiešė Frankenšteinas. – Tai mano firminis ženklas, kokybės garantas, – vėl gurkštelėjęs „Jegermeisterio“ prisėdo ant operacinės stalo. – Visoms pacientėms jį palieku. Panašų turėjo ir premjerė Indira Gandi, ir Tailando princesė, ir žymi prancūzų rašytoja... O dar Europos komisarė, valstybės sekretorė ir net kanclerė...

– Nedelsdamas pašalink, – pareikalavo Tėtukas.

– Tai neįmanoma. Audinius jungia gyvybiniai saitai. Vos paliesiu, pacientė mirs. Tai mano autorinių teisių apsauga. Šį kartą – įvertinkite – nepagailėjau medžiagos – dvidešimt centimetrų! Žinote, kokie dabar sunkūs laikai, – nuo „Jegermeisterio“ daktaras Frankenšteinas pasijuto laisviau. – Be to, kiekvienas apsišaukėlis taikosi tobulesnį kūrinį pavogti arba sugadinti. Pluši, prakaituoji operacinėje, o koks šundaktaris – laba diena, kvietėte? – skalpelio pjūviu ima ir nurėžia tavo triūsą. Ne, brangieji, taip nebus, mano kūrinių nepaliesit. Ir jūs, gerbiamasai Tėtuk, tai atminkite, jei norite turėti savo padarėlį gyvą.

– Aš tave užmušiu! – neteko savitvardos Tėtukas.

– Gąsdinkite, kiek tik norite, – užsikėlęs koją ant kojos vis ramiau kalbėjo daktaras Frankenšteinas. – Iš Jungtinių Tautų Asamblėjos pirmininkės meilužio – dėl kažkokių niekingų penkių centimetrų – esu ir ne tokių žodžių girdėjęs. Išvadino mane smirdančiu ožiu, ir ką – bobelė nesiskundžia... dažnai kalba per televizorių... moko pasaulį išminties...

– Dink man iš akių! – užriko Tėtukas. – Prasmek skradžiai žemę! Mėsininkas!!!

– Tik be rankų! Valdykitės!

Tėtukas čiupo mane. Išeidamas stengėsi kuo garsiau trenkti lėktuvo durimis. Deja, užsispyrusios durys nepakluso.

Kiek vėliau, kai lietui pliaupiant sėdėjome pašiūrėje, jis ėmė gailiai raudoti. Po valandėlės Tėtuko raudą nustelbė perkūnija. Aš – naujai gimusi – užverčiau galvą ir pažvelgiau į dangų. Daktaro Frankenšteino lėktuvas kilo aukštyn. Apsukęs kelis ratus aplink Akropolį, pagaliau dingo iš akiračio.

Tą minutę, prisipažinsiu, buvau pasiruošusi daug ką atiduoti, kad sužinočiau, kas taps kita daktaro Frankenšteino paciente.

 

 

XVII

 

ŽLUGUSIOS VILTYS

 

Jei ne tie papildomi centimetrai, daktaro Frankenšteino atliktas darbas būtų buvęs nepriekaištingas. mano oda tapo skaisti, glotni ir švelni, kūno linijos – geidulingos, o dailaus veido galėjo pavydėti ne vienas garsiausias Prancūzijos modelis.

Pasvarstęs Tėtukas apsiramino. Nusprendė, kad į prisiūtas „detales“ nekreipsime dėmesio.

Nieko nepaaiškinęs, čiupo iš Domkrato „Išlikti žmogumi“ ir išplėšė knygos puslapį. Pasisodinęs mane priešais, ėmėsi piešti. Pertraukėlės metu prasitarė, kad portretu ketina sugundyti Frančeską ir jo turto valdytojus. Prisipažinsiu, nustebau supratusi, kad Tėtukas turi dailininko talentą.

Piešė Tėtukas kaip tikras meistras. Susiradęs Akropolio aukure anglių, zulino ir trynė, brūžino ir skuto. Nepavykusius piešinius draskė ir plėšė vis kitą knygos puslapį.

