Stepas Eitminavičius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Stepas Eitminavičius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Jau daug metų prisimenu Vytauto Mačernio mintį apie aukštųjų akimirkų vertę. Aprimus judriajam būties etapui, meditacijos valandos ilgėja, ilgėja...

Bene prieš trisdešimt metų sau aiškinau, jog turiu kuo daugiau keliauti, bendrauti, kad į senatvę turėčiau kuo gyventi. Man dabar atrodo, kad buvau teisus.

 

Dalį vasarų leidžiu netoli Antalieptės, vadinasi, netoli Senadvario.

Įlipu į valtį. Pradėjęs irkluoti mintyse imu deklamuoti Faustą Kiršą:

 

                                                Prie savo pokylio vargų

                                                Mažai randu širdies draugų –

                                                Kiekvienas suka savo ratą,

                                                Kiek išgali, kiek akys mato.

 

Visada taip: kai pagalvoju apie poeto tėviškę Senadvarį, tai mąstau tik apie vieną jo eilėraštį – „Mes sukam savo ratą“. Nesvarbu, kokia tuometinė nuotaika.

Plaukimas Antalieptės mariomis – tai ir galvojimas apie užtvindytus ežerus, galbūt ir žmonių likimus. Dėl pažangos – kad atsirastų hidroelektrinė. Bet vis vien... kiekvienas sukam savo ratą.

Kartais aplankydavau profesorę Vandą Zaborskaitę, vasaromis apsistodavusią netoli Fausto Kiršos tėviškės. Net nežinau, kaip būtų įmanoma pavadinti nepilną valandą kitokiame pasaulyje – profesorės paprastumas, rūpinimasis, kuo pavaišinti, mūsų noras kalbėti apie lietuvių literatūrą.

Senadvaryje tas pats: gražiai sutvarkytas namas, gražus vaizdas į ežerą (marias) ir gražus šnekėjimas su čia gyvenančiu dailininku Arvydu Každailiu.

Plaukiant atgal: ar iš tiesų kiekvienas sukam savo ratą? Tik savo?

 

Ruduo. Ne auksinis, o purvinasis. Du pagyvenę mokytojai lituanistai vaikšto po Bernotus ir kalba apie Maironį. Man dabar atrodo, jog žodį „kalba“ pavartojau iš inercijos, kad taip reikia. Iš tikrųjų kiek kitaip: nakvosiu pas kolegas Grinkišky, todėl aplankę Šiluvą vaikštome Maironio vietomis. Vis pagalvoju: kaip gera būti lituanistu, nes gali taip gražiai su draugais tylėti, turi apie ką mąstyti. Bernotuose ir mano praeitis: kiek kartų lankytasi su mokiniais, kiek kartų galvota, ką daryti, kad šis poetas paaugliams būtų artimesnis. O dabar didelis džiaugsmas: esu be mokinių, vadinasi, neturiu būti tvarkdariu, neturiu rūpintis, kad daugiau išgirstų, pajaustų, – gyvenu sau.

Šiandien Maironio poeziją jungiu su Šiluvos išgyvenimais – man regis, kažką naujo supratau.

Pamatau gražių lapų, pasilenkiu, pasiimsiu – nuvešiu į Uteną, į savo kabinetą. Kad mokiniai matytų lapus iš Bernotų.

Šypteliu – be mokyklos pabūti lyg ir nesugebėjau.

 

Kiršuose. Ir per pamokas, ir autobuse kalbėta kalbėta, o dabar dera kuo daugiau pamatyti, pajausti. Ekskursantai nėra blogi – buvo įmanoma grąžinti nuo jų pokalbių ne apie literatūrą.

Įdomi mokytojo charakterio detalė: stengiesi pats nusiteikti buvimui Kiršuose, būtent Kiršuose, manydamas, kad tai gali paveikti ir mokinius. Man atrodo, kad mums sekasi. Žydėjimas, žydėjimas – tokia ramuma. Greta net apie keturiasdešimt paauglių, kurie galbūt prisimins Salomėją Nėrį ir dėl šios ekskursijos.

Pasielgiu gėdingai: surandu poetės sūnų Saulių. Kam? Įsivaizduoju, kad žmogus nemėgsta šurmulio, viešumo, bet vis vien prašau atsakyti į keletą mano klausimų mokiniams girdint. Tikiu: ir tai gali artinti prie poezijos, ir tai gali skatinti gražiau gyventi.

O paskui pusvalandį vaikštome mažomis grupelėmis. Nešūkaudami.

Salomėjos Nėries eilėraščiai tai ir buvimas Kiršuose – kiek daug kartų, kiek daug...

