tekstai.lt

Žmogus – kito dangaus kiaušinis. Poetas Gintautas Dabrišius atsako į Romo Daugirdo klausimus

metai_2013_3nr.jpgApie poetus (ir apskritai menininkus) neretai pasakoma – trenkti. Kas gi taip smagiai trinktelėjo vaikystėje (o gal – dar anksčiau), kad šis smūgis pamažu transformavosi į eilėraščius?

– Vienas draugas apie mane taip gražiai pasakė: kai tavęs paklausai, atrodo, kad tu žemėje jau tris šimtus metų gyveni. Tačiau nenoriu kurti apie save nei legendų, nei mitų, o juo labiau nenoriu šiame rašinyje jokios išpažinties. Dievas yra gerai, bet kai reikia eiti išpažinties, gyvenimas pasidaro problema. Nenoriu, neketinu pamokslauti, lai kiekvienas savo ragais ir kanopom susiranda savo žemę ir dangų tame dulkių debesyje, kurį, beje, pats ir sukėlė kvailai zyliodamas.

Apie trankymus – trenkė perkūnas į mane gal du kartus, iš pirmo karto gal nelabai pataikė, tik suklupau. O antrą kartą jam geriau pasisekė, parkritęs ilgiau pagulėjau. Yra ir šio įvykio liudininkas – karvė, ir, kad ir kaip būtų keista, ji išliko visiškai abejinga, ramiai sau pešė žolę. Tai nutiko panemunėj netoli Kriukų miestelio. Bet nebuvo taip, kad pašokęs nuo žemės nubėgau rašyti eilėraščių.

Turiu pasakyti, kad manęs daužyti, trankyti lyg ir nereikėjo.

Mano giminėj tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės gal kokie aštuoni gentainiai praėjusiame šimtmetyje spjovė į pasaulietišką gyvenimą, apsigyveno davatkynuose arba stengėsi įsibrauti į vienuolynus.

Noriu pasakyti, kad dvasiškas gyvenimas gentainiams buvo svarbus. O ir tarp mano brolių keistuolių yra pakankamai, vienas dainuoja su vilkais Žemaitijos miškuose, kitas čia pat – tėviškėje, pamėgęs drožybą, šventų ir nešventų „asabų“ pilną kamarą prikrovęs.

Toks nutikimas: bažnytkaimis, pavakarė, kelyje daug juodulių. Jie traukia, dūlina link mokyklos, kur bus kažkoks minėjimas. Turiu pasakyti, kai aš buvau mažas, kaimo žmonės pažinojo tik dvi spalvas: juodą ir rudą. Tokie jų ir paltai. Kai visi suguža į apytamsę mokyklos salę, susilieja, atrodo – visiška naktis. Scena šiek tiek daugiau apšviesta, į ją, renginio vadovės ranka pastūmėtas, išeinu. Aš, baltais marškiniais ir galbūt su raudonu kaklaraiščiu, atsistoju prieš tą juodybę ir nėra kur man dėtis, tad šaukiu iš visų jėgų: „Graži tu mano, brangi Tėvyne“, arba „Mano tėviškė – mėlynas Nemuno vingis“, arba ką nors kita. Kai mano balsas pripildo tą erdvę, o ir apgobia mane patį, atrodo, kad tiems žmonėms tamsoje galiu daryti, ką noriu. Tačiau nieko jiems nedarau, pabaigęs eilėraštį tik nusilenkiau ir nubėgau už paklodžių.

Kad ir koks originalus būtų poetas, vis tiek jis nuo kažko atsistumia. Juk neatsiranda beorėje erdvėje. Gal galėtum išvardyti, kokie rašytojai Tau kūrybos priešaušry buvo artimiausi? Ir – kodėl?

– Mokykloje eilėraščių nerašiau, o ir išvažiavęs į Kauną, į sodininkų-bitininkų mokyklą, nepradėjau jų rašyti. Tada buvo bitlų laikai, su bendraamžiais bandėm sukurti ansamblį. Įsigijau ir aš gitarą, kurią greitai draugai atėmė sakydami, kad mano pirštai per trumpi. Paskyrė būgnininku. Tačiau ta mūsų grupė nieko gero nesugrojo, nesudainavo – išsiskirstėm taikiai.

