Stasys Stacevičius

1959 11 19–2012 12 18

 

Stasys Stacevičius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Stasys Stacevičius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Atminimo žodį Stasiui Stacevičiui, 2001 m. Poezijos pavasario laureatui, reikėtų pradėti tradiciškai: gimė jis 1959 m. lapkričio 19 dieną Merkinės viensėdyje, tame pačiame, į kurį nesugrįžo lemtingą 2012 m. gruodžio 18 dienos vakarą; mokėsi Merkinės Rojaus Mizaros vidurinėje mokykloje, 1978 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, išėjo tarnauti į sovietinę armiją, į universitetą nebegrįžo... Bet tai tik sausi faktai, kuriais nesidomėjau bendraudama su Staseliu (taip jį mes vadinome), tai kam jie dabar? Geriausia būtų apskritai patylėti... Nes, anot Stasio, ir kai vis mažiau metų lieka, / dažniau / apie tylą kaip tiltą galvoji*.

Man atrodo, kad tyla niekada netrukdo. Nevaro iš proto. Nekelia baimės. Priešingai – ji kaip oras – nematai, bet jauti, įkvepi, iškvepi. Tyla Stasį lydėjo visą gyvenimą. Lyg Siamo sesė dvynė. Visada, o ypač pastaraisiais metais – jis gyveno joje, o ji – jame. Jeigu galėjo, visada pasirinkdavo likti su ja. Nekliudykit tylėt! – rašė.

Nežinau, ar tai klaidingas, ar teisingas pasirinkimas. Nežinau, ar tylėdami mažiau nusidedam, mažiau atskleidžiam savo puikybę, norą pasirodyti šaunesniems, negu esam iš tikrųjų. Juk ir mintys gali būti nuodėmingos. Tylėdami galbūt ryškiau matome, geriau girdime, mažiau skaudinam kitus. Kad ir kaip būtų, Stasio kūrybai tyla tikrai netrukdė. Ji buvo būtina.

Nežinau, kodėl tyla kartais iškrečia keistų pokštų. Kad ir dabar, kai neištvėrusi pastarųjų savaičių tylaus širdį ėdančio nerimo, kai vien sniegas prieš laiptus / ir sniegas ant laiptų, netyčia atsiverčiau prieš keletą metų pradėtą rašyti tekstą „Balti krešuliai“. Jame atradau nenusakomos violetiniai mėlynai pilkos spalvos sausio vidurio dangų ir nuo tuopos gabalais krentančias suledėjusias gyvenimo dienas, kitokias ne vien dėl vitamino D trūkumo, bet ir dėl keisto kaimynų vilkšunės Džekės budėjimo ne šiltame savo namelyje, bet visai po mano langais, patvoryje, tarp dviejų tujų...

Baltas sukrešėjusios tylos spindesys. Viešpatie, viskas kaip šiandien, tarsi nebūčiau pakilusi nuo kompiuterio kokius penkerius metus. Sutrikusi spustelėjau klavišą, uždariau tą puslapį, norėdama pasitikrinti, ar nesapnuoju. Atidariau vėl, o jame... ką tik Regimanto Tamošaičio atsiųsta nuotrauka iš vakarykščių Staselio laidotuvių – stovim visi akis įsmeigę viena kryptimi: Kornelijus, Rūta, aš, Erika... Už mūsų – balto šerkšno ažūras, prieš mus – vien baltų žiedų vainikai. Kas čia per velniava? Kur tekstas? Kur mano „Balti krešuliai“? Nėra. Susinervinusi naršau po kompiuterio atmintį. Nėra. Niekur nėra. Tuo pavadinimu 2013 01 13 įrašytas tuščias baltas lapas ir... nuotrauka jame.

