tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. Literatūra ant debesies

Mūsų prozininkai darosi vis profesionalesni. Rašo greitai, kuria lengvą, įtraukiantį pasakojimą, skaitant jų knygas niekas nestringa – jokių problemų. Atrodo, daugelį naujų knygų galima perversti greituoju skaitymu – dėl to jų suvokimas niekaip nenukenčia. Nėra į ką gilintis – viskas išlyginta, nepalikta jokių prasmės duobių ar kalnų. Skaitydamas neįklimpsti į jokius metaforų akivarus. Ir žodis veikia tiek, kiek reikia – kaip informacijos perteikimo priemonė, be poetinių intonacijų ir be magiškos galios. Tekstas vis laisvesnis, skaidresnis, paprastesnis. Tai išsilaisvinusi literatūra – be nuovargio, be prakaito ir be sunkios praeities. Tačiau tai lyg koks maistas be ląstelienos ir be natūralių, stiprių elementų.

metai_2013_3nr.jpgPagaliau daromės vakarietiški iš esmės, nes vartojame tuos pačius masinės gamybos produktus. Jau ir patys esame lyg genetiškai modifikuoti, pritaikyti globaliam pasauliui.

O buvo taip: kažkada atvykęs į Čikagą iš vargstančios posovietinės Lietuvos buvau priblokštas maisto įvairovės ir jo prekinės išvaizdos. Koks didžiulis pasirinkimas, ir kaip viskas puikiai supakuota, kaip gražu, patrauklu, net akys raibsta.

Prisimenu, nusipirkau ten pirmosiomis dienomis tokių akį traukiančių bandelių su džemo įdaru. Minkštos, putlios bandelės, tarsi pūkas, džemas skaidrus, ryškus, švelnaus skonio. Valgai ir džiaugiesi. Bet paskui kilo keistas jausmas, sumišęs su neaiškia baime: lyg tas produktas būtų netikras. Jo skonis pasirodė įtartinas, stebinantis. Lyg koks sintetinis maistas kosmonautams ar kokiems neįgaliesiems, kurie nežino juodos ruginės duonos skonio. Esu matęs, kaip sovietinėje psichiatrinėje ligoninėje kai kuriems nenorintiems normaliai valgyti taip sugurkia per piltuvėlį fiziologinio tirpalo viralą: kibirėlis palengva tuštėja, pilvas gražiai pučiasi. Paskui pacientą atriša ir jis eina sau, jau būdamas sotus ir tarsi normaliai pavalgęs. Tada galvodavau, jog tai nebloga racionalizacija: kam gaišti laiką kramtant visokį kietą maistą, kai gali storėti lengvai ir be vargo?

Džiaugiausi ten ir amerikietiškais ledais: kokie jie spalvingi, aromatingi, kokios gražios jų dėžutės. Kai daiktas toks gražus, tai atrodo, kad ir skanus – juk tokia yra komercinės prekybos strategija. Nuostaba apėmė tada, kai pamačiau, kad tie puikieji ledai, palikti dėžutėje ant virtuvės stalo, netirpsta visą dieną! Visą laiką yra tiršti kaip košė. Taigi privaryti kažkokio krakmolo ar kokių kitų tirštiklių. Tada jau pasidarė baugoka valgyti ir tuos ledus. Visai nepanašūs į sovietinius „eskimo“ su tikru grietinės skoniu. Bet jei žmogus netikrus produktus valgo nuo pat gimimo, jis nė nesuvoks, kad gali būti kitokių. Į natūralų maistą jis žvelgs su baime ir neprisilies, kaip sakoma Dzūkijoje, nei prie uogų, nei prie grybų. Tegul tuo miškų siaubu minta indėnai ir kiti laukiniai.

Šie prisiminimai ir nekasdieniški apmąstymai apie maistą iškilo skaitant vieną naują mūsų prozininko knygą. Romanas toks purus, toks lengvas, supakuotas vieno kąsnio porcijomis, maždaug žurnalistinių standartų skyriais, kaip kad būna pakuojamas maistas mūsų prekyboje. Kiekvienam kąsniui ar kokiam cukraus šaukšteliui – atskira pakuotė. Parsineši į namus daug mažų pakelių ir gamini šiukšlių kalnus. Moki pinigus gaudamas, moki ir atsikratydamas, teršdamas.

Bet patogu, nes kažkas tavimi pasirūpino: gauni jau ne tik sukramtytą, bet ir beveik suvirškintą produktą, tau telieka jį sumaumoti, susistumti į vidų ir laukti kito gaminio. Šiandien problema – ne produktų stygius, bet apetito stoka. Todėl visas maistas – ir sielai, ir kūnui – turi būti labai švelnus, malonus, kad galėtum be vargo ryti daug ir kad po to nekiltų jokių komplikacijų.