Paskui atsitiko taip, kad tarnaudamas kariuomenėje aš padariau didžiulę gėdą nenugalimajai Raudonajai armijai – susirgau vaikiška liga – kiauliuke. Matyt, užsikrėčiau šokiuose, tikriausiai neiškentęs kurią nors pabučiavau. Mane greitai izoliavo, paslėpė. Paguldė į infekcinių ligų ligoninę, kur ne tik palatoj, bet ir visam pastato aukšte buvau vienintelis ligonis. Po triukšmingo, įtempto gyvenimo „kazarmose“, tankų pulke, ligoninės tyla apsvaigino. Mėgavausi balta durų ir langų spalva.

Įsrutyje, karo ligoninėje aš perskaičiau daug knygų, o kai į rankas pateko Levo Tolstojaus „Vaikystė“, labai susijaudinau. Pradėjo vaidentis, kad į palatą, baltu chalatu apsisiautęs, įėjo Levas Tolstojus ir, mane įdėmiai apžiūrėjęs, paliepė iškišti liežuvį, o paskui tik palingavo galva – turbūt apsirgai dar viena liga.

Nuo tada save laikau tolstojininku, nors ir prie Gogolio glaudžiuosi kažkuriuo širdies krašteliu.

Vieną kartą Kauno rašytnamyje prajuokinau kitus pasakęs, kad rašau prozą, bet kai reikia tekstus perrašyti, man taip nusibosta, kad juos sutrumpinu ir taip atsiranda eilėraščiai. Gyvendamas Kaune skaičiau, bet pagrindinė knyga iki vedybų – Cervanteso kūrinys apie don Kichoto žygdarbius. O po vedybų į lovą žengdamas dažniausiai pasiimdavau Hašeko knygą apie Šveiką, tik su ja užmigdavau, nutoldavau nuo kasdienybės košmarų.

Jei ši naktis būtų ta, kurios skraiste apgaubtas rašau pirmą savo eilėraštį, tai gal ir išdrįsčiau, galvą nulenkęs, ištarti: Wisława Szymborska – būk mano mokytoja.

Tačiau kalendoriai kalba ką kita – su jais nepasiginčysi. Tik tada, kai baigiau visas mokyklas, susitikau su mokytoja.

Beje, jei neklystu, esi Salomėjos Nėries giminaitis. Kokios Tavo sąsajos su šia poete?

– Poetė ištekėjo, poetas vedė – man tai skamba neįtikinančiai. Salomėja Nėris ištekėjo už Bernardo Bučo, šeima suspėjo pasistatyti namelį Palemone, susilaukti vaikelio. Bet užgriuvo karas – kas paskui buvo – visi žino. Pasitraukus Poetei iš gyvųjų tarpo, Bučas kurį laiką vaikščiojo ir savo sūnų Saulių augino vienas. Po kurio laiko vedė antrą kartą, paėmė į žmonas Oną Kondrotaitę nuo Krekenavos, susilaukė vaikų. Su viena iš dukterų, su Aušra, aš susituokiau, todėl prie vestuvių stalo Saulius sėdėjo kaip svainis, taigi, atsitiko taip, kad Nėris tarsi tapo man netikra uošviene. Su Saulium draugavom, sykiu auginom vaikus, švęsdavom jų gimtadienius. Jis mėgdavo po Kauną pavaikščiot, pašnekėt, visi jį pažinojo, mylėjo. Saulius labai mėgo gaminti grėblių, šakių, kirvių kotus. Jų, o ir kitokių valstietiškų įrankių buvo daug pasidirbinęs, bet nesiliovė ir toliau laisvalaikiu juos drožė.

Dideliame savo bute vieną kambarį tų turtų buvo prikrovęs, sakydavo, gal reikės. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad atgaus savo motinos tėviškę. Po Sąjūdžio Sauliaus lūkesčiai išsipildė, su visais tais kotais ir vaikais išsikraustė į Kiršus gyventi, pradėjo ūkininkauti, įsiveisė bičių. Važiuodavom ten su visa šeima ir prie bičių padėti, o ir pasigiminiuoti.

Bačinskų sodyba man sukeldavo tokį įspūdį, lyg kažkas dar negrįžo iš karo, o paskui tiksliau įvardijau – Salomėjos namas nesugrįžo iš karo.

