tekstai.lt

Ilmar Vananurm. Pagalbos šauksmas. Apsakymas. Vertė Aldona Kalm

Ilmaras Vananurmas – estų žurnalistas, rašytojas, vertėjas. 1971–1976 m. Vilniaus universitete studijavo filologiją. Nuo 1982 m. – Estijos žurnalistų sąjungos narys, dirbo laikraščių redaktoriumi. Parašė poezijos ir prozos knygų. Į estų kalbą vertė lietuvių literatūros klasikų kūrinius (K. Borutos „Baltaragio malūnas“, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, P. Cvirkos „Meisteris ir sūnūs“) ir poeziją. „Pagalbos šauksmas“ – apsakymas iš I. Vananurmo prozos rinkinio „Ostseewellen. Paminklas karvei“ („Ostseewellen. Ausammas lehmale“), 2012 m.


 

 

Ilmar Vananurm

Pagalbos šauksmas

 

 

Jau praėjo šešios savaitės, kai manęs šaukėsi pagalbon. Tiktai dabar galiu, nors dar vargiai, išlieti popieriuje tas mintis, kurios mane kankina ir dar ilgai kankins.

– Tiktai dabar galiu… – rašiau baltame popieriaus lape, bet po kelių dienų suvokiau, kad „tiktai dabar“ mintys dar nėra prablaivėjusios ir jausmai nenurimę.

Tačiau jaučiau, kad vis dėlto turiu griebtis pieštuko.

Išties porą dienų vis šaukiau savo mažą pilkarainį katinėlį ėsti.

Paruošiau jam iš šaldymo kameros išimtų ir atsileidusių strimėlių. Bet katinėlis nesirodė.

– Na, bastosi turbūt po kaimą. Juk kovas. O gal išsmuko pas kaimyno kačiuką pasišnekučiuoti. Nieko, pareis, – raminausi.

Tačiau katinėlis Antsiukas neparėjo nei pietums, nei vakarienei, o ir trečios dienos pusryčiams.

Grįždamas iš krautuvės, užsukau į gretimą kaimą. Pasieniečiu dirbantis pažįstamas buvo namuose.

– Ne, mūsų kaime svetimo katino nepastebėjau. Kokios spalvos?

– Pilkas, tamsiai pilka raina nugara ir balta pakakle, – apibūdinu.

– Ne ne, tokio nemačiau.

– Gal jūsų kaime yra katė? – prieš išeidamas dėl visa ko paklausiau.

– Iš kadaise buvusių septynių sodybų mūsų kaime liko tik pora. Jų šeimininkai pasirodo tiktai vasarą. Juk ir pats pažįsti tuos mano kaimynus…

– Žinoma.

– Žiemą čia nerasi nei žmogaus, nei gyvūno pėdsako… O mūsų katinas iškastruotas, – pridūrė.

– O lapių ar matei?

– Tų esu pastebėjęs ten, pamišky, taip, – linktelėjo.

– Ar nereikėtų jų sumažinti?

– medžioklinio šautuvo neturiu, o tarnybinio ginklo nesinešioju, – pasiteisino pasienietis.

– Juk tavo tėvas turėjo medžioklinį šautuvą. Mano tėvo darytoj nuotraukoj jis stovi su šautuvu rankoj, persimetęs per petį porą ančių, ir su medžiokliniu šunimi prie kojų.

– Žinau, tą nuotrauką turime albume. Taigi, ką čia šnekėti – buvo kiti laikai.

Namuose, antro aukšto kambaryje atvėriau langą ir vėl pašaukiau katinėlį Antsiuką. Tyla. Tiktai ankstyvo pavasario vėjas blaškėsi dideliuose medžiuose.

