Atsiprašymas

Praėjusią naktį sugniaužė širdį graudulys. Gaila pasidarė visų, kuriuos per gyvenimą įžeidžiau, supykdžiau, nuskriaudžiau. Ar daug jų buvo? Ar mažai? Kas suskaičiuos? Nebent šventas Petras prie Dangaus vartų. (Turiu viltį, kad vis dėlto Dangaus?)

Tarp tų, kurių atleidimo turėčiau maldauti, yra toks senas senutėlis pianinas. Netgi du pianinai. Abiem esu gerokai nusikaltusi, gal kiek mažiau pirmajam, senatvės negalių ir dusulio kamuojamam Johanui ar Sebastijanui. Jis buvo iš devyniolikto amžiaus, lenktomis, kinivarpų pagraužtomis kojomis, braškančiais šonais, kandžių sukapotais plaktukais, aprūdijusiomis stygomis. Jo bronzinės žvakidės buvo nuluptos, jų vietoje teliko skylės nuo varžtelių, o klavišai buvo suplonėję ir pageltę, kaip nuvalgyti seno arklio dantys. Mūsų pastogėje tas varguolis atsidūrė 1945 metais. Estetinio vaikų auklėjimo reikmėms jį iš valdžios iškaulijo mama, įsidarbinusi Vilniaus Rasų priemiestyje vaikų darželio vedėja. Kalbėjo, kad tai esąs trofėjinis pianinas, atvežtas rusų kareivių kaip karo grobis iš Europos. Abejoju. Veikiau tai buvo nusigyvenusio Vilniaus šunbajorio turto liekana, stovėjusi kokioje nors nekūrenamoje patalpoje, apkrauta senais skudurais, aplaipiota kačių, apdergta pro išdaužtą langą skraidančių balandžių. Vargšas, vargšas senasis Kriebelis (ar Krebelis)! Jeigu jis ir buvo atgabentas iš Europos, tai nebent iš subombarduoto Karaliaučiaus, kur juo galbūt naudojosi užkaušęs E. T. A. Hofmanas ar kitas mūzų numylėtinis. Tiesa, kartu su pianinu buvo gauta ir sraigtinė apvali kėdutė, dar visai nieko. Sėdėdama ant jos gavau pirmąsias pamokas. Turėjau mokytoją lenkę, gyvenusią Rasų gatvėje, kitapus geležinkelio, mediniame name klevų pavėsyje. (Dabar toje vietoje kėpso neaiškios paskirties silikatinių plytų barakas grotuotais langais.)

Buvo nuspręsta, kad esu gabi, nes priėjusi prie pianino galėjau vienu pirštu išbelsti bet kurią melodiją. Tai buvo paprasta ir lengva. O toliau... Gamos, diezai, bemoliai, ketvirtinės, aštuntinės, šešioliktinės, pauzės, akordai, legato, staccato ir t. t. Mokyklos dar nelankiau. Išmokau šį bei tą paskambinti iš gaidų, o netrukus man pakluso iškiliausias kūrinys – Bethoveno „Für Elize“. Prieš akis turėjau puošnų 1889 m. ANTON J. BENJAMIN, HAMBURG leidinį su mokytojos dedikacija – muzykalnej Grazynce. Dabar jau mama turėjo kuo didžiuotis, pažįstamiems pademonstruoti, ką moka jos dukrelė. Nemėgau tų pasirodymų, mačiau, kad klausytojai nelabai klauso, nes jų galvose knibžda mintys apie nakties gaudynes, červoncus, duonos korteles... Iš kaimo atvažiavęs tėvų pažįstamas senukas pripasakojo visokių baisybių, kurios dėjosi jų krašte, bet mane jis prajuokino, nes nežinojo žodžio skambinti ir paprašė manęs padūduoti. Padūdavau jam „Für Elize“. Senukas šluostėsi ašaras – takis mažas vaikialis...