 

Kurį laiką kiekvieną savaitgalį važiuoju į Rokiškį aplankyti poetės Gražinos Cieškaitės. Pro Svėdasus, pro Kamajus. Labai seniai esu pastebėjęs, kad Vaižgantas ir gimė, ir mirė šimtu metų vėliau už Antaną Strazdą. Man tai labai įdomu.

Atgrasi Rokiškio ligoninė ir švytintis Gražinos veidas. Mes turime galimybę valandą ar ilgiau pasikalbėti vieni. Pasikalbėti apie viską: apie ligas, apie ateitį, apie poeziją. Pasikalbėti kaip du filologai, kurie vienas kitam nepavydi, kurie bičiuliškai skaito vienas kito tekstus, kurie labai atvirai kalba apie savo skaudulius.

Mus patikimai saugo praeitis: vienuoliktoje klasėje dalyvavome Klaipėdoje, jaunųjų filologų konkurse. Ten priėjau prie Gražinos, nes „Moksleivyje“ spausdinti jos eilėraščiai labai patiko.

Man atrodo, kad tai, ką prišnekėjome Rokiškyje, galėtų būti labai įdomūs kūriniai. Tik jie dėl įvairių priežasčių nepasirodys. (Negimę kūriniai – tai dažna mano liūdnų meditacijų tema.)

Grįždamas į Uteną vis stabteliu, pavaikštau.

Mintyse kartoju mokyklinio Gražinos eilėraščio „Vaikystė“ pradžią:

 

                                                 Pabūk man pasauliu, bežieviu, skaidriu,

                                                 Kol šviesmečiai skiria ir meilę, ir mirtį –

                                                 Dar vaikiškos saujos nuo paukščių pakilusių šiltos,

                                                 Dar tavąjį vardą – burtažodį naivų – tariu.

 

Šatrijos Raganos Židikai jau seniai tapo labai svarbia vieta. Studijų metais važiavome į svečius pas buvusią bendrakursę, ten mokytojavusią. Kartu sėdėjome keliose pamokose, kartu vaikščiojome. Man tada atrodė, kad buvusi bendrakursė šiek tiek panaši į Šatrijos Raganą. Savo nelabai sėkmingu likimu, įskaudintų vaikų globojimu.

O paskui rašytoja tapo dar savesnė, kai kolega papasakojo apie vieną gyvenimo akimirką. Mirė mama, buvo žiema, jis turėjo rūpintis laidotuvėmis; bėga apie kilometrą per pusnis, kad prikirstų eglaičių (prikals prie vežimo). Filologo jausena, filologo pasakojimas kaip labai svarbus dokumentas. Mamą laidojo Židikuose.

 

Pirmą sykį į Vyžuonas mane palydėjo mokinys. Važiavome dviračiais. Tas paauglys buvo mokyklos neigiamas veikėjas, bet jo senelių žemė netoli Radzevičių.

Maloniausia į Vyžuonas eiti pėsčiomis. Einant įsivaizduoti, kaip prieš kelis dešimtmečius tokiu būdu skubėjo Bronius Radzevičius. Atsiminti atskirus „Priešaušrio vieškelių“ epizodus, įvairiai juos reflektuoti. Kelias gražiai suskirstytas atkarpomis: Vyžuonėlės, Kaliekiai, Šiaudiniai. Kiekviena atkarpa prijaukinta: jau prisimenu ir savo galvojimus pro čia keliaujant.

Vienu metu prirašiau daug novelių; kelios buvo apie įsivaizduojamą Broniaus Radzevičiaus ėjimą į Vyžuonas. Tada buvau labai laimingas – mąsčiau apie man iš tiesų svarbius dalykus. Viskas kartu: „Priešaušrio vieškelių“ fragmentai, detalės, galvojimas apie rašytojo likimą ir aktualijos.

 

Studijų metais egzaminui skaitėme Dž. Apdaiko romaną „Kentauras“. Be privalomo galvojimo apie kūrinio simbolius, mitus, fantazavau: va turėsiu sūnų, tai kada nors su juo pakartosiu tokią abiem svarbią kelionę.

Sūnui septyniolika – mes iškeliaujame į dviejų dienų išvyką po Lietuvą. Svarbiausias tikslas: saulei leidžiantis būti Šarnelėje, o paskui skubėti į Pavandenę, kur nakvosime. Liepos vidurio karštis, mašina genda; mes dviese vis sustodami įsižiūrime, įsiklausome.

Šarnelėje vyrai rūpinosi šienu, o mes ėjome ieškoti poeto kapo. Saulė vakarop, erdvių platumos. Kiek daug galima pajusti: ir Vytauto Mačernio eilėraščius, ir sūnaus reakcijas, ir gamtos šventiškumą. Žiūri, bet nekalbi, žiūri, bet nekalbi.

