tekstai.lt

Robertas Keturakis. Pasitikrinimas – kas mus nugalės

Robertas Keturakis. Vlado Braziūno nuotrauka
Robertas Keturakis. Vlado Braziūno nuotrauka
Galimas dalykas, kad ši akistata su kovo mėnesio „Metais“ bus man įsimintina ilgam, nes esu likimiškai artimas dvyliktam, paskutiniam, Zodiako žvaigždynui Žuvims, kuris, kaip tvirtai tiki astronomai, yra gana skurdus, lyginant su didingaisiais.

Pavyzdžiui, žvilgtelėję į Mergelę (Virgo), iškart vyzdyje pajusime žydrai baltą pirmojo ryškio žvaigždę Spiką. Iki jos nuo mūsų Žemelės – 262 šviesmečiai. Šita gražuolė Spika 15 kartų masyvesnė už Saulę (ne storesnė – masyvesnė!). Ji pasiutusiai karšta – fotosferoje kunkuliuoja iki 23 tūkstančių laipsnių. Be to, Spika už Saulę spindulingesnė 750 kartų. To dar negana – prie jos kojų guli Svarstyklės. Nereikia aiškinti, kad jomis sveriami tik žmonių likimai.

Sako, kad vienintelis Žuvų žvaigždyno pranašumas – pavasario lygiadienio taškas, kuriame juoduoja tuštuma – jokios žvaigždelės, jokio dujų burbulo, jokio planetinio ūko. Įtartinas taškas, numanomas netvariuose orientyruose.

Mane, kaip vieną iš žuvininkų, tai slėgte slegia, juolab kad viltingoji Kovo 11-oji taip pat atsiduria mano skurdžiame žvaigždyne, netoli minėto netvaraus (įtartino) taško.

Neseniai suvokiau, jog naivus mano tikėjimas, atsirėmęs į galingąjį Emanuelio Munjė (E. Mounier) personalizmo suvokimą, kad asmenybė yra patikimiausia pasaulio būtis, ir visas pasaulis – tiktai asmenybiškos būties apraiška, vis dėlto svyruoja. Negelbsti mintis – jei pagrindiniai asmenybės bruožai yra laisvė ir kūrybiškumas, vadinasi, kuo būtis kūrybiškesnė, tuo ji asmenybiškesnė, patvaresnė.

Kas bando mano tikėjimą palenkti, kad susvyruotų?

Kalbėdamas jums, žvilgsniu užkliuvau už savo plaštakų. Jos primena grubias, iš molio išplėštas kažkokio gumbuoto augalo šaknis. Sąnarių maišeliai ištampyti, raukšlėti skaudžiom rievėm, krumplius dengia gelsvai melsva šerpetota oda. Kairės rankos sausgyslės kapsulė prie riešo įplyšusi, ten kūpso karvelio kiaušinio dydžio gūbrys. Iki gyvuonies nukarpyti nagai primena smėliu apneštas moliuskų kriaukleles. Vien didelės saulutės nagų apačioje, regis, gražios. Atrodo, šita plaštaka, šitie pirštai prieš porą dešimtmečių buvo ilgesni, grakštesni, paklusnesni –

Laikinumas negražus. Jam priešindamasis E. Munjė kalba ne apie tokį laikinumą, bet apie patikimiausią pasaulio būtį. Tačiau aš nesipriešinu, todėl regiu, kad mano kūne kaupiasi nuovargis, sunkaus fizinio darbo deformuotos rankos apmiršta. Man nesunku paimti žariją (taip paimdavo Tėvas – prisidegti į laikraščio skiautę susuktą naminį tabaką – bankrutkę) ir keliasdešimt sekundžių palaikyti, kol karštis pasiekia dar gyvas visas nervų fibras ir aksonus.

Ar man mano laikinumo gaila? Nejaučiu gailesčio, vien dėkingumą, kad buvo ištikimas, darbštus, kantrus. Ir kad nieko nepažemino – net ir savęs. Nepadarė pikto, nesukėlė negandų – nei artimam, nei tolimam.

Gal todėl visa taip klostėsi, kad buvau paprastumo ir pilnos kasdienybės žmogus, laisvo, turiningo, gilaus gyvenimo išsiilgusysis ir gerbėjas. Neišpuošto, neapkabinėto blizgučiais ir paauksuotais akselbantais, nepanardinto prabangoje gyvenimo ištikimasis. Natūralus grožis man visados pranašesnis už madų tuščiagarbį, per jėgą kuriamą tariamą grožį, kurio viendienystė ne tik apgailėtina, bet ir kokti.