Staiga išgirdau tokį šauksmą, tarsi klyktų didžiulis paukštis, kurį užpuolė vanagas. Plonytis, veriantis klyksmas. Po akimirkos pasigirdo vėl, dabar kitoks – tas šauksmas veržėsi neaišku iš kieno gerklės paskutinėj bėdoj paskutinės jėgos ir paskutinio kvėptelėjimo išspaustas. Tai buvo siaubingas pagalbos šauksmas.

– Ne, ne, tai ne paukštis, tai… – persmelkė mintis. Puoliau į virtuvę, įsispyriau į senus, po lauką klampoti skirtus batus ir išbėgau į kiemą. Bėgdamas už tvarto, ėmiau rėkti: – Paleisk! Atbėgu!

Kai dūmiau miško linkui, nuskardėjo paskutinio pagalbos šauksmo aidas.

Negalėjau suprasti, iš kur jis aidėjo, jo garsas sklido iš visų pusių. Pamišky nieko nebuvo matyti. Klausiausi, bėginėjau šen bei ten. Tačiau daugiau nesigirdėjo nieko.

Pamažu temo, nebesusigaudžiau, į kurią pusę eiti. Ketinau grįžti dieną paieškoti – gal rasiu plėšrūno pėdsakus – niekas kitas čia negalėtų būti, tik lapė ar barsukas. Juk miške dar slūgsojo sniegas, balandis tik prasidės.

Tačiau rytą pamačiau, kad pernakt vėl prisnigo. Pamišky ir miške šviežiame sniege nesimatė jokio pėdsako.

Po kelių savaičių ir vėl prisiminiau savo keturkojį draugą, kuris mane ištikimai lydėdavo prie pašto dėžutės kaimo vidury ir atgalios namolei. Jam patiko vaikštinėti su manimi ir būti netoliese, kai lauke dirbau kokį darbą.

Ar būčiau sugebėjęs išgelbėti jį iš to plėšrūno nasrų? Taip, jeigu būčiau buvęs ten, prie tos dūminės pirties, kur jo tykojo lapė. Tų lapių taip priviso po to, kai iš lėktuvo ėmė mėtyti vakcinas nuo pasiutligės. „Po velnių, jeigu tik rasčiau tokį vakcinų skanėstą, tuoj užkasčiau jį giliai į žemę. Miesto pareigūnai ima kištis į gamtos dėsnius, tai visai nepateisinamas elgesys!“ – koneveikiau juos mintyse. Apskritai miestas ir kaimas gyvena savo gyvenimus, yra nutolę vienas nuo kito.

„Pasiutligė pasiutlige, bet jeigu koks pasiutęs ateitų į mano kiemą, tai šakėmis nudurčiau. Jeigu žmonės ima reguliuoti miško gyvenimą, tai iš to nieko doro nelauk“, – buvau piktas, paniuręs, liūdnas.

Vėlai vakare nuėjau į garažą, kuriame jau seniai nestovėjo jokia mašina, tą garažą žiguliams buvo surentęs mano tėvas savo darbščiomis rankomis, o mano opelis ten netilpo. Tėvas pats pastatė visą sodybą. Be daržinės ir gyvenamojo namo, visi kiti pastatai – klojimas, tvartas, svirnas, darbo įrankių pastogė – nudrėbti iš molio. To molio čia užtektų dar keliems statiniams. Nors ir Kinų sienai! Bet kam ką nors mūryti, jeigu didysis tvartas jau dvidešimt metų stovi tuščias! Naujo ir dar didesnio tvarto statybas, visų pykčiui, tėvas sumanė kolūkių laikais ir, nepaisant draudimų bei įsakymų, tvarte buvo laikomos vištos, kiaulės, avys, karvė ir pardavimui auginamas veršiukas.

Žmogus privalo klausytis savo širdies balso, o ne lankstytis įsakymams bei draudimams. Ir nepaklusti nurodymams svetimų, kurie patys nežino, ko nori! Yra žmonių, kurie maištaujančią žmogaus sielą laiko normaliu ir būtinu reiškiniu, o yra ir tokių, kurie maištingus žmones su malonumu įkištų už grotų.

