*
pavasarėjas –
jau greitai mieste linksmos
mergiotės išsprogs –
ir saulė
išrengs jas, ir
akys išrengs, ir vėjas
*
kam man tie žodžiai
jei nėra juose liepsnos
liežuvių
Donatas Petrošius
smilkt – nederėtų,
jei liepsnose nespragsi
mirštantys žodžiai –
dugną bedugnės kalbos
išlaižantys šaknimis
*
pasižiūrėjus
blaiviai,
trenktas Niutonai,
šis mechanizmas
nesudėtingas: kalba,
mirtis, jųjų padargai
*
tik laikrodukas,
neberodantis,
laiko
pasidabruotas –
amžiaus to, sidabrinio,
mirksnis šiems nanolaikams
*
lyg nuo anapus:
tarytum krantas,
o daugiau – neįžiūriu,
meluočiau,
gal tik
erdvu
ir gilios pėdos,
dažniausiai – lengvapėdžių
*
Palangos parke
susitinku strazdą:
strazdas
senovės
eilių man vaizduotėje
suptųs ramiai! jei
ne tu, geltonsnapi, ant
šakos pumpuruojančios
*
ką pavadinti
derėtų poezija,
nežinot net jūs –
ir žinoti nenorit –
senas jaunystės Saigio
*
laukiam, gegute,
tavo šiųmetės raudos!
kad jau pargrįžai,
kad kaupiesi miškely –
linksmas vėjas pasakė
*
mirti – nelengvas
darbas mąstančiam žmogui!
bet mums – paukštukams,
kvaileliams,
arba mintims
žmogaus mąstančio – baika
*
gerklę užspaudžia
tvirtai, kai prisimenu –
Rimvis Strielkūnas –
prie tėvo duobės – rankų
sparneliais mosuojantis
*
stebiu
Jono Strielkūno laidotuvėse
ant gretimo kapo prisėdusį
Algimantą Baltakį:
poezija! kai
mirtinai pagalvoji,
kad tai dar rūpės,
gyvenimą užverčiąs
liūdnas rūpintojėli
*
vaikystės sodo
vėjas, malūno, kuris
atminty, sparne
kiek pailsėjęs, tavęs
išvaduoti sugrįžo
*
taip, suvaikėsiu,
viską viską užmiršiu,
bet neužbrauksit
žvirblio, kuris kamine,
jo lapinės kepurės
*
šį pavasarį
senas alyvų krūmas
pražilo ir tam,
kad negalvočiau, visai
nebegalvočiau daugiau
*
vos tik įgyji,
kaip čia pasivaideno,
šiek tiek išminties –
debesys, balėjoje
atmušti, storašikniai
*
ilgai dūmoję,
debesys pasipūtę,
ką gi priminėt
man?
išnyksiu kaip dūmas?
nieko naujo po saule?
*
dulkia ir dulkia,
bet yra galimybė,
kad greit prasišvies
ir vėl ilgėsiuos oro
pošlykščio, kūrybingo
*
štai ji – tanka
mąstant visatą:
girdėjau, pleties?
tad vis rečiau sutiksi
poetų gerų;
likę linkę susitraukt,
susigūžt, susitankint
*
kunigaikštyte,
liepkit –
ir parvarysiu
vasarų vėjus –
lubinais mėlynakiais,
švelniai, ant debesėlių
*
tie mėlynumai
miškų,
tos atodangos
ten, debesyse –
visko per daug per mažai
gyvenime didžiame
*
domėtas kadai
ir tavo budistiniais
sodais, jaunyste
paika!
šviesa ant akmens,
akmeninis šešėlis
sankalba:
Genadijų Aigi atminti
mes – išgerdavę
ir impresionistų
odekolonus –
iš švytinčių pavolgio
pievų – Čiuvašijoje
*
neklausinėkit,
nebylūs kalnai,
niekaip
neatsakyčiau,
kurio viršūnėj esu –
Komunizmo? Čiurlionio?