Literatūroje taip pat neturi būti tikrų, gyvenimą primenančių problemų, reikia tik tų problemų imitacijos, gražiai papasakotų gyvenimo dramų, kurias bet kada galėtum išjungti ir palikti debesų saugyklose. Juk namuose dėl daiktų pertekliaus nebėra vietos, o dažnas net ir namų neturi. Kur vyksta toks intensyvus produkcijos vartojimas, kur viskas taip greitai keičiasi, nelieka nieko pastovaus ir nebėra jokios nuosavybės, į kurią būtų galima patikimai atsiremti. Komerciniame pasaulyje viskas teka, čia nieko nėra amžino, čia amžinas tik pats vartojimo procesas.

Taigi tas naujas tekstas, perskaitytas per pusdienį, buvo lengvas kaip šlapia daktarinė dešra, lyg privarytas kokio krakmolo. Gurkt ir nurijau nepajutęs didelio skirtumo tarp kitų panašių produktų. Bet pakuotė graži, įspūdinga. Nes svarbiausia šiandien mūsų pramonėje – prekinė išvaizda ir gamintojo vardas. Turinys nesiskiria, bet bala nematė to turinio. Kam rūpi, ko tas vartotojas prisikimš į pilvą ar į galvą. Svarbiausia, kad suvartotų tai, kas padaryta. Nes juk ir knygoms galiojimo laikas šiais laikais ribotas, jos taip pat greitai genda arba atsilieka nuo naujausių technologijų, kaip ir maistas ar skaitmeninių technologijų produktai. Pasibaigus galiojimo laikui, knyga yra nefunkcionali.

Prieš man atvykstant į išsvajotą Ameriką draugas iš ten parašė laišką: čia yra šimto rūšių dešros! Ir patikėjau, ir apsidžiaugiau: laisvame pasaulyje taip ir turi būti – įvairovė ir pasirinkimas. Tačiau kokia gali būti laisvė ten, kur viešpatauja kapitalas? Paskui pats pamačiau: taip, tų dešrų tikrai daug, šimtai etikečių, bet šitas stuff, jų kamšalas – tai tas pats! Ir dešros gamintojo, ir knygos kūrėjo unikalumas šiame pasaulyje – modernistinė atgyvena, nenaudinga komercinės apyvartos procesui. Tai tiesiog ekonomiškai nerentabilu. Originalūs kūriniai nepritaikomi masėms – tai kokia iš jų nauda? Atrodo, kad pagaliau tai ima suprasti ir lietuviai, o susigaudyti jiems labai padeda vadybininkai, kurie ir valdo gamybos procesą. Ko nesulygino totalitarizmo ideologija, tą lengvai sulygina komercinis volas. Nes pinigas yra stipresnis už idėją, ir niekas dėl to nesiskundžia, niekas nesispardo.

Nuo kada pas mus prasidėjo tokia lengva, visiems skrandžiams adaptuota literatūra? Matyt, su mūsų tariamu sugrįžimu į Europą. Po sovietinio ledynmečio nebenorime nieko sunkaus ir kieto, o gal ir dantų nebeturime.

