tekstai.lt

Zita Mažeikaitė. Strindbergas, kurio nepažįstame

b_218_200_16777215_0___images_stories_metai_2013_August_Strindberg.jpgNedaugelis žino, kad Augustas Strindbergas (1849–1912) rašė eilėraščius. Kaip poetas jis yra pamirštas. Galbūt ir dėl to, kad pats kritiškai vertino savo poeziją. Šalia rimtos kūrybos – romanų ir dramų – eilėraščiai jam tebuvo „Kleinkunst" (nedidelis menas). Paskutinį savo eilėraščių rinkinį jis taip ir pavadino – „Žodžių žaidimas ir nedidelis menas". Autorius tarsi norėjo pasakyti, kad poezija – žaidimas žodžiais, nekaltas laiko leidimas. Ar iš tikrųjų poetas A. Strindbergas buvo toks?
Nobelio premijos laureatas Tomas Tranströmeris viename interviu yra teigęs panašiai: „Poezija – tai tik kūrybingas žaidimas žodžiais. Tačiau tas žaidimas – vienas iš būdų naujai ir laisvai mąstyti."
A. Strindbergas išleido tris poezijos rinkinius: „Poezija eilėmis ir proza" (1883), „Lunatiko naktys įsidienojant" (1884) ir minėtasis „Žodžių žaidimas ir nedidelis menas" (1905). Tarp pirmųjų ir paskutinio rinkinio – daugiau kaip dvidešimties metų tarpas. A. Strindbergo lyrika atspindi skirtingus kūrybos tarpsnius, ypač ryškus „inferno" – krizės laikotarpis, turėjęs lemiamos įtakos rašytojo kūrybai. Tuo metu A. Strindbergas skaudžiai išgyveno dvejas skyrybas, jautėsi psichiškai palaužtas, apimtas paranojinės būsenos, negalėjo dirbti. Vėliau vaizdingai tai aprašė iš dalies autobiografinėje savo knygoje „Inferno" – „Pragaras". Iki tos krizės jis buvo radikalus maištininkas, šaipėsi iš tuometės ideologijos, po skaudžių patirčių – ezoterikas, lyrikas.
Ankstyvajai A. Strindbergo poezijai būdinga to meto visuomenės gyvenimo kritika, ypač ryškiai prasiveržia poleminis autoriaus temperamentas, kovinga dvasia, humoras, kandi satyra, nukreipta prieš ydingą buržuazinį gyvenimą: „Mes paveldėjom jūsų skolas ir sifilį." Anot rašytojo Bo Gustavssono, šiandien Švedijai labai praverstų toks ryškus, drąsus ir sąmojingas visuomenės kritikas kaip A. Strindbergas.
Pirmo eilėraščių rinkinio pratarmėje rašytojas prisipažįsta laužantis eiliavimo taisykles – „mintis svarbesnė už eilėdaros pėdas ir rimą". Tačiau tik keliuose eilėraščiuose autorius laikosi išsakytos laisvo eiliavimo nuostatos, kitur jis lieka ištikimas griežtai eilėdarai.
Antroje eilėraščių knygoje autorius pasirinko knitelį, viduramžių dainoms, baladėms, kronikoms būdingą eiliavimą, pasižymintį gretiminiu rimu, čia jis iš tiesų formaliai išsivadavęs iš varžančio tradicinio eiliavimo rėmų. Beje, A. Strindbergo atgaivintą viduramžių knitelį vėliau perėmė ir savo kūryboje naudojo XIX a. pabaigos garsūs švedų poetai Verneris von Heidenstamas ir Gustafas Frödingas.
„Lunatiko naktys įsidienojant" sukurtas A. Strindbergui pasitraukus iš Švedijos į Prancūziją, Paryžių. Rinkiny autorius tarsi atsisveikina ne tik su gimtąja šalimi, bet ir su ankstesniu savo gyvenimu, švedišku idealizmu. Svarbiausia mintis – žmogus gyvena kaip lunatikas savotiškam sapne, be didesnio ryšio su tikrove, jį valdo vaizdiniai. Kuriant šio rinkinio eilėraščius, A. Strindbergui, matyt, turėjo įtakos satyrinis Heinricho Heine's ciklas „Vokietija. Žiemos pasaka", kuriame miegančio herojaus siela, palikusi kūną, keliauja iš Paryžiaus į Kelną. Panašiai ir poeto A. Strindbergo dvasia pakyla iš miegančio kūno, kad įvairiose vietose patirtų lemtingų įvykių. Poeto siekis – įminti „gyvenimo mįslę".