Tame garaže, į kurį dabar einu, ilgą šaltą žiemą leido katinas Antsas, dabar jau aštuoniolikos metų senumo. Pagal žmonių laiko skaičiavimą, Antsas dabar turėtų daugiau nei šimtą dvidešimt metų.

– Matai, Antseli, turėjai sūnelį Antsiuką, o dabar jau nieko neturi. Esi jau toks senas, kad kito sūnelio daugiau nesulauksi… Geriau būtų buvę, jeigu lapė tave su tuo tavo neišgydomu smurgliuoto žandikaulio uždegimu būtų nusinešusi, – kreipiausi į Antsą.

„Kaipgi taip blogai ir nepadoriai galėjai pagalvoti?“ – nutvėriau save. Ar iš tikrųjų taip pagalvojau? Taip, turbūt, žiūrėdamas į gyvulėlį, kankinamą dantų skausmo ir žandikaulio uždegimo. Kartais mintys tiesiog skriste skrenda, švystelėdamos tarsi šviesos spindulėliai iš uždebesių, kad ir vėlei ilgesniam laikui ten pasislėptų. Kartais mintis išnyra tarsi žaibas per sausrą tolimoj padangėj – be garso ir paslaptingai, nežinia iš kur atklydęs.

Prisimenu, ir aš pats esu pajutęs minčių poveikį, minčių galią. Kartą, labai seniai, kai tarnavau kariuomenėj, važiavome mašina, prie kurios buvo prikabinti priešlėktuviniai pabūklai. Tai buvo kažkur Rytų Prūsijoje, Kaliningrado srities kariuomenės poligone, netoli Karaliaučiaus. Trumpam sustojome. Vienas mūsų dalinio kareiva, pirmus metus tarnaujantis jaunas kareivis, kažkur rado miną ir įkėlė į mašinos kėbulą.

Tą miną pamačiau tiktai tada, kai kelio posūkyje ji ėmė ridentis po kojomis. greitai pabeldžiau į kabinos stogą ir pro langelį šalia vairuotojo sėdinčiam leitenantui šnibžtelėjau, kad pas mus kėbule ridinėjasi mina. Laimei, leitenantas sureagavo labai rimtai – juk ir jis važiavo toj mašinoj! – ir įsakė sustoti. Paaiškėjo, kad tas radinys buvo ne koks maketas, bet tikra nesprogusi mina.

Viename pilname šiukšlių, apaugusiame krūmais tvenkinyje, kur iš vandens kyšojo dar ir sukežęs vežimas, tą mirties ginklą ir nuskandino. Svarbių apmokymo pratybų metu niekas neturėjo laiko, o ir noro perduoti miną sprogdintojams. Niekas nesuko galvos, kad ateity kas nors ją gali rasti ir galą gauti. Čia buvo didžiulis bandymų poligonas. Tąsyk mano tarnyba kariuomenėj truko daugiau nei trejus metus…

Gerokai vėliau mačiau tos valstybės, kurios gynėjas kareivis buvau ir kasryt dirbtinės odos diržu juosiausi gelsvai žalsvą kareivio palaidinę, televizijos filmą apie Karaliaučiaus užėmimą. Nė viename pasaulio mieste, kaip buvo minima filme, per tokį trumpą laiką nebuvo panaudota tiek daug sprogstamųjų medžiagų, kiek jų Karaliaučiaus operacijos metu panaudojo tarybinė kariuomenė 1945 m. pavasarį. Per tą pragarišką puolimą žuvo keturiolika tūkstančių žmonių ir šimtas trisdešimt tūkstančių buvo paimta į nelaisvę.

Turbūt per daug nukrypau nuo minčių galios pavyzdžio. O gal ir ne. Kai po tūkstančio ir šimto keturiasdešimties kariuomenėje ištarnautų dienų jau buvau namuose ir kartą savo mamai papasakojau apie tą miną didelės mašinos kėbule, ji pasakė, kad kasdien galvodavusi, kad tik ten toli kas bloga man neatsitiktų.