Pirmieji lengvo literatūrinio maisto kūrėjai, manyčiau, buvo tie populiariausieji, naujosios lietuviškosios savimonės reiškėjai. Antai Ričardas Gavelis, sudrebinęs mūsų pasaulį savo kūrinių griaunamąja jėga. Koks psichologiškai tikras ir dramatiškas buvo jo romanas „Jauno žmogaus memuarai“. Man jis įsirėžęs į sąmonę kaip autentiškiausias epochos dokumentas, beveik kaip mano paties asmeninė patirtis. Viskas jame gyva, o ir galiojimas tos knygos dar nepasibaigęs. Paskui buvo sunkiosios artilerijos groteskas „Vilniaus pokeris“. Gremėzdiškas greideris, nugriovęs totalitaristinius ideologinius monstrus, kurių su šlapia dešra ir elegantiškais europasakojimais „nuo debesies“ nebūtum įveikęs. R. Gavelis buvo piktas ir tikras. Bet paskui kažkas jam pasidarė, pradėjo džiazuoti ieškodamas naujos kalbos, lyg ieškotų išėjimo iš kūrybinės aklavietės visokiausiais savižudybės būdais. Tada jo proza pasidarė pernelyg asmeniška, arši, lyg koks sąskaitų su praeitimi suvedinėjimas. Greitai šio autoriaus kūryboje išryškėjo naujo tipo literatūrinis profesionalumas, kuriam atsirasti, manau, padėjo publicistiniai įgūdžiai ir nesveikai suvešėjusios eseistikos fonas. R. Gavelio pasakojimas darėsi vis lengvesnis ir greitesnis, metaforos – skaidresnės ir įspūdingesnės. Kai jau viskas apie mūsų gyvenimą Visatos skylėje buvo išsiaiškinta, kūryba tapo tų pačių groteskinių metaforų kartojimu, nebepasakant nieko naujo, bet vis stiprinant sensacijos ir sensualizmo efektą, auginant groteskiškumą. Tokia literatūra atitrūko nuo psichologiško žmogaus, koks dar gaiveliojosi „memuaruose“, ir pakilo į efemeriškus universaliųjų parabolių debesis, iš kur bauginantys vaizdiniai, ideologizuotos sąmonės fantomai švietė toli ir matėsi visiems. O kario gyvenimas šventame Vilniaus mieste – tai jau visiškas literatūrinis profesionalumas. Paskutinė R. Gavelio knyga virtuoziškai lengva, tekstas skaitomas lengvai, tarsi bėgant, skyriai sudalinti gerai apskaičiuotais minties kąsniais. Gera knyga, aiški ir lengva kaip korys. Tik medaus nėra, nes tas korys yra tiesiog racionalistinė schema, jis tuščias, išgrynintas, išdžiovintas.

Panašus buvo ir Jurgos Ivanauskaitės kūrybinis kelias, jaunos, neramios ir aistringos sielos sprogimas monotoniškame lietuvių literatūros pasaulyje. Estetika, plastika, painiausia jausmų ir kompleksų psichologija pirmose novelėse, aistrų ir egocentrizmo audros erotiškų raganų romanuose – tai kaip kokios psichoanalitikų ir archetipų tyrinėtojų džiunglės, kuriose gali įstrigti ir nebeištrūkti, nebegrįžti į sveiko proto pasaulį. Šie tamsūs nepatenkinto geismo romanai ir estetizuotos novelės buvo kaip lipnūs musgaudžiai ar klastingos saulašarės vasaros įkaitintose pelkėse, jos pritraukė daugybę nebrandžių muselių, mokyklinio amžiaus skaitytojų. Kultinė jaunimo autorė, ornamentavusi erosą, egzotiškomis dekoracijomis pasipuošusi pasakotoja su tūkstančiu veidų.

Vėliau tas jaunatviškas aistringas modernizmas išsisėmė, rašytoja pasidarė profesionali, visuomeniška, atliepė į politinio ir kultūrinio gyvenimo realijas, labai praktiškai panaudojo asmeninės piligrimystės patirtis. Beje, geriausios jos knygos ir yra – apie europietiškosios sąmonės susidūrimą su magiškaisiais Himalajais, su jų archajiškomis kultūromis. Tas Himalajų realybės šokas rašytoją tarsi pažadino iš užsitęsusio transo, atgaivino savimonę ir sugrąžino ją į europietišką Lietuvą. Ir prasidėjo tai, kas anksčiau ar vėliau prasideda su kiekvienu profesionaliu rašytoju, kai nebelieka jaunatviškos kaitros ir ugnies – visuomeniškai aktualios temos ir lengvas maistas masėms. Leidykloms pradedama teikti kažkokia tarsi literatūra, kažkoks tarsi meninis placebas. Kažkas tokio, kas patraukia mases intelektualine egzotika ir sensualizmo efektais, dar kokiomis nors aktualijomis, kurios šiaip galėtų būti įrašytos į publicistikos tekstus. Romaną apie drugelius buvo galima publikuoti dalimis „Lietuvos ryto“ prieduose ar kokiame nors blizgančiame moterų žurnale. Tai geri, profesionalūs romanai, bet jau su krakmolu ir tirštikliais. Iš jų net filmą galima padaryti – tai dar didesnis literatūros laimėjimas, dar ryškesnis meno žingsnis į mases.

Tačiau kad ir kaip ten būtų, R. Gavelio ir J. Ivanauskaitės tekstuose vis dėlto išliko ryškios kūrėjų asmenybės, tai buvo rašytojai iš didžiųjų raidžių, didelės raidės ir stiprios asmenybės. Ne jie kalti, kad jaunatviškos aistros, meilės ir neapykantos ugnys, maitinančios literatūrą, anksčiau ar vėliau išblėsta.

