Idėjų ir formų dislokacija. Pokalbis apie šiandienos literatūrą – taip buvo pavadintas gruodžio 14-osios vakaras Rašytojų klube.
Buvo smalsu, kiek jame, perfrazuojant afišą, lokalizuosis žmonių, kam bus įdomus ir aktualus trijų buvusių Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bendrakursių – Jūratės Sprindytės, Sauliaus Žuko, Algio Kalėdos – pokalbis.
Vakarą pradėjusi literatūrologė Jūratė Sprindytė priminė, kad jų trijulė – ne tik kurso draugai, bet ir rudeninukai. Ir pacitavo ne tyrinėjamos lietuviškos prozos fragmentą, bet Antaną A. Jonyną: Ir valandos įgauna naują galią...
Apie tai, kad trijulė mini savo jubiliejus, lyg ir nutylėta. Tačiau gėlės atėjusių rankose, salėje vyraujanti kolegų iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dauguma liudijo: štai taip, be patoso, be oficioziškumo, be muzikos ir deklamacijų minimi trijų literatūrai svarbių žmonių šešių dešimčių jubiliejai.
Daugumą, kaip minėjau, sudarė jubiliatų kolegos. Bet būta ir rašytojų, ir nuolatinių klubo lankytojų, besidominčių literatūros vyksmu. Trys kalbantieji turėjo apie keturias dešimtis atidžiai klausančių.
J. Sprindytė prisipažino, kad jaunystėje jai rūpėjo išreikšti save. Dabar juntanti norą ištirpti darbuose be autorinio ego. Prisiminė Sauliaus Šaltenio frazę, ištartą jai berašant diplominį darbą: Mes būsime tik trąša ateinančioms kartoms.
„Darausi minimalistė", – taip savo būsenas įvardijo habilituota mokslų daktarė. Ir pridūrė, kad jos kartai reikia nedaug: kelių draugų, kelių gerų knygų, kad vaikams sektųsi, o moterims – gal dar išauginti gėlę.
Lakoniškame pranešime J. Sprindytė minėjo, kad literatūra dabar labai įvairi, jos labai daug, bet nelabai kam reikalinga. Pastarąjį dešimtmetį ypač sustiprėjo miestiškasis elementas. Padaugėjo rašančių moterų. Peržengti visi tabu, ypač tuo pasižymėjo Herkus Kunčius. Vieni žanrai susilpnėjo, kiti užėmė jų vietą. Siūbtelėjo emigracijos banga. Elitinę literatūrą jau reikia sąmoningai palaikyti. Pranešėja apgailestavo dėl raštų rengėjų lemties: jie nepatiria nei garbės, nei pripažinimo.
Literatūrologas, vertėjas, žodynų autorius Algis Kalėda konstatavo, kad knygynuose šiuo metu – 80 procentų niekalo. Ir stebėjosi salėje matydamas ne vien artimiausius kolegas – jis tikėjosi, kad pateks į instituto skyriaus posėdį...
A. Kalėda priminė, kad jo ir kolegų laukia tradiciniai knygų dvyliktuko rinkimai, prisipažino, kad prognozuoti literatūros ateitį sudėtinga, gal net neįmanoma.
Leidėjas, vadovėlių ir pratybų moksleiviams autorius Saulius Žukas monologą pradėjo nuo jaunystės prisiminimų.
„Pirmame kurse buvome du personažai, atrinkti studentų mainams į Varšuvą. Algis Kalėda mane nurungė. Jis iš valstiečių, aš iš inteligentų. Buvau nelaimingas..."
S. Žukas prisiminė ir savo patirtį Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. „Dar prieš nepriklausomybę parašiau prašymą būti direktoriumi. Tuometė taryba tai palaikė chamizmu. Mano veikla pakrypo į kitą pusę. Kaip leidėjas neturiu teisės kalbėti apie literatūrą. Neetiška girti knygas, kurias leidžiu, neprotinga jas kritikuoti." Nemenką pašnekesio dalį S. Žukas skyrė jam nepatikusiai Justino Marcinkevičiaus „Katedros" premjerai. „Kas darėsi scenoje, man buvo gerokai nuobodu. Kilo mintis: ką aš čia veikiu?"