Po valandėlės liko patenkintas darbu, nors portreto man taip ir neparodė. Paslėpęs skarmaluose, burbtelėjo, kad lauktume jo po savaitės kitos, o pats nedelsiant leidosi pėsčiomis link avinėlio Frančesko rezidencijos. Atsisveikindamas sušuko:

PAVARGAI BŪTI PRIEKALU, TAPK KŪJU!

Likusi su Domkratu, kuris, praradęs knygą „Išlikti savimi“, puolė į neviltį ir todėl lyg apsėstas viduriavo, neturėjau, ką veikti. Mintyse vis skaičiuodavau aveles. Po tūkstančio kito užsnūsdavau. Prabusdavau ir vėl skaičiuodavau. Net nepastebėjau, kaip praslinko laikas.

Pagaliau Tėtukas grįžo. Nors ir mirtinai nusikamavęs, tačiau gero ūpo. Prisėdęs pašiūrėje, ėmė pasakoti apie nuveiktus darbus.

Tėtukas dėstė, kad kelionė nebuvo tokia paprasta, kaip mes su Domkratu galėjome įsivaizduoti. Neturėdamas kompaso, stepėje ne kartą paklydo. Klaidžiojo po plėšinius. Ėjo per taigą iš pradžių pagal saulę, vėliau džiunglėse orientavosi pagal žvaigždes. Pritrynęs pūsles, kruvinomis kojomis silpnumo akimirkomis neretai pagalvodavo, kad nesuras Frančesko.

Vieną dieną, saulei pasiekus zenitą, staiga dykumoje išvydo įstabaus grožio miražą. Tėtukas matė kupolus ir raketas primenančius minaretus, ten buvo daug dramblių ir žalumos, tekėjo žalio vyno upės, o iš žemės gelmių tryško aukso šaltiniai. Sukaupęs paskutines jėgas jis prišliaužė prie miesto, kuriame rezidavo Frančeskas.

Iš pradžių Tėtuko nenorėjo įleisti pro vartus. Sargybiniai, pamatę jo apgailėtiną išvaizdą, piktai šaipėsi, manė, kad tai ne Tėtukas, o valkata. Bet Tėtukas buvo atkaklus. Parodęs keletą iškalbingų tatuiruočių ant krūtinės, nedelsiant buvo palydėtas pas reikiamus žmones.

Gėrė Tėtukas su avinėlio Frančesko vadybininku ne dieną ir ne dvi. Iš pradžių anyžių degtinę, čiobrelių likerį, vėliau brendį, alų, galop samanę, absentą... Vis rodė mano portretą, o kada sugėrovą aplankė baltieji arkliai, sukirto dėl būsimų sužadėtuvių.

Nespėjęs išsiblaivyti patraukė atgalios. Ir štai jis vėl Akropolyje – su puikiomis naujienomis.

– O ar teko sutikti Frančeską? – pasidomėjau.

– Tariausi su Gibonu, – atkirto Tėtukas. – Avinai – verslo balastas. Tai žemės piktžolės, – šiek tiek pagalvojęs papildė mintį.

 

Gibonas – Frančesko turto valdytojas – buvo nedidukas žmogeliukas, smulkaus sudėjimo kupriukas; anksčiau jis dirbo Frančesko šeimininkės – milijardierės Flioros liokajumi. Po trečios taurelės Gibonas dažniausiai lūždavo, o iki tol vapėdavo nesąmones, tad nesunku suprasti, kodėl Tėtukas taip šauniai pasirodė sužadėtuvių derybose.

Gibonas, be visų Frančesko turto valdymo pareigų, turėjo aistrą – jis buvo fanatiškas grybautojas. Grybaudavo ne tik rudenį, bet ir žiemą, ankstyvą pavasarį. Panašiai kaip šiuolaikiniai žvejai, jei rasdavo miške grybą, neraudavo jo, bet nufotografuodavo, o tada atsiklaupęs pabučiuodavo ir palikdavo kirmyti.