Kodėl gi neturėčiau patikėti, jog motinos minčių galia apsaugojo mūsų dalinį – kad neišlėktume į orą, padėjo man laiku pamatyti mirtį nešantį sprogmenį.

Motina savo vaikus sergėja kiekvieną akimirką. Netgi tada, kai vaikų nėra akyse. Bet mes, vaikai, šito nežinome ir nė nenumanome. Žmogaus mintys paslaptingos, kartais juntame tiktai jų galią.

Kadaise, kai piemenavau už upės pas svetimus, ne pas gimines, bet pas gerus pažįstamus, pažadėjau šeštadienį po pietų pareiti namo. Su šeimininke susitariau, kad ji išleis mane anksčiau. Tačiau porą dienų pilte pylė liūtis, ir kai išsiruošiau namo, pievos jau teliūškavo po vandeniu. Per tiltą, kuriuo veždavo šieną, perėjau lengvai, bet paskui prieš mane atsivėrė kelių šimtų metrų platumo vandens plotas – buvo apsemta visa paupio pieva. Nesuprantu, kaip mama apie tai sužinojo, – nuo mūsų namų iki upės per mišką buvo daugiau nei kilometras kelio, bet ji atėjo manęs pasitikti – pamišky šaukė mane vardu ir atbrido pas mane iki krūtinės per vandenį. Tuo metu buvome vienodo ūgio. Kitaip nei aš, ji nemokėjo plaukti, visai.

Ar vienas būčiau sugebėjęs rasti per pievos griovius nutiestą lieptelį, ar manęs nebūtų nunešęs koks smarkesnis vandens sūkurys?..

Katinėlį Antsiuką kartais prisimenu kelis kartus per dieną. Tarytum kokį žmogų. Kartais įsivaizduoju jį tokį mažutį, sulysusį, anksti pavasarį kniaukiantį už mūsų tvoros. Aš jo nemačiau, tik girdėjau miaukiant. Kol sėlinau prie tos vietos, iš kur sklido miaukimas, katinėlis spėjo pasislėpti.

Nejaugi galėjau leisti gyvūnėliui badauti? Nunešiau jam prie tvoros tokių pat šaldytų, o paskui atsileidusių ir išvalytų strimėlių, kaip ir senam katinui. Pakanka sušalusias į ragą žuveles užpilti šiltu vandeniu ir po kelių minučių jau gali paduoti kačiukui. Strimėlė – pigi žuvis, kurios visada gali nusipirkti parduotuvėj. Žmonės iš tos žuvies pagamina skanių patiekalų, bet aš asmeniškai, deja, nemoku.

Taigi, tąsyk netikėtai pasirodžiusiam sulysusiam ir gailiai miaukiančiam ateiviui ir padaviau atsileidusios žuvies. Kažkodėl jis vengė žmonių. Gal kas jį mušė? O gal norėjo ir užmušti, o jis stebuklingu būdu išsigelbėjo?

Praėjo keli mėnesiai, kai vidurvasary įsidrąsinęs katinėlis griebė iš rankos žuvį. Glostomas vis dar nesileido. Bet kartą atėjo ta diena, kai pagaliau galėjau jį paglostyti – buvo gera mums abiem. Kadangi mažasis buvo labai panašus į senąjį katiną Antsą, ėmiau iškart jį ir vadinti katinėliu Antsiuku. Ir senį Antsą į savo sodybą ne mes parnešėme. Kai mūsų juodas balta pasmakre ir baltom letenėlėm katinas Vuntsas, Ūsorius, – jis turėjo ypač ilgus ūsus – išsiskyrė su gyvenimu, pas mus ėmė lankytis Antsas. Matyt, geriau jį šėrėme nei ankstesniuose jo namuose.