Klausyk, mes čia truputėlį išdykaujam... – staiga girdžiu gerai pažįstamą balso tembrą ir jau matau: sėdi ant kelmelio, toks beveik į kamuoliuką susirietęs, smulkutis, koją permetęs per koją, alkūne į kelį atsirėmęs, delnu lūpas pridengęs, galvą pakreipęs į šalį, šiek tiek primerkęs rudas akis ir kikena į barzdą – priešsidabrinę, o gal posidabrinę... Iš lauželio kyla tingus dūmas, ant kito kelmelio blizga stiklinė, šalia bene lašinių bryzelis, kelios duonos riekelės, į jas įsmeigtos čia pat gulinčio Vilkelio akys. Jokių baltų krešulių, jokio violetiniai mėlynai pilkos spalvos dangaus. Priešingai. Kiek akys aprėpia, vien tolių toliai – vien purpuriniai horizontai, vien skaistūs vasaros saulėlydžio gaisrai. O už Staselio nugaros aukštas jo mylimiausias beržas, sutemas dar sulaikančios obelys, ilguose šešėliuose saugančios ramią, į vakaro prieblandą grimztančią Stacevičių trobą. Mes čia su „Laparaisčio meru“, tokiu Jonuku... Jis man žolę nupjovė, tau linkėjimų siunčia. Sakau, paskambinsiu, saulėlydis toksai graudus, kad nežinai, kaip būti, gal net pasiilgsti mooooters... – nutęsia kietai tardamas r ir vėl kikena.

Šiame Merkinės vienkiemio peizaže rasdavai šiek tiek tragikomiško graudulio, šiek tiek pinčiukiškos dvasios ir daug iki skausmo pažįstamo dzūkiško ilgesio... Iš gimtosios Stasio sodybos, kuri įsišaknijusi jau ne vieną šimtmetį stūkso ant aukštoko kalnioko, atsiveriantį vakarą regėjau keletą kartų. Bet kažkodėl ryškiausiai atsimenu 2010-ųjų spalio 15-ąją. Tądien, saulei leidžiantis, mudu sugrįžom iš susitikimo su Punsko lietuviais. Pasitiko mus jau ne po mašinos ratais žuvęs mylimas Staselio Vilkelis, o kitas – juodas, senas, raišas šunelis, apie kurio draugiškumą ir meilę žinojo tik pats šeimininkas. Visus kitus šis namų sargas ne kartą grybštelėjęs dantimis, todėl geriau svečiams esant jį pririšti.

Laužo nekūrėm, stiklinės ant kelmelio nei puspilnės, nei pustuštės nebuvo. Bet ji skaidri skaidriausia jau spindėjo Stasio sąmonėje. Jos turinys ir man vėrėsi tame sodybos pakraštyje, tyliai, kaip skaitomos knygos puslapiai: už mūsų – sodas su saulėlaidos paryškintais obuoliais it Kalėdų eglės žaisliukais, kairėje miškų juosta, kur nesotūs vilkai šmirinėja, dešinėje – vieškelio link vedantis lauko keliukas, kuriuo atvairavau, o priešais, ten, kur kasdien keičiasi saulėlydžio vieta ir spalvos – tik oras / ir tobulos tolumos, kad nors kauk...

Pažįstu plačių horizontų keliamą maudulį. Iš proto varantį. Nežinau, gal jis tik dzūkams būdingas? Gal jotvingiams? – patikslintų Stasys, svarstęs, kas man krūtinėj ne taip, / tačiau gal visada taip ne mano krūtinėj. Kas dabar pasakys, kodėl ne taip? Ir pati sau visą gyvenimą nesugebu atsakyti, ir mačiau ne vieną artimą žmogų, kuriam vis buvo ne taip. Ir nebūtinai – poetą ar kitos srities menininką. Vieni nagus nusigrauždavo iki gyvuonies, kiti kitaip save žalodavo, kai kas lipo į kalnus, kai kas važiavo į Indiją, o dažniausiai jie mėgino nuskandinti savo maudulį, bet kas tau stiklinėj nuskęs? Priešingai, tas negerumas sukildavo, imdavo maištauti, netgi mėgino muštis. Užmušti save kituose. Kad ir mano dėdė Petras, apie kurį rašiau novelėje „Notrelių karalius“. Visai kaip Staselis: ir išvaizda, ir natūraliu buvimu kaip su artimu savo su žole, paukščiu, šuneliu ir vėjais, ir ūmiu peštuko protrūkiu išlenkus taurelę, – galbūt Neviltis vakarot ir ulioti mums liepia ir nenumaldomai šaukia išeit nežinia kur. O kai jį sulaikydavo, jis traukė nuo kojų prakaitu dvokiančius veltinius ar botus, tempė per galvą švarką ar megztinį it kokius jį tramdančius šarvus ir sviesdavo į namiškius, ir trankėsi po trobą, norėdamas išdaužyti viską, kas buvo ne taip. Rytui išaušus, kai būsena „tau negerai“ verčiama į „gerai“, lengvas lyg vieversys kildavo ir eidavo į pievas rinkti vaistažolių arba meškerioti.