Nors ir pažadėjęs nekalbėti apie literatūrą, leidėjas vis dėlto apie ją prabilo, pateikdamas retorinių klausimų griūtį: „Kas yra ta kritika? Kalbėjimas apie literatūrą? Kas iš to, kad kažką išrenkame, kritikuojame? Rengdamas vadovėlius atsiverčiau mūsų prozą: Bronius Radzevičius, Ričardas Gavelis – jie nesiskaito, Jurgis Kunčinas – skaitosi. Kas čia vyksta? Mes keičiamės? Kokį apdovanojimą reikia paskelbti, kad atsirastų galimybė suvokti gerą literatūrą?"
S. Žukas prisiminė savo pirmąją knygą („Tautosaka dabartinėje lietuvių poezijoje", 1983) ir peripetijas dėl viršelio, mat jo brolis dailininkas Vaidotas „t" raides buvo stilizavęs, jos priminė kryžių. Spaustuvė tą viršelį neva pametė, teko perpiešti per naktį.
J. Sprindytė oponavo, kad po dvidešimties metų galbūt vėl skaitysis ir B. Radzevičius, ir R. Gavelis. Labiau liūdina dabarties adresatų įvairovė – jie tarsi nesusiliečiantys indai. „Kas skaito Andrių Jakučiūną, neskaitys Audronės Urbonaitės. Kritiko vaidmuo keblus. Neįsivaizduoju romano, kuris nuskambėtų visai Lietuvai. Yra stiprių subjektyvistinių romanų, bet jie – savam ratui."
Kalbėtoja minėjo pasigendanti dviejų sąvokų – talento ir skonio. Talentas turėtų būti lemtas rašytojui, skonis – kritikui.
„Suprantu, kodėl liūdnos akys, – linksmino publiką A. Kalėda, – po savaitės – pasaulio pabaiga. Bet jos nebus. Bus pradžia."
Tokios ir panašios tarp minoro ir mažoro banguojančios tonacijos bei intonacijos lydėjo visą trijų bendrakursių dislokuotą pokalbį, trukusį kiek mažiau nei dvi akademines valandas.
Buvo padejuota, kad stinga laiko skaityti – per daug jo užima projektų rašymai, posėdžiavimai komisijose. Buvo ir geros nuotaikos atšvaitų. J. Sprindytė apibendrindama neslėpė džiugesio dėl savo kartos lemties. Kančių nepatirta, iliuzijų išvengta... Išugdyta jaunoji karta, rašanti ir publikuojanti įdomius darbus. Bet... Kas juos skaito?
Šių eilučių autorė negali nepasidalyti nuostaba: Rašytojų klube visada įteikiamos gražios gėlės, vystančių nepastebėjau, bet tą šaltą žiemos vakarą puokštės man regėjosi floristikos šedevru.
O apibendrindama visus 2012 m. lankytus literatūros vakarus, knygų pristatymus, aptarimus drįstu pasidalyti ir priekaištu, gal patarimu. Nuolat pabrėžiama, kad susirinko visi savi, vieni kitus gerai pažįstantys, bendradarbiaujantys...
Netiesa.
Šalia manęs tą vakarą sėdėjęs skaitantis žmogus (ne filologas, ne literatas, ne slaptas rašytojas, tiesiog godus skaitytojas) stebėjosi ne gėlėmis. „Literatūros kritikai neturi laiko skaityti? Tai kas tada turi?" – taip jis kalbėjo.
Šiaip ar taip, literatūros valtis plaukia. Kas nutiktų, jei ji būtų perkrauta?
