Vytautas Kaziela. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
*
mane kartkartėmis
iškviečia
į pasimatymą
su mirtimi
iš mano tylos
vienutės
iš celės
akmenyje
žiūriu ir šypsausi
ir sninga
bet ne į mano
akis
eičiau
per pirmą ledą
traška
tačiau atlaikys
*
nežinau iš kur
vis prisimenu
pasakojimus
apie būsimus
mūsų namus
apie būsimus
mūsų gyvenimus
kvėpteliu oro
ir nubundu
supratęs
tai buvo ne sapnas
*
ar būna protas
be įpročių
į kantrų
lepesnis įskiepas
tai žydi gražiai
atsidusdamas
tai miega giliai
nepabusdamas
tai žiūri
ne savo veidu
jau savo šaknų
neberanda
*
be lietaus
neišeina pašalas
tavo burna praverta
kažkas tai vadina
gyvenimu
kažkam paprasčiau liga
ar eisi į priekį tiltais
ar grįši neradęs savęs
iš tolo regėjau žydi
ten lelija virš akmens
*
tu niekada nebuvai
taip arti mirties
nevaikščiojai jos pakraščiais
nebandei išbandyti ledo
ledo kuris akyse
žiba kaip stiklas
žiba ledo kristalas
žiba tačiau netirpsta
*
man reikia
šiek tiek šilumos
bent tiek
kiek telpa kalbėjime
po sniego audrų
ir vėjų
man reikia
kurapkų lizdų
kuriuose pasislėpčiau
kol vienas iš mūsų
sugrįš
ir tu patikėsi
*
lietus
kuris krinta
ant mūsų
primena lietų
kai buvom
jauni kadaise
kai buvome dviese
dabar jau tiktai
keliaujam
abu į tą pačią pusę
girdi
į nulaužtą nendrę
liūdesio vėjai
pučia
*
man pasisekė
aš patekau
ne į dešimtą palatą
rytas jaučiu kaip švinta
mano angelui
dreba pirštai
ir numanoma saulė
teka
viršum mudviejų tako
*
nubundu tuščiame kambary
atidarau
tuščią drabužių spintą
suskaičiuoju
dvidešimt septynias pakabas
kažkur esu išvažiavęs
prieš daugelį metų
dvi gelžkelio vėžės
kerta per mano veidą
*
taip mezga
ir mezga
vienatvę
plieniniai
šalti virbalai
mėnesienoj
ir nukrenta
ašaros lašas
iš jo ežerai pasidaro
mes rodos keliaujam
į šiaurę
*
dabar kai visas esu
vien tik siela
lengvas skaidrus
lyg šaltinio vanduo
tarsi sparnų čežėjimas
vasarai baigiantis
rūkui kylant
virš pievų
erdvėjant
seniai pamirštuos jausmuos
rankoj sugniaužiu
pajuodusią
angelo statulėlę
jo sparnai nuleisti
lyg sakytų
mes grįžom namo
*
mes turėjome mirti
kai buvom aukštai
mylimi ir laimingi
ir gimti
ten kur mūsų visai
nepažįsta
numindo mums kojas
neatsigręžia
mus susitikę
tu šypsaisi
sakai
juk nieko neatsitiko
*
tavo rankoje
spurda žuvis
kelias į tėviškę
trūkinėjantis
neritmiškai lėtas
kalbėjimas
mirčiau štai čia
jau rytoj
ranką atgniauži
širdis tarsi sniegena
ėjom per pūgą
ledo varvekliai barzdoj
jau nebe čia
ir tiktai iš inercijos
*
nereikalingi
praeities peizažai
ir nesibaigiantis
lietus
sunku atspėti žiemą
tai ji ta nuotaka
dvaselė dūmas
kažkaip ramiai
virš žemės išsisklaido
ir tu tarsi bandai
iš čia išeiti
bet užverti keliai
lyg vartai
kaip užversta knyga
šviesa užgesus
atrodo viskas
šičia pasibaigia
*
ką darys prikelti
mirusieji
jų kūnai
nelyg išprotėję
blaškosi maišosi
rėkia
krinta ženklais
ant sniego
ir atitirpsta pavasariais
susigeria tarsi pašalas
nueina gilyn ir lieka
kažkur šaknyse tylėti
*
jausmas kada supranti
geriausia dabar tylėti
matai bejėgystę ir skurdą
ne išorę ir ne paviršių
angelai juos apleido
dievo ugnis užgeso
aklos laužavietės akys
tamsoje jų pasaulis
kur vestum
kaip rodytum kelią
gyvenimo purvas
ir ledas
pasroviui juos
nusineša upė
pasroviui
tačiau negyvenimas
dar vienas variantas
nejaugi
mes liksime
čia gulėti
inventorinis numeris
neaiški eilė
lentynos
o ne kėdė
ir ne gultai
ir viskas į prieblandą
nėra nei skaistyklos
nei pragaro
atliekų perdirbimo fabrikas
rekonstruojamas
modernizuojamas
dabar ir per amžius
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 3 (kovas)