Neseniai sapnavau: rugsėjo pavakarė, vystančios žolės viršūnėse ir nurudavusių arkliarūgščių stambuose vingiuoja ilgi voratinkliai, baltuoja kraujažolių graiželiai – atsidūriau laukuose prie Maišio (mažučio Tėviškės upeliūkščio). Norėjau apeiti Tėvo žemę. Kelionę pradėjau nuo Šniurkelio, užkloto dulkėmis (šiandien – asfaltu). Tuščia, tylinti erdvė. Aplinkui nė vienos kaimynų sodybos – nei Čibirkos, kurio jaukūs namai ir teta Čibirkienė (geraširdė žebenkštėlė – mano Tėvo žodžiais) lydėjo mano vaikystę ir paauglystę; nei Krygerio, darbštaus vokiečio, 1944 metų liepos mėnesį su tirštom vermachto vorom pasukusio su šeima Karaliaučiaus pusėn. Nebuvo ir Bekerio sodybos – dviaukščio raudonplyčio namo ir kitų čerpėmis dengtų tvirtų ūkio pastatų, apsuptų didelio sodo. Kaip knietėdavo slinkti siaura lauko keliūte, užklota takažole, skinti nuo vyšnių, šakas užmetusių ant tvoros, iki juodumo sunokusias uogas, girdėti didelio bityno vienodą dūzgimą, užuosti karčsaldį dūlio dvelksmą ir šilto, gintarinėmis virvelėmis tįstančio medaus skonį. Dobilienos, pūdymai su gulinčiomis ir snūdžiai gromuluojančiomis atrają juodmargėmis, mūsų žieminių kviečių rėžis su laukinių aguonų iš tolo matomais rožiniais žiedeliais pakraštyje. Paskui – Gudų Onelės dirva, kurioje violetiniais žiedais pasipuošusios bulvių tamsiai žalios virkščios, čia pat Sliesoraičio jovarai, tokie išlakūs, kad iš tolo atrodydavo, jog už jų užkliūva purūs birželio kamuoliniai debesys švelniai rožinėmis papėdėmis – menu jų baugščiai nurausvintus šešėlius.

Probėgšmom žvilgteliu Plynion netoli Gudų Onelės gryčiutės. Ten, kaip visuomet, plazda tūkstančiais (lyg iš žalsvos folijos iškirptų) lapų drebulynas, kažkas pliaukšteli juodose durpyno duobėse. Takelis užlūžta lėkšto Maišiaus slėnio pusėn, regiu mūsų šulinio (gardžiausias visame kaime vanduo!) balkšvus betoninius žiedus, kibirą, užkeltą ant šulinio dangčio. Aukšti rugiai dvelkia dar gyvu šiaudu, sublizga nedidelės, netoli šulinio Tėvo iškastos sodželkos šiltas, ajero šaknimis kvepiantis vanduo, ant lieptelio išsitiesia Mama, Jos siluetas, regis, slysta rugių viršūnėmis –

Kurį laiką buvo baisu, kad žemė po kojomis mažėja. Paskui supratau, kad ne mažėja, o, išnykus sodyboms, medžiams, upeliams, javų laukams, šuliniams, jų vietoje driekiasi šešios Via Baltica asfalto juostos, stūkso lyg angarai sandėliai, degalų stotys, logistikos centrai.

Tai kas, kad toje vietoje vėl krinta rasa ir pakelės liepoje krankteli varna.

Mano Tėviškės žemė smenga gilyn po tom asfalto juostom, po tuo gaudžiančiu, lekiančiu metalo ir žmogaus skubėjimu.

Laimingi tie, kuriems užtenka vien aukšto dangaus.

Man reikia ir gilios žemės.

Pabudau. Kambarį užtvindžiusi marmuro spalvos mėnesiena kurį laiką neleido įžengti realybėn. Man tos realybės dar nereikėjo. Pakėliau galvą, ir regėjimą tuojau pat sutiko švelni citrininė spalva rytuos – virš stogų ir medžių mieguistų lajų. Ją atsargiai keitė rožinė ir violetinė – tuoj pasirodys Saulė –

Ir mintis: nieko nėra, kas neapsunkintų gyvenimo;

nieko nėra, kas nesugebėtų gyvenime atskleisti bent vieno stebuklo.