Stasys labai mylėjo savo motiną, taigi jai mirus 2008 metais, niekas tame ištuštėjusiame vienkiemyje jo nesulaikydavo... Ir ką daryti, kai iš vidaus / tave degina, / tačiau iš išorės / nieks negesina?..

Nors Stasys deklaravo, kad gyventi – nemokėt giesmės / apie savo liūdesį ir naštą – – –, tą giesmę jis giedojo nesustodamas. Tik viešas jo elgesys galėjo nusipelnyti linksmuolio etiketės, nes kas gi kitas „įsidūkdavo“ per susiėjimus tiek, kad net tramdyti reikėjo? Iš jo sielos išsiveržusi velniava buvo gerai pažįstama plunksnos broliams ir vietos bendruomenei. Tačiau tikrojo Stasio ji vis tiek neužgoždavo, to, kuris jau pirmajame 1990 m. pasirodžiusiame rinkinyje „Vienkiemio valanda“ rašė: Vienatvė. Laisvė. Vėjas vyną aitrina. / Tos laisvės daug. O rausvo vyno maža. / Gal šioj vienatvėj tu pavirsi aitvaru / ir daug užkeikto turto prisineši. // Gal vienkiemis – ir bus tau vienuolynas.

Tame vienuolyne Staselis sukaupė daug turtų – aštuonias poezijos knygas ir daugybę straipsnių, esė, iš kurių parengė knygą „Milda supaisys“ ir 2012-ųjų rudenį įteikė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Beje, už aktualiausius ir ryškiausius publicistikos kūrinius kultūros temomis 2006 m. S. Stacevičiui įteikta Kultūros ministerijos premija, o pernai – Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas – G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis.

Visose jo knygose beveik visi pamintijimai ir visi judesiai vyksta tyloje tarp Merkinės ir Merkio, Liškiavos ir Nedzingės, Marcinkonių ir Perlojos – jo dzūkiškoje Lietuvoje, kur laukas, žirgas, rugys, Liūdesys, / o brolelis be kardo ir skydo, iš kurios įsimylėjęs Merkį, Stangę, Gilšę taip ir neišėjo. Nuo tamsmėlių pušynų – lyg nuo nelaimės savo nenutolo. Kiek man žinoma, Stasys iš Lietuvos, iš savo laukų atokybės nebuvo niekada per daug nutolęs, išskyrus tada, kai paimtas į armiją tarnavo Latvijoje, o pastaraisiais metais nuvažiuodavo į Punską broliams jotvingiams paskaityti savo eilių. Žinau, kad svajojo nuvykti su savo Teresėle į Peterburgą, bet... taip ir neprisirengė. Nei dėl to, nei dėl kitų neišsipildžiusių svajonių ar nuolatinių nepriteklių likimo nekeikė, „Stiklinėje“ saviironiškai sako: ir ištarsiu skaidrėdamas dūmuose: jums, mano broliai, / garbė, pinigai, gražios moterys. Man – kas jau liks. / Man pagoniška saulė, pilni paslapties miško uoksai.

