tekstai.lt

Feliksas Petrošius. Kazio Bradūno eilėraščio kelionė


       Vasario 12 d. Rašytojų klubo renginys buvo iškilmingas: gausi poeziją skaitančių žmonių auditorija susirinko paminėti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato poeto Kazio Bradūno jubiliejinį 90-ies metų gimtadienį ir kartu susitikti su Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista nauja jo knyga, „eilėraščių šimtine“, – „Paberti grūdai“. Dvasinę vakaro atmosferą kūrė M. K. Čiurlionio styginių kvartetas ir poeto eiles skaitę aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas. Abu aktoriai ypatingi talentu įtikinti auditoriją, jog yra tiesiog gimę skaityti vieno ar kito, tuo metu pagerbiamo poeto eilėraščius. Svarbiausi kalbėtojai buvo profesorė Vanda Zaborskaitė ir RS leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas.
       Poetinių atminimų vakare, lyriškoje „duonos ir druskos vakarienėje“ ištikima poeto gyvenimo palydovė Kazimiera Bradūnienė išdavė šiokią tokią paslaptį apie mūsų „etnokultūrinio dainiaus“ įkvėpimo šaltinį, tai esąs eilėraštis „Vasaros naktys“. O dukra Elena Bradūnaitė atskleidė poeto laimės paslaptį: didžiausias poeto gyvenimo džiaugsmas buvo grįžimas į Lietuvą, į Vilnių.
       Ir grįžo poetas į Lietuvą, tyliai, paprastai: garsus savo eilėraščiais, bet – kaip ta Donelaičio lakštingala – nematomas tarp žmonių. Anot poeto Algimanto Baltakio, K. Bradūnas niekada su Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais nėra kalbėjęs mentoriškai, nėra pamokslavęs, mokęs. Nors daugeliui, grįžusiųjų iš ten, yra įprasta nemokamai dalyti savo amerikietišką išmintį bei kapitalistinio pasaulio patirtį. A. Baltakį jaudino kai kurios profesinės paralelės. „Man, daug metų dirbusiam redaktoriumi, – kalbėjo jis, – yra gražu ir svarbu, kad K. Bradūnas daug daugiau laiko skyrė kitiems kūrėjams, o ne savo eilėraščiams. Jis irgi redaguodavo kitų tekstus ir buvo neprastas redaktorius.“ Poetinį ir redaktorinį solidarumą A. Baltakis pademonstravo paskaitydamas savo parafrazę, parašytą pagal K. Bradūno eilėraštį „Švilpynė“.
       V. Sventickas klausė, ką ryškina poeto eilėraščių šimtinė. Svarbiausi šio rinkinio motyvai išreiškia žemininko ideologiją. Žodžiai turi šaknis, ir tos šaknys yra gilesnės nei kalbos gramatika. Anot V. Sventicko, poetas, kaip taupus Suvalkijos „gaspadorius“, kuo toliau, tuo labiau siekia paprastumo, vengia poetinių efektų. Jis mažina atstumus tarp žydėjimo ir derliaus, tarp dangaus ir žemės, tarp mirksnio ir amžinybės. Ir jis nenori „pranašauti nuo kalno“. K. Bradūno eilėraščio esminis dalykas – jo saikas, glaustumas, taupumas. Eilėraštis mažakalbis, bet labai švarus.
       Išsamiausia buvo V. Zaborskaitės kalba, gerai apmąstytas pranešimas.
       Švenčiant gražią ir garbingą Poeto sukaktį, kalbėjo profesorė, magėtų mintimis peržvelgti jo darbus ir dienas, tačiau, kita vertus, nesinori tos šventės suvokti vien kaip retrospektyvos: sukaktuvių proga išėjusi eilėraščių šimtinė „Paberti grūdai“ yra tokia gaivi ir savita, taip gražiai paženklinta kūrybinio polėkio šviežumu, kad kaip tik ja ir norėtųsi labiausiai pasidžiaugti, į ją įdėmiau pasižiūrėti.