1905 m., kai pasirodė trečiasis rinkinys, A. Strindbergas jau buvo išsivadavęs iš „inferno" krizės, ankstesnio politinio radikalizmo nelikę nė ženklo, dabar rašytojas atsidėjo dramų kūrimui. Šiame poezijos rinkinyje nenuorama A. Strindbergas žavisi muzika, eksperimentuoja įvairiomis eiliavimo formomis, yra eilėraščių, parašytų hegzametru. Ryškūs prarastos meilės, vienišumo, nerimo ir baimės motyvai. Eilėraštyje „Ahasferas" autorius tapatina save su amžinuoju žydu, jaučiasi pasmerktas klajonėms, praradęs namus ir viltį, poetui tai atrodo tarsi bausmė už kažkokią mirtiną nuodėmę.
Įdomiausi šiame rinkinyje vadinamieji minčių, arba įžvalgų, eilėraščiai „Mistinė rožė" ir „Kūrinijos skaičiai ir dėsniai". Tai iškiliausi A. Strindbergo lyrikos pavyzdžiai. Šie tekstai stebina rašytojo išmone, minties skvarbumu, gebėjimu poetine kalba sujungti matematiką ir mistiką, gamtos mokslą ir spekuliatyvią filosofiją. Pats autorius tuos eilėraščius vadina „Pamokomosiomis eilėmis Lukrecijaus maniera". Lukrecijus hegzametru antikos laikais kalba apie daiktų prigimtį „De rerum natura", o A. Strindbergas, remdamasis naujųjų laikų mąstymu, perteikia modernesnę pasaulio sampratą.
„Mistinę rožę" A. Strindbergas sukūrė įkvėptas kabalos, E. Swedenborgo ir Pitagoro. Tai atspindi ypatingą A. Strindbergo domėjimąsi ezoterika ir okultizmu. Jis įdomiai atsiskleidžia kaip poetas mistikas. Kabalos skaičius 5 tapęs kompoziciniu šio ilgo eilėraščio principu. Rožės žiedą sudaro penki žiedlapiai, jie spinduliais skleidžiasi, veržiasi į šviesą, kurią mistikai laikė keliu į Dievą. Spiralinis rožės žiedas savotiškai primena ir DNR spiralę. Rožė simbolizuoja sutvarkytą kosmosą, kurio mistinis tikslas – alfa, arba Kūrėjas. Magiškoji jo galia saugo nuo blogio meilėje ir nuo pikto po mirties. Pasitelkęs Pitagoro geometrines formas, autorius mėgina perprasti grožio ir gyvenimo paslaptį. Anot A. Strindbergo, Kūrėjas yra matematikas ir geometrikas, sumąstęs pagrindinę visatos struktūrą. Visatos tvarkos principu A. Strindbergas pasitelkia skaičių mistiką: 1 – Kūrėjo skaičius, jis nekinta, amžinai išlieka toks pat. 2 – dalijimosi skaičius, 3 – šeimos, valstybės, karalystės. Planetų atstumas nuo saulės – toji „sferų harmonija" – taip pat grindžiama matematika. Materiją valdo skaičių tarpusavio ryšiai ir sąveika, pagrindiniai materijos elementai traukia vienas kitą, tą traukos jėgą alchemikas A. Strindbergas vadina erotiškai mistine. Rožės simbolis padeda poetui sukurti ištisą magišką mistinę kosmologiją.
b_200_307_16777215_0___images_stories_metai_2013_metai_2013_1.jpgKitame ilgame eilėraštyje „Kūrinijos skaičiai ir dėsniai" A. Strindbergas remiasi I. Newtonu, E. Swedenborgu ir Empedokliu. mėginama pasaulį ir visatą pažinti pasitelkiant subjektyvią emocinę ir objektyvią racionalią perspektyvą. Joks kitas švedų poetas nėra turėjęs panašaus užmojo. A. Strindbergas teigia, kad visatą valdo matematiniai dėsniai, o tai – modernaus mokslo prielaida. Rašytojui tikriausiai būtų pritaręs A. Einsteinas teiginiu, kad Dievas kauliukais nežaidžia. Tvarkingai sukurtame kosmose atsitiktinumo nėra, mikro- ir makropasaulį lemia matematinės sąveikos. Dievo mintis sukuria loginę ir estetinę vienovę. A. Strindbergo pateikta teorija apie kosmoso, žmogaus ir gamtos vienovę primena šiuolaikinių fizikų pastangas ieškant mistinės Higgso dalelės, tos trūkstamos grandies, kuri sujungtų mikro- ir makrokosmosą. Regis, jos pėdsakai jau aptikti.
Poetas pabrėžia I. Newtono gravitacijos dėsnio svarbumą ir Empedoklio idėją, kad mūsų gyvenimą, mūsų būtį valdo dvi jėgos: meilė ir neapykanta. Šiuo požiūriu A. Strindbergas išlieka įdomus ir šiuolaikiškas, o poeto idėjos, išsakytos eilėmis, kurias jis savikritiškai vadino nedideliu menu, net ir XXI amžiuje tebėra gyvos ir anaiptol nemažos.