Kristijonui Donelaičiui – 300

 

Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.

Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.

1. Keičiasi mūsų pasaulis, keičiasi ir literatūra. Kaip atrodo K. Donelaičio pradėta grožinės literatūros vaga šiandien, po trijų šimtų metų? Kiek ji tinka prie mūsų tikrovės ir kokie šiandien yra lietuviškumo kriterijai?

Žemė ta pati, medžiai tie patys, bet lietuvių kalba jau lyg ir kitokia?

2. K. Donelaičio reikšmę mums sustiprindavo ir politinės situacijos, dramatiškos Lietuvos istorijos aplinkybės. Ideologinės priespaudos metais K. Donelaičio balsas buvo ypač svarbus kaip lietuviškosios savasties ir kultūrinės tapatybės liudijimas. „Metų“ kalba mus saugojo nuo užmaršties ir neleido išnykti. Kiek mums padeda K. Donelaitis šiandien, kiek jis apsaugo kultūrą ir literatūrą nuo išnykimo globalinėje vartotojiškoje visuomenėje?

3. Ar šiandien galėtume tikėtis panašaus fenomeno – savo laiką pranokstančio menininko iškilimo? Jei ne, tai kokios priežastys trukdo kultūrai pasiekti kulminacinius kūrybinio veiksmo taškus? Gal meniniam talentui pasireikšti palankesnis etninis kultūros uždarumas? Gal laisvoje visuomenėje nėra būtinybės daryti kažką ypatingo, o informaciniame pasaulyje nėra prielaidų rastis unikaliai asmenybei ir unikaliai kūrybai?

4. Ką mąstote apie tokį paradoksą: mažaraštėje tautoje atsiranda kalbos genijus, o mūsų visuotinio raštingumo visuomenėje klesti grafomanijos tvanas, pro kurį vis sunkiau prasimuša autentiškos kūrybos šaltiniai. Ar tai toks kultūros raidos dėsningumas, ar tiesiog civilizacijos nuovargio ir persisotinimo ženklai?

 

Viktorija Daujotytė

 

1. Tempora mutantur nos et mutamur in illis – tinka pakartoti seną lotynišką sentenciją, pradedant kalbą apie Kristijoną Donelaitį, turėjusį daug ryšių su Antika, kaip tai yra atskleidusi Dalia Dilytė reikšmingoje monografijoje „Kristijonas Donelaitis ir Antika“ (2005).

Keičiasi pasaulis, keičiasi kalba ir literatūra, keičiamės ir mes patys. Teisėta klausti, ar tebesame tie patys, kuriems rašė Kristijonas? Ar tie patys, į kuriuos kreipėsi savo pamokslais, mokino ir barė? Bet juk dar suprantame, apie ką kalba K. Donelaitis, suprantame, kad ir ydos tos pačios mus tebeėda:

Taipo girtuodami tėvai

Ir vaikus glūpus su savim į karčemą velka,

Kad ir juos tuojaus iš mažo surbt pamokintų;

O paskui, vaikams bematant, pešasi tėvai,

Kad plaukų visur išplėštų sukasi pluoštai.

K. Donelaitis dar labai tinka mūsų tikrovei, ypač kaip pamokslininkas. Gal labiau tik klausytis, juolab klausyti nebėra kam. Esame laisvi, išsilaisvinę ir nuo noro girdėti išmintingesnį už save.

O K. Donelaičio vaga pirmiausia svarbi tuo, kad ji tiesiog yra, kad ji matoma ir pasaulyje kaip mūsų vienintelis vardas, vienintelis lietuviškas Europos literatūros šedevras.

Be jo būtume gerokai varganesni.

Taip, lietuvių kalba jau kitokia. Nebeturime gyvos K. Donelaičio sintaksės. Labiausiai pasikeitė sintaksė, supaprastėjo, žodžiai sakiniuose vis labiau subėga į vieną liniją, nebesišakoja, nebelapoja. Bet suprasti K. Donelaičio hegzametrus dar galime.