       Žinoma, svarbus yra jos literatūrinis kontekstas, K. Bradūno kūrybos visuma. Jis yra viena didžiųjų antrosios XX a. pusės lietuvių literatūroje figūrų. Jo poezijos pasaulėjautą ir vaizdiniją jungia labai gilios prabaltiškos kultūros šaknys, senieji pralietuviškieji archetipai, senosios agrarinės kultūros tradicija. Ji itin savitai ir originaliai atsiskleidė egzodo metais, bet ir Lietuvos poezijoje pažadino giliųjų kultūros klodų nuojautą, iki tol neregėtą savosios proistorės pajautimą. Iš jos ėjo impulsai J. Degutytei ir Just. Marcinkevičiui, M. Martinaičiui ir J. Vaičiūnaitei. „Sidabrinės kamanos“ ir „Morenų ugnys“ buvo gal svarbiausios „iš anapus“ mus pasiekusios knygos. Lietuvių prosenovės vaizdai priklausomybės laikais tapo viena pagrindinių atramų stiprėjančiam ir atsinaujinančiam tautiniam sąmoningumui. Kitas to paties proceso sandas – naujausios istorijos patirtis, laisvės karas pokario dešimtmetį, apie kurį čia nebuvo įmanoma viešai kalbėti, bet kuriam įvardyti prasprūsdavo iš skausmingos įtampos besiskleidžiančios metaforos. K. Bradūnas tada sukūrė įkvėptą ir tragišką poetinį paminklą miško broliams – ginkluotai pokario rezistencijai. Jis padarė tai, ko negalėjo padaryti lietuvių poezija, gyvenusi priklausomybės sąlygomis.
       Poeto naujausias rinkinys „Paberti grūdai“ nėra, kaip galima būtų pagalvoti, jo kūrybos branduolio reprezentacija. Nerasime čia jo didžiųjų ciklų ir šiaip daugeliui jo poezijos gerbėjų svarbiausių eilėraščių. Rinkinio pobūdis ir prasmė yra kita. Tiesa, jame brėžiama lyg ir viso poetinio kelio punktyrinė linija – nuo ankstyviausių eilėraščių iki visai neseniai parašytųjų. Nuostabi yra knygos užsklanda: „Gyvenimas lyg paukštis, / Tik palingavo ant šakos / Ir nulėkė... // O liko tik / Eilėraščių čiulbėjimas.“
       K. Bradūnas daugiau negu dešimtmetį buvo lyg ir pasitraukęs iš lietuvių poezijos magistralinio tako. Per tą laiką poezijos laukas labai pasikeitė, kitokia jos pasaulėjauta ir poetika. Poezija tapo ironiška, sarkastiška, šiurkšti ir drastiška.
       Paėmus į rankas naują K. Bradūno knygą, atsiduri visai kitokiame pasaulyje. Suvoki, kad esi akis į akį su poezijos klasika. Kad šitai pajustum, būtina yra distancija, kuri dabar ir atsirado. Ieškai žodžių, kuriais galėtum ją apibūdinti, ir tie žodžiai ateina tarsi savaime: paprastumas ir nuoširdumas, ir dar – didžiulė poetinė kultūra, kuri specialiai neeksponuojama, tad nekrinta į akis. Kaip viename iš vėlyvųjų eilėraščių „Vakaras tėviškės laukuos“ (1994): „Prie smėlio kalnelio / Laukai dar žaizdoti, / Klaupiuosi ant kelių / Tau kojų mazgoti.“ Tokius eilėraščius sunku apibūdinti, tarsi nieko ypatinga juose nėra, ir tik geriau įsigilinus imi gėrėtis jo melodingumu, garsyno nepaprasta darna, nuostabiu paskutiniu lyrinio vyksmo akordu, atveriančiu begalybės ir amžinatvės nuojautą.
       Eilėraščių šimtinė, kaip poetas ją pavadino, yra trumpų eilėraščių knyga. Joje sudėti mažieji šedevrai: „Tėviškės medžiai“, „Sapnas apie šiaurę“, „Ištroškus“, „Emaus“, „Pakrikštyti krauju“ ir dar daugelis kitų, kurie sudaro mūsų poezijos aukso fondą. Bet šitame įvairume ryškėja rinkinio centras – tai žodžio tema, su daugeliu joje glūdinčių prasmių. Raktas į rinkinį – pirmasis knygos eilėraštis „Žodžio užkalbėjimas“. Poezijos žodis šventas, jis tarsi kryželis, bet drauge ir amuletas – burtaženklis. Tokioje dvilypėje jo prigimtyje jungiasi prabaltiškoji pasaulėjauta su krikščioniškuoju tikėjimu. Poetinis žodis saugo nuo aklo likimo – nuo pražūties, ne tik asmens, bet ir tautos. Poezija suteikia žodžiui gyvybę, prikelia jį gyvenimui iš mirties. Bet kartu tariamas ir įspėjimas – poetinis žodis savo grožiu, spindėjimu tegul neapakina, nes žodis yra daugiau negu poezija. O kas jis yra? Kitas tekstas („Dievukai“) toliau plėtoja žodžio filosofiją. Dievukai gali gyvent pavirsdami į žodį – pavirsdami poezija. Taip brėžiama riba tarp tikrojo Dievo ir dievukų, tarp tiesos ir pasakos. Yra dvi pagrindinės, bet ne tapačios žodžio formos: malda ir poezija, bet jos gali ir susilydyti, gali pereiti viena į kitą. Eilėraštis yra humoristinis pačia giliąja humoro prasme, kai humoras yra egzistencijos trapumo, pažeidžiamumo, netobulumo pajauta. Pagoniškas tikėjimas – svarbus ir savas, o vis dėlto jau dabar nebe tikras, besiskiriąs nuo tikrojo, kaip tiesa nuo pasakos, kaip malda nuo poezijos.