Dabar kalbėdamas su jumis ir klaidžiodamas tarp minčių, būsenų ir vis rūstėjančių laikinumo užuominų, atsiverčiau – lyg ieškodamas užtarimo, aiškumo ar slėpiningų nuojautų atvirumo – paskutinį, man skirtą, Rūtos Staliliūnaitės laišką:

 

„Yra laimės ir vilties nebuvime. Todėl ašaros šykščios, o akys ryte ryja viską, kas aplinkui. Galimas dalykas, kad gaudo –

Ir tikrai – be jokio pykčio ir be sąskaitų, ir beveik be klaustukų. Be klaustukų ČIA. O TEN – kaip? Man gi jau kuris laikas studijuojant krucifiksus ikonose, paveiksluose, vėliavose – jaučiasi ATSIRIBOJIMAS nuo mūsų, žmonių. Bet ne dėl puikybės ar aukštybės, o dėl KANČIOS GILUMO –

Kai ką supratau ir taip pajutau – kažkas paaiškėjo, lig šiol nepasiekiamas prieštaravimų slėpinys. Bet tas kažkas – tik aguonos grūdas. Ir bejėgystė ta pati... Bet TEN galgi bus atleista –

Ir vietoje P. S.: būtų gerai taip mokėti kaip čiurliai – net ir miegodamas skrendi.“

 

Ji nė vienu žodžiu nepalietė mano atodūsio: blogai, kai asmeninių nykių būsenų ar savų dramų tankmė uždengia svarbiausius, likimiškiausius, ne tik tautos, bet ir visos žmonijos būtį lemiančius dalykus.

Susikaupk – tai ne tik tavo atodūsis.

Gal tai balsas, kuris vis dažniau pasigirsta smilkiniuose?

Gal vis labiau mane užjaučianti atmintis?

Nekantriai perverčiu po ranka gulinčius užrašus.

Štai tie puslapiai:

 

„2010 m. kovo 3 d. Šiandien laidojame Juozą Aputį. Jis guli Šventų Jonų bažnyčios koplyčios tyloje tarp kelių spingsinčių žvakių. Žiniasklaidos In memoriam vadinamas atsiskyrėliu, nors toks nebuvo. Santūrus, nors pokalbiui aštrėjant ir Jis aštrėdavo, tarp žodžių ilgėdavo pauzės, sakiniai būdavo tarytum kalami akmenin – kieti, tikslūs. Didelio paukščio akis primenančios akys – plačiai įstatytos, retai mirkčiojančios. Plati kakta, dosniais pirštais nulipdyta nosis, burna, kakta, smakras. Dailios, nuo smilkinių neatitolusios ausys (Jis pasakytų – neatvėpusios). Roaldo Amundseno barzda, susijungusi su žandenom – mąstytojo veidas (gal asketo?).“

 

Aplinkui buvo didelė, neaprėpiama erdvė, žalia nuo medžių ir tokia geltona nuo žydinčių rudeninių gėlių senose sodybvietėse ir pakelėm; tų spalvų centre, prie apgriuvusio ir apsamanojusio namo, ant senų pamatų sėdėjo žmogus <...>. Jis turėjo įkvėpti gyvybę tai liūdnai gražiai tuštumai, nes tuštuma seniai laukė žmogaus. Liūdnas žmogus, negalėdamas apgaudinėti savęs ir kitų, spiriamas susikaupusios jėgos, žmogaus balso, atsikraustė į šitą kraštą pasitikrinti, kas jame yra stipru, kas nugalės – žmogaus meilė, apvalanti viską iki gelmių, ar per ilgus amžius įsigalėjusi pateisinimo ir pasiteisinimo psichologija, stumianti žmogų į dvasinę mirtį. Jis atėjo čia ne tos tuštumos užpildyti, o joje prisipildyti pats, kad galingai pajustų tą akimirką, kada žmogus tikrai laisvas (Juozas Aputis. „Skruzdėlynas Prūsijoje“).

Taip, ateiti ne tuštumos užpildyti, bet joje prisipildyti pačiam.

Tik tas maudžiantis, vis dažniau išgirstamas klausimas: be klaustukų ČIA. O TEN – kaip?

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 3 (kovas)