2. Sunku būtų teigti, kad K. Donelaitis taip tiesiogiai mums padėjo. Kultūra, ypač didieji jos vardai, veikia komplikuočiau. Buvo K. Donelaitis, tai galėjo būti ir Johanesas Bobrovskis, ir Kazys Bradūnas, ir Justinas Marcinkevičius. Ir Marcelijus Martinaitis galėjo pasakyti: „Dirbk kaip dirbo Donelaitis, / kaip tie būrai žemę arė, / kol druska išeis iš kūno, / kojos šaltį kol pajus...“ („Motina žemė“). K. Donelaitis įgalino lietuvių literatūrą, taip, įgalino, suteikė jai galią būti – iki šios dienos gyvųjų, rašančiųjų. Tą itin juto ir Maironis.

Kad suteiktum galią kitiems, reikia pačiam ją turėti.

Kristijonas Donelaitis turėjo galią.

Kad išliktume, turime ją jausti, turime sulaukti jaunų kūrėjų, kurie ramiai ištartų sakralinę lietuvių kultūros formulę: motina žemė. Tai donelaitiškoji formulė, kartu ir gyvoji „Metų“ forma.

3. Nežinome, ko galime tikėtis. Ir K. Donelaičio gal niekas nesitikėjo. Lyg ir negalėjo tikėtis.

Ten, kur ramiai miegama ir sočiai valgoma, didelių menininkų neiškyla. Reikia didelių įtampų, grėsmių. K. Donelaitį kėlė kolonizacijos grėsmė: neliks lietuvninkų, išnyks gentis, apleis savo motiną žemę. Ir dabar grėsmių yra, jų visada yra, bet jos užglaistomos, užglostomos dotacijomis, kompensacijomis, projektais. Sąmonė netenka budrumo. Ir gamta yra nutolusi, nebekelia tokios stiprios nuostabos ir grįžtanti saulelė. Dvasia nebėra sujudinama, įsukama gamtos ritmo, hegzametriško. K. Donelaičio hegzametras ne tik iš antikos, bet ir iš gamtos, iš vėjo ūžavimo, sniego putojimo, medžių šlamėjimo. Dar – mums trūksta švenčių, tikrų švenčių, kurias iškelia šventumo jutimas ir tikro darbo sukeltas nuovargis.

Man K. Donelaitis padeda, kai jį skaitau. Kaip prisakyta Just. Marcinkevičiaus, atsiverčiu pabaigą ir pasitikrinu, ar tikrai paskutinis „Metų“ žodis yra vargsim, tada bandau užpildyti jį žemės turiniu; juk vargti savo žemėj nesunku, žemės darbai teikia paguodą:

Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų

Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis

Ir mes vėlei ant laukų triūsinėdami vargsim.

Duok, Kristijono tėtuti, mums šito vargo ant savo laukų triūsinėti, ir mes išliksim, išbūsim. Ir dar bus parašyta lietuvių kalba, kas bus verta garbės ir išlikimo.

4. K. Donelaitis, mano supratimu, atsirado ne mažaraštėje tautoje, o stiprios, gyvybingos lietuvių kalbos terpėje, jaučiant ilgaamžę Europos kultūros tradiciją. Vien sekant autorius, kurie buvo svarbūs K. Donelaičiui, galima sakyti, kad jis buvo tikras europietis, antikos kultūros ir krikščioniškosios tradicijos paveldėtojas. Tą gerai suprato ir Liudvikas Rėza; jam turime būti dėkingi už K. Donelaičio išleidimą, ankstyvąsias jo interpretacijas, kuriomis pabrėžiamas „Metų“ originalumas. „O mūsų lietuvis yra pats sau originalas, neturėjęs prieš akis jokio graikiško ar romėniško pavyzdžio.“ Turima galvoj, kad K. Donelaitis niekuo tiesiogiai nesekė. Graikiškoji hegzametrinė eilėdara esąs vienintelis svetimas varžtas. Bet ir joje poetas jaučiasi laisvas ir nevaržomas.