Tame sode, kai gaudžiau ant žolės nukritusią bitę, kai pasigirsdavo vaikų balsai, man atrodė – pakelsiu akis nuo žemės ir išvysiu tą mergaitę. Bet tai, ką pamatydavau pakėlęs akis nuo žemės, buvo kiti vaikai – mūsų. Tikroji šio sodo duktė jau giliau į paslaptį nubėgusi, pasislėpusi už kitų medžių.

Tūlas kritikas tikriausiai pasakytų, kad tavo pasaulėjauta – panteistinė. Tačiau gamtos detalės sėkmingai „suvirškina“ ir kultūrinį patyrimą. Ko mus moko gamtos pasaulis? Kaip jo vidiniai archetipai migruoja į sąmonę ir mūsų veiklą?

– Šis klausimas man sunkiausias, nes esu menka musė tiek literatūrologijos, tiek kituose moksluose. Nesu įsisavinęs tų gudrių terminų ir nepasakysiu, kiek tos panteistinės pasaulėjautos išsisunkė iš manęs. Geriau pakalbėsiu apie Vilkaviškio žemę, kurią įsivaizduoju trikampio formos: Vilkaviškis, Vištytis, Kudirkos Naumiestis. Koks palaimingas lietus ją palaistė, kad prieškario laikotarpiu ji padovanojo Lietuvai vos ne dešimtį garsių poetų. Vilkaviškio gimnazija, jos klasės ir koridoriai, žinoma, prisidėjo, taip pat reikia paminėti ir pasienio faktorių, tačiau mūsų mylimi dainiai pakilo tiesiog iš lopšio, motinos pienu patepti. Tos mano paminėtos teritorijos aš nenoriu priskirti Suvalkijai, tai labiau Prūsijos gabalėlis. Prisiminkime, kas atsitiko Rusijoje religinių reformų metu, kur bėgo sentikiai – į pakraščius, į užribius. Ar neatsitiko ir čia taip, kai Ordino žirgai trypė ir taškė Prūsijos kraują ir vandenis, ar neatsitiko taip, kad dalis tų dvasinių energijų išsigelbėjo, rado prieglobstį mano minėtose žemėse. Čia pasislėpė ir tūnojo kelis šimtus metų, o sulaukę palankaus oro, pirmosios nepriklausomybės gūsio, nubudo, prasiskleidė žiedais. Balsas susirado burnas. Sakyčiau, tai Prūsijos širdis dar kartą suplazdėjo.

Man atrodo, kad, norint parašyti eilėraštį, reikia nors valandėlei pamiršti, kad esi pakrikštytas, reikia atsiduoti kitiems gaivalams, o rašant romaną, priešingai, reikia nors kiek susigaudyti krikščionybės tiesose ir moksle.

Mano brolis vilkininkas nuolat kartoja, kad mūsų tolimi protėviai taip pat turėjo kompiuterius – šventuosius akmenis, į jų kietuosius diskus įrašė, ten sukaupė visą informaciją apie save ir taip paslėpė nuo lietaus. Jis teigia, kad netolimoje ateityje mūsų išdykėliai vaikai sukurs tokius išmaniuosius kompiuterius, kurie lengvai visa tai perskaitys. Todėl apeigų akmenis reikia stropiai saugoti, nečiupinėti nešvariomis rankomis, kad nepakenktume tiems rankraščiams. Šią pastraipą pabaigsiu pradėto eilėraščio eilute: mirusių dievų šukes surinkęs, poetas, tarsi šuo stiklų priėdęs, ant vieškelio... ir t. t.

Apie alegoriją. Daugelis manęs klausia, lyg priekaištauja, kodėl aš savo žodžius įterpiu į žvėrių ir gyvulių lūpas, lyg savąsias tausodamas. Tos tiesos, kurias pasako zuikučiai, žmonėms yra artimesnės, mažiau juos gąsdina, o dažnai tik prajuokina. Literatūros istorijoje jau ne kartą buvo laikotarpiai, kai alegorija buvo madinga, ir man atrodo, kad tai bylojo apie artėjančias permainas, o galbūt ir apie revoliuciją. Net krikščionybė tai perėmė ir pakartojo, juk Kūčių naktį einama paklausyti, ką gyvuliai šneka. Kristaus gimimas – naujo pasaulio atėjimas, apie jį pirmiausia gyvuliai prabils.

