tekstai.lt

Donaldas Kajokas. Eilėraščiai

 

Donaldas Kajokas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Donaldas Kajokas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ganytojas

 

nedidelė mano tėvynė

nedidelis mano namukas

į antpirštį tilptų avytė

aš pats nedidukas

 

ganau ją, ji skabo lapus

prie stikso mirkstančio saulėj

taip gera, pasauli, kad net nesvarbus

tas tavo pasaulis

 

 

Tas, kur per audrą

 

atšlubavo per audrą prieš tai

žmonės kalba prikrėtęs

 

pasauliui visokių eibių stebuklų

žodžiu pripaškudinęs

 

pabeldė į langą, paskui pro duris

skersas skersas paprašė

 

nakvynės, išsitraukė gyvatę iš užančio

urgzdamas daužo jos galvą į ąslą

 

išnyk girdi, burtų lazdele, subyrėk

amžių amžiams, neva

 

trisdešimt sidabrinių už Dievą per maža

už neišdavystę – per daug, toks

 

dzūkų mergaitės veido, žydo akių,

originalas, gal ir atsimels

 

 

Kūrybinės krizės malonumai

 

keitės keliai ir peizažai

ir metų laikai

 

paskui jau ir tie nebe

užstrigo

 

ryte sušlamščiau

kriaušės minkštimą

 

apkvaitusią bitę radau

prie graužtuko

 

tinginiauja – ėhė, kaip ir aš,

geltondryžė!

 

ir abu lygiai taip nuoširdžiai

be atodairos

 

tiesiai į centrą kaip kadaise

zvimbėme

 

 

Dviese su savimi į Kauną

 

šią naktį oras oho kiek

žvaigždžių tvenkiny už noreikiškių!

 

o kas ten danguj nežinau bet

žiūrėk tik – panašios aha

 

šią naktį oras

labai o kelias į kauną

 

ir vėl niekur

neveda

 

 

Apie kinrožių krūmą

 

kvailys – pusę amžiaus giniau

save botagu!

 

grynas juokas – ho-ho!

buvo taip: vakarėjo

 

ant peties užsimetęs liežuvį

užvytas skalikų

 

minutei sustojau prie šerkšno

numelsvinto kinrožių krūmo

 

ta pačia kryptimi palei upę turseno

kadaise matytas jaunuolis

 

kas trys žingsniai ritmingai

skaniai pasipirsčiodamas

 

ir tokia netikėtai miela

pasirodė man ši muzikėlė

 

seno klonio daina vienišoji

ir vis dėlto, vis dėlto!

 

labiausiai į širdį įkrito teisingi

jos žodžiai:

 

kvaily pusę amžiaus

ginęs save botagu

 

stovėdamas vietoj

gi kelią tą patį nukaksi!

 

apstulbau o apstulbęs

sulaukiau pavasario

 

vasaros liūčių ir rudenio sausio

speigų kovo ledo

 

po šitiekos metų žiūriu va

į špoką kaip jis utinėjas

 

ant prosuvalkietiškai dūzgiančio

kinrožių krūmo o sykiais

 

gal ką prisiminęs gal šiaip tik šypsausi

kiek pasiniūniuodamas:

 

tursenk paikas pirstberni

skuosk

 

 

O dabartės šiek tiek apie tai

 

o dabartės šiek tiek

apie tai

 

ką žadėjau – apie

debesis viršum galvos

 

apatiniai plaukia viršutiniai

stovi

 

būva sau bet būva

ir priešingai

 

ne iš gyvenimo visa tai,

sigitai

 

 

Tai tik miražas, kad miražas

yra tik miražas

 

ką ten prie rytmečio šulinio

prausia lig pusės?

 

pilvą krūtinę ir kaktą o ypač ausis  

kad Dievas geriau kiek girdėtų

 

miglą ir sraigę ir brėkšmą

ir dumbliną sapną

 

ir lydžio spalvos saulės žvyną

šalikelėj

 

ką tenai – negi mane – šitaip naiviai

net vaikiškai

 

be,pa,si,sau,

prunkščiojantį, tikrą

 

aušrojančio slėnio saliamono

kumeliuką

 

(Dieve Dieve

užstok mane nuo Dievo) prie šulinio

 

ligi šiol tuščiame kelyje į damaską

kur tobula – va,

 

kai akys atšvinta – akimirksnį regis ir tai

kas tobulai netobula

 

 

Charonas

 

             ...apšviesk mane, Viešpatie,

             mano eilėmis.

                                   Daniil Charms

 

tiesiog kada nors

   gal visai į pasaulio pabaigą

 

paskutinįsyk iriantis

   tuščio gyvenimo pusėn

 

va taip imt ir ištart

   pasroviui, pasauliui:

 

apšviesk mane Viešpatie

   mano perkeltųjų eilėmis

 

tiesiog kada nors aišku

   jeigu nebus pernelyg įžūlu

 

labiausiai prašyčiau

   šiek tiek vakarėjant

 

kai lengva vėduokle

   surišta iš saulės dulkyčių

 

nušluostai save

   it dulkę nuo dulkės

 

tyčia netyčia

   pažvelgi į nurimusį stiksą

 

kur atsispindi žutbūt pasiryžusi žūti

   pražuvus avis nelyg bažnyčia

 

     nebeveikianti

va tuomet imt ir naiviai ištart

 

   kaip anas kad kvailiukas

ir – atsisveikinti

 

 

Užrakintas aštuoneilis

 

             Iš ilgesio visa tai

                                   Sigitas Parulskis

 

spalio rytas bet lyg kambarys

užu lango keleivis ir ūkas

o ūke tam it saulės lašiukas

virpa lapas jau kris ne nekris

 

ilgesy užrakintas raktu

kurį toliuosna nešas ruduo

tu ką nors supranti? suprantu

kas iš to

 

 

Chapel D

 

drakono žingsneliais

   minkštais nedrąsiais

 

žinau kad ateina

   nežinau kas įeis

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 3 (kovas)