       Poetinis žodis K. Bradūnui yra šventas ir tyras. Tokios jo charakteristikos nevengiama pakartoti. Ji skleidžiasi ir eilėraštyje „Krikšto antifona“ („Mėnulis ir saulė tebūna / Krikšto tėvai mano žodžiams“).
       K. Bradūno žodžio estetika yra priešprieša prozaizmų, šiurkščių, obsceniškų žodžių, bjaurumo estetikai. Kartu ji yra svetima beprasmybės, egzistencinės tuštumos ir beviltiškumo būsenoms. K. Bradūno poezija teigia žmogiškos būties ir jo kūrybos prasmingumą. Bet ji neturi ir perdėto savęs, savo vaidmens sureikšminimo, kuris savitas priklausomybės metų lietuvių poezijai. Galbūt tai susiję su ypač vargana jos būkle ir apskritai su žmogiškojo reiškimosi žiauriu apribojimu, kai poetinis žodis buvo beveik vienintelė žmogaus laisvės sfera. Tuo požiūriu K. Bradūno poezija skleidėsi ten, kur žmogus turėjo dar ir kitų galimybių save laisvai realizuoti, – taip pat ir praktiniu, dargi politiniu lygmeniu. Tad ir poezijos vaidmens suvokimas yra realistiškesnis, neegzaltuotas ir blaivus. Apie poezijos galias ir vaidmenį K. Bradūnas kalba kukliomis metaforomis, bet įtaigiomis ir labai talpiomis. Duona, žemė ir vanduo jam yra pagrindiniai poezijos simboliai. Poezija yra duona, kuria gyvas žmogus ir visa tauta. Duona, kuri randasi iš Dievo valios ir malonės. Ji randasi ugnyje, kuri nėra prometėjiška, iš maišto atsiradusi, o iš Dievo gilios ir neįžvelgiamos minties. Bet poezija yra ir žemė. Žemėje įsišaknijusi, kaip kalba, kuri visus mus užaugino „ant mirties ir gyvybės ribos“, kaip žemės sapnas: „Ir žemė giliai užsimerkia, / Sapnuodama džiaugias ir verkia“ („Ant ribos“). Ir pagaliau ji yra vanduo, kaip gyvybę teikiantis, judrus, tekantis elementas. Su vandens simbolika siejasi poetinio žodžio tyrumas ir šventumas, taip pat ir tęstinumas. K. Bradūnui visados svarbi yra poetinio žodžio tradicija – kylanti iš liaudies dainos ir Donelaičio, gyvybingiausių mūsų poezijos versmių.
       K. Bradūno poezijoje nėra kartėlio. Nors yra kančios, ilgesio, tragizmo, bet dominuoja pasaulio darnos, vidinės taikos ir harmoningumo pajauta. Jo kūryba iki pat šios dienos yra nušviesta skaidrios vakaro šviesos. Tegul dar ilgai tęsiasi tas šviesus ir giedras vakaras – ir gyvenimo, ir poezijos tiek jam, paguodžiančios, sutaikančios ir viltingos poezijos kūrėjui, tiek ir jo ištikimajai viso gyvenimo draugei, baigė pranešimą profesorė.
       Kažkada šio teksto autorius matydavo poetą su jo gyvenimo drauge Čikagoje: rytais važiuodavome tuo pačiu autobusu bevarde, numeriu paženklinta gatve, atsisėdę tarp egzotiškų afroamerikiečių. Aš važiuodavau atlikti savo rytinio lažo Stanley Balzeko lietuviškame muziejuje, jie – į „Draugo“ redakciją. Gan slogi pietinė Čikagos dalis, slopstanti, getu virstanti lietuvių kultūrinė terpė. Dabar juos abu – Kazį ir Kazimierą – dažnai matau kultūriniame Vilniaus peizaže. Čia jie atrodo daug natūraliau, jaukiau lietuviško poetinio žodžio namuose. Ilga eilėraščio kelionė namo.