Bet dabar dėl to asmenybės išnykimo mūsų literatūriniame gyvenime – jokios problemos. Nėra ir nereikia. Skaitai kokį naują romaną net negalvodamas apie jame atsispindinčią asmenybę, nes jame jos nebėra. Juk asmenybė – tik lingvistinė ir mentalinė konstrukcija. Literatūroje nebėra žmogiškumo substancijos, tik krakmolas ir tirštikliai. Negi virtoje dešroje ieškotume jos gamintojų asmeniškumo ženklų? Nesąmonė kažkokia.

Bet būna ir labai keistų reiškinių. Kai autorius yra jau garbingų metų ir tikras literatūros profesionalas, bet rašo taip, lyg rašytų pirmą kartą ir lyg rašydamas matytų gyvą žmogų, o ne nurašinėtų istorijas iš televizijos ekrano ar kokių priplėkusių istorinių archyvų. Turiu omenyje Romualdo Granausko 2012 metų apysaką „Metuose“ „Nepamatytoji“. Ji man, nykiam anachronistui, yra geriausias metų kūrinys, sugrąžinęs tikros literatūros pojūtį. Tokiu mano požiūriu stebisi net „tradicinių literatūros vertybių“ išpažinėjai, bet man nerūpi. Aš knygas skaitau sau, o ne jiems ir ne visuomenei. Taigi šis autorius net apie seniausius laikus sugeba parašyti taip, lyg jie gyventų giliausioje jo atmintyje. Juk literatūroje tikri dalykai visada gyvi. Bet kai pats literatas nebeturi gyvybės, kas jam bepadės? Tada jis ima kapstytis kaip tas Vydūno Vysuomis po istorijos kapinynus.

Juk mūsų literatūra šiandien įgyja ir nekrofilinių požymių – įsitaisę šalia istorikų ir archeologų rašytojai rausiasi po archyvus ir minta pelėsiais bei praėjusios epochos žmonių tragedijomis – nes jie gyvena ES kultūriniame establišmente ir patys jau jokių tragedijų nebepatiria. Jie pernelyg ciniški, kad patirtų. Briuselio kopūstai mus maitina ir saugo. Čia nebegali būti gyvo skausmo ir tikrų tragedijų. O jei tokių ir pasitaiko, jos tuojau pat komerciškai suvartojamos – televizijoje, o iš paskos pripuola ir literatai. Vargas literatūrai, kai meninį įkvėpimą keičia empirinis šliaužiojimas sutrūnijusios spaudos puslapiais, ieškant ten visokių antikvarinių įdomybių.

Man nepatinka rašytojų spekuliavimas istorija, tai manęs neįkvepia. Daug mieliau skaitau tikrų istorikų veikalus ir apskritai dokumentinę literatūrą, ja galiu tikėti. O beletristas istorinę medžiagą sušlamščia ir suvartoja, jis kuria iš jos personalinę fikciją, pateikia skaitytojui kažkokią nusavintą, privatizuotą realybės atplaišą. Manau, santykis su istorija – tai ir etiškumo problema. Kai kurios praėjusios epochos tragedijos yra tokios baisios (genocidas, holokaustas), kad jos nesuvokiamos protu ir negali būti paverstos priemone grožinei literatūrai kurti. Tos tragedijos buvo tikros ir apie jas reikia kalbėti tikra kalba, o ne spekuliuoti žmonių jautrumu. Praeities nelaimių pavertimas menu yra amoralus. Ir tai ne meninė aktualizacija – tai tiesiog spekuliacija. Kyla įtarimas, kad pasikeitus aplinkybėms tie žmonės parašytų apie mus ir apie save visai kitaip. Šiuolaikine literatūra, kaip ir reklama, negalima tikėti. Pirma reikia palaukti, kol autoriai numirs, ir tada žiūrėti: ar po jų kas nors liko?

Man priimtinesnis sąmoningas rašytojo moralinis santykis su pasauliu, jo sąžinė, savigarba ir atsakomybės jausmas. Ne viskas paverčiama menine tiesa be žalos egzistencinei tiesai. Ar ne todėl Vanda Juknaitė, susidūrusi su realiomis gyvenimo tragedijomis, nutraukė savo kūrybinės saviraiškos kelią ir prabilo apie mažą žmogų tiesiogine eseistine ir publicistine kalba? Rašytoja tiesiog išsižadėjo savęs ir tarsi padovanojo savo kalbą tiems mažiems žmonėms, kurie patys visuomenei papasakoti apie save negalėjo. Yra kažkas stipriau žmoguje už meninės saviraiškos poreikį, ir ta žmogaus sritis jau siejasi su kažkuo, kas priklauso šventumo ir metafizikos sritims, iš kur į žmogų ir ateina moralinis jausmas ir sąžinės balsas.