Kai atvykome su Tėtuku į Frančesko rezidenciją, mus pasitiko nesvetingai nusiteikęs Gibonas. Sunku suprasti, kas dėjosi kupriuko galvelėje ir ką jis prisiminė apie derybas, tačiau kai Tėtukas pamosavo painiu kontraktu, kur buvo jų abiejų kruvini parašai, Gibonui nebebuvo kur trauktis.

Tėtukui ir Gibonui audringai pasitarus, buvo nutarta, kad prieš iškilmingą sužadėtuvių ceremoniją man ir Frančeskui vertėtų apsiuostyti.

Neslėpsiu, atrodžiau atsakančiai: po pedikiūro, manikiūro, cheminio sušukavimo, burnos higienos... O dar efektinga šukuosena, išmarginta vaivorykštės spalvomis. Be to, pas Frančeską atėjau nuoga...

Avinėlis Frančeskas buvo laikomas paauksuotame garde, po didingu dangaus skliautu. Čia jam nieko nestigo: turėjo dailias ėdžias, bevielį interneto ryšį, dešimtis mobiliųjų telefonų, kabelinę ir palydovinę televiziją, daugybę gražuolių avelių nuotraukų ir pavydėtinai puikias aptarnavimo paslaugas. Tiesos dėlei reiktų pastebėti, kad patogiai gyvendamas nesivargino gamtinių reikalų atlikti tam skirtoje vietoje, todėl garde buvo pilna Frančesko spirų.

Kai įžengiau į gardą, Frančeskas savo skelta naga kapstė spirų kalnelį. Taip buvo įsijautęs, kad nepastebėjo, kaip atsidarė ir užsivėrė gardo varteliai. Stypsojau valandėlę suglumusi, nežinodama, kaip elgtis. Laukiau, kol mane pastebės. Deja, Frančeskas nekreipė jokio dėmesio.

Turėdama laiko, ėmiau atidžiau apžiūrinėti būsimą sužadėtinį.

Frančeskas... Tai buvo ne vakar ar užvakar subrendęs avinas, jei atvirai – nupirdęs senis. Akivaizdu, kad „Gyvulių ir žvėrių“ žurnale, kuriame mačiau jo portretą, nemažai padirbėta „fotošopu“.

Žodžiu, Frančeskas buvo nusikalstamai senesnis nei nuotraukoje, o jo praretėjusi vilna, kitaip nei fotografijoje, neatrodė auksinė ir patraukli. Be to, avinas buvo vienaragis. O ir tas ragas, būkim atviri – jei tai pasididžiavimas – stirksojo apsilaupęs ir menkas. Kojos taip pat atrodė kažkokios kreivos, tikėtina, ligotos. Po kaklu turėjo pasikabinęs kryželį ir kvailą varpelį, kuris retkarčiais sutilindžiuodavo.

Pailgas Frančesko snukis, mano nuostabai, neturėjo nė krislelio intelekto. Tai buvo ne svajonių jaunikis, o paprastų paprasčiausias avinas, kokių visais laikais pilna bandose. Ėmiau abejoti, ar išties jo protėviai stovėjo prakartėlėje, kurioje gimė Išganytojas...

Neapsikentusi sukosėjau. Frančeskas vis kapstė savo spirų krūvą. Matyt, turėdamas tiek trūkumų, buvo dar ir kurčias. Neketinau ilgiau laukti, priėjau arčiau. Nestipriai sušėrusi per kuprą, vyliausi sulaukti dėmesio.

Kai Frančeskas į mane atsisuko, supratau, kad jis žabalas. Be to, žvairas, todėl buvo sunku atspėti, į kurią pusę žiūri ir ką mato.

– Labas, Frančeskai, – pasisveikinau. – Aš tavo sužadėtinė.

Avinas nesuprato. Ir vis dėlto susidomėjo manimi, bakstelėjo snukiu į pilvą.