„Für Elize“ patiko ir man, bet mokytojai šovė į galvą mintis sužadinti mano vaikišką vaizduotę „dekadentišku“ muzikiniu kiču, pavadintu „Vasaros naktis Beriozovkoje“. Tai buvo paskutinių carinės Rusijos atodūsių aidas, natų sąsiuvinis (gaila, jau kažinkur nusidaigojęs), puošnus tarsi carienės Jekaterinos paauksuotas buduaras. Įmantrių viršelio ornamentų pynėje puikavosi mauriškos architektūros langas su kolonomis, prie lango stovėjo bydermejerio stiliaus gražuolė ir drėgnomis akimis žvelgė į mėnulį. Rankose ji laikė puokštę gėlių, gėlė puikavosi ir vešliuose plaukuose, perregimą naktinį drabužį juosė po krūtine kaspinu perrištas diržas, o kaip atrodė pati partitūra – vargu ar įmanoma nupasakoti. Natų penklinės atrodė pritrenkiamai: juodos gaidų uogelės kekėmis kabėjo ant ilgiausių kotų, šaunančių aukštyn virš penklinės ir smengančių žemyn ligi pačių žemiausių bosų. Visoje klaviatūroje neturėjo likti nė vieno nepaliesto klavišo, visi jie buvo įtraukti į akordų, arpedžio, tremolų, kryžiuojamų rankų, nutrūktgalviškų šuolių per kelias oktavas siautulį, beprotišką pirštų galopą, šuoliuojant klaviatūra iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę, o pagal penklinę – aukštyn ir žemyn. Visais penkiais pirštais spaudžiant akordą dešine ranka ir penkiais pirštais kairiąja, reikėjo staigiai „varyti“ į abu klaviatūros galus, šokčiojant įmantriomis kvintų ir kvartų kombinacijomis, kas keli taktai trenkiant akordą su garso pedalu. Į tą sąskambių orgiją buvo įpintos gamtos garsų imitacijos: gegutės kukavimas, lakštingalų treliai, gaidžio giedojimas, piemens raliavimas, vandens šnarėjimas, griaustinio griausmas. Tarp penklinių senąja rusų rašyba buvo surašyti paaiškinimai: gegutė, lakštingala, gaidys, piemens ragelis, audra ir pan.