Bet šiandien mūsų literatūra metafizinio jausmo neturi, ji egzistuoja vienmatėje plokštumoje: ji veša tarsi daugiastiebis vijoklis, tas Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari’o aprašytas šakniastiebis rhisome, skleidžiasi socialinėje, prekybinėje, turistinėje, kulinarinėje ir panašiose aplinkose. Lietuvių literatūra šiandien išlyginta ir numelioruota: tai lygus monotoniškas peizažas, jame visur driekiasi greitkeliai ir skrieja lengvos mašinos. Labai patogu gyventi plokštumoje, žaisminga ir paprasta – čia nėra nei kalnų, nei pakalnių, nei viršūnių, nei bedugnių. Nėra nei labai gerų, nei labai blogų knygų – ar kas nors galėtų tokias nurodyti? Viskas standartiška, unifikuota, pritaikyta, tik etiketės skiriasi. Šimtai dešrų, kaip ir Amerikoje, šimtai knygų, dažniausiai amerikietiškų. Bet jos padeda gyventi, o protavimas gyvenimą žudo. Kai kultūra sintetinė, anksčiau ar vėliau ir žmogus pasidarys sintetiškas, genetiškai modifikuotas, tada jau tikrai jokių nesveikų problemų nebebus. Kai nėra individualybės, nėra ir rūpesčio.

O ir kam jų reikia? Labai blogų knygų niekas nepirktų, o labai geros užkimštų leidybos ir prekybos procesą. Jei turėtum kokią labai gerą knygą, galėtum ilgai su ja gyventi – užsimiršdamas, kur gyveni. Pilietinė vartotojo pareiga – pirkti naujas knygas. Poetu (skaitytoju) gali ir nebūti, bet pirkėju būti – privalai!

Dar labai svarbu – kad skaitančiosios masės neturėtų jokių vertės kriterijų. Geriausia – kad skaitytojas ir proto neturėtų. Kam jo reikia, kai yra tokia reklama! Rašytojas irgi galėtų sugeneruoti savo tekstus atitinkamomis kompiuterio programomis – jeigu tik turėtų proto jomis naudotis. O leidyklų redaktoriai jau suteiktų mašinos padarytam tekstui reikiamą prekinę formą: kuo daugiau keistenybių ir prasmės trūkumo, tuo daugiau intrigos. Kyla įtarimas, kad kai kurios, ypač verstinės, knygos kaip tik taip ir padarytos. Kažkada tiesiog žaisdamas buvau pasidaręs tokių programiškai „postmodernistiniu teksto generatoriumi“ sukompiliuotų tekstų. Net norėjau juos pateikti kaip mokslines publikacijas, mat jie atitiko visus techninius tokių publikacijų reikalavimus, kuriuos sugalvojo tiksliųjų mokslų atstovai, vadovaujantys mūsų akademiniam pasauliui. Svarbiausia – įmantrus pavadinimas ir platus citavimo bei šaltinių indeksas.

Ir dar – kad visi literatūros kritikai būtų nutildyti. Jie ir yra nutildomi, nes neturi iš ko gyventi. Bet tai teisinga – už ką jiems mokėti pinigus: negi už tai, kad vis niurzga ir keikia pozityvius naujosios kultūros procesus? Pinigus reikia atiduoti autoriams, o pačius lojaliausius dar paskatinti premijomis.

Dar yra jaunųjų kūryba, pirmosios knygos. Jos dažniausiai geros, naiviai tikros, dar ne taip sugadintos profesionalumo. Jose esama natūralios energijos. Bet tai dar nebrandi ir pakrikusi literatūra, nes jauni autoriai neskiria jiems svarbių subjektyvių išgyvenimų nuo objektyvių estetinių vertybių, iki kurių ne taip lengva prisikasti, nes jos paslėptos giliausiose archetipų saugyklose. Numelioruotų vertybių pasaulyje galima gyvenimą pragyventi ir nesuvokti, kad kažkur giliai yra kažkokios giliosios tėkmės, galingi arteziniai vandenys, ir kad virš mūsų dar yra dangus, kaip didžioji nežinomybė, kuri laukia mūsų visų. Nė vienas nepaliks šioje plokštumoje amžinai, tai tik pereinamoji realybė, virsmo vieta, tranzitinis pasaulis.

Bet apie tai naujausios knygos nieko neberašo, nes mūsų akyse gimstantis kultūros vartotojas yra amžinas ir nemirtingas, jam niekas nebaisu.

 

* Spurga S. Kaip atsispirti globalizacijai // Lietuvos žinios. – 2013. – Sausio 16