Kai Frančeskas mane palietė, kažkas dilgtelėjo po krūtine. Kūnu perbėgo virpuliukai. Antrą kartą paliesta, pajutau, kaip užkaista skruostai, ima drebėti keliai, kažkas manyje tvenkiasi, auga, stojasi...

– Na, ką tu, Frančeskai, baik... – susidrovėjusi perspėjau, tačiau jis ir vėl manęs nesuprato. Pamokyta Tėtuko, ėmiau deklamuoti:

 

                                                 Tai ne lego, ne sudoku

                                                Auksiniame garde

                                                 Tarp krūvos spirų

                                                 Mano vardas: Bordo!

 

Ir tada Frančeskas įžūliai įsispoksojo į papilvėj Frankenšteino prisiūtą „suvenyrą“. Prigludęs be ceremonijų lyžtelėjo ir staiga – negaliu nutylėti – ėmė po savimi šlapintis.

Kokios mintys sukosi avino smegeninėje, aš nepasakysiu. Bet garsiai nusičiurškęs jis it skerdžiamas užbliovė. Tada, klaikiai išsproginęs akis, lyg būtų išvydęs pasaulio pabaigą, metėsi stačia galva į šalį. Bliaudamas žemiausiais registrais puolė vartų link. Su neįtikėtina jėga juos išlaužęs, pasileido tolyn, skimbčiodamas varpeliu ir begėdiškai barstydamas spirų karoliukus.

 

 

XVIII

 

IR VĖL SVEIKAS, LIŪDESY...

 

Išgirdę gyvulio sukeltą triukšmą, į gardą atbėgo Tėtukas, Gibonas ir jo Co. Supratę, kas čia įvyko, Tėtukas griebėsi už galvos, o Gibonas ėmė trypti kojomis.

Nedelsiant pasiuntęs savo Co paskui spiras barstantį Frančeską, Gibonas ėmė garde siautėti ir priekaištauti mano Tėtukui, atseit dėl šio paikos užgaidos – sutuokti aviną ir Bordo – jis prarado brangų globotinį, o drauge su juo ir ponios Flioros palikimą.

– Naftos gręžiniai... Vamzdynai... Vynuogynai... Bankų aktyvai... Įskaitiniai kapitalai... – niršo Gibonas vardydamas, ko gali netekti. – Jei mano avinas nusilauš koją, aš prarasiu trečdalį, jei dvi – pusę turto! O jei jis griovy nusisuks sprandą – mes tapsime elgetomis!!!

– Nereikia panikuoti, – ramino Tėtukas. – Sužadėtiniams neretai taip atsitinka. Jie apsipras, susitupės. Argi pačiam neteko užsienio filmuose matyti, kaip mergina pabėga iš tuoktuvių? O ir jaunikiai panašiai elgiasi. Bet svarbiausia – pasilakstę visada sugrįžta.

– Nemalk man šūdo! – užstaugė kupriukas. – Niekada taip nebūna! Koks kvailys norės tuoktis su tavo Bordo! Pažiūrėk į jos klyną, tu mane apgavai!

– Nereikia karščiuotis, – ramino Tėtukas. – Niekas jūsų neketino apgauti.

– O tas pakabukas... Jis viso metro!.. Portrete jo nebuvo.

– Dvidešimties centimetrų, – patikslino Tėtukas. – Supraskit, šeimos gyvenime – tai smulkmena. Juk svarbiausia – širdžių kalba.

– Susikišk tą širdžių kalbą! – nesivaldė nykštukas. – Vargšas... Nelaimingas mano Frančeskas... Jis tyras, jautrus, nekaltas, – graudenosi Gibonas. – Ponios namuose jis miegodavo apkamšytas pagalvėlėmis, tarp pliušinių avelių, apsuptas švelnumo ir meilės. Juk mano avinėlis Frančeskas, skirtingai nei kiti gyvuliai, buvo saugomas nuo blogio. Jis išmokytas doros. Religingas. Frančeskas nepažįsta mūsų baisaus pasaulio. Jis tyras kaip krištolas. Tai kūdikio ašara. Pasiklydęs jis pražus gyvenimo labirintuose.