Dėl mūsų visuotinio raštingumo. Gal ir paradoksas, bet kai visi raštingi, sunku būti iš tikrųjų raštingam: rašyti laisvai ir nevaržomai. Daugėja jaunų žmonių, ypač studijuojančių pasaulyje ir nebeatsitraukiančių nuo kompiuterio, kurie ne tik nebemoka rašyti ranka, bet jau nebeperskaito ir rankos rašto. Kur neliks rankos rašto, neliks ir literatūros, nors visi bus visuotinai raštingi.

Pabaigai – ką apie K. Donelaitį savo paskutinėje knygoje „Kaustytos žąsys“ mąstė Albinas Bernotas, zanavykas, iš artimos žemės, kur ir pavardžių donelaitiškų dar užsilikę. Pirma apie kalbos pokyčius, tolinančius ir nuo „Metų“ supratimo: „Iš močiutės lūpų paimto sakinio turbūt ir dabar gramatiškai išnarstyti nesugebėčiau, toksai sudėtingas anas buvo, daug lankstesnės žodžių jungtys, mano žodžiai tik draugiškai susitveria rankomis, o močiutės burnoje jiems apsikabinti buvo per maža – jie susikabinę šokdavo įmantriausius šokius, tų šokių žingsnelius, deja, ne man dabar pakartoti!“

Ir apie K. Donelaitį – be išlygų: „Liks vienas K. D., jo „Metai“ liks, o visa kita į konteinerį, bet ne į tą, kur užrašyta „Stiklas“ ar „Plastikas“, mokykimės, ponai, Briuseliui paliepus ir jam paklusdami rūšiuoti, ant mūsų ieškomo konteinerio šono stambiom raidėm išpaišyta: LITERATŪRA. Čia ir meskit, ką atsinešėt.“

Pasakyta tamsią valandą, o ir iš kur tos šviesos semtis, bet K. Donelaitis paliktas šviesoj. Liks, jo „Metai“ liks.

Lietuvių literatūros ateitis, kai kalbame apie K. Donelaitį, pasislenka į praeitį. Bet iš praeities prasideda ir ateitis, negalinti aplenkti dabarties.

 

2012 12 28

 

Giedra Radvilavičiūtė

 

1. Kristijonas Donelaitis čia gal būtų daugiau proginis pretekstas pakalbėti apie šiuolaikinę literatūrą todėl, kad XVIII a. literatūros sąsajas su moderniu pasauliu ir tekstais apčiuopti sunku. Nebent bandytume „Metus“ ideologizuoti, aptarti poemos reikšmę lietuvybei, tautinei savimonei, kalbai, kuri išliko nepaisant nieko, taip pat ir dėl K. Donelaičio. Poemą kiti klasikai (Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius) priartino prie mūsų dienų didžiuodamiesi jos autoriumi kaip dar vienu kovos prieš priešus simboliu. K. Donelaitis šiandien tapo nelabai skaitytoją uždegančia metafora – kardu, varpu, arklu. Bet sovietmečiu ta metafora veikė.