Ko reikia, kad išsaugotum beveik vaikišką vidinę nuostatą supančio pasaulio atžvilgiu?

– Į šį klausimą norėčiau atsakyti painiai. Pasinaudosiu Sančos Pansos gudrumu – jo pomėgiu į visus klausimus atsakyti patarlėmis. O aš atsakysiu savo eilėraščiu – norint išsaugoti medinį namą, reikia iškirsti šalia jo augančius medžius. Dar pridurčiau Maironio žodžius – nekurk savo tautai naujų dievų. Yra toks senas lietuviškas žodis „butsargiai“ – jo reikšmė: karas, badas, šiltinė – neišeik, niekad nepalik vienų namų.

Valdemaras Kukulas kartą palygino Tavo tekstus su primityvistų paveikslais. Koks apskritai dailės „indėlis“ į Tavo kūrybos raidą?

– Tapybos mokiausi pas Liudą Truikį ir Zenoną Varnauską. Keletą metų vaikščiojau aplink Dailės institutą, kuriame per piešimo egzaminą šalia vatmano lapo pasijusdavau lyg į duobę įkritęs. Akademinio piešimo ne tik neįvaldžiau, bet ir nesuvokiau – kam jis man. Gaudavau dvejetus, man atrodė, kad pieštukas tinkamas tik kontūrams apvedžioti. Per piešimo egzaminą, kai reikėdavo štrichuoti, nesilankstė pirštai, nors pasiusk. Už tapybos darbus gaudavau palankius įvertinimus. Yra dailininkų, kurie rašo, ir yra rašytojų, kurie tapo. Daugelį metų aš blaškiausi nežinodamas, prie kurių man labiau glaustis. Kartais manydavau, kad galiu priklausyti abiem grupėms, nelygu, kokia nuotaika tą dieną. Mėgau dideles drobes, kuo labai stebėjosi mane aplankyt atėjusieji, sakydavo, kaip tu įvaldysi tokius plotus. Kai jie išeidavo, aš pabandydavau: atsistodavau prie baltos sulig mano ūgiu drobės, teptuką laikydamas rankoj, pažvelgdavau į dažų tūbeles ir aikteldavau – koks gražus paveikslas. Bijodamas jį sugadinti, išeidavau į miestą pasivaikščioti. Beveik visi Kauno dailininkai buvo mano draugai, ypač tapytojai. Tie nesibaigiantys pasisėdėjimai, tos šnekos iki barnių, net iki muštynių. Aliejinių dažų kvapas svaigino, tarsi ištirpdydavo ribą tarp tikrovės ir to, kas anapus. Su rašytojais draugavau mažiau, jie man buvo neįdomūs. Pasislėpę knypliai, visas žodžių atsargas popieriuje palikę, išėję į gatvę ar į kitą viešo susibūrimo vietą neturi ką sakyti, tik mirksi akimis. Muštynės tarp rašytojų – retas atvejis.

Kaip minėjau, ruošdamas drobes užsimodavau plačiai – man reikėjo erdvės, o dažus taupiau, ant paletės išspausdavau tik lašelį, suvalkietiška musė daugiau prikakotų. Kai ūgtelėjo vaikai, vedžiausi juos į savo studiją Laisvės alėjoj, dažų nei drobių jiems negailėjau, suteikdavau visišką laisvę ir dar nupirkdavau ledų. Sakydavau, darykit, ką norit, tą jie ir darė su didžiuliu užsidegimu. Daug pritapė paveikslų. Surengėm kelias parodas.

