tekstai.lt

Benediktas Januševičius. Vilniaus knygų mugė 2013: parašai po nuotraukomis

vkm.pngKiekvieną keturioliktosios Vilniaus knygų mugės dieną, maždaug nuo 11 val. ryto iki pat uždarymo, lankiausi renginiuose, kalbinau bičiulius, šypsojausi nepažįstamiems, grožėjausi stendais, beveik nieko nevalgiau ir labai nedaug gėriau vandens, dar mažiau – kavos, svaiginausi vaizdais. Fotografavau. Taigi populiariausias klausimas, kurio sulaukdavau: „O kam tu fotografuoji?“ – „Sau“, – lengvabūdiškai atsakydavau, žinodamas, kad „Metams“ tų paveikslėlių gali ir neprireikti. Per keturias mugės dienas fotoaparato mygtuką nuspaudžiau maždaug 4000 kartų. Iš šios daugybės atrinkau 491 įdomesnį paveikslėlį, įkėliau į internetą, tačiau ką nors parašyti po jais – pritrūko jėgų. Taigi mėginsiu tą padaryti dabar.

Šurmulys. Pirmas dalykas, kuris pasitinka vos pravėrus „Litexpo“ duris, yra šurmulys. Ne tik pasitinka, o, tiksliau, užklumpa, apkabina ir nepaleidžia. Mugės šurmulys – tai nuostabi simfonija, sudaryta iš pokalbių, žingsnių, verčiamų puslapių šnaresio, plėšiamų knygų pakuočių, išleidžiamų pinigų čiauškėjimo, kavos gurkšnojimo, varstomų durų trenksmo, mikrofonų cypimo, skubėjimo iš renginio į renginį. Regis, ir man pavyko įterpti savo balsą šioje simfonijoje.

Bet pažvelkime į ryškesnius Knygų mugės paveikslėlius.

Marius Burokas, prieš Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“ pristatymą beveik pasislėpęs už skydo su renginių programa: „Kaip norėčiau niekur nedalyvauti ir tik ramiai vaikštinėti po mugę!“ Žvelgdamas į šį vaizdą pagalvoju: „Išmokęs nebūti.“ (Ir prisimenu Alfonsą Andriuškevičių, pasislėpusį už Poetinio Druskininkų rudens skydo ir laukiantį Jotvingių premijos teikimo.) S. Parulskis, pristatydamas naujausią savo knygą, skundėsi pavargęs nuo visų kalbų ir triukšmo dėl šio kūrinio, prasitarė kasdien gaunantis neonacių laiškų.

Apie neonacius – keistuolius, vadinančius savo patriotais – užsiminė ir Marius Ivaškevičius, Vaido Jauniškio kalbintas apie kalbos tėvynes, įžvalgas ir kitką. „Jie tikriausiai niekur nebuvo išvykę iš Lietuvos“, – sakė Marius.

Iš tiesų kasmet vis sunkiau nepastebėti žmonių, šaukiančių „Lietuva lietuviams“, mosuojančių svastikomis ir žygiuojančių per Nepriklausomybės šventes. Vasario 16-ąją – Kaune, Kovo 11-ąją – Vilniuje. Tomis dienomis didmiesčius užplūsta agresyvūs žmonės. Jie garbina Hitlerį, bet vadina save patriotais, slepia veidus, atseit, kad išvengtų persekiojimo, bet patys uoliai sudarinėja priešų sąrašus, kitaip mąstantiems siūlo nešdintis iš Lietuvos. O paklausti, kodėl jie tokie, skubiai atkerta: „Ne ne, mes visai ne tokie.“ Ką gi, galime apsimesti varškėčiais, galime apgaudinėti save ir sakyti, kad laisvoje Lietuvoje kiekvienas gali elgtis kaip tinkamas, kalbėti ką nori, vaikščioti kur nori ir netgi susidoroti su kitokiais... Bet pasaulio akyse atrodysime tik nusmurgusi provincija. Visatos subinė, anot Ričardo Gavelio. Tinkama tik dujoms išgauti.