Beje, Just. Marcinkevičiaus poema „Donelaitis“ buvo vieno mano kursinių darbų tema. Nežinau, kodėl pasirinkau tą kūrinį. Turbūt irgi iš patriotizmo. O gal kad patiko kursinio vadovas Marcelijus Martinaitis, dėstytojo iš lininių siūlų vašeliu nerti marškiniai, o ir jis pats turėjo kažką tikra, „būriška“. Vėliau, kai „Metus“ dėsčiau vidurinėje mokiniams, jutau nuobodulį, buvo neįdomu. Mokiniai juto tą patį. Daugelis senosios lietuvių literatūros kūrinių jauno žmogaus sąmonėje pjaunasi su tuo pat metu laisvalaikiu skaitomais tekstais. Mano jaunystės laikais klasika nesugyveno su Ernestu Hemingway’umi ir kitais vyrais, dabar – su Haruki Murakami ir vampyrais. Dėstydama K. Donelaitį šiandien akcentuočiau kitus dalykus. Ne hegzametro grožį, kurio unikalumas SMS’ais bendraujantiems mokiniams dažnai lieka nesuvokiamas, ne spalvingus nenaudėlių charakterius, kurie vaikams ne tokie jau ir spalvingi, ne gamtos ciklo šventiškumą, kurio nebėra aktualybėje, bet istorinę ir kultūrinę K. Donelaičio reikšmę, prasmę. Iš meniškumo erdvės mokiniams jį trūktelčiau į kultūrologinę ir istorinę. Gal net psichologinę. Jis buvo vienas ir atsirėmęs į save. Na, kaip visi didieji rašytojai.

Gal reikėtų mokiniams dėstant poemą liepti paragauti žemės iš bliūdelio. (Toji Eimunto Nekrošiaus detalė spektaklyje itin tiksli.) Gal vaikus suguldyčiau pavasarį ant žemės ir leisčiau jiems tiesiog paklausyti „Pavasario linksmybių“. Lietuviškai, paskui vokiškai, dar kitomis kalbomis. Sakote, žemė ta pati. Žemės kvapas ir dangaus spalva keičiantis kalbai keičiasi.

Kelti lietuviškumo kriterijų dabartinei literatūrai neprasminga. Kaip ir lyties, socialinių, politinių, ideologinių apibrėžčių – kiek ji pokomunistinė, pokolonijinė, vyriška, moteriška, kaimo rašytojų, gaisrininkų, medikų ar pedagogų. Dažniausiai tos apibrėžtys susijusios su tema, o tema literatūros kūrinyje nėra svarbus dalykas. Visos įmanomos temos grožinės literatūros pasaulyje jau buvo. Be to, jų ne tiek daug, kelios. Kuris romanas lietuviškesnis: Kanadoje angliškai rašančio Antano Šileikos „Pogrindis“ ar Andriaus Jakučiūno „Lalagė“? Rašytojų lietuviškumui pasireikšti yra visos sąlygos. Bet jo mąžta, nes jo mąžta tapatybėje. Lietuviškumas nyksta dėl mūsų funkcionavimo standartizuotame pasaulyje, kuriame taupant laiką bendraujama dalykiškai, o taip bendraujant bet kokie skirtumai trukdo. Ir todėl, kad dėl provincialių (pirmiausia – posovietinių) kompleksų gėdijamės savo šaknų, tapdami apie tėvynės atsilikimą (bet kokioje srityje – nuo nacionalinės virtuvės iki politikos) pamokslaujančiomis dizainerių megztomis beretėmis megapolių gyvenimo paraštėse.

Šiandien rašytojui kliuviniai yra ne lietuviškumo priešai, bet jis pats. Rašytojas miršta tada, kai juo įsidarbina. Daugelis rašytojų, paklaustų, ar galima talentingai parašyti kūrinį pagal užsakymą (projektą, spaudžiant terminams, mugei, sezonui ir pan.), atsako teigiamai. Ir paprastai kaip pavyzdį išvardija keletą genijų. Aš manau, kad negalima. Na, bet kartais būna šaunių sutapimų – vidinių įvykių ir išorinių aplinkybių. Jurgis Kunčinas nebūtų per neįtikėtinai trumpą laiką parašęs „Tūlos“, jei nebūtų mylėjęs vienos moters ir jei tos moters nebūtų ištikęs klaikus likimas, ne toks kaip romane… O genijai visada darė didelius darbus, ir skurde, ir pritekliuje. Pinigai jų kūrybinio įsiūčio nei skatino, nei slopino.