– Tik be panikos, – Tėtukas bandė išlaikyti šaltą protą. – Praalkęs susiras žolės, atsigers iš balos. Grįš sutvirtėjęs, įgavęs gyvenimiškos patirties.

– Nešnekėk nesąmonių! – pertraukė Gibonas Tėtuką. – Frančeskas minta vien triufeliais. Mes jį girdome švęstu vandeniu, kuris atskraidinamas tiesiai iš šv. Petro bazilikos Vatikane! Vietiniai burokai ir runkeliai jam kenksmingi, o nuo paprasto vandens jis mirtinai suviduriuos.

– Išsivalys organizmą...

– Esi beširdis, – piktai iškošė Gibonas. – Tu demonas! – Gibono akyse susitvenkė pykčio ašaros. – Tai vis per degtinę... Per ją, anyžinę, kvietinę... Koks buvau neatsakingas – pasirašiau atiduoti mano mažylį Frančeską... Esu kaltas... neatleistinai nusidėjau... – mušėsi į krūtinę Gibonas. – Daugiau to nebebus, aš nutraukiu kontraktą, – netikėtai nusprendė kupriukas.

– Kaip tai?!

– Dink iš mūsų valdų! – įsistaugė sužvėrėjęs. – Varyk su savo Bordo ir jos stačiu papildu, kad daugiau jūsų nematyčiau, antraip...

– Kas antraip? – įžūliai pasiteiravo Tėtukas.

– Antraip... – Gibonas iššiepė slėptus pabaisos dantis. Pakėlė nuo žemės strypą. Užsimojo. – Žiūrėk... – atsivedėjęs parodė.

Stovėjau it nesava, mirtinai sukaustyta baimės. Niekuo negalėjau Tėtukui padėti.

Nuleistomis rankomis stebėjau, kaip Gibonas – tas urzgiantis pabaisa nykštukas – talžė seną Tėtuką valandą, gal dvi... kol sutemo. Neįtikėtina, kad taikūs grybautojai tokie stiprūs.

Iš pradžių suklykęs, Gibonas keletą kartų pašventino Tėtuką per juosmenį. Vėliau strypu smogė per pečius, pakaušį, kelius. Tėtukas sunkiai išsilaikė ant kojų, stumteltas susmuko prie ėdžių. Bejėgiškai bandydamas prisidengti kiaušus, jis praleido keletą smūgių į krūtinę, o tada virto apgailėtina daržove, su kuria kupriukas darė, ką tik panorėjęs.

Matydama pasibaisėtiną egzekuciją, negalėjau patikėti, kad antai ten – pasruvęs krauju, tarp avino spirų – guli mano gerasis Tėtukas, prieš kurį Šiaurės Atėnuose drebėjo galvažudys Vertelka ir chemikas Mendelejevas, daktaras Hipokratas ir broliukas Mongoliukas, Kuvalda ir Domkratas, Atėnų brigadininkai, Senukų Panoramos torpedos... Juk jis, Tėtukas, kaip ir visi kiti, kažkada buvo supamas į vystyklus, ramiai miegojo lopšyje, žindė krūtį, buvo apgobtas švelniausių jausmų. Jis irgi buvo žmogaus kūdikis!

Gibonas šokinėjo ant Tėtuko krūtinės kaip ant batuto. Kai atsibodo, piktdžiugiškai beveik nusuko jam sprandą, sutrupino kaulus. Kikendamas lyg pragaro šmėkla, lupo odą nuo veido, rovė ausis, liepsna naikino svarbias tatuiruotes.

Temstant Gibonas išrėžė Tėtuko nugaroje keletą diržų, buvo pasiryžęs nuimti ir skalpą, tačiau tą akimirką pasigirdo Frančesko bliovimas – Co grįžo su tyruose pagautu avinu.