O paskui lekiame į Pavandenę – mano noras nakvoti mokykloje, kurią baigė profesorė, mūsų kurso kuratorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė.

Pavandenėje ieškome žmogaus, kurio paklaustume, kur gyvena mokyklos direktorė. Pasirodo keli paaugliai. Jie kad ims aiškinti, kad ims aiškinti... žemaitiškai. Kaip gražu...

 

Į Anykščius nuo mokyklinių metų. Pirmas nusistebėjimas – koks vingiuotas kelias. Žymiai vėliau patyriau nuostabą dėl Antano Baranausko klėtelės, dėl Puntuko. Žymiai vėliau svarbu buvo pėsčiam nueiti į Niūronis, žymiai vėliau teko vesti pamoką anykštėnams devintokams apie „Anykščių šilelį“ A. Vienuolio name, skaityti su kitais poemą.

Šventoji turbūt įsidėmėjo (kaip įžūlu taip galvoti...) mano džiūgavimus, mano liūdesį – juk taip nuoširdžiai su ja bendrauta.

Bet viena kelionė ypatinga. Ją mena nuotrauka. Pavasaris, žydėjimas, o mes su man patinkančia klase lankome Anykščių literatūrines vietoves. Niūronyse gražiai pasakoja liūdnokai besišypsanti Alma, Niūronyse dar nėra Arklio muziejaus, mano mokinės gražiai globoja mažamečius dukrą bei sūnų. Nuotraukoje: pienių vainikai, linksmi veidai, gelsvi guminiai batukai.

 

Į Tolminkiemį su maža mokinukų grupe. Atvykę supratome, kad autobuso grįžti atgal jau nebebus, tad reikės čia nakvoti. Einu pas muziejaus direktorę, prašau padėti. Ji mane moralizuoja: koks neatsakingumas, na kaip galima važiuoti nepagalvojus apie nakvynę. Visaip gudrauju ir gauname ne tik nakvynę, bet netgi atidaroma bažnyčia.

Vakarėja. Užsirakiname duris. Kažkas jau beldžiasi. Prisimenu direktorės prašymą:

– Tik nieko neįsileiskite.    

Beldimai dažnėja, tampa vis garsesni.

Tylime kaip kokiame detektyve. Bet... mūsų kambario durys staiga atsidaro ir įvirsta kokie šeši septyni išgėrę paaugliai.

– Jūs nacionalistai, jūs mūsų nekenčiate, tai ko čia atlėkėte!

Visaip vyniojuos: esame labai pavargę, rytoj dar tolimas kelias. Tik mūsų svečiai nelabai supranta – jie paprasčiausiai įsiutę. Bara mane, kad netinkamai auklėju savo mokinius. Sutinku, bet paprašau nueiti kitur tyliai išsiaiškinti. Kokias dvi valandas šnekėjausi, labai nuoširdžiai aiškinau. Buvo baisoka – mano grupėje yra jaunų mergaičių, o čia įraudę vaikinukai. Neapsigintume. Jie rėkia ant manęs, jie čia šeimininkai.

Kaip aš jų prašiau, kaip kalbėjau apie savo profesijos svarbumą... Po truputį, po truputį agresija mažėjo, mažėjo. Pabaiga: visi grįžtame prie mokinių, jie manęs atsiprašę išeina.

 

Sūnus po vestuvių išvyko į Bosniją, Serbiją, o aš prižadėjau kelias savaites pagyventi jo lofte ir prižiūrėti katę Girną. Rugpjūtis, dar nėra rudens spalvų, vaikštau po Vilnių pėsčiomis tarsi pirmą sykį džiaugdamasis šiuo miestu. Rūpesčiai labai filologiški: pabūti prie konkrečių namų, kur gyveno man svarbūs rašytojai, iš naujo prisijaukinti senamiesčio gatveles. Taip taip, tokiu būdu vėl grįžti į gana romantiškas studijas.

O vieną dieną išsirengiu iš Vytenio gatvės į Antakalnį, pas Genovaitę Marcinkevičienę. Švietimo ir mokslo ministerija leidžia mokytojų parašytą knygą „Justino Marcinkevičiaus pamokos“. Esu knygos sudarytojas, tad yra proga apsilankyti Mildos gatvėje.

Elgiuosi kaip studentas: ateinu prie reikalingo namo žymiai anksčiau, tuomet vaikštinėju po mišką, galvoju.

Genovaitė Marcinkevičienė nuveda į poeto kambarį. Didysis įspūdis: pro langą matau bene keturis beržus. Kaip kokiame atviruke.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 Nr. 4 (balandis)