Dailininkų galvose ta smegenų raukšliukė, kurioje tūno visų žodžių pradžia, labai prispausta, užgulta didelio kuproto gumbo, iš kurio nusidriekia tokia žarnukė link akių. Ta sausgyslė, arba, kitaip pasakius – regėjimo nervas, vingiuodamas pro ausis, skyla į dvi atšakas, iš kurių viena, šiek tiek pasikraipiusi pakaušyje, pasibaigia niekuo. Dailininkai giriasi, kad tą trečiąją akį jie kitoj vietoj pasidėję augina. Nors prie molberto daug metų prastovėjau, o molbertas mano kambary dar daugiau – po penkiasdešimties metų jau neprisimenu, kur nukišau tą tapytojo akį. O kai pažvelgiu į užsilikusius dažus, mane apima ir liūdesys, ir siaubas: dažai stovėdami genda, praeis šimtas metų, kokius paveikslus iš tų tūbelių beišspausiu. Kai kurie literatūros žinovai, net nežvilgtelėję į tuos mano paveikslus, kurių aš nenutapiau, lengvabūdiškai ištarė – tai primityvizmas. O kiti mano eilėraščius pavadino medinėm skulptūrėlėm. Valdemaras Kukulas apie mano kūrybą visada atsiliepdavo palankiai, kuo aš labai didžiuojuosi. Vienas sakinys: „išdrįsčiau teigti, nors ir labai atsargiai, kad Dabrišius...“, – vien už šį sakinį, ar net už pusę jo, atsidėkodamas turėčiau kiekvieną šeštadienį nunešt Valdemarui gėlių. Tačiau vis neprisiruošiu šiam veiksmui, tai noriu nors mielą žodį per visą Lietuvą ištiesti link jo kapo. Ateis pavasaris, sėsim ant naujų arklių, bet, brangieji, vis atsiverskime tas storas V. Kukulo knygas, ten surašyti visi žygiai, kuriuos mes ateityje nori nenori turėsim atlikti.

Eilėraščiuose vis nuskamba vienatvės motyvai. Bet gamtoje ištirpęs žmogus neturėtų jaustis labai vienišas. Ar nematai čia tam tikro prieštaravimo?

– Vienatvė ir vienuma – gal jos seserys. Spaudos mašinos jau daug apie tai priplepėjo, ką aš galiu dar pridurti. Gamta – be galo plati sąvoka. Vaikščioti po parką su šuniuku – gamta, žiūrėti į žvaigždes Molėtuose – gamta. Išėjimai į gamtą, galima sakyti, yra dviejų rūšių. Viena, kai prisikrovęs visą užantį dešrų ir sumuštinių patrauki į laukus, paupius, ir visai kas kita, jei gamtos šauksmas tave užklumpa netikėtai, ir tu iš namų išbėgi tuščiomis kišenėmis, o vakarop jau būni išalkęs ir labai stebiesi: Dievas pamiršo mane, nepadėjo ant kelmo bandelės. Jau kitą dieną, nesveikų, nepadorių ketinimų apimtas, pradedi vaikytis laukines ožkas arba vogčiomis stebėti, kur voverė riešutus slepia. Žmogus yra daug suėdanti karvė. Jeigu jis dydžiu būtų sulig apuoku, tai jam prasimaitinti, prisivarliauti sektųsi geriau. Nuo pat pradžių žmogus daužo žemę pagaliais, rausia, stengiasi padegt. Knisa žemę ir šernai, tačiau statyti atominės elektrinės jie net nesvajoja. Jeigu pasiūlytum šernams kraustytis į kitą dangaus kūną, jie atsakytų, kad mums mielos ir šitos lygumos, kad tik tvorų būtų mažiau. Žmogus yra sunkiai tirpstanti substancija: sviesk jį į pusnyną – užkulniai kyšo, mesk jį į vandenį – repetuoja, kyla į paviršių. Ištirpti gamtoje galima, bet reikia pagalvoti ir apie kaimyną, jei jis ateis pinigų skolintis, ar žinos, į kurias duris belstis. Tą ištirpimą reikia pradėti atsargiai, pirmiau tik vieną kaliošą įmesti į vandenį ir stebėti, ar jis į kitą krantą išlips.

Gal žmogus yra kito dangaus kiaušinis, pamirštas šalia Žemės, tekančią saulę išvydęs varto akis – mama pareina.

Nekilnojamojo turto agentai, siūlydami savo prekę, dažniausiai pirkėjams nesako apie uodų debesis, audras ir žaibus, apie ilgas ir žvarbias rudens naktų tamsybes gudriai patyli. Naivus miesto gyventojas, įsigijęs aplūžusią lūšnelę atokioj pamiškėj, ne tik žolę, viščiukus, užšaldytus maišeliuose, bet ir tą įsitikinimą – o kaip gera čia gyventi, turi atsivežti iš kitų namų.