Mokytoja galvojo, kad mažam vaikui, juo labiau klausytojams, toks vaizdingas gamtos ir „pianizmo technikos“ imitavimas darys didelį įspūdį. Iš tiesų kūrinys patiko visiems. Kadangi ta ekvilibristika ir rankų akrobatika buvo tikrų tikriausias blefas, įveikiau kūrinį lengvai ir greitai. Mėgavausi tais viražais, išmesdama riešus aukštyn vaizdavau baisiausią virtuozę kukuodama, lakštingaluodama, raliuodama, griaudėdama griaustiniu ir iš visų jėgų spausdama pedalą. Senutėlis pianinas vos galėjo atlaikyti tokį muzikavimą. Jis girgždėjo, stenėjo, tyliai dejavo, bet man tai buvo nė motais! Pagaliau ne aš viena juo skambinau – juk oficialiai tai buvo vaikų darželio instrumentas, tarnavęs muzikinio auklėjimo valandėlėms, mankštai, vaikų „baletams“. Kai keli klavišai visiškai užsikirto, švietimo skyriuje buvo išsirūpintas pianinų derintojas. Tai buvo vokietis belaisvis, kurį mama, darželio vedėja, kiekvieną rytą privalėjo pati atsivesti iš Subačiaus gatvėje įkurdintos belaisvių stovyklos (du dideli penkiaaukščiai gelsvų plytų namai). Mama už tą belaisvį buvo atsakinga. Jeigu jis mėgintų bėgti, ji buvo pamokyta šaukti: „Stoj, streliat’ budu!“ („Stok, šausiu!“). Bet jis nebėgo. Belaisvis buvo aštuoniolikmetis rausvaveidis blondinas, vargonininko sūnus iš Veimaro, vardu Hubertas. Kai rytą juodu ateidavo, pirmiausia jam duodavo pavalgyti. Tėvas mėgo su belaisviu pasikalbėti šiokia tokia vokiečių kalba. Juodu kalbėdavo apie karą, Hitlerį, Staliną – tiek ir aš supratau.Vaikinas kariavo neilgai, jo laimei, karas baigėsi. Hubertas ilgėjosi namų ir jaunėlės sesutės, panašios į mane. Pianino taisymo pabaigtuvėms jis mums paskambino Bachą, Johaną Sebastijaną, bet mano „Beriozovka“ buvo įspūdingesnė... Kai demonstravau jam savo meistrystę, Hubertas tiktai galvą kraipė, kaip tada, kai pianino kamputyje rado pelės lizdą. Atsisveikinant mama jam davė džiovintą sūrį, o tėvas papirosų „Kazbek“ naudingiems mainams, nes Hubertas nerūkė. Pianiną jis šiek tiek aptvarkė, prikėlė gyventi. Senukas, girgždėdamas ir stenėdamas, kurį laiką dar skambėjo, o paskui jo vietoje atsirado kitas – riešuto spalvos, jaunesnis, gražesnis, su įmantriai raitytomis bronzinėmis žvakidėmis. Nežinau, kas nutiko tam pirmajam, kur jį padėjo – vargu ar kas norėjo pirkti tokį ubagėlį vata užkamšytomis ausimis, purvina kaklajuoste, apibrizgusiais rankogaliais... O Dieve, vos parašiusi šiuos žodžius supratau, kieno „portretą“ piešiu. Juk tai mūsų muzikos istorijos mokytojas, kai jau mokiausi muzikos mokykloje! Tas senukas buvo Jonas Čiurlionis, didžiojo M. K. Čiurlionio brolis, jo išvaizda man niekaip nesiderino su „tikruoju“ Čiurlioniu – didingu ir iškiliu genijum. Jo brolį išmetė iš darbo už pasenusias, netarybiškas pažiūras į pasaulio muzikos raidą. (Joną Čiurlionį apskundė valdžiai kelios mokinės aktyvistės.)

Atsiprašau, labai atsiprašau, kad buvau tokia nesupratinga ir negailestinga, negerbiau senatvės, nevertinau to daug išgyvenusio, daug mačiusio ir daug supratusio instrumento – Krebel ar Kriebel.

Taigi, tas antrasis. Jis tikrai buvo „trofėjinis“, nupirktas specialiai man ir gyveno pas mus gana ilgai, kol galutinai sudužo mamos viltys dėl mano muzikinės karjeros. Ir vėl užmiršau jo tikrąjį vardą, nors daugybę metų diena iš dienos tas užrašas mirgėjo prieš akis. Ar tik ne Vogel? Žinovai gyrė instrumento skambėjimą, jo derinti retsykiais ateidavo akiniuotas žmogelis mėlyna kandžių pagraužta berete su portfeliuku ir kamertonu. Pianino vidus man jau nebebuvo jokia paslaptis. Jo plaktukai buvo sveiki, aptraukti dvispalviu fetru, darbštūs kaip geneliai, pasirengę kirsti per stygas vos pirštams palietus klavišus ar suvirpinti jas net neprilietus klavišų. Absoliuti, tobula kiekvieno raumens krustelėjimo ar sielos virptelėjimo pagava! Pianinas tarytum sakė: nuolankiausiai jums tarnauju, visiškai paklūstu visiems paliepimams, užgaidoms ir norams. Atsiliepiu net į jausmus ar mintis, apie kuriuos jūs dar ir patys nežinote. Savo galimybių ribose esu tobulas, bet niekados tų ribų neperžengsiu ir nenusižengsiu savo esmei. Aš esu aš – tokį mane sukūrė žmogaus genijus.