Gibonas, išgirdęs globotinio balsą, staiga nutraukė egzekuciją. Palikęs Tėtuką merdėti, kaip išsiilgęs tėvas metėsi prie garde pasirodžiusio Frančesko. Apkabinęs glostė vilną, ašarodamas bučiavo ragą, kažką meiliai šnabždėjo į ausį. Tada, baigęs glamonėti ir nieko nepaaiškinęs, avinėlį nusitempė tamson. netrukus pasigirdo geidulingos Gibono dejonės.

 

Tėtukas žlugo. Merdėdamas murmėjo savo katastrofistines eiles:

 

                                                 Pasikabinti gali ant eglės, klevo šakos

                                                 Rečiau ant erškėčių gyvatvorės

                                                Ir niekada – ant alijošiaus, palmės lapo

                                                 Alyvos šakelės...

 

– Mes pasmerkti... – trumpam atgaudamas sąmonę šnabždėjo Tėtukas. Vilkau jį link Akropolio užsimetusi ant pečių. – Mes neverti gyventi... Pasaulis Akropoliui neteisingas... – šnekėjo nuotrupomis, o aš ėjau nesidairydama pirmyn. – Jei mane dabar pamatytų tėveliai... Senelei iš skausmo plyštų širdis... Juk kai atsiradau – buvau angelėlis... Dabar – mėšlo krūva... Kuo esame?.. Kuo virstame šiame pasaulyje?.. – seilėjosi Tėtukas. – Nunešk mane, dukrele, į štabą... Aš privalau žmonėms pranešti svarbią žinią... – kliedėjo. – Palik čia... – silpstančiu balsu vis reikalavo. – Laukiniai Šiaurės... Vilijampolės... Atėnų žvėrys pasisotins mano kūnu... Akropolio paukščiai sules širdį... Supūsiu... Virsiu mineralu... Ištirpsiu dirvoje... Tapsiu jūra... Sūriomis ašaromis...

Aš klausiausi Tėtuko ir galvojau, o kas esu aš? Gal Bordo dogų veislės kalė?.. Tėtuko gėlelė?.. Miltukų žinovė?.. Vaidilutė?.. Vertelkos pėdsekė?.. Frančesko sužadėtinė?.. O gal – padaras žmogaus pavidalu?..

Staiga Tėtukas nutilo. Tą akimirką pajutau, kad jis nepaprastai sunkus. Nepajėgiau toliau eiti. Nukėlusi nuo pečių, atsargiai paguldžiau jį ant žemės. Tėtukas buvo miręs.

 

 

XIX

 

PLAUKIA SAU LAIVELIS

 

Vykdydama Tėtuko valią, palikau jį plėšriems paukščiams ir alkaniems Šiaurės Atėnų žvėrims. Ėjau neatsigręždama – nežinomybės link.

Dvilypiai jausmai užplūdo sielą. Gedėjau brangaus žmogaus, kita vertus – jaučiausi nesuvaržyta, laisva ir laiminga.

PER DIDELIS DŽIAUGSMAS PAGIMDYS LIŪDESĮ!

Galvojau apie šį išmintingą Tėtuko posakį, kai išsekusioje pinigų jūroje, tarp pasvirusių naftos gręžinių bokštų tolumoje pamačiau laivą. Tai buvo „Mistralis“.

It būtų bebaimio Nojaus vedamas, „Mistralis“ galynėjosi su įsisiautusiomis Šiaurės Atėnuose stichijomis. Norėdamas įrodyti, kad yra stipresnis, yrėsi prieš vėją, prieš pasaulio beprasmybę, be pasigailėjimo laužė įtarumo bangas.

Artėdamas link kranto „Mistralis“ Šiaurės Atėnus pasveikino keliomis patrankų salvėmis. Įsižiūrėjusi pamačiau ant tiltelio kapitoną. Jis vilkėjo balta it nekaltybė uniforma, o šalia jo spietėsi margaspalvė įgula. Visi jie – mano pažįstami Domkratas ir Hipokratas, Mendelejevas ir Vertelka, Mongoliukas ir Kuvalda, Frankenšteinas ir Barakuda, zebras ir papūga, driežas ir varlė etc. – atrodė kaip tikri prancūzai – elegantiški, nepriekaištingos išvaizdos.

