tekstai.lt

Lidija Šimkutė. Mįslingi laiškai

Lidija Šimkutė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Lidija Šimkutė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                           Mūsų pačių mįslė

                           mus nuolat žavi

                                   Edmond Jabes

 

PLŪDURIUODAMA

lietaus skambesy

įskaitau mintis

prieš laiką

 

prieinu akligatvį

 

 

SURASTI MĖNULĮ

panagėje

yra lengviau negu

išvysti saulę sapnuose

 

bet būna dienų

kai saulė beveik

pasiekiama ir mėnulis

trikdo miegą

 

dangus po užmerktom akim

tegul išnyksta mėnulis ir saulė

ten kur renkame sapnus

 

 

ĮSLINKĘS VĖJAS

vienuolyne

atveria sunkias

ąžuolo duris

 

kur skaitomi

krištolo rutuliai

ir taro kortos

 

 

BALTIJOS AUDRA

išvaikė kaminus

ir stogų antenas

 

medžiai suvirpo

vakaro saulei

nušluojant praeivius

 

lapai apverkė medžių

geležinius raizginius

             gatvėse

 

žvirblis numetė sparną

į mano pašto dėžutę

 

 

JŪROS JAUSMAI

įsilieja į plunksną

 

braižo

 

sapną

 

miego vandeny

 

 

                     Marijai Gimbutienei

 

LYNOJANČIĄ VASARĄ

eidama Vilnelės pakrante

užtikau tavo šypseną

šakoto medžio kamiene

 

prasivėrė dangus

 

pasigirdo balso pusnis

šermukšnių krūmuose

 

sustojo laikas

tu buvai greta

 

tegul staiga pagauti šnabždesiai

nuaidi link Topangos uolų

ir dykumoje numinto tako

kur mūsų delnai suliepsnojo

chtoniško mėnulio šviesa

 

 

SVAJONIŲ

sūkury

mano uždanga

 

 

VĖJAS BELDŽIASI

į duris

 

gatvių judėjimas

monotoniškai

zvimbia

 

lietaus

lašai

pripildo

elgetos

dubenį

 

 

MĮSLINGI

minties

laiškai

rašosi

ant pagalvės

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 3 (kovas)