O aš! Ką išdarinėjau aš su tuo galantišku, aukštos kokybės, klasikinei darnai ir harmonijai skleisti skirtu instrumentu! Negana, kad kankinau jį savo nemokšiškumu (tas dar atleistina, šitai tenka iškęsti daugeliui pianinų), aš jį traukte įtraukiau į savo nuodėmes. Per tariamo darbštumo priepuolį valandų valandas barškinau gamas, variau pirmyn atgal per visą klaviatūrą, o pati skaitydavau romanus – vietoje gaidų lentynėlėn atrėmusi knygą. Iškilus pavojui, knygą pridengdavau gaidų sąsiuviniu. Šitaip perskaičiau „Tris muškietininkus“, „Grafą Montekristą“, buvau jau bekimbanti į „Vargdienius“, kai pro langą iš lauko pusės tokį mano uolumo priepuolį pamačiusi mama labai supyko. „Petrai, žiūrėk, ką ji daro! – pašaukė dar ir tėvą. – Ką nori apgauti, dukružėle? Iš tokio tavo barbinimo jokios naudos!“ Buvau pričiupta. Kreipinys „dukružėle“ dūrė ypač skaudžiai. Teisinausi, kad gamų skambinimas vis vien eina į naudą, nes lavina pirštus... Žinoma, kad sukčiavau. Per tą barnį rudasis pianinas stovėjo tylus ir atsiribojęs, nors ką tiktai kiekvienas plaktukėlis, kad ir koks niekingas buvo mano elgesys, kruopščiai vykdė savo pareigą ir nė viena jo styga nepasipriešino. Manau, kad „Grafo Montekristo“ skaitymas, bet kaip barbenant per klavišus, jam buvo įžeidus ir labai nemalonus. Tai aš jį įtraukiau į savo suktybes, priverčiau būti apgaulės dalyviu. Todėl atsiprašau, kad ir labai pavėluotai, atsiprašau. Gal tas pianinas dar kur nors tebegyvena?

Kai įžengiau į paauglystės amžiaus džiungles, mano ir pianino santykiai dar labiau susikomplikavo. Tarsi nedariau nieko bloga, tarsi. Tiktai savo prakilnųjį muzikos partnerį naudojau kaip prasto skonio paaugliškų emocijų rezervuarą. Grįžusi iš kokio filmo liejau širdį ir iš klausos skambinau girdėtas melodijas. Atsimenu kažkokį „Peterį“, kažin kokią „Asilo serenadą“ (filmas vadinosi „Saulėtojo slėnio serenada“, jame vaidino Holivudo žvaigždė Džinetė Makdonald), o ypač nykštukų maršą iš Disnėjaus „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Tik vakar sužinojau, kad tai buvo paties Hitlerio mėgstamiausias filmas. Nieko sau! Pokariu visą tą vakarietišką sovietų grobį kino teatrai dosniai demonstravo. Bet mano vokiškas gražuolis turėjo kęsti dar ir Dunajevskio bei Cfasmano melodijas, taip pat parsineštas iš kino, kur buvo rodomas šviesus ir laimingas darbo žmonių Sovietų Sąjungoje gyvenimas.

Išdidi, jausmingai racionali vokiško instrumento siela, murdoma į tokias banalybes, turėjo kęsti didelį pažeminimą, juo labiau kad jis, savo vokiškajame gyvenime skleisdavęs tiktai Bacho, Šuberto, Šumano, Listo muziką, ničnieko nežinojo ir negalėjo žinoti apie kokio nors Hitlerio ar Stalino darbelius. Pagrobtas rusų kareivių (tak tvoju mat’!), įkištas į prekinį vagoną, vežamas per tiltus ir sugriautus miestus, jis nežinojo, kur, kokiame svetimame krašte, kokiame nepažįstamame mieste atsidūrė ir kokia čia barbarė tapo jo šeimininke.