Tas juodrainis Vuntsas buvo labai draugiškas katinas, visados tupėdavo šalimais mūsų senelės, kai ji ravėdavo daržą. Bet nei iš šio, nei iš to ėmė silpti. Paskui nustojo ėsti. Nuvežiau katiną į miestą pas veterinarą. Paspaudinėjęs Vuntsui pilvą, gydytojas pasakė, kad pilve esąs kažkoks gumbas, įaugęs į žarnas. Reikia daryti operaciją, – pridūrė. Kai narkoze užmigdytam pelių karaliui prapjovė pilvą, apžiūrėjęs gydytojas patarė katinėlio iš miego nežadinti, nėra prasmės, nes visi plaučiai jau apimti inkstų vėžio, ir po tokios sunkios operacijos katinėlis vargu ar išgyventų nors porą dienų.

Taigi parsivežiau namo begyvį kūną ir palaidojau sodo kampe po šermukšniu.

Jeigu jaunas katinas nugaišta nuo inkstų vėžio, tai priežastis tegali būti viena – sausas kačių maistas, kurį pirkome, kad senelei būtų lengviau pakišti jį gyvūnėliui panosėn.

Bet kaip išliko gyvas katinėlis Antsiukas, alkanų alkaniausias besibastydamas šaltą žiemą apie patvorius? Galvodamas apie tai, prisiminiau, kad kartą skaičiau rusiškame laikraštyje žymaus gamtos fotografo ir žurnalisto Vasilijaus Peskovo straipsnį apie laukines kates. Ne apie miškines kates, bet apie sulaukėjusius naminius gyvūnėlius. Kažkur apie Kurską elgiamasi taip pat, kaip ir kitose pasaulio vietose, – nereikalingi kačiukai nužudomi arba nunešami į mišką ir ten paliekami. Nė vienas iš tų poelgių nėra humaniškas. Jeigu vasarą laukiniai žvėrys jų nesuėda, jie išgyvena gaudydami peles arba paukščiukus, susisukusius žemai lizdus. Bet žiemą kačiukai ieško žmonių artumo ir pastogės – buriasi aplink eigulio sodybą. O vienas ėmė ir nusileido pro kaminą tiesiai ant stovinčio ant krosnies sriubos puodo! Matyt, puodas buvo uždengtas, aišku, kitokiu atveju straipsnyje būtų buvę pažymėta, kad katinas įkrito tiesiai į sriubą…

Jaunam skaitytojui norėčiau trumpai paaiškinti, kaip įmanoma pro kaminą pliumptelti tiesiai ant sriubos puodo. Ir mūsų sename name buvo tokia pat didelė krosnis, kaip dar iki šiolei kai kur yra išsilaikiusios rusų kaimo pirkiose. Ta didžiulė krosnis šildė visą namą, – kambariai vienas nuo kito buvo atskirti vidinėmis sienomis, bet labai sumaniai – jos nesiekė lubų, ir šiltas oras sklido po visus kambarius.

Krosnis turėjo ir didelį paviršiaus plotą, ant kurio žiemą buvo ypač gera ir šilta pagulėti, šalia krosnies – išmūryta leso, arba sienelė, ant kurios taip pat mėgom pasišildyti. Krosnyje buvo daug angų, pro jas šiluma sklido po visus namo kampus. Didelėje krosnyje įrengtas ir didelis židinys – galėjai ilgai spoksoti, kaip, malkoms degant, krosnies užpakalinės dalies dūmtrauky liepsnelės tiesiog dingste dingsta, tarytum jas ten rytų koks slibinas. Kad liepsnos pasiektų kaminą, jos, virtusios karštais dūmais, turi prasigauti aukštyn pro krosnies dūmtraukius, o žiemą praeiti netgi pro visą sienelę – leso.