Pirmasis Stasio rinkinys ypač nuosekliai atspindi vienkiemio gyvenimą su visais metų ciklais ir valstietiškais darbais, su kartų buvimu po vienu stogu, kur vietos užtenka ir močiutei su jos kraičio skrynia, ir tėvui – pirmajam apylinkėj staliui, ir broliams, sesėms, jų vaikams, kur stovi pabaigtuvių stalai. <...> / Ilgos kalbos senųjų: „Po karo – sode – paryčiais – – –“, kur jis pats dar neatsiejamas nuo šeimos gyvenimo: Turiu pažinoti pušelės ir epušės kūną – / Kaip pridera vienkiemio vaikui, karstadirbio sūnui. Bet jau ir per pirmąjį rinkinį joja Liūdesys – Lietuvos Kunigaikštis Didysis, jau telkiasi į slegiantį debesį Stasio būsimoji vienatvė. Tobulas langas. Ypač ji graudžiai suskamba mirus tėvui: Žiūrėsiu į lango paveikslą, į piešinius vėjo. / Namie tiktai aš ir motulė. Kiti be šešėlių. / Jau rankoj Kūčių paplotėlis, praleidžiantis šviesą, – / blyškus paveikslėlis. Ar daug pamatyti suspėsiu? / Po staltiese šienas. Ištraukiu šiaudelį – neilgas. / Už lango – vėjūkštis – seniausias gimtinėje vilkas.

Esminis visose Stasio knygose plytintis peizažas – baltas. Žieminis. Stiklinis. Pagrindiniai veikėjai – vėjas, pūga, vėlės. Sniegas ir speigo sukaustyta vienatvė: Užmiršt, kaip trobas / andai gliaudė speigai, / ir tikėjais viduj / pamatyt a. a. tėvą? / Dabar jau tikies / pamatyt a. a. mamą, / išgirst pakvietimą / už daug horizontų? Atrodo, kad visi jo eilėraščiai parašyti ant sniego. Sningant. Siaučiant pūgoms. Net ir vaikystę jis prisimena tada, kai užkliuvusi vakaro pūgai troba / vėl kaip lempinis radijas groja. Kai kuriuose rinkiniuose eilėraščiai vienas po kito krenta kaip gili sniegdraba: Atostogos viduržiemy. Žiema / drauge atostogauja, šnara knygos; Į sniego kalną / virš mudviejų kelio; Nevargai pūgoj su medkirčiais, nedaužei su duobkasiais šalčiausios?..; Kai žibės gyvenime gražiausia / ir žvarbiausia didelė pusnis; Nekelia pusnynai, speigas gelia, / tartum būčiau priešiškuos kraštuos.

Galima būtų cituoti ir cituoti, atrodo, kad tose baltose paklodėse jam geriausiai buvo matomos, labiausiai tiko juodos raidės. Kitų spalvų ne per daugiausia. Jei rašyt iki galo ant sniego – ir jo per mažai. Jis ir pats save įrašė paskutinę gyvenimo akimirką atsigulęs pailsėti baltoje pusnyje, su juodu kaptonėliu, bet niekas laiku jo neperskaitė...

Mes skaitėm knygas apie Stasio gyvenimą ir vienatvę, bet skaityti viena, o ištverti – kita. Tiktai atspariausi / šviesoms ir speigams / atpažįsta piktas / ar labai geras kibirkštis, / bet jie dažniausiai / ilgai negyvena, / išeina apžvelgt pakraščių / paribėlių, / ir saulė / užspaudžia akis.

Puikiai žinau, kaip atrodo snūduriuojantis kaimas žiemos naktį, kai gruodžio turtų baltų – laukuose ir kelelyj – lig valiai, kai dairos keleivis vėlyvas – kur vienkiemis žiba. / Ir loja šunelis tolybėj, o gal begalybėj. Tačiau aš visada eidavau žinodama, kad namuose esu laukiama, kad ten bus šilto viralo, ir ugnelė linksmai spragsės krosnyje, ir pasitiks smagus namų šurmulys, o Staselis... Kai vienas lieki plius žiema,/plius naktis – <...> / nelyg būsimos armijos būna tyla, / pesimistų tyla, optimistų / ar mano.

