tekstai.lt

R. Černiauskas. Kai rašyti nekyla ranka


       Lietuvių rašytojai pastebimai suseno. Rašytojų sąjungos suvažiavimas šį kartą vyko labai tvarkingas ir sušukuotas. Jokių nereikalingų emocijų, incidentų ar trukdžių. Nebuvo ir jokių politinių pareiškimų, nors suvažiavimas, kaip jau įprasta, vyko prieš savivaldybių rinkimus. Praėjusį kartą, gal pamenate, rašytojai pabandė priminti būsimiems tautos valdytojams, kad tarp daugybės deputatų pamėgtų ir vartojamų žodžių – indėliai, teisingumas, pažanga, ekonomika, švietimas ir pan., yra beveik nevartojamas – kultūra.
       Priminti priminė, tačiau, kaip arabai sako: „Šunys loja, karavanas eina.“ Gal todėl šį sykį būsimieji miestų, miestelių ir rajonų valdytojai buvo palikti ramybėje. Kultūra pas mus rūpi tik kultūrininkams. Nors ir tai ne visiems. „Klaipėdos“ dienraštyje turime pavaduotoją, kuris mėgsta cituoti žinomą Gebelso posakį: „Kai išgirstu žodį – kultūra, noriu griebtis revolverio.“ Juokauja, tačiau su potekste. Kam dienraščiui reikia kultūros ar literatūros, jei tą vietą galima užpildyti reklama? Ir pelno atneš, ir galvos sukti nereikia. Dar mažiau kultūra rūpi vietos politikams. Ir kažin, ar jiems rūpi rinkėjai, nes partijų jau atsirado daugiau nei programų. Užtenka paskaityti jų rinkiminius lozungus, kartojančius vienas kitą: „Dirbkime savo kraštui“ (Lietuvos centro sąjunga), „Dirbk ir klestėk“ (Smulkaus ir vidutinio verslo partija) arba „Laikas gyventi geriau“ (Naujoji sąjunga), „Už Lietuvą, kurioje gera visiems“ (Liberalų ir centro sąjunga), o apie tvarką ir teisingumą kalba liberaldemokratai, Tautos pažanga ir Tėvynės sąjunga, paskelbusi mįslingą šūkį „Laikas keistis“. Dar juokingesnį lozungą, primenantį pionierišką mūsų vaikystę, iškėlė Lietuvos liberalų sąjūdis – „Garbės žodis“.
       Nenuostabu, kad per rinkimus TV dėžė galėjo ramiai ilsėtis. Nieko naujo nekalbėjo ir radijas. Tie patys veidai spindėjo žurnalų ir laikraščių puslapiuose. Sielą apėmė nykuma. Net oras Lietuvoje ėmė ir atšalo iki dvidešimt laipsnių.
       Tokią dieną, kai nesirašo ir nuo skaitymo skauda akys, plunksnos broliai prasimano visokių darbų ir pramogų. Poetas Gintaras brązgina gitarą Rokfelerių būrelyje, prozininkas Juozas, kaip dėdė Karlas, įsispraudęs tarp kelių pliauską, drožinėja ką nors gudresnio už Buratiną, vaikų literatūros klasikas Vytautas mušinėja ping pongą savo namo palėpėje Giedrakalnyje, o žymus eseistas Kęstutis stebi mus pro naują plastikinį langą ir visa tai užsirašo. O ką aš? Sugalvojau patikrinti vieną storą aplanką, kurį kaupia mano žmona. Nieko slapto ir intymaus ten neradau. Pasirodo, jame tilpo mano vaikystės namo byla, jo visa istorija, kuri man daug daugiau sako nei visi kandidatai į miesto savivaldybę.
       Mūsų name po karo buvo įsikūrusi NKVD, paskui – miestelio vaikų darželis, dar vėliau čia gyveno mokyklos direktorių šeimos. Įdomiausia, kad šį namą pastatęs žmogus, Švėkšnos gimnazijos kapelionas Petras Lapelis, buvo ne tik dvasiškis ir mokytojas, bet kaip daugelis atsikuriančios Lietuvos šviesuolių laisvu laiku rašė dramas, poeziją ir pažintines knygas. Tarp žymesnių jo veikalų paminėtina monografija apie Šventąjį Kazimierą, Kristupą Kolumbą, knyga apie Jungtines Amerikos Valstijas. Karui baigiantis jis pasitraukė į Vakarus ir pakliuvo į nacių Lanzendorfo koncentracijos stovyklą, iš kurios išėjo palaužta sveikata. Laisve džiaugėsi neilgai, 1950 metais mirė Čikagoje.
       Storame žmonos aplanke liko vienas iš paskutinių Petro Lapelio eilėraščių „Atsisveikinant“.

Kur būsiu rytoj, kas įvyks – nežinia.
Paklauski gėlių, kodėl girios taip šlama,
Ką Žvaigždės įrašė likimo plane?
Ar grįšiu į mieląjį tėviškės namą,
Ar liksiu gyvent tik miražo sapne?..

      
       Ar kas dabar žino poetą Petrą Lapelį? Kas jį pamena? Kas skaitė jo knygas? Gudruoliai sako – rankraščiai nedega. Abejoju. Kūrėjas dažniausiai rašo nebūčiai. Galvoju, kad tokių namų ir panašių istorijų galima surasti kiekviename mažame Lietuvos miestelyje.