*
cha, charizmėlės!
ne vienas pageidautų
turėti, tačiau
subalansuotos jos mums –
idiotams, vagišiams
*
iš senos jaunystės:
švinta, užrašo,
kas į atmintį gręžias:
labai žydintys
sodai,
labai dar anksti,
labas! čia mes, nelabai
*
taip, sakyčiau, gan
keista, kad senis esu,
dar keisčiau bus
nebūti,
keisčiausi šie
vaikiški nustebimai
*
mamule, skausmus
megzdavus muziejuje
revoliucijos;
kai nebus ir manęs – kaip,
kurlink beparšlubuosit?
sankalba:
Nijolę Miliauskaitę atminti
Krišnos barbute,
kiek gyvenimų kęsta,
kad parašytum
tokį eilėraštį,
kiek
siaubingų gyvenimų
*
Vytautams P. Bložėms
apsimetėli
guru, melagi tiesos
iškalbėtojau –
jums pavyktų apmauti
ir Ardžuną,
ir Krišną
sankalba:
Genadijų Špalikovą atminti
iš beprotnamių
traukėt mane, nerimtas
bei nusižudęs
poete – jūs
ir jūsų
Maskva po šilto lietaus
*
Alfonsui
vien tam, kad gražiau
sakinį išvingiuočiau,
paklausiu, kodėl
šitas gražus sakinys
net savęs nepasako?
*
knygyne už dyką įgijus
Eduardo Mieželaičio septintomį:
septynios aidžios
planetos už didelį
dyką, maestro –
štai toji, verta tikro
poeto, tragedija
*
vos susikali
kokią taisyklę – žiūrėk,
Kristaus žvirblelis
atplasnojęs jau kiša
snapą netaisyklingą
sankalba:
Pėterą Brūverį atminti
Peteras mirė –
latvis, kurį mylėjau,
paskutinysis –
nebesvarbu, kur tuščiau –
Latvijoje, manyje
*
pliaukšt, nebeliks ir
manęs, uode užtvotas!
debesys tingūs
plauks kaip ir plaukę, mudu,
bjaurybės, nezysime
*
pirmo drugelio –
tamsaus –
meile, nerodžiau,
sulaukėm balto –
kad gyventume kukliai,
bet neapsiniaukusiai
*
gyvenimas – ššš–
ir prašoko, skiemenį
šnabždanti jūra!
ale įsauly šilta
mudviem su laumžirgėliu
*
ne tai, ak, ne tai,
ko tikėjaisi, guodžia
senatvėj...
vaikai?
gamta? kur tau! tik šįryt
nebemaudžiančios kojos
*
tai, ką žinai, tai,
ko žinoti nenori –
pėdos paukštuko
smėly...
čia jo pėdinta
metaforų pakraščiais
*
iš balandžio pradžios:
lengvos bangelės,
virpesiai, viens kajokas
minty;
skruzdėlė!
atitirpstanti šiaip ne
taip
ir mano gyvybė
*
kol dar kriošenoms
liko kuom džiaugtis – keblu
seniais vadintis
mums,
tik ką pradėjusiems
kembridžus praradimų
*
tu ypač smalsi,
pajūrio varna!
proto
turi kiek daugiau,
nei skyrė jo man,
o net
šito suvokt negali
*
pagyvenusi
moteris balkone – ką
ji prisimena
dabar,
užsimerkus į
saulę, užsišypsojus?
*
jei susirgčiau,
jei
kartais įsimylėčiau
taip,
kaip šiandien,
ir – jei šokčiau pro langą,
tai tik lėtą fokstrotą
*
iš septyniasdešimtųjų:
slaptas troškimas –
„Nefertiti“ dūmelis
saldus,
pro kurį
suplazda atmintyje
tamsiai mėlynas kliošas
*
nu laukiau, laukiau,
forsitija!
auksas, ne
pravardė, o ir
man ją ištart vis smagiau
vis naują pavasarį
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 4 (balandis)