tekstai.lt

Li-Young Lee. Eilėraščiai. Vertė Diana Šarakauskaitė

b_200_304_16777215_0___images_stories_metai_2013_roze.jpgLi-Young Lee gimė 1957 m. Džakartoje, Indonezijoje, politinių pabėgėlių šeimoje. Kilęs iš įžymių žmonių giminės: Lee prosenelis buvo pirmasis Kinijos prezidentas, o tėvas – Mao Dzedongo asmeninis gydytojas. Dėl persekiojimų šeima bėgo iš šalies į šalį, nuo Honkongo iki Makao, vėliau į Japoniją, kol 1964 m. apsigyveno JAV.

Išleido eilėraščių rinkinius: „Rožė“, 1986, „Miestas, kuriame aš myliu tave“, 1990, „Mano naktų knyga“, 2001, „Po mano akimis“, 2009.

 

Iš anglų k. vertė Diana Šarakauskaitė

 

Šią valandą ir kas miręs

 

Šiąnakt mano brolis sunkiais batais

tuščiuos kambariuos vaikštinėja virš mano galvos,

tai uždarydamas, tai vėl atverdamas duris.

Ko jis ieško tuštut tuštutėliam name?

Ko galėtų prireikti ten, rojuje?

Ar prisimena savo žemę, deglu virtusią gimtąją vietą?

Jo meilė man tarsi palietas vanduo,

subėgantis atgal į savo indą.

Šią valandą tas, kas miręs, neranda ramybės,

dega tas, kas dar gyvas.

Pasakykit kas nors, kad jis eitų miegoti.

Mano tėvas šviesos negesina ties mūs lova

išruošdamas mus į kelionę.

Lopydamas penkerias berniūkščio kelnes

ir dešimtis suplyšusių jų kelių.

Jo meilė man kaip ir jo siuvimas:

daugybė spalvų, siūlų per daug,

dygsniai nelygūs. Bet adata veria

kiaurai su kiekvienu jo rankos krustelėjimu.

Šią valandą miręs yra neramus,

o bėglys tas, kas gyvas.

Pasakykit kas nors, kad jam laikas miegoti.

Dieve, toji sena krosnis nepaliaujamai kalba

su jo burna, pilna dantų,

barzda nešvari, o jo kvapas

benzino, lėktuvo, žmogaus pelenų.

Jo meilė man tarsi ugnis,

lyg balandžiai, lyg upės vanduo.

Šią valandą tas, kas miręs – bejėgis,

pagarbus ir bejėgis. O Viešpats gyvena.

Kas nors pasakykite Viešpačiui, kad paliktų ramybėj mane.

Jau gana man jo meilės,

kuri yra tarsi degimas, tartum skrydis ir pabėgimas.

 

Ar meldeisi

 

Kai susisuka vėjas

klausiantis mano tėvo balsu

ar meldeisi?

Žinau tris dalykus. Kad

niekada nebaigsiu atsakinėti mirusiesiems.

Kad žmogus – tai vėjai keturi ir trejos ugnys.

O tieji vėjai keturi – tai motinos

ir tėvo balsai…

O galgi jis septyni vėjai ir dešimtys ugnių

reginčių ugnių, kurios girdi, liečia

svajoja, galvoja…

O gal jis Dievo kvėpavimas?

Kai vėjas pasuka keleivį

ir tėvo balsu klausia: ar meldeisi?

Prisimenu tris dalykus.

Kad tėvo meilė

tai pienas ir cukrus

du trečdaliai rūpesčio, du trečdaliai sielvarto, o kitka, kas lieka

trupinama ir raugiama duonai užminkyti

kuria dalijasi gyvieji su mirusiais.

O kantrybė? Ištverti

siaubingą rauginimą ir minkymą.

O išmintis? Tai mano tėvo veidas miegantis.

Kai vėjas klausia

ar tu meldeisi?

Žinau, kad tai vien aš

primenantis sau

gėlė tėra stabtelėjimas tarp

žemės noro ir sprogimo, o kraujas

seniai kažkada buvo ugnis, druska ir kvėpavimas

išsproginęs kiekvieną ūglį, šaką, vytelę

kuri budo kalbėjimui. Tai vien tik aš

vėjo mantijose

ar mano tėvas, klausiantis many

ar suradai sau užuovėją?

Tarsi klausdamas tuo pačiu: ar laimingas esu?

Keista. Prislėgtas tėvas. Laimingas sūnus.

Vėjo balsas. Ir aš, kalbantis su niekuo.

 

Pagalvė

 

Nėra nieko, ko nerasčiau po ja.

Balsai medžiuose, pradingę jūros

puslapiai.

Viskas ten, tik ne miegas.

Naktis – tai upė, sujungianti

kalbėjimo ir klausymo krantus,

tvirtovė neginama, bet ir nepaimama.

Nieko nėra, kas nesutilptų po ja:

fontanai, užkimšti moliu ir lapais,

mano vaikystės namai.

Naktis prasideda, kai mamos pirštai

paleidžia siūlą,

juos vis raišiojo ir atrišinėjo, norėdama

prisiliesti prie mūsų svilinančios istorijos kraštelio.

Naktis – tai mano tėvo rankų šešėlis,

užsukantis laikrodį prisikėlimui.

O galgi laikrodis jau išardytas, skaičiai išskridę?

Čia nieko nėra, kas neatrastų sau namų:

sparnai išmesti, pamesti batai, sulaužytas alfabetas.

Viskas ten, tik ne miegas. Naktis prasideda

pirmuoju jazmino galvos nukirtimu,

jo gniaužiančiu, nelaisvėn imančiu kvapu

pagaliau atsikračius laidojimo rūbų.

 

metai_2013_4.jpg