Leso – tai savotiškas siauras suolas, sumūrytas iš plytų, tarsi kokia „sofa“, ant kurios gulint malonu sušildyti nuo darbo pavargusius ir retkarčiais geliančius sąnarius. Tais laikais, kai sodyboje teko dirbti sunkų fizinį darbą, leso namų vaistinėj vaidino svarbų vaidmenį.

Krosnis iškūrenta, krosniakaištis užkištas, ir vakarienė jau pamažu šunta.

Kartais, pavyzdžiui, kokį rytą nė nereikia krosnies kūrenti, užtenka tik plačiau paskleisti jos vidury į kauburėlį sužertas žarijas, ir ant karštų anglių kepk sau blynus ar mėsą. Bet prieš tai nuo krosnies angos reikia nukelti skardinį dangtį. Tuomet dūmai iš krosnies angos kyla tiesiai į kaminą.

Pro kaminą yra nusileidę pasakų nykštukai ir pro kaminą ant puodo dangčio babtelėjo tas pats su žiauriu miško gyvenimu panoręs atsisveikinti didžiulis Rusijos katinas.

Pro tą iš krosnies angos į kaminą einantį dūmtraukį, tarsi pro kokį traukiamąjį vamzdį, ištraukiami krosnyje atsitiktinai užsilikę pelenų garai, arba smalkės; apskritai tas dūmtraukis buvo ventiliacijos vamzdis, vėdinamoji anga. Pro atvirą langą vasarą į pirkią braunasi musės ir mašalai, bet pro kaminą jie nelenda, o kaminas ištraukia į lauką iš vidaus šiltą ir tvankų orą.

Kažkur prie Okos upės gegužės mėnesį žmonės yra matę, kaip laukinis katinas per pavasario potvynį plaukiojo nuo vienos salos prie kitos. Tose vietose, kur sniegas kelis mėnesius dengia žemę ir mišką, katinėliui beveik nėra galimybės likti gyvam. Netgi lūšys žiemą ne visur išgyvena.

Džiugina širdį ir malonu girdėti, kad kažkas kažkam atskubėjęs į pagalbą. Ypač laimingas jaučiasi tas, kuriam pagalbos ranka ištiesiama paskutinę akimirką – tas tai jau tikrai žino tikrą pagalbos vertę. Kino filmuose dažniausiai išgelbėjama paskutinę sekundę, kad ilgiau išlaikytų įtemptus žiūrovų nervus. Du mano labai geri pažįstami atsisveikino su gyvenimu likus porai šimtų metrų iki apskrities ligoninės. Vienas važiavo mašina, kai širdis pradėjo stoti; jis dar spėjo sustabdyti mašiną ir netgi išsikviesti pagalbą. Kai atvyko greitoji, jau buvo vėlu.

Kitas pasimirė paryčiui, vežamas į ligoninę, iki kurios buvo likę netgi mažiau nei porą šimtų metrų.

Jeigu išeini, tai tik per stebuklą tegali sugrįžti. Ypatingu atveju. Ir tik tam, kad ir vėl išeitum…

Bet kaip išgelbėti žmogų, jeigu iki ligoninės ne septyniasdešimt metrų, o septyniasdešimt kilometrų? Apie tai nesusimąsto tie pareigūnai, kurie nuo savo ministerijos gyvena tiktai per porą kvartalų. Pats esu lankęsis ministerijose vykusiuose pasitarimuose. Bet ne kaip pareigūnas. Jeigu seminaras ar pasitarimas baigiasi darbo dienos pabaigoj, sostinės pareigūnai pasivaikštinėdami užsuka į kokį prekybos centrą, neskubėdami traukia į namus arba pavažiuoja porą ar tris stoteles troleibusu. žmonės, gyvenantys Estijos pakrašty, sėdi už vairo keturias valandas ryte ir keturias valandas vakare, kol pagaliau išvargę grįžta į namus. Kaimuose vis didėja atstumai tarp krautuvių, pašto skyrių, mokyklų, vaistinių, ambulatorijų, gaisrinių. Todėl, kad gyvuoja didmiesčio – sostinės pareigūnų valstybė.