Literatūrą vertinu ne kaip lietuvišką ar svetimą, bet kaip gerą arba blogą. Saulius Tomas Kondrotas ją vertino tiksliau – yra literatūra arba neliteratūra. Dėl šių antonimų kautis linksma. Nors liberaliau nusiteikusiems vertintojams literatūros kriterijai darosi neaiškūs. Reikia sudaryti kokią komisiją… Na, kaip toji, kuri atsakingai moksliškai ir argumentuotai nustatinėjo, ar viešojoje erdvėje ministrą vadinti skystakiaušiu fūfeliu yra neteiktina leksika ar plebėjams nesuvokiamas britiškas humoras.

2. Globalioje vartotojiškoje visuomenėje atsiduriu antrąkart. Pirmasis kartas buvo 1994-aisiais JAV. Atsimenu, kaip po paros dukra ten apsirgo ir mano 10 min. kelionė į supermarketą pirkti aspirino prilygo šiandieninei mano kelionei į Italiją. (Dėl įvairių psichologinių ir lingvistinių priežasčių.) Generalinė repeticija buvo paveikesnė nei premjeros.

K. Donelaitis padeda tiek, kiek apskritai žinojimas, kad yra žmonių, kurie nepasiduoda bendrajai srovei ir mąsto apie esminius amžinus dalykus. Kurie kalba „būrų“ (kaip mėgsta tautos dalį dabar vadinti kai kurie inteligentai – „runkelių“) kalba, kai kiti stengiasi kalbėti – galios kalba. Mes juk nekaišiojame į savo kalbą latvių ar lenkų kalbų žodžių, nors tos kalbos yra arčiau nei anglų. Kai galia buvo Lenkija arba Rusija, tai entuziastingai kalbėjome, kiek sugebėjome ir kiek liepė, tų valstybių kalbomis.

Vartotojiškoje pragmatiškoje visuomenėje mano atradimai nenauji… Tik galioje esantis žmogus gali turėti galios. Tik vienatvėje žmogus yra laisvas. Tik manipuliuodamas žmogus šį bei tą gali nuveikti kovodamas dėl tiesos… Nes mus valdančių biurokratų įsitikinimai yra kaip apatinės kelnės – su elastanu. Tamposi pagal poreikius, nes neaišku, iš kur vėjas pūstels. Pragmatiško laviravimo meno privalo išmokti sąžiningi žmonės – deja, tai tapo ne smerktina yda, bet būtinas įrankis. Žmonės, tiesą sakantys tiesiai, mūsų, kaip ir bet kurioje kitoje pragmatiškoje visuomenėje be idealų, turi panašų efektą kaip Rusijos jurodivyje – jie yra jokiai sistemai nepavojingi kvailiai. Kiekvienas jautresnis intelektualus žmogus, manau, jaučia, kaip per dvidešimtmetį pasikeitė tiesos kelias – metaforiškai apibendrinant, tai yra kelias nuo šėpos teatro iki „dauno su skarele“ (pastarasis apibūdinimas, kaip suprantate, ne mano). Pacituosiu Robertą Muzilį, tiksliai aprašiusį mūsų dienas XX a. pradžioje: „<…> kas neturi gebėjimo kompromisui, kas yra vienišas, rimtas ir beatodairiškas, tas kelia nerimą kitiems, nors ir nepavojingu, tačiau keliančiu pasišlykštėjimą būdu, kaip kirminas ar lerva.“

K. Donelaičio metais reikėtų poetą suaktualinti panašiomis priemonėmis, kaip buvo tautai primintas Maironis. Kai jo eilėmis iš TV ekrano prabildavo net troleibuso vairuotoja ar turgaus pardavėja. Būdavo netikėta ir smagu. Na, pavyzdžiui, galėtume išgirsti tokį dainiaus žodį: „Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę; Ogi troba visa visur iškrypusi rodės.“ Tik pas mus, „Senukuose“, gausite visko, ko reikia jaukiems jūsų namams!“ ☺