Ant laivo denio suskaičiavau 100 galingų torpedų, 20 neįveikiamų brigadų, 16 nedūžtančių sraigtasparnių, 13 neperšaunamų tankų, tuziną Frankenšteino operacinių, begalybę naikintuvų, amunicijos...

Nebaigusi skaičiuoti branduolinių galvučių supratau, kad dailus kapitonas moja ranka. Jis kvietė mane į savo laivą! Rodė drąsinančius ženklus, ragino nedvejoti – stačia galva pulti į patvinusią pinigais jūrą ir plaukti jų link.

– Bordo!.. – čiupo mane į glėbį, kai atsidūriau laivo denyje. – Mano Bordo... – ašarodamas spaudė prie savęs „Mistralio“ kapitonas.

– Kas jūs? – nieko nesuprasdama paklausiau.

– Pažinau tave... iš antkaklio, – susijaudinęs kalbėjo jūrų vilkas. Jis vos tramdė ašaras. – Argi tu manęs neprisimeni?

Žiūrėjau į vešlius antakius, rudus ūsus, storas lūpas, išpuoselėtą stačiatikio barzdą.

„Mistralio“ kapitono veidas buvo it brangakmenis, nugairintas vėjo, o akys... akys spinduliavo beribį gerumą.

Ir tada man dilgtelėjo, kad pažįstu šį žvilgsnį. Negalėjau apsirikti. Taip, tai buvo ji... mano guvernantė Francuaza, kuri anuomet Akropolyje, kada buvau baikšti kalytė, deklamavo „Apie gramatologiją“, „Apie dievus ir žmones“, „Apie netobulumą“. Tai buvo mano mylimoji guvernantė, kurios šviesus atvaizdas guosdavo sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis!

– Francuaza... – ieškojau deramų žodžių, tačiau neradau. – Iš kur tu?..

– Nusiramink, Bordo, – švelniai kalbėjo man Sagan. – Mylėk tik tai, kas tau atsitinka ir kas skirta likimo.

– Tu mano išgelbėtoja...

– O taip...

– Tu mane suradai... – virpėjau iš laimės, kai Francuaza, nepaisydama išsirikiavusios įgulos, davė valią jausmams.

– Aš tave myliu, – sušnabždėjo.

– Myliu... – nerausdama kartojau.

 

Mes plaukiame aplink pasaulį. Lėktuvnešis – mūsų namai. Okeanas – Tėvynė.

 

Patikėkit, meilė niekada nesudeda ginklų. Meilė visada kitais rūpinasi labiau nei savimi. Meilė negeidžia to, ko neturi. Meilė neveidmainiauja. Meilė niekada neišpuiksta. Meilė nebaksnoja pirštu į nuodėmes.

Meilė džiaugiasi tiesa. Ji viską ištveria. Meilė siekia to, kas geriausia. Meilė – tai žmogiškumo tėvynė, jo Akropolis. Meilė yra grožis. Ji nesižvalgo atgal. Meilė eina į priekį. Iki pat pabaigos.

 

 

P. S. Kai memuarai buvo baigti, mūsų vestuvių naktį Francuaza prisipažino, kad ji, deja, ne prancūzė ir net ne Kvebeko kanadietė, o... – atleisk man, Bordo, – rusė.

Todėl šiame tekste, kur paminėtas filosofas Derida – turėtas galvoje Zamiatinas, kur Guno – popas Gaponas, kur Volteras – Surkovas, kur Didro – dekabristas Nemcovas, kur Hugo – admirolas Ragozinas, kur Orleano Mergelė – Furceva, kur Kamiu – Ivanovas, Sartras – Petrovas ir taip toliau, ir visa kita, ir panašiai.

 

Vilnius, 2012

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 2 (vasaris)