Mano prosenelė, gimusi prieš praėjusį šimtmetį, kartais sakydavo: „Žmogus nepasimoko iš savo klaidų tol, kol badas ir nelaimė nepasibeldžia į duris ir langus.“

Kiekvienas žmogus savo gyvenime nors kartą yra šaukęsis pagalbos. Vienas buvo išgirstas. Kitas – ne. Daugelis, tiek gyvūnai, tiek ir žmonės, pagalbos yra šaukęsi tankiame miške, raizgynuose, šieno kupetoj, nuošaliausioje vietoje. Taip, kaip kadaise atsitiko tam mūsų katinėliui, kuris šiame pasakojime dar nebuvo paminėtas.

Kai baigėsi egzistavę sovchozai ir kolchozai, tėvas ir vėl nupirko į sodybą mielą keturkojį draugą – arkliuką. Kartą arkliukas šuoliavo iš lankos, kur jį stipriai sugylė vapsvos, arklidės link ir netyčia užmynė ant mūsų šviesiai pilko ir pritinginčio katinėlio, kuris tysojo vidury kiemo. Mieguistas katinas tysojo ir toliau, o paskui kažkur dingo keturioms dienoms. Manėme, kad jau viskas – nusibaigė mūsų pilkutis. Tačiau penktą dieną katinas jau vaikštinėjo po kiemą ir prašė ėsti.

Ar ne taip atsitinka ir žmogui? Vienas tiesia ranką gatvėje, kitas skambina savo draugams ar pažįstamiems. Dauguma, kaip ir tas katinas, slepiasi nuo pikto pasaulio, tačiau vėliau sugrįžta, jau kitaip mąstydamas, ir kurį laiką dar gyvena. O jei nesugrįžta, vadinasi, nebėra tarp gyvųjų. Pasakyk, ar yra koks skirtumas tarp gyvūnų ir žmonių pasaulio? Atleisk man, skaitytojau, tarp gyvūnų ir žmonių pasaulio vis dėlto yra šioks toks skirtumas, bet kas paaiškins, koks skirtumas tarp gyvūnų pasaulio ir pinigų pasaulio?

metai_2013_3nr.jpgTačiau, tikiu, kur nors yra tam tikra riba, sakykim, laiko riba, kur dar įmanoma pakeisti – jeigu ne likimą, tai įvykių eigą. Tačiau už tos ribos žmogus jau yra bejėgis. Bet žmogaus sielai viskas įmanoma. Kodėl gi ne? Tai, kas atrodo neįmanoma, iš tikrųjų ima ir įvyksta. Ne tik aš vienas per savo gyvenimą esu pastebėjęs, kaip išsipildo neįmanomi, visiškai neįmanomais laikomi dalykai. Ir tuos dalykus matome visą laiką, matome kasdien. Tiktai ne kiekvienas žmogus atkreipia į juos dėmesį.

Vienas draugas skundėsi mokslininkui, kad niekaip negali įsivaizduoti visatos be ribų, vadinasi, visatos be pabaigos. „O ar įsivaizduoji pasaulį, turintį ribas?“ – paklausė jo mokslininkas.

Negaliu įsivaizduoti, ar galėčiau neskubėti į pagalbą, ar galėčiau nepadėti besišaukiančiam pagalbos. Negaliu įsivaizduoti, kad iš manęs nebūtų pagalbininko.

Taigi, amžinai man sielą grauš tie girdėti, kad ir iš tolo, bet vis dėlto girdėti pagalbos šauksmai. Ir tie pagalbos šauksmai, kurie nepasiekė mano ausies, bet šaukėsi manęs be garso, širdimi.

„Galbūt, galbūt vis dėlto būčiau galėjęs pagelbėti? Kodėl nebuvau tinkamu metu tinkamoj vietoj?“

 

Iš estų k. vertė Aldona Kalm