3. Kulminacinius kūrybinio veiksmo taškus reikėtų apsibrėžti konkrečiau, nelabai suprantu, kas tai būtų. Menininkų, pralenkusių savo laiką ar su tuo laiku nesutapusių, visada buvo mažai. Tai liūdnas apsigimimas. Kartais pasitaikydavo, kad menininkas „pataikydavo“ į laiką vienu kūriniu ir tada jam atsiverdavo dangaus vartai, t. y. Šveicarijos bankas, kaip nelabai garsiam Vladimirui Nabokovui po skandalingosios „Lolitos“. Nors Rusijoje jis dar ilgai laikytas tuščiu manieristu, pamynusiu rusų literatūros tradiciją („rusiškumą“). Populiariausi rašytojai įtinka banaliausiems savo laiko ir amžininkų poreikiams. Kūrybos fenomeno, kaip ir tornado, sukurti negalima. Jis ateina genams pašaukus, mamai panorėjus. Kalbėti tiesiog apie autentiškus, originalius rašytojus paprasčiau. Autentiškumo literatūroje mažėja ir mažės. Retą rašytoją dabar atpažinsime iš stiliaus, t. y. svarbiausio literatūros meno dėmens, kuris susideda iš daugybės ypatybių, kurių neišmokstama kūrybinio rašymo kursuose. Vėl į atmintį grįžta skaitomas pranašiškas „Žmogus be savybių“: „Ateities rašytojas ir filosofas turės pereiti žurnalistikos lieptą! Ar jums nekrito į akį, kad mūsų žurnalistai darosi vis geresni ir geresni, o mūsų rašytojai vis prastesni? <…> didžiųjų individualybių epocha baigiasi!“ Koks optimistas man, be abejo, paprieštarautų – R. Muzilis individualybių galą pranašavo prieš beveik šimtmetį, o kiek po to jų dar buvo… Taip. Bet viskas yra laipsnis… Viskas yra proporcija, kaip sakė Štirlicas – meilė, ekonomika, politika…

Skaitytojai, kaip ir rašytojai, yra ženklų vartotojai, o šiuos ženklus kuria atitinkamos technologijos, kurioms svarbu standartai ir bendrybės, o ne unikalumas ir originalumas. Todėl toks skaitytojas nori ne pažinimo, bet atpažinimo ar – bėgdamas nuo gerovės ir jos neišvengiamo palydovo nuobodulio – egzotikos. Pažinimas yra darbas, atpažinimas – pramoga. Todėl rašytojai ir rašys bendrybėmis. Nes taip rašyti galima daug ir greitai, o rašant konkretybėmis procesas vyksta lėtai ir jo pabaigą sunku numatyti. Ar mes galime prognozuoti, kaip baigsis santykis su mylimu žmogumi, kuriam atiduodame (dažnai – aukojame) savo laiką, mintis, kūną, kasdienybės ritmą, akimirkomis – net sielą?.. Menines nebendrybes reikia kažkaip užgyventi, surinkti, pastebėti ir dar prasmingai suklijuoti gyvose vaizduotės pievose. Na, jas galima surinkti archyvuose, bet knyga, rašyta kaip disertacija, neturi racionaliai nepaaiškinamos, bet stuburu jaučiamos energetikos, nors kaip tik prie prėskos literatūros daugelis skaitytojų jau yra pripratę kaip prie vienintelės ir tikros. Tačiau tebėra rašytojų, kurie, kad ir būdami modernūs, intelektualūs, nedaro nieko, kad įtiktų „greitajam laikui“ ir tingiam skaitytojui – Tomas Venclova, Alfonsas Andriuškevičius, Andrius Jakučiūnas ir kt.

Priešingai, nei teigia kūrybinių rašymo mokyklų dėstytojai, rašyti gali ne bet kas. Kaip ir gerą maistą gaminti gali ne bet kas, nors žiūrint kulinarines laidas susidaro įspūdis, kad tai daryti gali kas tik netingi. Tiksliau, kas netingi ir yra fotogeniškas. Tačiau man mėlynanosio Keitho Floydo senus valgio gaminimo įrašus yra įdomiau žiūrėti (vyno jis pila to proceso metu į patiekalą mažiau nei į save) nei ką tik nuo vizažistės krėslo pakilusių mergaičių ir berniukų pasirodymus.