O aš buvau neraliuotas priemiesčio vaikas. Kai pradėjo siautėti hormonai, savo prakilnųjį instrumentą paverčiau jausmų ir pojūčių nuleidimo kloaka. Jeigu būčiau skambinusi audringus klasikų kūrinius, kokią nors Bethoveno „Appassionatą“, Šopeno „Revoliucinį etiudą“ ar virkdžiusi Listo „Meilės svajones“, šiandieną nereikėtų atsiprašinėti, bet kur tau... Paauglystėje pamėgau operą. Lyg ir gražu, lyg ir gerai. Būdama bebalsė (laimei, kad nemokėjau dainuoti), įnikau į fortepijonui adaptuotas arijas, atrinkusi jas pagal savo poreikius. Repertuarą sudarė Violetos, Mimi, Dalilos, Karmen ir vienintelio vyriškos giminės herojaus – Rubinšteino Demono garsiosios arijos. Įsijautusi į visų šių moterų (ar savo pačios) jausmus, valandų valandas virkdžiau ir prievartavau instrumentą, priverčiau jį būti mano nuodėmklausiu, sąmokslininku, partneriu, skandinau jį banaliausių šašuotų emocijų srautuose. Tai nebuvo muzika – aš tik naudojausi pianinu savo erotinėms fantazijoms išlieti. Demono arijos žodžiai „aš tas, kurio nemyli niekas“ tiesiog vedė iš proto. Kaipgi nemyli? Demoną viliojo visos iš eilės. Kad jį myli, blyškiomis lūpomis šnabždėjo mirštanti Violeta (aš), velnių priėdusi, akis nuleidusi kuklioji Mimi (aš), padurkais besišvaistanti ugningoji Karmen (aš). Bet už visas galingiausia buvo Dalila – joks Demonas jai negalėjo atsispirti. Dalilos arijoje skambėjo kvietimas – kaip jūros, kaip mirties – iš pačios įsčių gelmės.

Išsiliejusi, išsišliurpusi, išsitaškiusi, pasinaudojusi džentelmeniškai paslaugiu pianinu, gyvenau toliau lyg niekur nieko, o jis, riešuto medžio spalvos, elegantiškas, sukurtas taurios fortepijono muzikos koncertams, stoiškai kentė mano snarglėtus ašarotus paistalus.

Kai visa ta velniava pasibaigė, skambinti daugiau nebenorėjau – kaip ranka nuėmė. Pianinas tapo man nereikalingas. Jo riogsojimas kambaryje ėmė netgi slėgti. Pradėjau įkalbinėti tėvus, kad jį parduotų, bet mama vis dar negalėjo atsisakyti iliuzijų dėl mano muzikinės karjeros. Po ilgų derybų ir slogių pasikalbėjimų – su ašaromis, be ašarų, su priekaištais, graudenimais, su sveiko ir nesveiko proto argumentais – pianinas buvo parduotas. Manęs nebuvo namuose, kai jį išnešė pro duris, įkėlė į sunkvežimio platformą, kai vežė lyg kokį velionį lenktu akmens tiltu į kitą geležinkelio pusę, Rasų kryptimi.

Toje vietoje, kur jis stovėjo, liko nenutrintas grindų stačiakampis. Daugiau niekur, niekada, jokiomis aplinkybėmis neskambinau. Kodėl aš jį staiga prisiminiau ir tik dabar man jo pagailo? Atsiprašau...