Labiausiai žiemiška, be abejonės, paskutinė poezijos knyga – „Stiklinė“. Ji, kaip ir kitos, sklidina meilės, nuotykių, netekčių, lyrinių atsivėrimų ir netikėtų minčių. Yra ir istorijos motyvų, truputis karo lyrikos ir gražios širdies lašai, kapsintys į saugotą penkių kartų stiklinę. Ta stiklinė ar „Stiklinė“ patamsėja, vėl išskaidrėja, atšąla, atšyla, tampa puspilnė, pustuštė, išslysta iš mirštančios mamos rankų, nesudūžta, o jos turinys yra gundantis, tinkamas gerti ar kitaip vartoti. Skaitai ir atrodo, kad tai ne indas gėrimui, o stiklinė stotelė, veranda, stiklo piramidė. Skaidri išorinių ir vidinių erdvių stebykla: Vietomis / lyja ar sninga, o vietomis / niekam negaila tavęs ir manęs.

Žinoma, Stasys nebuvo koks nors vien savo vienkiemyje lindintis atsiskyrėlis. Turėjo jis savų bičiulių ir Merkinėje, ir Druskininkų rudeny (Poetinam barbarų rudenyje, / jei jis vyktų, / garuotų puikių žvėrių širdys, / patiektos, tarkim, „Širdelės“ kavinėje), ir Vilniuje. Visada – tai arti, labai arti, tai šiek tiek toliau, – buvo už kokių aštuonių kilometrų savo klėtelėje gyvenanti keramikė Teresė Jankauskaitė, arba Juodoji Teresėlė, su kuria, kad ir kaip jų santykiai klostėsi, vis tiek buvo neišskiriama pora. Kiek juodu kartu nuotykių patyrė, kokias Teresėlės juodosios keramikos parodas ant Bedugnio kranto surengdavo! To neaprašysi, ten reikėjo būti, stebėti ir stebėtis.

Gal neakivaizdžiai, bet jį gerai pažinojo ir jo skaitytojai, ir ne tik kaip poezijos knygų, smagių esė literatūrinėje šalies spaudoje autorių, bet ir kaip to krašto žurnalistą. Jam juk teko dirbti Varėnos, Šalčininkų, Trakų rajonų laikraščiuose, „Valstiečių laikraščio“ korespondentu Dzūkijai, o pastaruoju metu rašė „Giružiui“ – Varėnos krašto bendruomenės laikraščiui vedamuosius, mažuosius esė, kuriuose su savo herojais – paprastais žmogeliais – nuoširdžiai išgyveno jų dramas, nuotykius, lukšteno jų kasdienybę su jam būdingu jautrumu ir humoru. Jo kolegos, negavę naujam numeriui vedamojo, sunerimo kartu su skaitytojais, juk Stasys, anot jų – „pareigingas žurnalistas, niekada nevėluodavęs pateikti publikacijų, be galo reiklus sau, niekada nedirbęs „bet kaip“.

Vylėsi jie, vylėmės mes, kad gal per pūgą sutriko interneto ryšys, gal pametė Stasiukas mobilųjį telefoną, gal tas išsikrovė...

Vėliau paaiškėjo, kad gruodžio 18-ąją Stasys laidojo Merkinėje tragiškai gyvenimą užbaigusį dėdę, po laidotuvių savo skausmą mėgino su bičiuliais gesinti, o vėliau, pavežtas namų link, deja, ne į juos patraukė, o nubrido priešingon pusėn. Galbūt pas Laparaisčio Jonuką... Sesuo Marytė, negalėjusi visą vakarą jam prisiskambinti, ryte pati nuvyko į vienkiemį, tačiau namai buvo šalti – brolio negrįžta.

Paieškos vyko beveik mėnesį. Giminaitis surado Stasiuką sausio 10-ąją. Sausio 12 dieną jį gražiai palaidojome ten, kur jis norėjo – šalia tėvų Merkinės kapinaitėse. Dangus buvo pats žiemiškiausias: violetiniai mėlynai pilkas ir aplinkui – vien balti krešuliai.

Dabar tereikėtų pakartoti jo žodžius, kuriuos skyrė savo tėvui:

Be garso. Ilgai. Įprastai. Nesuvokiamai. Sninga.

Tai šviesina sniegas tą kelią, tą kryžių, tą girią.

Ilsėkis ramiai. Ši žiema bus ilga ir turtinga.

Nuo šiol visas sniegas – bus sniegas, iškritęs tau mirus.

