tekstai.lt

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

Zita Mažeikaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Zita Mažeikaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Prie šv. Nikolajaus sarkofago

 

Moterys spaudžias artyn,

kiekviena su savo viltimi

ir prašymu.

 

Žegnojasi,

bučiuoja, glaudžia kaktą

prie vėsaus rusvo marmuro,

tiesia kryželius, ikonas,

fotografuojasi.

Nikolajaus palaikų čia nėra,

bet šventumas išlikęs

bažnyčios griuvėsiuos.

 

Regiu savo motiną –

ji skuba dar neprašvitus

į Prienus vienuolika kilometrų,

stovi ilgoje eilėje dėl poros kepalėlių

šlapios forminės duonos.

Grįžta per darganą

sopulingu veidu –

duonos jai neliko.

 

Jos šventumas

lig šiol manyje.

 

 

 

Davatkėlių skarelės

 

Po Trakelio pušim plaikstosi vėjy

iškabintos davatkėlių skarelės.

Amerikoniškos.

 

Pažįstamas kuparo kvapas.

Keturlinko lankstymo žymės,

gelsvo šilko gėlės vietom išdilusios.

 

Vasaros atlaidų puošmena.

Iki bažnyčios – tik išvirkščia puse!

 

Išsitraukiu iš spintos

vienintelę močiutės skarelę:

toks pat kuparo kvapas,

keturlinko lankstymo žymės,

gelsvos gėlės vietom išskydusios...

 

Glaudžiu prie degančių skruostų,

kol suboluoja raukšlėtas veidas.

 

 

*

 

Nušvietei

kaip Halio kometa

rūškaną mano padangę.

 

Tie žiemos vakarai,

kai vaikščiojau lyg užburta

kerinčios tavo pašvaistės

pro ąžuolo juodas šakas.

 

Pamažu atitolai, pasitraukei

prarasdamas žėrinčius kontūrus.

Net imu abejoti, ar iš viso buvai,

kai taip rūškana ir nyku.

 

Bet išliko švytėjimas manyje.

Ir tas ąžuolas,

prie kurio glaudžiuosi.

 

 

*

 

Staiga išsileidžia susukti plaukai,

ant grindinio pažyra karoliai,

nubėga kojinės akis,

prasiveria užtrauktukas,

nutrūksta kelnaičių guma,

nulūžta nagas,

basutės kulniukas,

atsiriša batraištis...

 

Blogiausia,

kai netinkamu metu

be jokio reikalo

atsipalaiduoja

liežuvis.

 

 

*

 

Kiek visko prikaupta:

spintose, stalčiuose,

indaujos lentynose.

 

Prigrūsta lagaminuose,

užrakinta sandėliuke, garaže,

skryniose, kaimo palėpėj.

 

Gal dar prireiks, gal kas sutaisys.

Kol vieną dieną nusmelkia:

ir tu čia – tik laikinas sendaiktis.

 

 

*

 

Ką ji ten siuva

gelsvoj lempos šviesoj?

Tokia susikaupus,

juodų plaukų kasa, susukta ant sprando.

Ką daigsto jos vienišos mintys

to seno namo palėpėj.

 

Gal buvom kada susitikusios,

gal net persimetėm keletu žodžių

troleibuse, pigių drabužių parduotuvėj, turgelyje

ar prasilenkėm slidailiodamos šaligatviu,

petim liesdamos viena kitą.

 

O gal ir jos nebėra

kaip ir dailininkės Gražinos,

pro kurios langą vogčiom ją stebėjau,

rugpjūčio saulėlydy.

 

 

*

 

Einu senamiesčio gatve –

gatve, kurios nebėra.

Bet atrodo, lyg eičiau pro namus,

kurie ramiai čia stovėjo

per šimtmečius.

 

Išklibę laiptai,

nuzulinti turėklai,

svetainė su atsiliekančiu laikrodžiu

lyg kokiu sargybiniu, ginkluotu žalvario pasvarais.

Miegamasis su kalnais išsipūtusių pagalvių,

virtuvės, įkvipusios kopūstais ir silkėm,

senais daiktais užgriozdintos kamaros,

podėliai, šaltos palėpės,

išnuomotos studentams.

 

Kažkur trinkteli durys,

fortepijono garsai, kūdikio verksmas,

batsiuvio plaktukas kaukši pusrūsy,

juokas, nutylantys žingsniai,

kuždesiai,

šešėliai...

Šabas.

Einu senamiesčio gatve.

Lyg eičiau

per buvusius gyvenimus.

 

 

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 2 (vasaris)