tekstai.lt

In memoriam. Juozas Kralikauskas 1910. X. 22–2007. I. 25


       Eidamas devyniasdešimt septintuosius metus, po sunkios ligos mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys, prozininkas, eseistas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius Juozas Kralikauskas.

       Juozas Kralikauskas gimė 1910 m. spalio 22 d. Kareivonių kaime, Kaišiadorių rajone, ūkininkų šeimoje. Šiek tiek pasimokęs gimtajame kaime, įstojo į S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune. 1928 m. ją baigęs, mokytojavo Veprių, Žiežmarių ir Vaiguvos pradinėse mokyklose bei Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje Kaune. Norėjo būti karininkas, todėl įstojo į Karo mokyklą, kurioje mokėsi 1931–1932 metais. 1940-aisiais baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą, 1942–1944 m. buvo Kauno 10-osios gimnazijos direktorius. Palaidojęs žmoną (ji mirė 1942 m. dvidešimt penkerių metų) ir vieną iš dvynių, 1944-aisiais J. Kralikauskas pasitraukė iš Lietuvos. Kitą sūnų, Virgilijų, paliko senelei globoti. Nuo 1948 m. J. Kralikauskas gyveno Kanadoje, dirbo Pikl Krou aukso kasyklose; 1996-aisiais grįžo į Lietuvą.

       J. Kralikauskas debiutavo apsakymų apie mokyklos gyvenimą rinkiniu „Septyni kalavijai“ (1937). Gyvendamas išeivijoje, išleido asmenine patirtimi grįstą apysaką apie darbą kasyklose „Urviniai žmonės“ (1954) bei romaną „Šviesa lange“ (1960). Šiuose kūriniuose vyrauja žmogaus vienatvės motyvai, vaizduojama atšiauri, individo dvasią alinanti aplinka. Vėliau J. Kralikauskas atsidėjo istorinei prozai, kurioje pasakojama apie reikšmingus tautos būties etapus. Daug dėmesio romanuose jis skyrė Mindaugo epochai: „Titnago ugnis“ (1962), „Mindaugo nužudymas“ (1964), „Vaišvilkas“ (1971), „Tautvila“ (1973), „Mindaugas“ (1995). Istoriniuose biografiniuose romanuose „Martynas Mažvydas Vilniuje“ (1976) ir „Įkaitę Vilniaus akmenys“ (1979) vaizduojami XVI a. lietuvių kultūrininkai. Romane „Po ultimatumo“ (1980) ir apysakoje „Vėlinės“ (1988), kūriniuose, grįstuose faktografine medžiaga, autentiškais liudijimais, rašoma apie 1941–1944 m. įvykius Lietuvoje. Savo istorinio romano koncepciją bei savotišką kūrybos autoanalizę J. Kralikauskas pateikė knygoje „Ąžuolai piliakalnyje: devynių istorinių romanų gelmenys ir problemos“ (1984). Išsamią monografiją apie šį romanistą 2002 m. parašė prof. Elena Nijolė Bukelienė.

LRS VALDYBA