Nors tekstai išoriškai paprasti ir skaidrūs, bet kartu ir paradoksalūs. Kuo Tave traukia paradoksas? Ką jis atveria eilėraščiuose?

– Štai pavyzdys:

Sniegui tirpstant,

Vartau žiemos dienoraščius

Ir jau nebeatpažįstu,

Kuri balutė – aš.

Ėmiau taip ir parašiau, o ar čia paradoksas, ir kodėl jis atsirado – nežinau. Sakykim, reikia eilėraštį statyt, bet aš taip negalvoju – rašau, ir tiek, o parašęs visai juo nesirūpinu. Palieku ant stalo juodraščius; po kurio laiko kai kurie sakiniai pradeda šviest, į kitus nė nežiūriu. Kuo mane patraukia paradoksas? Gal taip aš priartėju prie dzenbudizmo. Veduosi, tarsi pripratinu skaitytoją prie savo žingsniukų, o paskui staigiai maunu į šalį. Gal paradoksas – staigus, nelauktas energijos pliūpsnis, nubloškiantis skaitytoją kita kryptimi. Klojanti lovą katė visai nesirūpina, ar patiks jos guolis mėnuliui – taip rašiau.

Žvejys, kabliukas, žuvis. Kabliukas turi būti padarytas taip, kad jame slėptųsi nors viena galimybė žuviai išsigelbėt. Tačiau šito lyg ir per maža, kabliukas turi būti padarytas dar ir taip, kad žvejys sugebėtų pabėgt nuo žuvies, kurią sugavo, jeigu prireiktų.

Išleidai septynias knygas. Kurias laikytum „atraminėmis“, žyminčiomis kūrybinės raidos pokyčius?

– Žiūrint per laiko atstumą beveik atrodo, kad aš tų knygų nei parašiau, nei išleidau, jos tarsi kažkokiu būdu atsirado pasinaudojusios mano naivumu. Atrodo, tarsi tik buvo su manimi išėjusios pasiklausyti rytmetinių paukščių. Tarsi draugas, kurį laiką ėjęs šalia, ir per sniegą, ir per ūžiančias girias. Kol kas jos mano biografijos dalis, bet ar aš būsiu jų biografijos dalimi – nesiryžtu spręsti. Jei reikia, galiu išvardyti: iš tų septynių labiau myliu „Vienplaukis prie plento“, „Sviest akmenuką“, „Joju vienas“. Nesu godus – jei tektų kraustytis į kitą žemyną, jas tris ir pasiimčiau. Jei koks muitininkas klaustų, ko čia prisikroviau, aš jas suspausčiau ir sakyčiau – čia tik viena. Plonos jos. Kažkada skaičiau, o gal girdėjau tokį posakį – jeigu husaras sulaukė trisdešimt trejų metų, tai joks jis husaras, niekada husaru ir nebuvo. Tikriausiai ši išmintis atėjusi iš Rusijos imperijos. Galbūt šį posakį galima pritaikyti ir eilėraščius rašantiems. Rašytojų sąjungos valdyba turėtų apsispręsti, kiek knygelių išleidusiam autoriui siųsti įspėjimą – jeigu dar su nauju rankraščiu pasirodysi ant rašytnamio laiptų, išbrauksim iš rašytojų sąrašo.

Koks Tavo santykis su gyvenamu laiku? Ne tik kūryboje, bet ir gyvenime?