Bet man nesinori baigti graudžiai. Ir Staseliui nepatiktų šitokia pabaiga. Juk iš pažinčių su žmonėmis kiekvienam išlieka skirtingos akimirkos, užsifiksuoja vienas ar kitas gestas, žvilgsnis, juokas, cigaretė tarp pirštų ar atsainiai maskatuojama per koją permesta koja. Man jis liks toks: linksmai kikenantis, savo džinsine striukele ir marga kaklajuoste pasipuošęs, arba sėdintis ant kelmioko savo vienkiemyje, sodo pakraštyje, su raibai pilku Teresėlės rankų darbo megztinuku (ant krūtinės išsiuvinėta S raidė, kad žinotų, kur megztinio priekis), iš po kurio kyšo žalsva marškinių apykaklė, žvelgiantis į tobulas tolumas ir galbūt jau renkantis mano numerį: Labas vakaras. Kaip danguj, taip taigoje... Ir ims pasakoti apie naują savo knygą „Milda supaisys“: „Žinai, ankstyvoj vaikystėj pamačiau mergaitę Mildą, kūrenančią krosnį. Išvydau ją tuomet pirmą ir paskutinį kartą. Ir ta vietovė man tapo asmenine deivės Mildos šventykla, slapta šventove – be aukuro, be stabų. Bet su jausmais, paslaptimi, energijų laukais. Gal viskas yra taip, kaip sako visos – net pačios skirtingiausios – pasaulio religijos. Tačiau tas „taip“ niekad nebūna „taip“, kad jį suvoktume iki galo. Ir tas „taip“ niekad neskamba „taip“, kad visi pasaulyje visais amžiais jį girdėtų taip, kaip norisi girdėti...“

Norėčiau girdėti jį porinantį apie neatsiminimų grožį, apie tai, kaip jis vaikštinėja po Velnių muziejų Kaune, ir tarp visokių kipšiukų pamato dar vieną, didelį, kurio, iš toliau žiūrint, nebuvo... Nes jo pasakojimai nenuobodūs, juose lyg vaiko akimis pasižiūrima į save, artimus, gyvus, mirusius, kosmosą, chaosą, ugnį, šaltį, laiką. Ta paskutinė jo knyga – tai klausimų – į kuriuos atsakymo geriau negauti – grožis.

Mano telefono atmintyje vis daugiau numerių, kurie jau „nesuskambės“, neįsižiebs nušvitusiame ekrane. Bet jų neištrinu. Nes žinau: Kai praktiškai skauda, teoriškai tau / viduje auga vynuogių krūmas. Liks ir šis, įrašytas: Stacevičius Stasys. Lauksiu skambučio. Juk laiko turiu / gal kaip koks milijonas drugių ar plaštakių. O jeigu neiškentusi jį nuspausiu, kas suskambės ausyse? Tas eilėraštis, kuris ir lig šiol buvo neatsiejamas nuo Staselio, man pats gražiausias, tas iš „Juodosios“ (2005):

Pasiilgau vilkų, jie – vaikystėj – per sniegą nušniojo,

pro mano sodybą, prabėgo kilmingai ir taikiai,

nutolo... Užkauktų vilkai – tikresni taptų žmonės,

puikiam vilkui stūgaujant – naktį – daugiau būtų laiko.

Seniai pasiilgau vilkų. Tylint vilkui daugėja pasaulio,

arti tūnant vilkui, laukai ir krūmokšniai šventėja,

mažyn to labai sudėtingo, daugyn paprasčiausio,

ir vis tylyn ir tylyn – ne vilkų – suėstieji.

Labai pasiilgau vilkų ir kilmingo jų kauksmo,

nes – kaukiant vilkams – trobesiai lyg atgauna šventumą,

aiškėja, ko laukti, ko šauktis ir kam geriau neatsišaukt...

Pasiilgau vilkų – gal kaip metų – vilkų nuneštųjų.

Tikresnį žmogų už Stasį Stacevičių vargu ar įmanoma buvo sutikti. Net ir puikiam vilkui stūgaujant.

 

* Citatos iš Stasio Stacevičiaus poezijos knygų.