Be abejo, suprantu, kad pagal daugelį požymių esu iš nueinančios kartos. Man geroji literatūra (t. y. tokia, kurią skaitydamas keletą kartų randi naujo įdomumo ir įdomaus naujumo) baigėsi XX a., gal 7–8 dešimtmečiuose. Į negyvenamą salą pasiimčiau „Užburtą kalną“, „Idiotą“, „Žmogų be savybių“, „Cinamono krautuves“, „Ilgą kaip šimtmečiai dieną“, Julio Cortázaro apsakymus, Marcelį Proustą, Vladimirą Nabokovą ir dar įgyčiau antrą filologinį išsilavinimą. Vienas kritikas sykį man papriekaištavo, kad mano kriterijai literatūrai yra aukšti. Man rodos, jie turi būti ne aukšti, bet aukščiausi. Tokie, kokius visi dabar taikome kavai kavinėje ar sportinei aprangai. Literatūroje daugės siužetiškumo ir konstruktyvumo. Nes refleksija, jausminis pasaulio suvokimas „nebegalioja“. Jie gaišina. Ir yra praktiškai nenaudingi. Nostalgiškas žmogus tapo atgyvena, teisingas – naiviu, romantiškas – „priplaukusiu“, nuoširdus – primityviu, gedintis – depresingu, o šešiasdešimtmetė moteris – senole. Modernų žmogų seniai nervina emocinis dirginimas: tai, kas prieš dvidešimtmetį literatūroje buvo emocionalu, dabar vadinama „vidurių vertimu“. Viskas, žinoma, sąlygiška, bet literatūros poslinkis link konstruktyvumo, funkcionalumo, žaidimo ir efektingos idėjos yra akivaizdus. Sakau tai be jokio liūdesio, konstatuodama, kitaip jausčiausi naivi. Naivumas man yra viena iš baisiausių rašytojo ydų. Liūdnesnė kalba apie poeziją. Jos nepopuliarumas liudija tą patį: kuo aukštesniu lygmeniu organizuota kūrinio kalba, tuo mažiau skaitytojams jis reikalingas. Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“ visur bus paklausesnis nei Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“. Manau, kad turėtų skirtis ir tiems kūriniams skirtos premijos – patriotų ir meniškumo. Nors nesu jokių komitetų, sprendžiančių literatūros kūrinių vertę, narė.

Literatūros, kuri kuria pasaulį ne klišėmis, bet autentiškai ir nuo nulio, ko gero, ilgainiui daugiau ateis ne iš didžiųjų gerovės valstybių, o iš tų, kuriose žmonės dar jaučia egzistencinę įtampą. Tai, beje, itin ryšku kine.

4. Sutikčiau su tuo, kad pas mus klesti grafomanija, tai ima pripažinti net leidėjai, ką tik grafomaniją skatinę dėl labai pragmatiškų priežasčių, bet nemanau, kad autentiškai kūrybai sunku prasimušti. Autentiška kūryba taip pat gali būti atgyvena ir grafomaniška. Jei niekam nežinomas rašytojas parašys gerą knygą, tai ją norės išleisti net kelios leidyklos. Juk knyga yra prekė. Prieš keletą metų buvo sukurtas lietuviškos prozos poreikis. Poreikis irgi yra prekė. Pasipylė gūsis trečiarūšių įvairaus žanro kūrinių. Na ir ką? Kai kurie autoriai tapo rašytojais artimųjų ratuose, kai kurie leidėjai gal pakeitė vieną kitą mašiną, išsipūtė nieko esminio apie kokybę nesakanti grožinės literatūros leidybos statistika. Kristijonui Donelaičiui nuo to nei šilta, nei šalta.