Nuoširdžiai pavydžiu kanadiečių rašytojui Antanui Šileikai, galinčiam išgalvoti Lietuvą, keliauti po ją ir aprašyti. Pavydžiu korėjiečių rašytojui Haļlji, išgalvojusiam dar vieną Užupio respubliką, kurioje gyvena veikėjai, panašūs į Tomą Čepaitį, Kornelijų Platelį, Alvydą Šlepiką... Žvelgiu į šalia Haļlji stovintį tikrąjį Alvydą Šlepiką, už romaną „Mano vardas Marytė“ pelniusį Patriotų premiją, ir jam nepavydžiu. Niekada nenorėčiau gauti Patriotų premijos. Žodį „patriotas“ sutrypė neonaciai. Kaip ir Trispalvę, ir kitus valstybės simbolius. Žodis „patriotas“, Trispalvė, Gediminaičių stulpai mane erzina. Juos pasisavino naciai. Pasisavino, nes patys nepajėgia nieko sukurti, jie gali tik užgrobti ir nugyventi. Tačiau naciai negali atimti iš manęs Tėvynės. Aš myliu savo tėvynę ir priešinsiuos visiems, kurie mėgins ją dergti ar savintis.

Tomui S. Butkui įteiktas diplomas už vieną gražiausių knygų vaikams „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“. Puiku. Tačiau šios maketas, drauge su kitais Tomo darbais, baigtais ar dar tik pradėtais, šiuo metu yra suimtas ir tardomas prokuratūroje. Nė neįsivaizduoju, ką iš Tomo darbų tikisi iškvosti prokurorai. O argi aš galėjau numatyti, kad kada nors gimdymas bus laikomas nusikaltimu? Tai, kas tūkstančius ar net milijonus metų buvo normalu, dabar, pasirodo, yra nusikalstama. Ar mes tapome kažkokie ypatingi? Negana to, didelė visuomenės dalis tarytum avių banda stebi, kaip prokuratūros vilkai tampo gentainius. Ir galvoja, kaip gerai, kad ne mus, o tuos mulkius, taip jiems ir reikia, kad juos kur skradžiai, patys kalti, kad pasipainiojo. Nenusiminkite, ateis ir jūsų eilė. Vieną dieną bus nuspręsta, kad jūs kaltas dėl to ir ano, kad jus reikia išpurtyti, suimti ir nubausti. Pasirodys, kad nusikalstama yra kvėpuoti, vaikščioti, bėgioti, grožėtis gamta, fotografuoti, skinti gėles, rauti morkas, valgyti obuolius, skaityti.

metai_2013_3nr.jpgBeje, prokuratūroje atsidūrė ir Gyčio Norvilo eilėraščių rinkinys „Išlydžių zonos“. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai išrinko ją kūrybiškiausia 2012-ųjų knyga. Per metus ši knyga išpirkta, o tiražo pakartoti neįmanoma, nes ir jai, apipavidalintai to paties Tomo S. Butkaus, uždėti antrankiai.

Nepaisant viso šio niūraus konteksto, Vilniaus knygų mugė, kaip ir kasmet, mane nuteikė šviesiai. Prisimenu Tomą Venclovą, optimistiškai ištarusį, kad jėgos struktūros nėra visagalės; Aldoną Ruseckaitę, nupiešusią rūškaną knygų mugėje atsidūrusio Maironio portretą; Romualdą Granauską, smagiai pasišaipiusį iš kalbos darkytojų ir valdžios žmonių. Susitikimo su R. Granausku vaizdo įrašą būtinai paskelbsiu artimiausiu metu „Literatūros ir meno“ portale, kol dar neuždrausta filmuoti ir skelbti įrašus. Ir jau susirengęs išeiti iš „Litexpo“ rūmų, sutikau Audronę Urbonaitę, kuri apibendrino: „Kaip gerai, kad šiemet nieko neišleidau ir galiu ramiai eiti kur noriu!“ Pritariau jai, nes ir pats dalyvavau tik vieninteliame renginyje ne kaip žiūrovas, su kolegomis skaičiau Sigito Gedos poeziją.

Dabar suprantu, kad šiek tiek pasikeičiau. Man pavyko atsikratyti apmaudo, kuris slėgė metų metus, kad negaliu nieko įsigyti šioje knygų šventėje, nes neturiu pinigų. Nieko nenusipirkau, bet išsinešiau dalį mugės šurmulio ir tai, ką man padovanojo leidėjai ir bičiuliai. Iš mugės grįžau pavargęs, bet džiugus. Suprantu, kad pasaulis smarkiai keičiasi, o permainos nežada nieko gero, tačiau neprarandu vilties, nes... „Laimi stipriausieji. Toks gamtos dėsnis“, – skelbia ultradešinieji gamtininkai. „Hitleris pralošė“, – primena kairieji intelektualai.

 

2013 02 26