Seku seku pasaką

Nors už durų švilpia vėjas, staugia vėtra už langų, liepsnoja miestai, riaumoja bombonešių raižomi dangūs, padėkojusi Dievuliui už globą, guliu baltoje lovelėje ir laukiu pasakos. Be pasakos neužmiegu – gal tiktai kartą, per 1943-iųjų Kūčias... Tai buvo paskutinės Kūčios vokiečių okupuotoje nepriklausomoje Lietuvoje. Paskutinė Kūčių vakarienė snieguose skendinčiame Vilniaus priemiestyje prie didelio stalo – su bobule, tėvais, tetomis, tetėnais, pusseserėmis, dėde, dėdiene ir vargše senute iš gretimo kiemo. Prigėrusi aguonų pieno, užmigau narkotišku miegu, o Kalėdų rytą nubudau kaip burundukas išsipūtusiais žandais, nes burnoje tebelaikiau sutižusius kūčiukus. (Kaimynų senutę tą vasarą užmušė bombos skeveldra, o mūsų šeimą išblaškė karo viesulas.)

Gražiausia mamos pasaka – apie sesutę Elenytę ir broliuką Jonuką, paverstą avinuku. Kaip juodu, likę našlaičiai, išėjo iš namų laimės ieškoti. (Lietuvių pasakose visi visados eina laimės ieškoti.) Ėjo, ėjo, pavargo, ištroško ir pamatė kelyje arklio pėdą, pilną vandens. Jonukas jau norėjo iš tos pėdos gerti, bet sesutė perspėjo: „Negerk, broleli, kumeliuku pavirsi.“ Dar toliau ėjo, dar labiau juodu ištroško, pamatė pilną jaučio pėdą. Ir vėl sesutė perspėja – Jonuk, negerk, pavirsi jauteliu. O kai pamatė avinėlio pėdą, Jonukas neišlaikė, atsigėrė ir pavirto avinėliu. Elenytė, apkabinusi avinuko kaklą, ilgai verkė. Tada atėjo piktas žmogus ir nusivedė avinuką į tvartą. Naktį Elenytė broliuką slapčiomis aplankė, kalbino, mylavo, glostė jo vilną, bet veltui. Kitą naktį Elenytė vėl atėjo, pakalbino, paglostė broliuką ir pasakė: „Dar kartą pas tave ateisiu, dar kartelį tave pamyluosiu ir daugiau jau manęs nematysi...“ Po šių Elenytės žodžių apsipildavau ašaromis, o mama sakydavo, kad tos pasakos daugiau neseks, kam vaiką virkdyti? Bet aš kas vakarą laukiau tų žodžių: vos išgirdusi „...ir daugiau manęs nebematysi...“, prapliupdavau verkti. (Užaugusi sužinojau, kad tas jausmas, kurį tada išgyvenau, vadinamas katarsiu. Šių dienų kalba tai toks emocinis orgazmas.)

Karui baigiantis, mama įsidarbino vaikų darželio vedėja. Senasis mūsų namelis nuo sprogimų sugriuvo, kurį laiką teko glaustis tarnybinėse vaikų darželio (buvusio didelio buto) patalpose. Tarnaitės kambarėlyje prie virtuvės gyvendavo merginos, atvažiavusios iš kaimo laimės ieškoti ar slapstytis nuo trėmimų. Įsidarbinusios virtuvės darbininkėmis, tvarkytojomis, auklėmis, vėliau jos susirasdavo darbą kokiame fabrike, ištekėdavo, pakeisdavo pavardę ir tapdavo pilnateisėmis Vilniaus gyventojomis. Merginos – nuo Švenčionių, Dūkšto, Ignalinos – kalbėjo miela aukštaičių tarme, kaip ir mano bobulė. Nors bobulė daugelį metų gyveno Petrapilyje, Kaukaze, lenkų okupuotame Vilniuje, bet išlaikė Daugėliškio–Paringio apylinkių šnektą ir jautrią aukštaitišką sielą.

