tekstai.lt

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

Dovilė Zelčiūtė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Dovilė Zelčiūtė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       *

Salėj

kai palieku realybę

Prosperas

turi pereiti

iš vienos realybės į kitą

bet žengia į trečią

 

Tai į kurią pereinu aš?

 

 

Repeticijos. I

 

Bijojau pamiršt tavo veidą

išblukintas saulės

nusvidintas prisiminimų kaitros

šimtąkart užpustytas debesų pusnimis

jisai tirpo

ir aš niekaip nepajėgiau sulaikyt

tavo bruožų

regėdavau

               kas nors nusišypso

šiek tiek skaudžiai tamsiai lyg tu

arba atsikosi

ir tasai balso tembras

sustabdydavo širdį

                           bijojau

pamiršt tavo eigastį

antro ir trečio veiksmo žodžius

kartodavau tekstą

kol išblukdavo išsitrindavo prasmės

visa buvo perniek visi šokiai

palytėjimai muzika –

tada pavargau ir pasidaviau:

grįžau į teatrą

ir visa pradėjau iš naujo

tik su kitais artistais

 

 

Repeticijos. II

 

Kas praneš man

                        kada prasideda

pirmosios žiemos repeticijos

kur gausime sceną

Vilniuje? Ciuriche? Osle?

bijau išjungt telefoną

gal mėlynakė Malvina

                               tuoj tuoj paskambins

ar atsiųs sms

apie kurio nors žūtį

kur atsiimti tekstą

klasikinė nūdiena ar

šiandieninė klasika

kol artėja ruduo

                       rūpinuosi kelioniniais batais

žinau lagaminas didokas

tačiau kas žino

                      ką reikės pasiimti

visą ar tik dalį jaunystės

nuodėmes bet gal ne tas kurios išrištos

vaikystės etiudų sąsiuvinius -----

o labiausiai nusvarina rankas

abejonės ir baimė

 

 

Repeticijos. III

 

Abejonės ir baimė

bet galiu pakartoti

                             neskauda

aš viską atlikau tvarkingai

kaip sakytų tėvas

o kaip sakyčiau aš

                           kad manęs nė nebuvo

nors mačiau:

Nidos dangus išsigiedrija

o scenos gilumoje

                          tyliai praplaukia burės

šitos marios be dugno

delsiu pirkti bilietą

iki kokio ten Rago ar Kyšulio

abejonės ir baimė

bet aš viską atlikau tvarkingai

truputį tvarkiau gėlynus

skalbiau ir viriau

jaudinausi ir meldžiausi

kad pareitų mylėtų nesirgtų

o sekmadieniai šviestų tvarkingai

ir senis už lango su armonika

sugrįžki, jaunyste, ar jūra, mus apkabinusi, grotų

kad gimdymas ir mirtis

pagaliau mums baigtųs laimingai

 

 

       *

Negaliu patikėti

gastrolės eina į pabaigą

išdavikiškai pievos ruduoja o voratinkliai

apkibo senas dekoracijas

trupė skuba namo

vėjas gainioja bilietėlį

aš žiūrėjau, regis, Šekspyrą

neišvijo glaudžiausi be vietos

 

Negaliu patikėt

                       mano princas

guli scenoje baltas

                           be proto

aš bijau vėl kad viskas

šitas kartas bus paskutinis

ir ateina nykštukai pikti

                                  iš Nekrošiaus eskorto

ir kažkokią melodiją groja

                                     dviem mažytėm armonikom

 

negaliu patikėti

                      paseno

                                 jauna Dezdemona

ir Otelas pavargo pavargęs

                                      bėgti per sceną

ir pati pavargau

ir ankšta Džiuljetos suknelė

 

tyliai keikias Polonijus

o gastrolės eina į pabaigą

 

 

Džiuljetos žalioji

 

Stovėjau ir kamavausi

                                   kurią suknelę

                  pasirinkti iš drabužinės

vėliau nebebus nei pasirinkimo

                           nei laiko

kiekvienam veiksmui paveikslui

dailininkas užvilks tuos gyvenimus

nė necyptelsi

Bet dabar

šią saldžią akimirką

kai dar galiu pati

                          pasirenku kartūno paprastą

žaliais ir baltais ornamentais

trumpomis rankovėmis

                           gerokai aukščiau kelių

kai įeisiu į sceną

                           dvylikos trylikos

                           nekalta kaip mirtis

nuo pirmos repeticijos

mano kartūnas

mums nespėjus ištarti nė žodžio

lyg po lietaus

                     sužaliuos

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 3 (kovas)