– Pagal mano parašytus tekstus tūlas skaitytojas tikriausiai susidarys klaidingą nuomonę apie mane, kad aš nieko neveikiu, o tik tūnau po kažkokiu apgriuvusiu tiltu arba į krūmus įlindęs atsargiai čiupinėju karklo lapukus. Deja, taip nėra. Su gyvenamu laiku esu surištas neatrišamai: per orą ir vandenį, per vaikus ir degalų kainą. Dar turiu Lietuvos pasą, kuris byloja apie paveldimas ligas, viena iš jų – tautos gelbėjimas. Priklausau keturioms sąjungoms: ūkininkų, medžiotojų, bitininkų ir rašytojų. Moku mokesčius. Didžiausias nario mokestis už medžiotojo bilietą. Daug pinigų tenka pakloti už zuikių gaudymą, kuris kiekvienais metais vis nesėkmingesnis. Dėl žinomų ir nežinomų priežasčių zuikių Lietuvoj kasmet mažėja. Kažkada priklausiau ir penktai sąjungai – šaulių. Ją patys Kaune atkūrėm, prisimenu tą tapetais išklijuotą kambarį, kuriame vakarais susirinkę vartėm seną knygutę „Lietuvos Šaulių Sąjungos Įstatai“. Šnabždėjomės iš pradžių tyliai, o paskui įsidrąsinom. Sąjūdis – pavasaris, visi paukštukai atgijo, sparniukais mojavo, kai tuo metu kiti vikriai darbavosi rankutėm. Prasidėjo budėjimai. Jei pasakyčiau, kad tik šimtą naktų kažkur prastyrojau – tai daug pameluočiau. Kai viskas nurimo, baigiau karišką tarnybą, išėjau į atsargą. Davė du ženkliukus ir storą popieriaus lapą „Parlamento gynėjas“, juo nešinas patraukiau į gamtos prieglobstį. Ir dabar, prisimindamas Sąjūdį, tas džiugias eitynes, vis dar stebiuosi, iš kur jie atsirado – tie tyliai protingi. kai miegojom tokiose pačiose geležinėse bendrabučių lovose, rodėsi, kad visi vienodi.

Papasakok trumpai apie savo buitį – gyvenimo ir kūrybos sąlygas.

– Apie idealias rašymo sąlygas. Kaime pasistačiau namuką. Miegu apačioje, o rašyti einu į viršų.

Ten, mansardoj, labai didelį langą įtaisiau, kad kambaryje būtų kuo daugiau dangaus, arba – kad tas kambarys būtų dangaus dalis. Keliuosi kokią trečią valandą nakties, išsiverdu kavos. Lipu į viršų, ir svarbiausia ten nusinešti miego sklidiną galvą. Įsitaisau prie to didžiojo lango, kuris lyg medžiotojas nujaučia, iš kur žvėris ateis. Saulės medžiotojas atsigręžęs į rytų pusę. Vartau senus užrašus, atbulom akim skaitinėju kas papuolė. Tas procesas, kuris vyksta rytuose, skleidžia kažkokias stebuklingas energijas, kurios susimaišo su stogo šlaitų piramidės energijom, o ir su mano būsena – aš dar viena koja sapnų pasaulyje. Kažkoks sakinys mane sudomina, nežinau, ar aš jį, ar jis mane užpuola. Prirašinėju aplink jį daug naujų žodžių, tarsi paleidžiu jį į laisvę, į visas puses. Tas kūrybinis procesas tęsiasi labai trumpai, po jo mane apima toks svaiginantis miegas, kad vos nurepetuoju iki lovos. Kai saulė, priėdusi juodos žolės, dideliu raudonu pilvu nešina atsistoja rytuose, mano akelės jau būna užmerktos. Savo darbą jau būnu atlikęs, sujungęs tai, kas naktis, ir tai, kas žmogus naktyje.

Žinau, kad esi bitininkas. Skirtingai nei žmonės, kai bitės spiečiasi, jos negelia. Kodėl?

– Bitininkai – tai žmonių kasta, kuri per laiko duobes pernešė, išsaugojo du svarbiausius žynių, raganių atributus – kaukę ir dūmus.

Bitės, kaip ir žmonės, mėgsta kraustytis į naujas vietas, iš vienų namų į kitus. Kadangi jos neturi kelionmaišių nei lagaminų, tai, besiruošdamos į žygį, maisto atsargas susikrauna į pilvą. Pasidaro labai storos – vos paskrenda. Tokiai storai bitei labai sunku susiriesti, kas yra būtina, norint kam nors įgelti: arkliui, šuniui ar kokiam kitam nemielam padarui. Bet kitu, lyg ir filosofiniu požiūriu, kai bitė gelia, ji gina ne save, o namus, vaikus ir savo takus. Spiečiaus bitė tarsi jau neturi namų, ji lyg ore tarp senų ir naujų, apie kuriuos svajoja. Bet iš patirties sakyčiau, kad toks teiginys, jog spiečiaus bitės negelia, yra neteisingas. Pablogėjus orui ar atėjus nakčiai, jos dažnai būna piktos.