Kol tos merginos glaudėsi mamos darželyje, jos buvo lyg ir tarnaitės, nors ne mūsų, bet vis vien... Užsiropštusi ant kelių Lionei, Albinai, Vandai, Onai ar Elenai (per pusantrų metų tų merginų praėjo visa virtinė), prašydavau pasekti pasaką. Ne tik prašydavau – aš jas tiesiog terorizuodavau. Labai mėgau sėdėti ant kelių – tėvui, motinai, svečiams, darželio darbuotojoms. Buvau jau gerokai ištįsusi, ilgomis ką tik gimusio kumeliuko kojomis siekiau grindis, o veidu prigludusi prie kurios nors merginos krūtinės uosdavau kaimo kvapus – avikailio, sudžiūvusio korio, pakulų, pieno ir sūrio, džiovintų obuolių, rūkyto kumpio. (Vasaromis nuvežta į Gervelių kaimą tuos kvapus gerai įsidėmėjau.) Skruostu jaučiau drabužių įvairovę – šiurkščių naminių vilnų mezginį, kartais su vynuogių kekių reljefu, išsiuvinėtą drobę, pirktinį štapelį, minkštą flanelę, „mereškuotą“ prieškarinį batistą. Ne visos ir ne visados norėdavo man sekti pasakas – gynėsi, kad nori miego, kad pavargo, kad neatsimena, kad jokių pasakų nemoka – galbūt rytoj arba sekmadienį... Savais kriterijais tas darželio merginas skirsčiau į mergas ir mergeles. Ta, kuri turėjo spėkų tik trumpam stačiokiškam siužetui apie vilką ar šunį, gudrią lapę ar kvailą vištą, apie kiškį, pergudravusį ežį ar berno apmulkintą velnią, mano hierarchijoje buvo merga. Jų pasakojimuose žvėrys visados alkani, kalba vien apie maistą, jiems tik rūpi ką nors apgauti, pergudrauti. Elena, dėvėjusi naminės vilnos megztinį ir drobės palaidines, buvo merga. Visi ją vadino Elenute ir vien dėl to iš jos – tarsi iš sesytės Elenytės – kažko tikėjausi. O Elena atsipirkdavo vis ta pačia pasaka, kuri nutrūkdavo nei šiaip, nei taip: ėjo merga mišku, sutiko lokį, šis liepė mergai lįsti jam į ausį... „Merga, merga, lįsk man į dešinę ausį“, – kalba Elena lokio balsu. Tada nutyla, kažin ką mąsto. „Na ir kaip? Įlindo?“ – nekantrauju aš. Elena patvirtina, kad įlindo. „Ir kas tada?“ Ji greitomis užbaigia pasaką: „Merga išlindo pro kitą ausį ir paliko labai turtinga.“ „Ką, ir viskas?“ Esu nusivylusi. „O tai ko dar reikia?“ – klausia Elena ir aš nuslystu nuo jos kelių.

Kartą, kai kibau prie visų prašydama pasekti pasaką, tokia Ona, neilgai darželyje gyvenusi, pasisiūlė pati: „Eikš, vaikeli, aš tau paseksiu pasaką.“ Laiminga užlipau jai ant kelių ir pastačiau ausis. Ona ėmė mane sūpuoti ir pusiau dainuodama prabilo: „Seku seku pasaką, vilkas šiko ašaką...“ Visi pradėjo juoktis, o aš buvau taip įskaudinta, kad ligi šiol negaliu to pamiršti.

Atsimenu Lionės ir Vandos pasakas apie gražias ir geraširdes mergeles, kurios gelbsti nelaimėn patekusius žvėrelius, padeda tilteliams, obelims, upelėms, duonkepėms krosnims. Jas persekioja piktos raganos ir laumės, bet viskas baigiasi gerai, jos išteka už karalaičių ir laimingai gyvena. Čia tai mergelės! Tokią vieną kasdien mačiau dailininko Šimonio paveiksle – graži, šviesi, spindinčia juostele perjuosta kakta.

Tą pavasarį, kai vaikų darželyje gyveno Elena ir Lionė, eidavau su jomis į gegužines pamaldas („majavas“) Aušros vartuose. Ore sklandė sprogstančių tuopų ir pražydusių ievų kvapas. „Pulkim ant kelių“ giedojo žmonės, parpuolę ant kelių, slėpdami delnuose veidus, o veidais tekėjo ašaros. Elena giedojo labai smarkiai, visa išraudusi. Giedant „Marija, Marija“ jos balsas, imdamas aukščiausią natą, vibravo ore, užgoždamas kitus balsus. Vibravo ne vien balsas – virpėjo smakras, šnervės, o gerklėje vartėsi stiklinis rutuliukas. Iš Aušros Vartų gatvės tarpeklio, nuo grindinio kilo į dangų malda: palengvink... išgelbėk... apsaugok nuo priešo baisaus...

Po gegužinių pamaldų namo grįžtame Daukšos ir Rasų gatvėmis palei ilgą kalėjimo sieną su spygliuota viela viršuje. Prie buvusio vienuolyno vartų – langelis, o prie langelio – tyli, pilka, tarsi suodžiais brūkštelėta moterų eilė su maišeliais ir faneros dėželėmis. Eilė stovi per naktį – kitaip nesulauksi, uždarys prieš pat nosį, prijom prekraščiajetsa!

Vieną vakarą užsiropščiau Elenai ant kelių. Jau kelintą kartą klausiau, nejaugi ji nemoka pasakos apie Elenytę ir broliuką avinuką? Juk ji – Elenytė... Elena atsakė, kad nemoka, ir paklausė manęs – tai kaip ten buvo? Ėmiau sekti vis perklausdama – argi nežinai? Našlaičiai ilgai ilgai ėjo miško keliu, ištroško, sukaito, broliukas norėjo atsigerti iš arklio pėdos, bet Elenytė neleido – argi nežinai? Broliukas nepaklausė sesutės, atsigėrė iš avinėlio pėdos ir pavirto avinėliu – argi nežinai? Elenos šnervės ir smakras ėmė virpėti tarsi giedant „Marija, Marija“, iš akių jai pasipylė ašaros. Persigandusi nučiuožiau nuo kelių. Elena įsikniaubė veidu į lovos galą, ėmė garsiai kukčioti, raudoti. Iš virtuvės įėjo Lionė. Ėmiau teisintis, kad nieko jai nepadariau, sekiau pasaką... „Eik, vaike, į lovą!“ – vijo mane Lionė. Išėjau. Prieš užmigdama už sulankstomos pertvarėlės išgirdau kalbant tėvus: vargšė Elena... brolis... susprogdino... velniai raudonieji... „Jonas buvo gabus vaikas. Klasėje pakabinome jo pieštą Vytį, neatskirsi nuo pirktinio“, – kalbėjo tėvas. Dar nugirdau: motina... miške... į kepurę rinko savo vaiko smegenis... Girdėjau mamos balsą: „O Lionės Mykolas užsirašė į Dūkšto miliciją... tėvas išvijo“, – tada užmigau. Miškas... vandens pilnos pėdos... raudoni velniai...

Kitą rytą Lionė ir Elena žvangino virtuvėje indus, ruošė darželinukams pusryčius. Valgydama vakarykščius blynus pasakiau, kad viską girdėjau, miške raudoni velniai užmušė Elenos brolį, o Lionę tėvas išvijo... Elena numetė šluostę ir išbėgo iš virtuvės, o Lionė pasakė, kad ir gerai, nes toks karštuolis kaip Jonas būtų visus kaimo vyrus į mišką išvedęs... O jau ten...

Žinojau – miške baisu, miške tyko pavojai. Jei tik atsigersi iš pilnos pėdos, tuoj jaučiu arba avinėliu, o gal raudonuoju velniu pavirsi.

Paklausiau mamos – ar pavirstų Jonukas raudonuoju velniu, jeigu atsigertų vandens iš velnio pėdos? Mama nesileido į kalbas, tik atkirto: „Daug žinosi, greit pasensi.“ Štai ir pasenau... Turbūt todėl, kad per daug sužinojau.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 4 (balandis)